Tai ne tik garsiausias nikos kazandzakio darbas, bet, turbūt, ir visų graikų romanas.

Vienas iš pagrindinių veikėjų - aleksis zorba- yra realaus šachtininko - georgio zorba -prototipas, žmogus, tapęs autoriaus draugu. Tai...

Tai ne tik garsiausias nikos kazandzakio darbas, bet, turbūt, ir visų graikų romanas.

Vienas iš pagrindinių veikėjų - aleksis zorba- yra realaus šachtininko - georgio zorba -prototipas, žmogus, tapęs autoriaus draugu. Tai paprastas darbininkas. Žmogus besidžiaugiantis kiekviena diena, nemėgstantis žmonių, tačiau sugebantis su jais gyventi ir bendrauti. Antrasis pagrindinis veikėjas, knygos pasakotojas - jaunas anglų keliautojas. Zorba netikėtai jį sutinka Pirėjuje, kavinėje, ir įtikina jį kartu pasiimti su savimi į kretą. Juk jis moka virt puikiausias ir skaniausias sriubas, nebijo darbo šachtoje ir šiaip moka daug ką nudirbti. Ir tada prasideda. Ne tik smagūs ir intriguojantys zorbos pasakojimai vakarais, tikros gyvenimo pamokos, bet ir tikra draugystė. Jaunasis keliautojas tampa zorbai savotišku nuodėmklausiu, kai kuriais atvejais netgi patarėju. Zorba nepaliauja klausinėti keliautojo nuomonės tam tikrais klausimais. Dažnai netgi nelaukdamas jokio atsakymo, tarsi norėdamas priversti jaunuolį susimąstyti ir atrasti savo nuomonę ir požiūrį, tuo netgi kartais priversdamas jaunuolį praleisti naktį mąstant, o ne miegant.

Ypatingai dinamiškumo kretoje nepajaučiame. Per visą knygą jie nepalieka salos, tačiau tai nereiškia, kad jiems buvo nuobodu, ar kad jie nieko nepatyrė. Vien Zorbos pasakojimai sugebėdavo nukelti į bet kurį pasaulio kampą. Ir tik paskutiniuose knygos puslapiuose, po verslo nesėkmės saloje, kuri išlaisvina jaunuolį, ir jis dar žingsniu priartėja prie tikrai laisvo žmogaus gyvenimo, draugai turi išsiskirti ir keliauti kiekvienas savo keliu.

Zorba ir jaunuolis - skirtingi ne tik savo amžiumi, ką pastebime iš pat pirmųjų romanų puslapių tačiau daug svarbiau yra tai, kad jie yra labai skirtini kaip asmenybės. Zorba - paprastas darbininkas, o jaunuolis - išsimokslinęs, protingas, gražus ponaitis. Vienas randa džiaugsmą kasdienėje veikloje, valgyme, moteryje, sunkiai dirbdamas, o kitas, nors ir turėdamas savotišką laisvę, vis tiek neturi savyje tiek gyvenimo džiaugsmo, kiek pirmasis. Žinoma, neišsisukama be moters vaidmens čia. Pagyvenusios, daug meilės nuotykių mačiusios matronos, kuria susižavi zorba. Ne todėl, kad ji vis dar būtų nuostabi gražuolė, turėtų puikų kūną, o tik todėl, kad jis myli visas moteris. Šios vargšės būtybės jam sukelia gailestį ir norą jas pamaloninti. Grąžinti joms jaunystės dienų prisiminimus ir virpulius, jei tai garbingesnio amžiaus moteris, suteikti joms tuos virpulius, vėliau virsiančius puikiais prisiminimais, jei tai jaunuolė mergina.

Romanas - šviesus, linksmas, lengvas, bet tuo pačiu gilus ir liūdnas. Apie meilę, neapykantą, moteris , draugystę, laimės paieškas, karą ir taiką, nuotykius, gyvenimo prasmę.

Nežinau ar daug zorbų yra šiais laikais. Žmonių, gyvenančių čia ir dabar. Puikiai suprantančių ne tik aplinką, gamtą, ir kitus, bet visų pirma patį save. Šis supratimas juos išvaduoja, jie gyvena pilnai ir iki galo. Paima iš gyvenimo viską, ką šis siūlo. Jie yra visiškai laisvi ir nuo nieko nepriklausomi.

