Tai antroji Virginijos Roth knygos "Divergentė" dalis. Pirmąją skaičiau seniai ir šią knygą įtraukdama į savo skaitymo iššūkį tikėjausi, kad tai bus smagus skaitalas atostogoms ir kartu dar viena įveikta knyga. Dėl to,...

Tai antroji Virginijos Roth knygos "Divergentė" dalis. Pirmąją skaičiau seniai ir šią knygą įtraukdama į savo skaitymo iššūkį tikėjausi, kad tai bus smagus skaitalas atostogoms ir kartu dar viena įveikta knyga. Dėl to, kad tai skaitalas aš neklydau, bet "smagus" - tai jau persūdžiau. Man patinka fantasy ir fantastinė literatūra, todėl pasirinkau šią knygą skaityti dėl pramogos - suintrigavo knygos aplinka. Pirmoje dalyje aprašoma utopinė visuomenė, uždara nuo viso pasaulio. Čia visuomenė susiskirsčiusi į keturis luomus, pagal savo charakterio savybes ir polinkius: bebaimiai, nuolankieji, taikingieji ir eruditai. Žinoma yra ir tokių, kurie netinka nė vienam luomui - beluomiai, visuomenės atstumtieji, o yra ir tokių, kurie tinka keliems luomams - divergentai. Visi gyvena laimingai, kol vyriausybė nesusivaidija dėl valdžios ir tada prasideda žudynės, karas, luominė sistema griūna. Antroje dalyje pasakojama apie tai, kokios pasekmės lieka po pirmojo nuolankiųjų luomo užpuolimo ir išžudymo. Traumos po susirėmimų, šeimos dramos, sąžinės graužatis ir tolimesnis sukilimo plėtojimasis. Pusę knygos perskaičius norėjau trenkti ją į sieną, nes tokio seilėjimosi iš pagrindinės veikėjos nesitikėjau, juk ji turėtų būti herojškas personažas - divergentė. O čia ji ištisai graužiasi ir verkia, pykstasi su savo vaikinu ir kankinasi vienatvėje, nors, kai prasideda veiksmas, staiga atkunta ir tada jau kaip ir pasireiškia jos analitis protas. Tokios nepatrauklios veikėjos dar nebuvau radusi. Pagrindinės veikėjos asmenybė niekuo neišsiskirianti ir neturi jokio savitumo.O ir pati knyga niekuo neišsiskiria iš kitų, šio pobūdžio knygų paaugliams. Labai nuspėjama ir tik tiek kad gali perskaityti per parą perdaug nesusimąstydamas apie ką skaitai.

Taigi kaip ir paaiškėjo mano nuomonė: nerekomenduoju šios knygos, tikrai yra geresnių, nebent dėl skonio nesiginčijama.

Knygutė labai tinkanti skaityti kelionėje. Aš ją įveikiau važiuodama traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių. Pagrindinė mintis, kad kūniška meilė, tai nėra vien tik fizinis kontaktas, o galimybė dvasiškai tobulėti ir...

Knygutė labai tinkanti skaityti kelionėje. Aš ją įveikiau važiuodama traukiniu iš Klaipėdos į Vilnių. Pagrindinė mintis, kad kūniška meilė, tai nėra vien tik fizinis kontaktas, o galimybė dvasiškai tobulėti ir stirprinti dviejų žmonių ryšį. Šioje knygoje beveik neliečiamas moralinis fizinės meilės skatinimo aspektas su visomis jo pasekmėmis. Visgi sunku nesutikti, kad mūsų kultūroje požiūris į fizinės meilės vietą žmogaus gyvenime ne visada yra adekvatus. Slapukavimas, suvaržymai, smerkimas arba priešingai pernelyg didelis sureikšminimas ir viešinimas daugeliui tampa vidinių kompleksų priežastimi. Visa tai vėliau reiškiasi slaptais ištvirkavimais, nes žmogui sunku ignoruoti savo prigimtį.

