B.Delinsky "Šeimos medis". Knygos aprašymas buvo įdomus ir intriguojantis: "kaip gi įmanoma, jog baltaodžių porai gimsta mergaitė juodaodė?". Atsakymas į šį kilusį klausimą įdomus, tačiau trūko didesnio įsigilinimo ir...

B.Delinsky "Šeimos medis". Knygos aprašymas buvo įdomus ir intriguojantis: "kaip gi įmanoma, jog baltaodžių porai gimsta mergaitė juodaodė?". Atsakymas į šį kilusį klausimą įdomus, tačiau trūko didesnio įsigilinimo ir praplėtojimo šia tema.

rekomenduoju knygą tiems, kurie nori skaityt atsipalaidavimui, nes tai lengvo pobūdžio knyga, kaip tik savaitgaliui ar ramiam vakarui.

Šią knygą skaičiau nepaprastai ilgai - pradėjau pernai prieš Kalėdas, perkaičiusi gal dešimt skyrių numečiau į šalį ir tik po beveik pusės metų įtikinau save, kad reikia pradėti baigtą darbą. Ir prievartavau save iki...

Šią knygą skaičiau nepaprastai ilgai - pradėjau pernai prieš Kalėdas, perkaičiusi gal dešimt skyrių numečiau į šalį ir tik po beveik pusės metų įtikinau save, kad reikia pradėti baigtą darbą. Ir prievartavau save iki paskutinio puslapio. Skaityti buvo labai neįdomu ir sunku. Kiekviename skyriuje kalba vis kitas veikėjas ir, jei paprastai nelabai kreipi dėmesio į skyrių pavadinimus, užtrunki, kol susigaudai, kas kur šneka. O ir pradėjus kreipti dėmesį kažin kiek lengviau nepasidaro - veikėjų nemažai, sunku prisiminti, kas yra kas. Taip pat erzina "arabiška" pasakojimo maniera - jei užduodamas koks klausimas, tas, kuris į jį atsako, pirmiausiai būtinai papasakos kokias nors tris visiškai nesusijusias istorijas, o paskui jau iš jų "ištrauks" atsakymą.

Tiesa, negaliu neigti, kad pati to neketindama iš šios knygos gavau nemažai žinių apie islamo meną. Konkrečiai čia daugiausiai kalbama apie miniatiūrininkus, bet prisiliečiama ir prie kitų vaizduojamojo meno atmainų. Net pati nustebau, kad tos žinios pačios savaime išplaukė iš atminties lankantis sultono rūmuose Stambule ir jomis kaip didžiai apsišvietusi asmenybė galėjau pasidalyti su kitais. Bet man tai vienintelis teigiamas dalykas, kurį galiu pasakyti apie šią knygą, nes šiaip jau negaliu pakęsti visokių filosofavimų, o ji jų kupina.

Žodžiu, knyga labai nuvylė. Jos aprašymas mane sudomino ir suintrigavo, bet lūkesčiai nepasiteisino. Žinau, kad yra vertinančių šį rašytoją, bet jis tikrai ne man.

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir...

Džiaugiuosi, kad jau įpusėjau iššūkį ir pusę kelio pažymėti galiu su literatūros klasika. Anksčiau nebuvau skaičiusi šios autorės knygų, tad labai smagu, kad susipažinau su ja skaitydama būtent Puikybę ir prietarus.







Knygoje pasakojama apie Benetų šeimą: ponia Benet tetrokšta ištekinti savo dukteris, jos vyras nuolat šaiposi iš jos, o penkios dukterys užaugo labai skirtingos. Kaimo gyvenimą sudrumsčia į kaimynystę atvykęs turtuolis ponas Binglis, kuris iškart įsižiūri vyriausiąją Benetų dukterį Džeinę. Kartu su juo į dvarą atkeliauja ir jo sesuo bei išpuikėlis ponas Darsis. Šiam tiek miestelio gyventojai, tiek Elizabet, antroji Benetų duktė, iškart pajunta antipatiją ir visomis išgalėmis stengiasi išvengti pono Darsio.