"nauji keliai - nauji planai. Man jau ne galvoj, kas buvo vakar. Nebeklausiu tai pat, kas bus rytoj. Man rūpi tik viena, kas dedasi šiandien, šią minutę."

"Vėjo vardas" - tai aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į...

"Vėjo vardas" - tai aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeimą ir visą trupę ištinka baisi ir netikėta mirtis. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu. Jo tėvai mirė, "...nes dainavo visai nederamas dainas". Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna? Knyga plačiai nuskambėjusi jaunimo tarpe manęs nepritrenkė, nesukrėtė, nesuintrigavo.Deja...

Pagrindinė knygos veikėja Zoja Redbird, ji tampa vampyre ir persikelia i vampyrų mokyklą. jos laukia nepaprasti nuotykiai ir isgyvenimai. Tai nuostabi knyga, prikaustanti dėmesį.Siūlau ją perskaityti, nes tai naujoji vampyrų...

Pagrindinė knygos veikėja Zoja Redbird, ji tampa vampyre ir persikelia i vampyrų mokyklą. jos laukia nepaprasti nuotykiai ir isgyvenimai. Tai nuostabi knyga, prikaustanti dėmesį.Siūlau ją perskaityti, nes tai naujoji vampyrų klasika.

Knygoje aprašoma, jauna moteris, Orchidėja, vėliau Ledi Jehonala - Kinijos imperatorė. Pasakojama, kaip ji dar maža mergaitė atvyksta į sostinę ir patenka į Imperatoriaus rūmus, koks jos likimas, kokie išbandymai jos...

Knygoje aprašoma, jauna moteris, Orchidėja, vėliau Ledi Jehonala - Kinijos imperatorė. Pasakojama, kaip ji dar maža mergaitė atvyksta į sostinę ir patenka į Imperatoriaus rūmus, koks jos likimas, kokie išbandymai jos laukia. Tai - stiprios moters istorija. Knygoje nemažai emocinių išgyvenimų. Skaičiau ir nekantriai laukiau kas nutiks toliau, pergyvenau dėl vienos ar kitos situacijos. Juk mums, europiečiams, imperatoriškas gyvenimas mažai pažįstamas, tad sužinoti, kaip imperatoriui renkamos žmonos ir kaip vyksta būsimų imperatorių auklėjimas, kaip gyvena imperatorius su 7 savo žmonomis, kokius kriterijus jos turi atitikti ir už ką ten visiems kertamos galvos tikrai verta. Kaip ir verta susipažinti su tos šalies kultūra, istorija, tradicijomis. Džiaugiuosi, kad ši knyga atsidūrė mano rankose ir jei kas dar neskaitė, rekomenduoju tai padaryti.

Pusryčius pas Tifanį perskaityti norėjau labai senai. Pirmiausia mane sudomino pagal knygą pastatytas filmas, tik nenorėjau jo pasižiūrėti kol neįveiksiu paties apsakymo. Kelis kartus pavarčiau jį bibliotekoje, bet vis...

Pusryčius pas Tifanį perskaityti norėjau labai senai. Pirmiausia mane sudomino pagal knygą pastatytas filmas, tik nenorėjau jo pasižiūrėti kol neįveiksiu paties apsakymo. Kelis kartus pavarčiau jį bibliotekoje, bet vis nesiryžau pasiimti, kol galiausiai Pusryčius pas Tifanį atradau įtrauktą į 1000 geriausių pasaulio knygų sąrašą. Tai tikrai suintrigavo (ir kuo gi ji tokia ypatinga?) ir pagalius knyga atsidūrė mano lentynoje.