Knygutėje aprašytos praktikas, kurios sunkiai pritaikomos, o ir šiek tiek juokingos, tačiau tos mintys, kurios glūdi už jų yra visai įdomios ir leidžia kiek kitaip pažvelgti į patį fizinės meilės procesą. Jei norisi platesnio požiūrio, tai knygutę tikrai verta paskaityti.

Turbūt pirma Stephen King knyga, kuri tikrai man nepatiko. Tai trumpų istorijų rinkinys, kurios manes visiškai nesudomino. Knygą užbaigiau, nes nesinorėjo tiesiog numesti. O pačios istorijos trumpos, nespėjama papasakoti esmės...

Turbūt pirma Stephen King knyga, kuri tikrai man nepatiko. Tai trumpų istorijų rinkinys, kurios manes visiškai nesudomino. Knygą užbaigiau, nes nesinorėjo tiesiog numesti. O pačios istorijos trumpos, nespėjama papasakoti esmės ar sudominti. Susidarė įspūdis, kad autorius jas parašė ant kažko labai pykdamas ir taip išliedamas įsiūtį ir blogas mintis.. Taigi trumpos istorijos ne man.

Turiu nemažai Cappuccino serijos knygų, tačiau perskaičiusi keletą iš eilės labai prastų romanų, likusios taip ir liko neskaitytos, todėl "Niujorkiečių dienoraščiai" atsirado iššūkio sąraše. Buvau nusiteikusi...

Turiu nemažai Cappuccino serijos knygų, tačiau perskaičiusi keletą iš eilės labai prastų romanų, likusios taip ir liko neskaitytos, todėl "Niujorkiečių dienoraščiai" atsirado iššūkio sąraše. Buvau nusiteikusi ryžtingai paėmusi knygą, tačiau.. ryžto neprireikė, nes knyga visai įdomi, nors ir labai paprasta. Autorė mėgino atskleisti Niujorko "grietinėlės" nematomą gyvenimo ir kasdienybės pusę per tris pagrindinius knygos veikėjus: Manį Marksą (atvykėlį iš mažo miestelio, kuris sėkmingai įsisuko į elito sluoksnį tapęs nekilnojamo turto brokeriu), Tendę Bruks ("gęstančią" aukštuomenės damą, kuri visais įmanomais būdais stengiasi ir toliau išsilaikyti elito viršūnėje) bei Loren Tomas (idealistė, ištekėjusi iš meilės, tikinti, jog gėris bei sąžiningumas gali derėti kartu su milijonais pinigų). Šiame romane pasakojama istorija apie apsimestinius draugus, išnaudojimą, bendras klastas, gėjus, milijonierių žmonas ir jų labdaringą veiklą bei milijonus kainuojančius pirkinius.

Ko gero knygą turėjau skaityti naktimis, nes baimės nuojautos kaip ir nepajaučiau...

Knygos veiksmas rutuliuojasi JAV miestelyje Hartsdeile, Granto technologikų koledžo teritorijoje. Čia randamas studento lavonas.Įvykį tyria...

Ko gero knygą turėjau skaityti naktimis, nes baimės nuojautos kaip ir nepajaučiau...

Knygos veiksmas rutuliuojasi JAV miestelyje Hartsdeile, Granto technologikų koledžo teritorijoje. Čia randamas studento lavonas.Įvykį tyria teismo medicinos ekspertė Sara Linton ir jos buvęs vyras policininkas Džefris.

Aukų skaičius nuolat auga, kas sieja tuos jaunus žmones,kurie nužudomi?

Ir dar vienas personažas - Lena Adams, buvusi policininkė, ką ji slepia po dramatiškų savo gyvenimo įvykių?

Skaitytojas vis labiau įtraukiamas į tamsiuosius miestelio reikalus, kuris jų gali būti žudikas?Man nepavyko nuspėti.

KAUDZYČIAI, Reinis ir Matysas. Matininkų laikai. [romanas]. Iš latvių k. vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga, 1980. 407 p.

Tačiau tarp matininko padėjėjų būta ir vieno kito doro žmogaus, kuris per tuos apgavysčių ir...