Ahh, pirmą kartą taip sunku buvo nusakyti, apie ką yra knyga :o Nes taip viską norisi papasakoti, o baisu išplepėti per daug :)



Knyga man be galo patiko. Iš pat pradžių skaitėsi lengvai ir norėjosi pažiūrėti, kaip išsirutulios istorija. Mėgstu knygas apie tą laikmetį, visada žavu paskaityti ir įsivaizduoti, kaip rengėsi to meto dvaro ponios, kaip atrodė kambariai ir linksmybės, smagu pasijuokti iš visų mandagybių, kurios dabar atrodo neįtikėtinos :) Išsirinkau ir mėgstamus bei nemėgstamus veikėjus - turbūt neįmanoma kitaip, jei knyga tikrai patinka.



Labiausiai nepatikę veikėjai - ponia Benet ir Kolinsas. Fui, man jie tokie atgrasūs.. Net skaitydama sugebėjau patirti jausmą, kurį vadinu "svetima gėda". Tai vis dėl tų kvailysčių, kurias ji amžinai plepėdavo girdint Bingliui, Darsiui ir visiems kitiems, ir kuriomis vos nesugriovė laimės savo gražiajai dukrai Džeinei. O Kolinsas.. Pavadinčiau jį subinlaižiu. Nėra taiklesnio žodžio jam apibūdinti, šiame telpa viskas. Austen sukūrė labai įtaigius jų portretus, kad privertė skaitytoją taip nemėgti šių personažų :)



O mieliausi širdžiai, be abejo, yra Elizabet ir Darsis. Viena - žaisminga, kupina energijos, užsispyrimo, mąstanti kitaip nei visos merginos (tiesą sakant, būtent mąstanti), o kitas - santūrus, šaltas, atrodo, už nepramušamos ledo sienos. Ir skaitant knygą, kai matai, kaip lėtai užgimsta jų jausmai, norisi šokti iš džiaugsmo :)







Taigi. Knygai duodu dešimt balų! Tikrai nuostabi ir verta dėmesio.



O perskaičiusi ją, jau kitą dieną pažiūrėjau ekranizaciją, kuriai duodu.. vienuolika balų. Ir pirmą kartą drįstu pasakyti: kad ir kokia puiki yra knyga, bet filmas dar geresnis.

Romanas ''Liepsnojantis smėlis'' manęs nesužavėjo, nors labai domiuosi musulmonų kultūra, tikėjausi kiek kitokios knygos. Esu skaičiuosi nemažai knygų apie Rytus, tad turiu su kuo lyginti. Visas romano siužetas...

Romanas ''Liepsnojantis smėlis'' manęs nesužavėjo, nors labai domiuosi musulmonų kultūra, tikėjausi kiek kitokios knygos. Esu skaičiuosi nemažai knygų apie Rytus, tad turiu su kuo lyginti. Visas romano siužetas sukoncentruotas į dingusios mergaitės Nūfos paieškas. Dykumų vedlys Najiras pradeda mergaitės paieškas dykumoje. Po dešimties dienų mergaitės kūną randa dykumos keliautojai. Mirties priežastys neaiškios, o Nūfos šeima nesistengia sužinoti tiesos ir vengia kalbėti apie tai. Narijas užsimoja ištirti kas nutiko mergaitei ir kokiomis aplinkybėmis ji žuvo. Detektyvui į pagalbą ateina koronerio įstaigos tarnautoja Katia, kuriai taip pat smalsu sužinoti tiesą. Pats romano siužetas buvo neįtraukiantis, knyga skaitėsi lėtai. Patiko tik musulmonų kultūros aprašymai,bet jų buvo nedaug.

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius,...

