Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano...

Dar viena knyga, tačiau šįkart - priverstinė. Reikėjo skaityti pagal mokyklos programą. Perskaičiau ją prieš gerus tris mėnesius, tad įspūdžiai jau truputį nubluko.

Taip... Honore de Balzaco "Tėvas Gorijo" - antroji mano perskaityta šio autoriaus knyga. Kūriniai nėra labai įdomūs, tačiau nėra ir labai neįkandami. Skaičiau ir jaučiau, kad tai - klasika, literatūra, kurią turi perskaityti kiekvienas. Literatūriniam išprusimui, žinoma. Stebino tai, kad jo skirtinguose romanuose gali atrasti veikėjų, kurie charakteriais labai panašūs. Lyg jo realistiniai romanai būtų susieti tarpusavy, nors, žinoma, taip nėra.

Skaitydama jaučiausi neutraliai, manęs kažkaip nesujaudino nei Gorijo likimas, nei Rastinjako nelaimės ar kiti absurdiški dalykai, kurių buvo tikrai nemažai. Mano nuomone, šiam romanui to ir trūko - įtaigumo. Jei būtų šiek tiek įtaigiau, būčau skaičiusi su malonumu. Bet, tikriausiai, čia tik mano nuomonė.

Šįkart vėl - patiko lyginti su realybe. Šiais laikais panašių situacijų apstu. Skaitydamas lyg primeni sau, koks pasaulis kartais būna, ko galima tikėtis. Visa tai kelia, žinoma, neigiamus jausmus, tačiau aš linkusi į optimizmą. Visai nekeista, kad mėgstu pasakas ir laimingas istorijas, tad ši knyga man ne prie širdies. Vis dėlto visiems gyvenimo atvejams pasiruošti irgi reikia. :)

Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo prisiversti perskaityti šios knygos. Kibau ir nepaleidau ir, mano laimei, ji buvo tokia, kokios norėjau. Taip... Vasarą pradėjau su puikiu, lengvu romanu jaunimui. Man tikrai patiko. Mėgstu...

Tiesą sakant, man tikrai nereikėjo prisiversti perskaityti šios knygos. Kibau ir nepaleidau ir, mano laimei, ji buvo tokia, kokios norėjau. Taip... Vasarą pradėjau su puikiu, lengvu romanu jaunimui. Man tikrai patiko. Mėgstu meilės istorijas, tik ne perdėtas, na, o šįkart autorė rašo labai lengvai, atsargiai, nepadaugindama visų meilės saldybių. Gražu. Visko po truputį ir gaunasi puikus romanas ramiai popietei. :)

Siužetas, tiesą sakant, buvo taip pat neįprastas, nors iki šiol skaičiau nedaug knygų, bet bent jau man pasirodė nebanalus. Arba aš tik taip noriu manyti, nes kiekviena knyga savaip žavi... Tarp pagrindinių knygos veikėjų - Rebekos ir Lučiano labai stiprus ryšys. Ir ne vien tik meilės. Jie susieti nuo pat gimimo. Kai gimė Rebeka, gimė ir Lučianas, kuris lydi ją visą gyvenimą iki pat paskutinės minutės, nematomas, negirdimas. Tačiau taip nutiko, kad vaikinas tapo žmogumi, o visas detales, kaip tai atsitiko, leisiu sužinoti šio atsiliepimo skaitytojams patiems vartant "Lučianą".

Niekas niekada nebūna vienas, nors to ir nemato, nejaučia, nepagalvoja, tačiau visi turi palydovą, kuris lydi visą lemtą gyvenimą - manyčiau, pagrindinė knygos mintis. Man gi vėl patiko, o patiko tuo, kad galima pamąstyti - o ar tikrovėje taip negalėtų būti? Nematomas angelas sargas, arba, kaip knygoje rašo, lyg šešėlis, esybė, kurią sunku apibūdinti. Ją reikia pajausti. Vis gi ar kada nors būname vieni? Argi nebūna akimirkų, kai pajuntame kažką esant šalia, nors aplink nieko nėra?..
Myliu mistiką ir laisvę mąstyti.

Ketvirtoji knyga kurią pasirinkau šių metų knygų iššūkiui, tai vieno garsiausių Pietų Afrikos rašytojų J.M. Coetzee knyga "Maiklo K gyvenimas ir laikai". Knygoje pasakojama apie vieno žmogaus klajones ir sunkumus karo...