KAUDZYČIAI, Reinis ir Matysas. Matininkų laikai. [romanas]. Iš latvių k. vertė Aleksandras Žirgulys. Vilnius: Vaga, 1980. 407 p.

Tačiau tarp matininko padėjėjų būta ir vieno kito doro žmogaus, kuris per tuos apgavysčių ir suktybių metus išplaukė kaip gulbinas per dumbliną ežerą, nė plunksnelės nesusitepęs (psl. 195).

9-oji iš knygų iššūkio.

Latviai turėtų ja didžiuotis. O tikriausiai ir didžiuojasi - juk tai pirmasis jų romanas. O be to, kiek yra knygų, kurių veikėjų garbei leidžiamos proginės monetos? [šaltinis]. Tik tos, kuriose jie ryškūs, įdomūs, tikri. Aktualūs net šiandien.

Reinio ir Matyso Kaudzyčių romanas tokios garbės susilaukė. Knygos veikėjai - pačios įvairiausios asmenybės. Materialistai, galvojantys apie pinigus, sukčiai, vedžiojantys juos už nosies, aferistai, neapsieinantys be detektyvų. Bet, žinoma, ir romantikai, viskam pasiruošę dėl meilės.

Ir visi jie, su nerimu laukia matininkų.

Mėgstantiems knygas apie senovę, kaimą, kaimiškus įvykius ir darbus, teks nusivilti. Nors ir vaizduojami senoki, net XIX a. siekiantys laikai, bet karvių ganymo ir braidymo po purvus nėra. Gi kam tos karvės ir berūpi, jeigu vyksta tokie svarbūs reikalai, kaip žemės permatavimas ir išpirkimas. Kas dirbs lauko darbus, kada reikia galvoti, kaip, kam ir kokį kyšį nunešti, kad žemę išmatuotų teisingiau, nei visiems kitiems.

Knygą skaityti nėra lengva. Bet verta. Nes juk Matininkų laikai dar nesibaigė, ir panašu, kad greitai nesibaigs...

Vos pradėjus priminė M.Szabo. Tada supratau, kad čia viskas daug sunkiau, lėčiau ir beviltiškiau.

Pagrindinė veikėja eilinį kartą važiuoja į apklausą, o kol važiuoja, jos galvoje plaukia istorijos iš praeities, apie...

Vos pradėjus priminė M.Szabo. Tada supratau, kad čia viskas daug sunkiau, lėčiau ir beviltiškiau.

Pagrindinė veikėja eilinį kartą važiuoja į apklausą, o kol važiuoja, jos galvoje plaukia istorijos iš praeities, apie tėvą, pirmąjį vyrą, Paulį ir Lilę, darbą drabužių fabrike, "nusikaltimą" bei dar daug daug nuotrupų apie viską, susipinančių su tuo, kas vyksta dabar, tramvajuje, ar yra matyti pro jo langą.
Viskas arba šlykštu arba beviltiška. Menki džiaugsmai, apgriuvę namai, pilki žmonės, tarp kurių atsiranda tų pavojingųjų, kurie seka tave ir išduoda režimui. Ir tai nebūtinai slaptosios policijos agentas ar senas priešas, laukiantis progos atkeršyti. Ne, tai tavo pačios vyras.
Negali nė minutei pamiršti, kad kiekvienas poelgis, pasirinkimas, nuomonė (o gal netgi mintis?) gali tapti pretekstu. Kam? Galbūt nesibaigiančioms apklausoms, gal nei iš šio, nei iš to pradėsiantiems dingti daiktams, o gal nukirstam pirštui.
Prasmės nėra. Vilties nėra. Nėra logikos. Tik nyki egzistencija.

"Beveik viskas", atsako Herta Müller viename interviu į klausimą, kiek jos pačios yra šios knygos herojėje. Tada pasidomi romano autore ir pasidaro baisu.