Turbūt ne veltui sakoma, kad genialumas slypi paprastume. Manau, visa šios knygos paslaptis ir yra paprastumas. Šioje apysakoje Andrius Šatas pasakoja, atrodytų, niekuo neypatingus kasdieniškus, tačiau toli gražu nenuobodžius, nutikimus. Žiurkės mokykloje, Liukos batas, riešutų duona... Viskas pateikiama taip vaikiškai ir paprastai, kad turbūt tai ir paperka skaitytoją. Na, žinoma, prisideda ir ta švelni Andriaus ironija, tačiau ji kitokia, nei kituose mano skaitytuose kūriniuose. Galbūt vaikiškesnė, švelnesnė?.. Nežinau, tačiau ji nepaprastai "paskanina" šią istoriją.

Pagrindinė siužeto linija - Andriaus ir Liukos meilė. Ji taip pat, kaip ir visa kita šioje knygoje, paprasta ir žavi. Deja, ne veltui "Riešutų duona" dažnai vadinama lietuviškąją "Romeo ir Džiuljeta". Andriaus ir Liukos tėvai nuo seno konfliktuoja ir tai kliudo nekaltai jų vaikų meilei. Šie, kaip įmanydami, stengiasi sutaikyti tėvus, tačiau veltui, Liuka išvažiuoja. Kartu su Liukos išėjimu, išblanksta ir Andriaus ironija, atsiranda liūdesio pėdsakas. Galbūt su Liuka išėjo ir Andriaus vaikystė? Taip, turbūt... Turbūt tai ir buvo ta, Aliuko Šovinio minėtoji, "diena, kai baigiasi vaikystė"...



"Ir sugrįžus buvo tikra vasara, tokia, kokia daugiau nepasikartoja gyvenime, ir nors paskui tau butų dar šimtas vasarų, visos jos atrodo netikros, palyginus su ta vienintele. O kodėl - velniai žino."

"Noriu išsilaisvinti iš bet kokių klišių. Nenoriu viso gyvenimo talpinti į vienintelį žodį. Vieną istoriją. Noriu rasti kažką kitą, kažką nepažįstamo, ko nėra jokiame žemėlapyje. Noriu tikro nuotykio."

"Viskas,...

"Noriu išsilaisvinti iš bet kokių klišių. Nenoriu viso gyvenimo talpinti į vienintelį žodį. Vieną istoriją. Noriu rasti kažką kitą, kažką nepažįstamo, ko nėra jokiame žemėlapyje. Noriu tikro nuotykio."

"Viskas, ko mes norime, yra tai, ko mes ištreniruoti norėti." Skelbia neįprastai grafiškas, iš pirmo žvilgsnio paprastas, neeilinės Chuck Palahniuk knygos "Nematomi monstrai" viršelis. Chuck Pahachniuk, garsiojo "Kovos klubo autorius, šiame kūrinyje ypatingai kalba apie transeksulus, šeimą ir norą pakeisti gyvenimą. "Nematomi monstrai" prasideda mirties scena, buvusi manekenė degančiame pastate aštriai, išraiškingai, sukrečiančiai ir įdomiai pasakoja ant rankų mirštančios draugės super megakaralienės Brendi Aleksander ir kartu savo pačios gyvenimo istorijas. Blykst. Daugiau jausmų. - Išreiškia savo būseną pasakotoja. Ypatingo grožio mergina labai staigiai praranda gyvenime viską: grožį, mylimąjį, šeimą, geriausią draugę, turtą, jai "pajudėti į priekį" gyvenime padeda ligoninei sutikta ekstravagantiška moteris, kuri pasirodo esanti transvestitas. Jis išmoko merginą atsikeršyti už praeitį ir nieko nesigailėti. Taip prasideda šeimos ir asmeninių paslapčių perpinta istorija, kurios ašis - trijų keistų veikėjų: nebyle mosnstre tapusios pasakotojos, kuri keršija savo buvusiai geriausiai draugei Evi ir buvusiam mylimajam Manusui, kuris keliauja kartu ir lyties keitimo operacijos laukiančios Brendi Aleksander kelionė po Ameriką, Kanadą, kelionė po pasakotojos atsiminimus, kelionė po svajones. Šie veikėjai nedideliais gabaliukais stumia pasakojimą į priekį, neįtikėtina, šokiruojančia vaizduote nuspalvinta knyga įkvepia ir priverčia susimąstyti apie gyvenimą, norus ir tiesą.

