Ilgai kaupiausi šiam iššūkiui. Bet tik dabar pasiryžau dalyvauti. Labai tikiuosi kitais metais dalyvauti jau nuo pat pradžių. Pirmoji pasirinkta knyga nenuvylė:) Po žemės drebėjimo praradusi motina ir kitus gentainius Aila...

Ilgai kaupiausi šiam iššūkiui. Bet tik dabar pasiryžau dalyvauti. Labai tikiuosi kitais metais dalyvauti jau nuo pat pradžių. Pirmoji pasirinkta knyga nenuvylė:) Po žemės drebėjimo praradusi motina ir kitus gentainius Aila klaidžioja, kol nusilpsta. Ją užpuola urvinis liūtas. Svetimos genties rasta maža mergytė augant patyrė daug iššūkių dėl sao išvaizdos, tradicijų. Dramatiška kova dėl savo sūnaus ir ateities užburia. Pradėjus skaityti norėjosi versti lapus kuo greičiau, labai įtraukė. Nekantriai laukiu kol perskaitysiu antrąją dalį.

Džiugina faktas. kad autorė domėjosi ir rėmėsi istorija rašydama knygą. Super.

Umberto Eco "Prahos kapinės" - tai jau trečia šio autoriaus skaityta knyga. "Prahos kapinės" - šnipinėjimo, falsifikavimo ir intrigų kupina knyga. Skaitant dažnai pasiklysti tarp kuriamų intrigų, sąmokslų. Pagrindinis...

Umberto Eco "Prahos kapinės" - tai jau trečia šio autoriaus skaityta knyga. "Prahos kapinės" - šnipinėjimo, falsifikavimo ir intrigų kupina knyga. Skaitant dažnai pasiklysti tarp kuriamų intrigų, sąmokslų. Pagrindinis veikėjas - Simoninis - susidvejinusi asmenybė, avantiūristas, falsifikatorius, slaptas agentas. Jo falsifikuojamų dokumentų pagrindu kuriami valstybiniai sąmokslai. Visa knyga - dienoraštis, kuri rašo Simonas Simoninis ir abatas Dala Pikola. Dala Pikola - tai antroji susidvejinusio Simoninio pusė. Dienoraštis baigiasi, kai Simoniniui sugrįžta atmintis ir baigiasi asmenybės susidvejinimas. Iš šios knygos tikėjaus daugiau, skaitėsi gana sunkiai ir nepatiko, kad kiekvienas sąmokslas, kiekviena kuriama intriga remdavosi žydų tema, jų tariamai keliama grėsme.

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes labai suintrigavo jos paslaptingumas - autorius nežinomas, pavadinimo nėra (o iš tiesų šis pavadinimas kaip tik atitinka besiklostančius įvykius). Ir nenusivyliau.

Patiko, jog yra daug...

Šią knygą įtraukiau į iššūkį, nes labai suintrigavo jos paslaptingumas - autorius nežinomas, pavadinimo nėra (o iš tiesų šis pavadinimas kaip tik atitinka besiklostančius įvykius). Ir nenusivyliau.

Patiko, jog yra daug veikėjų, o skyriai suskirstyti vis iš skirtingo veikėjo pozicijos. Toks skirstymas neleido atsirasti nuoboduliui, tarpusavy susiedavo personažus. Kuriami įvairūs, bet prie bendros nusikaltėlių miestelio aplinkos puikiai tinkantys veikėjų charakteriai. Kiekvienas turintis ilgą nuodėmių sąrašą, o jeigu ir pasirodo be nuodėmių, tai keliaujant knygos puslapiais jų prisidaro. Personažai neatskleisti iš pat pradžių, jų charakteriai vystomi ir lyg po truputį keliant uždangą pasirodo, kas iš tiesų yra ar buvo. Šis dinamiškumas ir nežinojimas iki pat pabaigos, kas visgi blogiukas, o kas gerietis mane tikrai suintrigavo.



Taip pat patiko kūrinio aplinka, kuri iš pradžių atrodė labai žemiška ir reali, bet po to atsirado mistikos, kuri man visai nekliudė ir tik padidino intrigą. Antgamtinės būtybės, paslaptinga knyga be pavadinimo, legendos, mėnulio užtemimas - visa tai buvo tarsi puikus, aštrokas prieskonis veiksmo ir gaudynių nestokojančiai knygai. Iš tiesų, pats kūrinys atmetant fantastikos elementus man kiek priminė filmus "Desperado" ir "Kartą Meksikoje", kur susitinka visokio plauko gangsteriai ir šaudosi, medžioja vienas kitą, kiurkso senuose, dvokiančiuose baruose ir pan.