"Taip, galima rytą šiltai praustis, per pietus vėsinti arbūzus, o popietėmis skersti ėriukus ir žąsis, paskui išplauti kraują ir vakare vėl šiltai maudytis. Viskas vonioje. O kai prisisotini ir arbūzų, ir ėriukų, ir žąsų, ir pats savęs, gali joje nusiskandinti, sakė senelis, taigi, taigi, gali ir nusiskandinti."

tai mano pirmoji pažintis su šia autore. Kadangi paskutiniu metu skaitau daugiausia detektyvus, tai kaip galėjau nepastebėt šios autorės? ir labai džiaugiuosi, kad pastebėjau :) Tikrai manau, kad skaitysiu dar ne vieną šios...

tai mano pirmoji pažintis su šia autore. Kadangi paskutiniu metu skaitau daugiausia detektyvus, tai kaip galėjau nepastebėt šios autorės? ir labai džiaugiuosi, kad pastebėjau :) Tikrai manau, kad skaitysiu dar ne vieną šios autorės knygą. Eilėje jau laukia "Chirurgas" :) O dabar apie knygą. Ji tikrai nuostabi. Vienas geriausių skaitytų detektyvų. Šiek tiek primena Lars Kepler kūrybą. Gal dėl to, kad jie abu skandinavai? :) Knygoje netrūko nieko: nei įtampos, nei įdomių veikėjų, nei sukurtų jų gyvenimo istorijų. Puslapiai vertėsi tiesiog nepastebėtai. O labiausiai man patiko, kad tokios pabaigos nesitiki. Situacija keičiasi kiekviename skyriuje. Ar tikrai, kas atrodo blogiausias yra blogiausias? Ar tikrai veikėjai elgiasi teisingai vienoje ar kitoje situacijoje? Bet smagiausia tai, kad po tokios sudėtingos ir pilnos įtampos istorijos, viskas baigiasi gerai. Specialiai neminiu veikėjų vardų ir istorijos niuansų, kad Jums būtų taip pat įdomu skaityti nieko nežinant apie knygą, kaip ir man. Žodžiu rekomenduoju visiems šią knygą ir žinoma šią autorę :)

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" - nepamirštama Amerikos klasika, o ne ką tik ekranizuota sena knyga. Praėjusio amžiaus pradžią aprašantis kūrinys gali pamokyti gyvenimo, sudaužyti amerikietišką svajonę ir nepamiršta...

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" - nepamirštama Amerikos klasika, o ne ką tik ekranizuota sena knyga. Praėjusio amžiaus pradžią aprašantis kūrinys gali pamokyti gyvenimo, sudaužyti amerikietišką svajonę ir nepamiršta įrodyti, kad meilė yra tikra.



Šios knygos pasakotojas - Nikas Caraway, atvyksta gyventi vasarai į salas prie Niujorko ir susidraugauja su turtingu kaimynu Džėjumi Getsbiu, kuris kiekvieną savaitgalį rengia didžiulius pobūvius į kuriuos susirenka daugybė žmonių. Pats Getsbis vakarėliuose per daug nedalyvauja, jis negeria, net savo baseine nėra plaukiojęs. Visi tie vakarėliai, Getsbio bandymas vėl susitikti su savo gyvenimo meile Deize, kuri yra pasakotojo Niko giminaitė ir gyvena saloje priešais. Deizė yra neįtikėtinai turtinga ir nelaimina, nes ištekėjo už buvusio futbolininko, kuris turi meilužę. Nors gyvena turtingesnėje ir madingesnėje saloje, jų pasilinksminimai toli gražu neprilygsta Getsbio vakarėliams. Niko, kaip pasakoto užduotis yra netik aprašyti liūdną amerikietišką svajonę, primenančią Tuštybės mugę. " Vieta, žinoma, ne per daug dorovinga ir ne per linksmiausia, nors kabai triukšminga.", jo užduotis atskleisti nelaimingą meilės Džėjaus ir Deizės istoriją ir juos vėl suvesti.



Sudėtinga istorija su netikėta pabaiga ( kurią visos filmo reklamos išduoda) išsiskiria aprašomomis vertybėmis ir simboliais.