Mažyčio formato, plona knygutė rožiniu viršeliu būtų puikiai tilpusi į Holės Golaitli, pagrindinė knygos herojės, kelioninį rankinuką. Visas veiksmas kaip tik ir sukasi apie Holę, autoriaus kaimynę iš viršaus, keistą ir pakvaišusią merginą, ant savo vizitinės kortelės užsirašiusią keliaujanti, nes niekas niekada nežino kur ji gali būti rytoj, Niujorke atsidūrusią nežinia iš kur. Ši herojė pelnė mano simpatijas dėl savo visur skleidžiamos mielos energijos, na ir žinoma todėl, kad augino katiną. Holė sužavėjo ne vien mane- pats knygos autorius, nevykęs pradedantysis rašytojas, norėdamas daugiau sužinoti apie savo kaimynę ją šiek tiek pašniukštinėjo, knisdamasis po šios šiukšles ir paslapčia stebėdamas pro langą." Iš jos šiukšlių dėžės, pastatytos už durų, buvo matyti, kad ji skaito bulvarinius laikraštukus, turistinius bukletus ir horoskopus; kad ji rūko retas cigaretes Picayune; kad maitinasi varške ir skrudinta duona, kad jos įvairiaspalviai plaukai- pačios nudažyti."
Taigi Holė- devyniolikmetė mergina, besirengianti klasikiniais rūbais, auginanti bevardį katiną, dainuojanti ant atsarginių laiptų, ir niekada neišsikraunanti daiktų. Ji stengiasi prie nieko neprisirišti, todėl neperka baldų ir neduoda savo katinui vardo. Dažnai atrodo, kad jos pasaulis, kaip ir knygos viršelis, rausvas ir pilnas nerealių svajonių, Holė naivi ir lengvabūdiška, gal todėl įsipainioja į mafijos pinkles ir vos neatsisėda į kalėjimą. Ji vis pabėga nuo ją mylinčių žmonių- daktaro, Holivudo filmų prodiuserio, taip pat ją beviltiškai įsimylėjusio knygos autoriaus...
Iš tiesų tai knyga apie merginą ieškančią savo vietos. Vietos, kur ji jaustųsi lyg prabangioje Tifanės parduotuvėje " ten taip ramu, žmonės tokie orūs- ir aš iš karto apsiraminu. Argi gali kas nors bloga atsitikti, kur tiek malonių žmonių, vilkinčių dailius kostiumus, kur taip maloniai kvepia sidabru ir aligatorių odos piniginėmis. Jeigu rasčiau tokią vieta, kur galima būtų gyventi ir kur jausčiausi taip kaip pas Tifanį, tada nusipirkčiau baldų ir duočiau katinui vardą."
Knygos pabaigoje Holė paleidžia savo bevardį katiną, susideda daiktus ir išskrenda ieškoti savo laimės. Paskutiniame savo laiške mergina rašo- "Brazilijoje buvo klaiku, bet Buenos Airėse- šaunu. Ne taip kaip pas Tifanį, bet beveik.", o knygos autorius jos daugiau niekada nebesusitinka.
"Aš tikiu, kad Holė irgi rado savo vietą, kur ji nebe svetima". Manau man belieka tikėtis to paties...

Vertinimas 8/10
(persiskaitė greitai ir lengvai, bet didelio įspūdžio nepaliko).

P.S Šiaip ar taip knyga priminė, jog verta siekti savo svajonės, net ir kokia keista ji bebūtų, taip pat pagaliau sužinojau kas gi (po galais) yra ta Tifanį. Manau laikas skaitant knygą veltui nepraėjo.

Kadangi jau kuris laikas domiuosi antru pasauliniu karu ir Hitleriu, seniai mane traukė artimiau susipažinti ir su Stalino asmenybe. Tai pirmoji knyga,kuri patrakė mano dėmesį. Ši knyga yra gana išsami biografija, atskleidžianti...

Kadangi jau kuris laikas domiuosi antru pasauliniu karu ir Hitleriu, seniai mane traukė artimiau susipažinti ir su Stalino asmenybe. Tai pirmoji knyga,kuri patrakė mano dėmesį. Ši knyga yra gana išsami biografija, atskleidžianti Stalino gyvenimą nuo jaunystės (deja Stalino dėka ne taip jau daug yra likę informacijos apie jo jaunystę) iki jo mirties.

Knygoje patiko tai,kad nemažai sužinojau naujų faktų, smulkmenų apie Stalino buvimo valdžioje laikus ir apie patį Staliną. Nepatiko tai, kad kartais buvo šokinėjama laiku. Skaitant tokias knygas, biografijas ar šiaip istorines knygas, mėgstu kai knyga seka nuoseklę laiko tėkmę, nešokinėja pirmyn atgal.