Taigi, gal kūrinys ir neturi išliekamosios vertės, bet lengvam vakarui, norint tiesiog kažko intriguojančio, mistiško, primenančio gerą veiksmo filmą ši knyga kaip tik. Vertinu stipriu 9 iš 10. Patiko ir rekomenduoju :)

Turbūt nereikia aiškinti, kodėl naudinga ir reikalinga skaityti gerb. A. Čekuolio knygas. Knygą "Šešios progos numirti" perskaičiau palyginti greitai, kadangi kiekviena autoriaus nagrinėjama tema ar klausimas pasirodė įdomūs...

Turbūt nereikia aiškinti, kodėl naudinga ir reikalinga skaityti gerb. A. Čekuolio knygas. Knygą "Šešios progos numirti" perskaičiau palyginti greitai, kadangi kiekviena autoriaus nagrinėjama tema ar klausimas pasirodė įdomūs ir aktualūs, todėl knygos skaitymas tikrai neprailgo. Buvo iš tiesų įdomu perskaityti autoriaus nuomonę vienu ar kitu klausimu, skaitydama knygą sužinojau ir daug man iki šiol negirdėtų faktų, todėl drįstu teigti, jog tikrai patobulėjau perskaičiusi šią knygą.

Nenorėdama atskleisti visos knygos turinio, smulkiau neaptarsiu kiekvieno knygos skyriaus, tačiau galiu pasakyti, jog šioje knygoje kiekvienas tikrai ras tai, kas jam patinka ir tai, kas jam įdomu. A.Čekuolio knygų privalumas yra tas, jog knyga nėra ankstesnės knygos tęsinys, todėl esant norui, ją galima skaityti ne iš eilės, fragmentiškai, atsirinkti tik įdomiausius dalykus, nors tikrai nuoširdžiai patariu perskaityti ją nuo pirmo iki paskutinio žodžio, nes niekada nežinosi, ko gyvenime gali prireikti :).

Kitas įdomus šios knygos aspektas yra tas, kad knygos pabaigoje autorius pateikia savo prisiminimus apie savo darbą laive, apie įvairius nuotykius jūroje. Man labai patiko skaityti šią knygos dalį, kadangi A.Čekuolis sugeba labai tikroviškai perteikti istorijas, tai mane labai žavi.

Planuojamų perskaityti knygų sąraše yra ir dar viena šio autoriaus knyga. Tikiuosi, kad ji bus tokia pat įdomi, intriguojanti ir nenuspėjama, kaip ir "Šešios progos numirti". Gero skaitymo visiems! :)

Dovilė

Dažnai bandau sau atsakyti į klausimą: kodėl atsirado pasaulyje tiek daug religijų, tikėjimų, dievų? Kodėl žmogus įsivaizduoja esąs aukščiau kitų gyvūnų ir laiko save ypatingu, tačiau čia pat sukuria kažką...

Dažnai bandau sau atsakyti į klausimą: kodėl atsirado pasaulyje tiek daug religijų, tikėjimų, dievų? Kodėl žmogus įsivaizduoja esąs aukščiau kitų gyvūnų ir laiko save ypatingu, tačiau čia pat sukuria kažką stipresnį ir galingesnį už save ir kažkodėl nuo to kažkieno valios priklauso, na, beveik visas žmogaus gyvenimas (iš tikrųjų taip dažniausiai įsivaizduoja tas, kuris tiki, bet ar tik ne Mamontovas ar SEL'as dainavo: "kaip tiki, taip ir yra"?). Mane gana stipriai stebina faktas, kad daugybė skirtingų ar net šiek tiek panašių religijų atsirado vienose nuo kitų gana nutolusiose vietovėse. Taigi iš kur atsiranda dievai?