Su Tarptautine vaikų gynimo diena!

Taip jau sutapo, kad prieš kelias dienas į rankas paėmiau senai ieškota ir pagaliau atrastą knygą - "Berniukas mergaičių tualete". Apie ją tinka kalbėti būtent šiandien. Kitaip, nei visos...

Su Tarptautine vaikų gynimo diena!

Taip jau sutapo, kad prieš kelias dienas į rankas paėmiau senai ieškota ir pagaliau atrastą knygą - "Berniukas mergaičių tualete". Apie ją tinka kalbėti būtent šiandien. Kitaip, nei visos kitos Knygų iššūkio 2013 sąrašo knygos, aš jos savo knygų lentynoje neturėjau. Tačiau su didžiuliu pasimėgavimu perskaičiau šią knygą, drauge patenkindama ir savo smalsumą.

Kadangi knyga skirta 10 - 14 m. amžiaus vaikams, ją lengva skaityti, o siužetas man pasirodė įtraukiantis. Knygoje pasakojama apie berniukas, kurį visi klasėje laiko "blogiečiu", "kenkėju". Vien jau ištarus jo vardą - Bredlis Čokersas, tiek mokytojai, tiek mokiniai tikisi paties blogiausio. Visi jau iš anksto nusiteikę, kad Bredlis kažką sulaužys, suplėšys, sutrukdys klasės tvarką. Ir berniukas šiuo jų lūkesčius patenkina. Todėl nenuotabu, kad visi šio berniuko nemėgsta.

Tačiau viskas pradeda keistis, kai Bredlio klasėje atsiranda naujokas Džefas Fiškinas. Abiems berniukams tenka susipažinti ir su naująją mokyklos psichologe Karla. Džefui ir Bredliui tiek bendraujant su psichologe, tiek su klasės draugais tenka patirti įvairiausių išbandymų. Bredliui sunku išmokti elgtis kitaip, nei tikisi iš jo mokytojai ar klasės draugai. Jis nežino, kaip bendrauti draugu norinčiu tapti Džefu ir ne kartą jį igonoruoja ar su juo grubiai bendrauja. Tačiau bendraudamas su psichologe Karla, berniukas po truputį supranta, kas yra tikra draugystė ir ką reiškia daryti namų darbus. Po truputį patiki, kad jis gali būti ne tik kenkėjas, bet ir už gerus darbus gauti auksinę žvaigždę. Be to, suartėja su savo mama, tėčiu, seserimi bei susiranda tikrų draugų.

Knygoje aprašyta istorija priminė mano šių metų patirtį mokykloje, kai ir teko susidurti su nuvertintais vaikais, kuriais niekas nebetiki. Tačiau ir Bredlio Čokerso istorija, ir mano patirtis parodė, kad jei tik atsiranda bent vienas žmogus, tikintis vaikais, prasideda stebuklai. Svarbiausia tampa pastebėti vaikų geruosius darbus, pokyčius ir neleisti jiems sustoti. Svarbu pastebėti net mažiausias smulkmenas (pvz., pasisveikino,paklausė, kas namų užduota darbų, nusišypsojo, pakėlė ranką ir pan.) ir jomis pasidžiaugti. Juk kiekvienas savo širdyje nešiojames jautrumą, šilumą. O tai pastebėjus, pasaulis nusidažo dar įvairesnėmis spalvomis.

Grįžtant prie knygos, "Berniukas mergaičių tualete" verta skaityti, jei norite prisiminti savo vaikystę, paauglystę, jei nori vėl pasijusti nekantraujančiu vaiku ar jei norite atgaivinti tikėjimą savimi bei jus supančiais aplinkiniais. Tačiau, knyga gali nepatikti tiems, kuriuos labiau jau net vaikystėje traukė nerealistiškos, fantastinės istorijos. Tačiau, šį kartą pačius raginu paiimti šią knygą, pavartyti ir suprasti, ar knygą jus įtraukia ir į kokius klausimus ji jums atsako.