Ketvirtoji knyga kurią pasirinkau šių metų knygų iššūkiui, tai vieno garsiausių Pietų Afrikos rašytojų J.M. Coetzee knyga "Maiklo K gyvenimas ir laikai". Knygoje pasakojama apie vieno žmogaus klajones ir sunkumus karo alinamoje Pietų Afrikoje.

Maiklas gimęs su kiškio lūpa ir paliktas motinos vaikų namuose, niekada nepritapo prie jį supančio pasaulio. Susirgus motinai jis nusprendžia ją parvežti į jos gimtuosius namus, kad bent prieš mirtį ji galėtų pabūti tose vietose, kur buvo laiminga. Taip prasideda Maiklo klajonės. Nors ir neturėdamas leidimo išvykti iš miesto jis nepabūgsta vykti į kelionę, kartu veždamas sunkią ir pasiligojusią motina. Pakeliui į Prince Albert (kur buvo gimusi jo motina), pastaroji miršta. Maiklas nusprendžia toliau tęsti kelionę. Neturėdamas kelionės dokumentų jis papuola į darbo stovyklą, iš ten ištrūkęs pagaliau pasiekia Prince Albert'ą. Sodybą, kurioje gimė jo motina jis randa apleistą ir nusprendžia, kad čia jis galėtų ramiai įsikurti ir gyventi, bet ne viskas paprasta kaip atrodo. Netrukus į sodybą užklysta dezertyravęs tos sodybos šeimininkų giminaitis. Maiklas nusprendžia pasitraukti. Jis iškeliauja į kalnus. Čia jam tenka badauti, dėl to jis nusprendžia nusileisti į miestelį, kad susirastų maisto. Policijos pagautas jis vėl patenka į darbo stovyklą, kurioje yra priverstas dirbti sunkius darbus. Bet per vieną sumaištį jam pavyksta pabėgti ir jis grįžta į apleistąją sodybą, bet jau privengia didžiojo namo, ir susirenčia pašiūrę prie užtvankos, ir pradeda auginti moliūgus, pats misdamas tik vabzdžiais ir šaknimis. Jis pradeda nejausti poreikio valgyti, tik tiek, kad palaikytų gyvybę. Dirbdamas žemę jis jausdavosi laimingas. Daržovių uglelius prižiūrėjo, kaip motinos prižiūri savo vaikus, prie jų budėdavo dieną naktį. Bet jo laimei neteko ilgai užsibūt. Į jo šventovę išsiveržė sukilėliai iš kalnų, nuniokojo jo triūsą, nuo to laiko Maiklas tik gulėjo savo surestoje slėptuvėje ir nieko nedarydavo. Netrukus išsekusį ir merdintį jį suranda kareiviai ir nugabena į Cape Town reabilitacijos stovyklą.

Stovykloje vienas iš daktarų susidomi Maiklu, nes pastarasis jam pasirodo įdomus, natūralus, nesugadintas, jis netiki kad Maiklas galėjo kaip nors prisidėti prie sukilėlių dangstymo, kuo jis ir buvo kaltinamas. Daktaras bandė Maiklui padėti, kad pastarasis būtų išleistas, bet to neprireikia, jis pats pabėga. Grįžta į tą vietą iš kurios taip bandė pabėgti, tai yra butą kuriame prieš išvykstant glaudėsi su motina. Paplūdimyje sutinka grupelę žmonių kuri jį pamaitina ir kartu supažindina su moterimi, su kuria Maiklas pirmą kart gyvenime patiria kūniškus malonumus. Tuo ir pasibaigia Maiklo kelionės.

Knygoje Maiklas vadinamas K, kai kurie kritikai linkę manyti, kad tai duoklė Kafkai. Maiklo charakteris labai panašus į Kafkos veikale "Procesas" Jozefą K.

Iš visų jau perskaitytų šių metų iššūkio knygų, galiu teigti, kad ši knyga man labiausiai patiko, kol kas. Nors ir niūri, bet su vilties spindulėliu. Sunku įsivaizduoti, ką žmogus patiria karo metu, kai neturi nei teisių, nei maisto, nei namų.