G. Beresnevičius savo knygoje tikrai išsamiai pristato religijotyros turinį. Ir vis tik netgi tarp eilučių nepavyko išskaityti religijos atsiradimo priežasčių - deja, jokio konkretaus atsakymo. Kaip rašo autorius: "pats klausimas, ar religija žmogui yra įgimta, ar atsiranda jam vystantis (ir toliau: ar "atsiranda", ar "įkvepiama"), yra neišsprendžiamas. Kad ir kaip į tai atsakinėtume, akivaizdu, jog religijos pradžia glūdi tokiame ankstyvame žmonijos priešaušryje, kad apie jį neturime jokių žymesnių duomenų, nekalbant jau apie jų patikimumą. Moksliniu požiūriu negalime netgi pasirinkti vienos ar kitos prielaidos, nes tiek įgimtos religijos, tiek "išsirutuliojusios" religijos idėjų nei įrodyti, nei paneigti neįmanoma, ir bet koks pasirinkimas būtų ideologinis, o ne mokslinis veiksmas".

Mano manymu, religijas susikuria pasiklydę žmonės, kurie nori savo gyvenimams sukurti prasmę. Iš esmės tai nėra bloga ar netinkama intencija. Deja, religijos, gal tiksliau - tikintieji - staiga ima ir išsigimsta, kai susiduria su kitokiais negu jie: kitų religijų atstovais ar ateistais, tarsi visų religijų pagrindinė tiesa būtų "Kas ne su mumis, tas prieš mus". Iš tiesų norėtųsi įsivaizduoti J. Lennon'o pasaulį visai be religijos, tačiau ši visuotinė religinė sistema taip gerai "užsukta", kad tikriausiai yra beviltiška tikėtis pamatyti taikų pasaulį.

Ši knyga lentynoje gulėjo kažkur metus. Vis žvilgtelėdavau į ją su skaudančia širdim. Norėjosi skaityti, bet tai nerasdavau laiko, tai dar kas įsimaišydavo ir sutrukdydavo pradėti draugystę su šiuo detektyvu. O...

Ši knyga lentynoje gulėjo kažkur metus. Vis žvilgtelėdavau į ją su skaudančia širdim. Norėjosi skaityti, bet tai nerasdavau laiko, tai dar kas įsimaišydavo ir sutrukdydavo pradėti draugystę su šiuo detektyvu. O viršelis... Jau toooks paslaptingas ir viliojantis.

Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas - penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje - ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną.

Ką tik baigiau skaityti knygą ir dar būdama pilna įspūdžių, vaizdų ir minčių skubu rašyti savo nuomonės. :) Perskaičiau ir mintyse šmėžuoja vienas sakinys: "Velnias, tikrai geras detektyvas." Džiaugiuosi, kad jis buvo labai įtraukiantis, išskyrus pirmus penkiasdešimt puslapių, kurie skaitėsi šiek tiek sunkiau. Bet tada tik bum! Ir pasipylė visos įdomybės lyg iš gausybės rago. Pasirodo, Josefas, berniukas likęs gyvas po žiaurių skerdyniu, visai nėra angeliukas ir vargšas nuskriaustasis. O dar dingsta Eriko sūnus Benjaminas... Ir kuo toliau tuo viskas sudėtingiau. Knygoje labai daug įvykių, žmonių, vietų. Už tai dedu dideli pliusą, nes nebuvo nuobodu skaityti. Apskritai, buvo įdomu skaityti apie hipnozę, kurią anksčiau įsivaizdavau kiek kitaip. Ir pati dabar su mielu noru sudalyvaučiau kokiam seanse, tik gal geriau užhipnotizuoja ką kita, o ne mane. :D
Šioje knygoje man patiko beveik viskas. Beveik. Šiek tiek nuliūdau, kad pabaiga tokia pasirodė neišbaigta. Lyg nebaigtas šlifuoti deimantas. Viskas baigėsi lyg ir neblogai, bet man trūko pamąstymų ir to tokio visko sudėliojimo į tvarkingas lėntynėles. Gal kam kitam ir nepatiktų, bet aš su mielu noru sutikčiau, kad būtų dar vienas skyrius su pavadinimu "Po penkių metų". Norėčiau žinoti, kaip viskas ten susiklostė, nes turbūt antrame romane "Paganinio kontraktatas" apie Erika Mariją Barką ir jo šeimą neberašo... Tai pat, Benjamino pagrobimo istorija šiek tiek užgožė Josefą Eką. Ir jo atsiradimas irgi įvyko žvėriškai greit.
Atrodo, parašiau daug sakinių, kad ši knygą bloga, bet nors ir daug parašiau, šie minusai skaitant man netrukdė, jie tik tokie nežymus, bet kažkaip norėjosi paminėti. Turbūt, noriu visiems parodyti savo erelio akies įžvalgumą. :D
Taigi, tikrai rekomenduoju. Puikus detektyvas, puikiam savaitgaliui! :)

1981 m. rudenį Blakeberge, viename nykiame Stokholmo priemiestyje, randamas paauglio lavonas visai be kraujo. Ritualinė žmogžudystė? "Ilgai lauktas kerštas", - viliasi dvylikametis Oskaras, kasdien mokykloje kenčiantis žiaurias...