Knyga rekomenduočiau paskaityti tiems, kas domisi tų laikų istorija, tai puikus kūrinys sužinoti įdomių faktų, galbūt geriau suprasti Stalino veiksmus ar to meto įvykius ir jų pasėkmes.

Žinodama kaip Kafka mėgsta įvairias metaforas, simbolius ir absurdą, nė nesitikėjau, kad šią knygą skaityti bus lengva. Bet skaitant lengvas knygas nebūna tokio didelio pasitenkinimo (o kartais gilios tuštumos ir...

Žinodama kaip Kafka mėgsta įvairias metaforas, simbolius ir absurdą, nė nesitikėjau, kad šią knygą skaityti bus lengva. Bet skaitant lengvas knygas nebūna tokio didelio pasitenkinimo (o kartais gilios tuštumos ir egzistencinių klausimų kėlimo), kaip, kad užvertus knygą kuri turi išliekamąją vertę. Tai gi, nors ir žinojau, kad šis skaitymo malonumas gali man apsunkti, bet suprasdama man teikiamą naudą, patogiai įsitaisiau fotelyje ir pasinėriau į K. gyvenimą.

Pirmiausia, skaitant, į akis krito žmonių atšiaurumas ir susvetimėjimas. Pilies valdomoje teritorijoje nėra nieko, kas padėtų vienišam žmogui išlikti. Nei bendruomenės paramos, nei Dievo ar tikėjimo kokiomis nors dvasinėmis galiomis. Žmogus priverstas vienas eiti savo keliu. Vienintelis džiaugsmas kurio jis gali tikėtis - malonė iš Pilies. Nors joje gyvenantys biurokratai, kuriems jų pilvų problemos yra daug svarbesnės už žmones, mieliau sugriaus žmonių gyvenimus, nei jiems padės. Tai puikiai atspindi Barnabo ir jo šeimos situacija: jie buvo gerbiami visos miestelio bendruomenės, bet kai tik viena iš seserų nepakluso valdininko norui - jie tapo paniekos objektais. Tiesa, pilis į tai nesikišo, visiškai atsiribojo (nei kenkė, nei padėjo), tačiau žmones per daug veikė nematoma jos įtaka ir bailumas.

Žinoma, dar yra meilė. Ir K įsimylėjęs Frydą džiaugėsi, kad ji yra vienintelė jo paguoda, tačiau ir ši greitai pabėgo. Neaišku ar dėl nuovargio, ar dėl jausmų nebuvimo. Bet net meile, ta visą gyvenimą valdančia jėga, tame apleistame kampelyje negalėjai pasikliauti. Per daug susimaišęs melas su tiesa, tikri jausmai su vaidyba. Gyvendamas ten, tu niekada negali būti tikras, kad tai ką matai, yra tiesa, kad tai kas tau sakoma - tikra.

Kūrinyje pasigedau pabaigos. Dar trūko to ryžto siekti, spardymosi, bandymo kovoti. Trūko pasiekto tikslo arba visiško žlugimo. Bet gal tai ir yra kūrinio esmė? Absurdo pilname pasaulyje nėra pabaigos. Yra tik nuolatinė kova ir nuolatinis atšiaurumas. Ir visai nesvarbu, kaip viskas klostysis toliau, ką tu pasieksi. Pasaulis vis tiek liks toks pat.

Sekanti mano perskaityta knyga buvo "Žmogus amfibija". Pasiskolinau iš tėčio bibliotekos :) Ši knygą priklauso fantastikos serijai "Zenitas". Man ji nepaliko labai didelio įspūdžio. Tiesiog skaitėsi lengvai, su trupučiu...

Sekanti mano perskaityta knyga buvo "Žmogus amfibija". Pasiskolinau iš tėčio bibliotekos :) Ši knygą priklauso fantastikos serijai "Zenitas". Man ji nepaliko labai didelio įspūdžio. Tiesiog skaitėsi lengvai, su trupučiu fantastikos prieskonių. Šioje knygoje galima rasti įvairiausių žmogui būdingų savybių: gobšumas, žiaurumas, valdžia, naivumas, meilė, skausmas. Šių savybių deriniai gali sudaryti ir labai gerą ir labai žiaurų derinį. Įdomi buvo knygos pabaiga, kuri leidžia pačiam skaitytojui pafantazuoti, kas gi atsitiko pagrindiniam herojui.