Franco Kafkos "Metamorfozė" - tai antrasis mano skaitytas šio autoriaus kūrinys. Mane labai patraukė apsakymo pavadinimas, reiškiantis gyvūno pavidalo pokytį. Suteikdamas paslaptingumo jis skatina sužinoti, kokia tai...

Franco Kafkos "Metamorfozė" - tai antrasis mano skaitytas šio autoriaus kūrinys. Mane labai patraukė apsakymo pavadinimas, reiškiantis gyvūno pavidalo pokytį. Suteikdamas paslaptingumo jis skatina sužinoti, kokia tai istorija.

Apsakymo siužetas sukasi apie nelaimingą , sunkiai pragyvenančią šeimą. Šeimos galva, Gregoras, yra vienintelis dirbantis asmuo šeimoje, išlaikantis savo senus tėvus ir seserį Grėtę. Jis svajoja sutaupyti pinigų sesers studijoms muzikos konservatorijoje, kadangi tiki Grėtės talentu groti. Vieną dieną įvyksta metamorfozė, ir Gregoras Zamba pavirsta bjauriu vabalu. Tėvai ir sesuo atpažįsta Gregorą, stengiasi kuo geriau juo pasirūpinti, tačiau šeimoje prasideda krizė.Kyla būtinybė nuspręsti, kas kitas dirbs vietoje Gregoro, atsiranda ir kitų problemų. Gregoras, nors ir virtęs vabzdžiu, yra protingas. Jis girdi artimųjų pokalbius ir jam dėl to nepatogu, kad negali jiems padėti. Pareigos jausmas sukelia kaltę, dėl kurios labiausiai graužiasi ir kankinasi Gregoras. Laikui bėgant artimieji praranda viltį, kad Gregoras vėl taps normaliu žmogumi, baimindamiesi ir bjaurėdamiesi naujuoju Gregoro pavidalu, jie jį apleidžia. Iš bado ir nevilties Gregoras nugaišta.

Ši istorija pamoko, koks laikinas ir trapus žmogaus gyvenimas. Viena akimirka gali būti laiminga, o po jos seks sunkios išbandymų akimirkos. Ironiška kaip viskas gali pasisukti prieš žmogų,kuris visą gyvenimą, negailėdamas savęs dirbo šeimos labui, o kai jį patį ištiko bėda, artimų žmonių kantrybė ir valia išseko.

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad knyga man nepaliko...

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad knyga man nepaliko tokio didžiulio įspūdžio. Taip, knygos stilius - pavydėtinas, skaitosi lengvai, nepaisant senųjų žodžių, sakinių kompleksiškumo ir daug veikėjų. Tačiau siužetas gana nuspėjamas, vietomis ištęstaws, o Vilnius - Vilnius paskendęs ir nustumtas į antrą planą. O juk aš labiausiai laukiau Vilniaus, jo baroko, tamsių užkaborių ir senojo miesto labirintų.

Taip. pabaiga buvo aiški. Dabar persikeliame į Vilnių XVIII amžiuje. Kelionės laiku visąlaik naudinga.

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad knyga man nepaliko...

Praėjus didžiajam šurmuliui, išleidus knygą, laikas ją paimti į rankas. Didžiuliai susižavėjimo pilni atsiliepimai, pirmoji vieta populiariųjų knygų 10-tuke...

Ir būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad knyga man nepaliko tokio didžiulio įspūdžio. Taip, knygos stilius - pavydėtinas, skaitosi lengvai, nepaisant senųjų žodžių, sakinių kompleksiškumo ir daug veikėjų. Tačiau siužetas gana nuspėjamas, vietomis ištęstaws, o Vilnius - Vilnius paskendęs ir nustumtas į antrą planą. O juk aš labiausiai laukiau Vilniaus, jo baroko, tamsių užkaborių ir senojo miesto labirintų.

Taip. pabaiga buvo aiški. Dabar persikeliame į Vilnių XVIII amžiuje. Kelionės laiku visąlaik naudinga.

Ši Henrio Džeimso knyga, dabar jau perskaičius, atrodo nuobodoka ir pertempta. Žinoma gal tai angliškas stilius, o gal rašytojo maniera. Tačiau. Knyga parodo, kokia turėtų būti moteris. Taktiška, visus išklausanti, tačiau ir...