1981 m. rudenį Blakeberge, viename nykiame Stokholmo priemiestyje, randamas paauglio lavonas visai be kraujo. Ritualinė žmogžudystė? "Ilgai lauktas kerštas", - viliasi dvylikametis Oskaras, kasdien mokykloje kenčiantis žiaurias patyčias. Bet jo galva užimta kitkuo. Į kaimynystę atsikraustė nauja mergaitė. Keista mergaitė. Ji nėra mačiusi Rubiko kubo, bet per kelias valandas išmoko jį sudėti, nuo jos sklinda keistas mirties kvapas, ji nelanko mokyklos ir pasirodo tik vėlai vakare... Kuo baigsis keista jų draugystė? Kaip pakeis miestelį žinia, kad kažkur netoliese gyvena "kiti"?

Romane "Įsileisk mane" nėra įprastų klišių apie vampyrus. Tai žingsnis už tviskančio auksinio ABBA stereotipo į Švedijos šešėlius, kur aibė veikėjų kovoja su savo morale.Tai pasakojimas apie žmones, gyvenančius greta nemirtingųjų, apie draugystę ir tai, kaip tampama suaugusiais.

ne mano skonio knyga, tačiau patiko. keliose vietose buvo kiek šlykštu skaityti kaip žudo žmones, ar pila

kraują iš lavono. yra siužetas, labai įtraukė, ir nors knyga stora, perskaičiau per porą dienų. siūlyčiau skaityti fantastikos megėjams.

pati geriausia knyga kokią esu skaičiusi. nė kiek neperdedu, ji tikrsi tobula. labai norėjau perskiatyti šią knygą, pamačiusi filmą ir galiu drąsiai teigti - ji pati geriausia. puikia parašomi veikėjai, vietos, atkreipiama...

pati geriausia knyga kokią esu skaičiusi. nė kiek neperdedu, ji tikrsi tobula. labai norėjau perskiatyti šią knygą, pamačiusi filmą ir galiu drąsiai teigti - ji pati geriausia. puikia parašomi veikėjai, vietos, atkreipiama į tas menkas smulkmenas. autorė rašo tobulai, ir galiu drąsiai teigti, kad šita knyga - pati geriausia.

Kai tik pamačiau šitą knygą internete, o tada perskaičiau jos aprašymą, iškart panorau ją perskaityti. Kiek kartų eidama į biblioteką tikėjaus ją perskaityti, tačiau kas kart nesėkmingai. Kai ją pamačiau, pasirodė,...

Kai tik pamačiau šitą knygą internete, o tada perskaičiau jos aprašymą, iškart panorau ją perskaityti. Kiek kartų eidama į biblioteką tikėjaus ją perskaityti, tačiau kas kart nesėkmingai. Kai ją pamačiau, pasirodė, kad ji rezervuota. O kai galiausiai nesenai ją pamačiau, iškart puoliau prašyti. Parėjusi, perskiačiau per dieną. Knyga labai įtraukianti, verčianti susimąstyti. Tikėjausi kiek kitokio pabaigos, tačiau knyga visvien beproto patiko.

Dvasių namai... skamba intriguojančiai. Tai romanas apie kelių Truebos šeimų kartos amenis. Tikėjausi visai ko kitko nei kad perskaičiau... Vietomis skaitėsi labai įdomiai, o vietomis nieko nesuprasdavau, mintys sklandydavo...

Dvasių namai... skamba intriguojančiai. Tai romanas apie kelių Truebos šeimų kartos amenis. Tikėjausi visai ko kitko nei kad perskaičiau... Vietomis skaitėsi labai įdomiai, o vietomis nieko nesuprasdavau, mintys sklandydavo kažkur kitur. Perskaičiau knygą nuo iki, tačiau juk kiekviena šeima, ar kartų kartos galėtų sukurti savo gyvenimo knygą... Stipriausia, mano nuomone romano vieta, aprašymai apie sukilimą, pasityčiojimą iš žmonių... O juk taip ištiesų buvo.