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi...

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi kiti pašaliniai dalykai. Liekate Jūs ir magiškas murakamiškas pasaulis.

Tikriausiai nėra žinomesnio japonų rašytojo Amerikoje ir Europoje už Murakami. Tai neabejotinai nulėmė autoriaus vakarietiškumas, kuris stipriai matosi ir jo kūriniuose. Taigi, gauname egzotikos, tačiau tuo pačiu jame randame kažką pažįstamo ir savo.

Murakami stiliaus paprastai neapibūdinsi. Vieni sako, kad tai fantastika, kritikai jį įvardina ir okultiniu detektyvu, ir psichodeliniu trileriu, ir (anti)utopija ir įvariais kitais, dažnai keistais, terminais. Matyt tai ir yra to stebuklinio pasaulio, į kurį taip maloniai įsitraukiame skaitydami, kertinis akmuo.

Mano pažintis su šiuo plunksnos meistru prasidėjo gerokai anksčiau ir paliko tik gerus įspūdžius. Todėl dabar buvo nepaprastai malonu iš lentynos išsitraukti "Kafką pakrantėje" ir pajusti tokį skaitymo malonumą, kokio jau senonai neturėjau. Pradėjus skaityti, liautis tikrai sunku. Tampiausi knygą visur, skaičiau visur kiek tik leido galimybės. O kam nors paklausus, apie ką ta knyga, nuo kurios negaliu atsiplėšti, tegalėdavau šabloniškai atsakyti, kad apie viską. Na kaip gi trumpai paaiškinti? Čia yra ir iš namų pabėgęs penkiolikmetis, bandantis pabėgti nuo savo likimo, ir senukas, kalbantis su katėmis, ir tolimųjų reisų vairuotojas, metęs savo amatą dėl galimybės patirti nuotykių, vidutinio amžiaus moteris, kenčianti negalėdama pamiršti jaunystės meilės. Ir ko tik čia nėra! Viskas pasakojama kaip dvi atskiros istorijos, kurios galiausiai susipina į vieną ir paaiškėja jas jungiantys saitai.

Minėti pasakojimai stipriai persmelkti mistikos, kuri yra tikra Murakamio vizitinė kortelė. Taip pat netrūksta trilerio elementų (jau vien kačių žudynės kiek įtampos sukelia), erotinių detalių, kartais net su stipria edipiška potekste (pagrindiniam veikėjui Kafkai Tamurai tėvas buvo išpranašavęs, kad jis permiegos su savo motina ir seserimi, ir galiausiai, pranašystės išsipildo). Žiūrint plačiau, knygoje aprašoma visa šeimos drama: kai Kafka Tamura buvo tik mažas berniukas, jį su tėvu paliko mama, kuri kartu su savimi pasiėmė ir berniuko sesę. Nei vienos iš jų jaunuolis dabar neprisimena. Tačiau likimas lemia jam vėl sutikti jas abi. Ir gana neįprastom aplinkybėm.

"Noriu, kad mane prisimintum. Jei prisiminsi, tuomet man nerūpi, jei visi kiti mane pamirš".

"Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis".

Visi veikėjai tam tikra prasme ieško harmonijos ir ramybės. Visų istorijos skirtingos, bet tikslas panašus. Ir štai šioje vietoje galima įžvelgti filosofinį kontekstą ir atrasti erdvės pamąstymams. "Kafka pakrantėje" nėra tiktai smagus būdas valandoms praleisti. Iš jo galima pasiimti ir šį tą daugiau.

"Kas atverta, turi būti užverta".

Knygą vertinu maksimumu. Nors galbūt po kurio laiko atsitiks tas pats, kas su kitom perskaitytom Murakami knygom - prisiminsiu tik įspūdį, o pats siužetas visiškai išbluks iš atminties. Pliusas tas, kad galėsiu skaityti iš naujo ir vėl patirti tokį patį malonumą.