Ši Henrio Džeimso knyga, dabar jau perskaičius, atrodo nuobodoka ir pertempta. Žinoma gal tai angliškas stilius, o gal rašytojo maniera. Tačiau. Knyga parodo, kokia turėtų būti moteris. Taktiška, visus išklausanti, tačiau ir paisanti savo nuomonės, taip pat ištikima. Izabelė Arčer mano akimis žiūrint labai įdomi persona ir jos pasirinkimai gyvenime taip pat. Aš jos vietoje tikrai būčiau rinkusis kitokį kelią, tačiau aš - ne ji. Kaip jau sakiau romanas nuobodokas ir šiek tiek per ilgas, man skaitėsi ilgai. Šiaip knyga visai nieko - išsirinkta tema - visai įdomi. Vienos moters gyvenimas.

Knygą įvertinčiau 7/10

Vertas dėmesio detektyvas. Talentingasis sukčius Tomas suorganizuoja aferą, kuri pakeičia jo nuobodų gyvenimą. Noras praturtėti ir gyventi be rūpesčių paverčia jauną žmogų šaltakrauju žudiku. Autorė puikiai aprašo Tomo...

Vertas dėmesio detektyvas. Talentingasis sukčius Tomas suorganizuoja aferą, kuri pakeičia jo nuobodų gyvenimą. Noras praturtėti ir gyventi be rūpesčių paverčia jauną žmogų šaltakrauju žudiku. Autorė puikiai aprašo Tomo Riplio psichologiją, jo mintis, kurios verčia stebėtis. Kas gi gali sugriauti apgaviko talentą turinčio jaunuolio planus? Ogi niekas.... Skaitom ;)

Ši klnyga skirta labiau tiems, kurie mėgsta nuotykius.

Istorija apie Kapitono Granto, įtakingo jūrinininko, kuris kovojo už savo tautos gerbę, vaikus. Jo vaikai Robertas ir Marija yra praradę motiną, o jų tėvas per paskutinę...

Ši klnyga skirta labiau tiems, kurie mėgsta nuotykius.

Istorija apie Kapitono Granto, įtakingo jūrinininko, kuris kovojo už savo tautos gerbę, vaikus. Jo vaikai Robertas ir Marija yra praradę motiną, o jų tėvas per paskutinę ekspediciją pradingo. Daugėlis sako, kad jis mirė, bet vaikai tiki, kad jų tėvas vis dar gyvas, ir yra pasiruošės viskam, kad galėtų juos pamatyti. Vieną dieną vaikai sutinka Edvardą Glenarvaną, labai įtakingą jūrinininką, kuris turi ne tik pripažintą garbę, bet gerą širdį ir jį mylinčius žmones. Edvardas visada žavėjosi Granto žygdarbiais, todėl, išgirdęs, kad vaikai ruošiasi surasti savo tėvą, jis iš karto sutiko jiems padėti. Jie išvyko į Pietų pusrutulį, kur prasidėjo jų paieškos. Apiplaukę visą pasaulį, jie sugrįžta suradę Grantą. Aiškų per visą tą laiką, jie sutiko ir gerų ir blogų žmonių.

Lengvai skaitoma, labai nepririšanti ir nereikalaujanti didelio atidumo knyga. Pagrindinis knygos siužetas - mažos mergaitės Džeidės Henderson dingimas naktį iš savo namų dažnais atvejais nutoldavo į kažkelintą planą, o...

Lengvai skaitoma, labai nepririšanti ir nereikalaujanti didelio atidumo knyga. Pagrindinis knygos siužetas - mažos mergaitės Džeidės Henderson dingimas naktį iš savo namų dažnais atvejais nutoldavo į kažkelintą planą, o ir pati pabaiga, kai surandama mergaitės kūnas, - lyg tarp kitko paminėtas faktas. Galbūt autorė daugiau akcentavo ne į pačią dramą, bet motinos ir dukters santykius, melo poveikį žmogaus psichologinei būsenai?.. Tokia knygos pabaiga kažkaip man atrodė lyg neišbaigta, lyg pritrūkus laiko brūkštelėti keli sakiniai. Ir pats romanas lyg būtų skirtas "jaunesniam mokykliniam amžiui" - sakiniai trumpi, lakoniški, neatskleidžiantys autoriaus rašytojiškų gebėjimų, minties sklandumo ir skambumo.