Manau, kad vienas iš šios knygų moralų yra toks, kad žmogui nevalia vaidinti Dievo, nes anksčiau ar vėliau tai baigiasi skaudžiomis pasekmėmis.

Jei norite pašėlti vakarėlyje, Getsbio namai jums atviri. Nesijaudinkite - visi eina nekviesti. Dėl to atmosfera ten tokia intymi - kai žmonių tiek daug, privatumas išlieka nepaliestas. Ypač vietoje, kur taip laisvai liejasi...

Jei norite pašėlti vakarėlyje, Getsbio namai jums atviri. Nesijaudinkite - visi eina nekviesti. Dėl to atmosfera ten tokia intymi - kai žmonių tiek daug, privatumas išlieka nepaliestas. Ypač vietoje, kur taip laisvai liejasi alkoholis, o kraują kaitina ritminga muzika ir neregėtos personos. Tokiame pasilinksminime gali sutikti įvairiausių asmenybių: nuo eilinių ir mažai besireiškančių iki ryškiausių garsenybių. Tačiau įdomiausiu ir paslaptingiausiu žmogumi išlieka pats šeimininkas.

Getsbis - ne daug kam pažįstamas, o dar mažiau žmonių žino tikrąją jo gyvenimo istoriją, kadangi ji apipinta šimtais gandų, ir vargiai kas gali pasakyti, kurie iš jų atitinka tikrovę. Oksfordo žmogus, turtus paveldėjęs iš giminaičių. O kartais, pažiūrėjus į jo veidą, rodos, gali matyti, jog jam yra tekę žudyti. Ir yra asmenų, galinčių tai patvirtinti, bet ar jie tikrai sako tiesą..? Nikas, kuris pasakoja romane vysktančią istoriją, apibūdina šį didį asmenį kaip žemės drebėjimus fiksuojančią mašiną - pilną tokio jautrumo gyvenimo pažadams. Net Getsbio šypsena turi šį tą ypatinga - ji suprantinga, tiek, kiek nori būti suprastas, tiki tavimi tiek, kiek nori tikėti savimi, ir užtikrina, kad palieki tokį įspūdį, kokį nori perteikti. Tad šis asmuo, net jei iš pirmo žvilgsnio ir galėjo atrodyti pasikėlęs, savyje talpina dau daugiau.

Visgi, istorijai vystantis, ima aiškėti Getsbio gyvenimo peripetijos. Visas šurmulys, vykstantis jo namuose - tik priedanga, kuria jis stengiasi įgyvendinti savo tikslą - surasti ir susigrąžinti savo mylimą merginą, Deizę. Susipažinęs su ja tuo metu, kai buvo neturtingas karys, jis, grįžęs iš karo, kelerius metus stengiasi rasti būdą užkopti į karjeros aukštumas, kad galėtų suteikti mylimajai tokį gyvenimą, kokio ji verta. Be abejo, jųdviejų bendram likimui trukdo Deizės santuoka. Nors kone visi žino, jog jos vyras ilgą laiką jai neištikimas, mergina nedrįsta jo palikti. Tačiau Getsbis yra pasiryžęs įtikinti Deizę tą padaryti, kad galėtų būti kartu be jokių slapstymųsi ir trukdžių. Bet ne viskas taip paprasta, kaip jam atrodo.

"The Great Gatsby" - kelionė į praeitį. Tačiau joje atsispindi amžinai aktualios problemos, pasirodančios žmonių likimuose. Tad lieka tik įsitraukti svaiginantį gyvenimiškos dramos sūkurį ir tikėtis, jog jūsų pačių dalia bus gailestingesnė.

Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą),...

Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą), Taikingųjų (draugiškumą), Eruditų (protą). Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis - ar likti su savo šeima, ar paklusti širdies balsui. Šie troškimai nesuderinami. Todėl jos sprendimas nustebina visus, net ir ją pačią.

Knyga man patiko, buvo įdomi ir įtraukianti. Skaitysiu ir kitas dalis :)