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi...

Galite susitepti sumuštinių, pasidaryti arbatos, atsinešti lėkštę braškių, tačiau kai atsiversite Murakami knygą, viską užmiršite ir vaišės liks nepaliestos. Taip pat nebedomins sms žinutės, Skype pypsėjimas ir visi kiti pašaliniai dalykai. Liekate Jūs ir magiškas murakamiškas pasaulis.

Tikriausiai nėra žinomesnio japonų rašytojo Amerikoje ir Europoje už Murakami. Tai neabejotinai nulėmė autoriaus vakarietiškumas, kuris stipriai matosi ir jo kūriniuose. Taigi, gauname egzotikos, tačiau tuo pačiu jame randame kažką pažįstamo ir savo.

Murakami stiliaus paprastai neapibūdinsi. Vieni sako, kad tai fantastika, kritikai jį įvardina ir okultiniu detektyvu, ir psichodeliniu trileriu, ir (anti)utopija ir įvariais kitais, dažnai keistais, terminais. Matyt tai ir yra to stebuklinio pasaulio, į kurį taip maloniai įsitraukiame skaitydami, kertinis akmuo.

Mano pažintis su šiuo plunksnos meistru prasidėjo gerokai anksčiau ir paliko tik gerus įspūdžius. Todėl dabar buvo nepaprastai malonu iš lentynos išsitraukti "Kafką pakrantėje" ir pajusti tokį skaitymo malonumą, kokio jau senonai neturėjau. Pradėjus skaityti, liautis tikrai sunku. Tampiausi knygą visur, skaičiau visur kiek tik leido galimybės. O kam nors paklausus, apie ką ta knyga, nuo kurios negaliu atsiplėšti, tegalėdavau šabloniškai atsakyti, kad apie viską. Na kaip gi trumpai paaiškinti? Čia yra ir iš namų pabėgęs penkiolikmetis, bandantis pabėgti nuo savo likimo, ir senukas, kalbantis su katėmis, ir tolimųjų reisų vairuotojas, metęs savo amatą dėl galimybės patirti nuotykių, vidutinio amžiaus moteris, kenčianti negalėdama pamiršti jaunystės meilės. Ir ko tik čia nėra! Viskas pasakojama kaip dvi atskiros istorijos, kurios galiausiai susipina į vieną ir paaiškėja jas jungiantys saitai.

Minėti pasakojimai stipriai persmelkti mistikos, kuri yra tikra Murakamio vizitinė kortelė. Taip pat netrūksta trilerio elementų (jau vien kačių žudynės kiek įtampos sukelia), erotinių detalių, kartais net su stipria edipiška potekste (pagrindiniam veikėjui Kafkai Tamurai tėvas buvo išpranašavęs, kad jis permiegos su savo motina ir seserimi, ir galiausiai, pranašystės išsipildo). Žiūrint plačiau, knygoje aprašoma visa šeimos drama: kai Kafka Tamura buvo tik mažas berniukas, jį su tėvu paliko mama, kuri kartu su savimi pasiėmė ir berniuko sesę. Nei vienos iš jų jaunuolis dabar neprisimena. Tačiau likimas lemia jam vėl sutikti jas abi. Ir gana neįprastom aplinkybėm.

"Noriu, kad mane prisimintum. Jei prisiminsi, tuomet man nerūpi, jei visi kiti mane pamirš".

"Mama, tu sakai. Aš tau atleidžiu. Sulig tais žodžiais garsiai sutrupa apledėjusi tavo širdis".

Visi veikėjai tam tikra prasme ieško harmonijos ir ramybės. Visų istorijos skirtingos, bet tikslas panašus. Ir štai šioje vietoje galima įžvelgti filosofinį kontekstą ir atrasti erdvės pamąstymams. "Kafka pakrantėje" nėra tiktai smagus būdas valandoms praleisti. Iš jo galima pasiimti ir šį tą daugiau.

"Kas atverta, turi būti užverta".

Knygą vertinu maksimumu. Nors galbūt po kurio laiko atsitiks tas pats, kas su kitom perskaitytom Murakami knygom - prisiminsiu tik įspūdį, o pats siužetas visiškai išbluks iš atminties. Pliusas tas, kad galėsiu skaityti iš naujo ir vėl patirti tokį patį malonumą.

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats...

"Meilė, džiazas ir velnias" - tai žiauri jaunimo gyvenimo realybė. Pagrindinė pjesės veikėja septyniolikmetė Beatričė groja džiazą su trimis maištaujančiais vaikinais - Andriumi, Juliumi ir Luku, kurie nėra pats geriausias pavyzdys jaunai merginai - jie geria, yra linkę į smurtą ir konfliktus, neturi jokių žmogiškųjų vertybių, jokių idealų, jie nesutaria su tėvais, vaikystėje nei vienas negavo pakankamai meilės ir švelnumo. Beatričė visiškai kitokio būdo, ji - gerumo, nuoširdumo, pasiaukojimo įsikūnijimas, ji siekia tiesos, bando aplinkinius atvesti į doros kelią. Betą dar vaikystėje paliko mama, ji gyveno su senele ir taip pat nepatyrė tėvų meilės. Mergina supranta, kad gyvena negailestingame pasaulyje, jis jai - lyg beprotnamis. Nepaisant to, Beta vis tiek myli gyvenimą, myli visus žmones, nori padaryti pasaulį šviesesnį. Ji padeda susivokti Andriaus tėvui, kur link eina jo sūnus, pažadina Juliaus tėvą, paskendusį savo filosofijose. Beatričė - tai gėris, ji nepritampa šiame žiauriame pasaulyje ir todėl verčiau pasirenka mirtį, nei gyvenimą jame.

Turiu pasakyti, kad ši tragikomedija man labai patiko. Esu girdėjusi nuomonių, kad pjesė per daug vulgari ar žiauri. Aš su tuo nesutinku, mane kaip tik labiau sudomina ir sukrečia tos knygos, kuriose atskleidžiama realybė, nagrinėjamos kasdienio gyvenimo problemos, o ne pasakojami nebūti dalykai. Vaikinų ginčai su tėvais, samprotavimai apie gyvenimo prasmę priverčia susimąstyti, o galbūt yra kažkiek aktualūs ir pačiai. Tiesa, tikriausiai, man, kaip ir daugeliui, ši istorija būtų priimtinesnė kaip romanas, o ne kaip pjesė. Vis dėl to, manau, kad ji beveik nenusileidžia garsiajam Melvin Burgess "Heroinui" ar Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės", todėl patariu ją perskaityti visiems, kuriuos šios knygos sudomino.



"Gyvenimas - prakeiktas, beprotiškai apkrautas melu, falšu, fantastika ir dar velniai žino kuo. Kai kada virsta tvaiku. Kai kada - ugnimi. Ir aš viską matau. Baisu viską matyti! Mane apima siaubas. Aš pasitraukiu. Aš bėgu! Taip yra. Aš nekaltas. Ir nekaltinkit manęs. Tai beprasmiška."

Nuolat aplinkoj linksniuojamas "Mažasis princas" buvo viena iš knygų, kurias labai norėjau perskaityt. "Kas gi tokio stebuklingo joje?" - kildavo mintis matant tai, kaip kiti aukština šį skaitalą.
Ir iš tiesų, kas gi tokio...

Nuolat aplinkoj linksniuojamas "Mažasis princas" buvo viena iš knygų, kurias labai norėjau perskaityt. "Kas gi tokio stebuklingo joje?" - kildavo mintis matant tai, kaip kiti aukština šį skaitalą.
Ir iš tiesų, kas gi tokio stebuklingo? Be kelių frazių ar pastraipų-nieko ypatingo.
Tos kelios pastraipos, nuolat šmėžavusios internete, man kėlė žavėsį. Bet perskaičius mane aplankė tik tokie jausmai: nors esu žmogus, kuris tiki pasakom, tačiau ši manęs neįtikino.