Šią knygą gavau dovanų prieš daugiau nei keturis metus, bet niekaip neprisiruošiau jos perskaityti. Sakoma, kad geriau nepatinkančią knygą užvesrti ir pasiimti skaityti tą kuri patiks labiau, tad jei jau aš perskaičiau šią...

Šią knygą gavau dovanų prieš daugiau nei keturis metus, bet niekaip neprisiruošiau jos perskaityti. Sakoma, kad geriau nepatinkančią knygą užvesrti ir pasiimti skaityti tą kuri patiks labiau, tad jei jau aš perskaičiau šią knygą iki galo vadinas ji nėra tokia jau neįdomi. Pati knyga didelio įspūdžio man nepaliko, tačiau man patiko istorinių faktų aprašymas apie karą, apie atomines bombas. Buvo įdomu į tai pažvelgti iš kitos pusės, ne tik iš istorijos vadovėlių.

Patys debesys... na man patinka į juos žiūrėti... norėčiau mokėti piešti, kad galėčiau juos įamžinti, bet deja nemoku... nors gal ir gerai, nes juk vienam knygos herojui debesų tapymas nesibaigė geruoju...

Tokia keista knyga, ji mane patraukė tuo, kad jos veikėjai labai lengvai praturtėjo. Aprašomos net kelios šeimos, kurios vos sudurdavo galą su galu (žmona neturi pinigų nusipirkti kojinėms, vyras sėdi be darbo ir...

Tokia keista knyga, ji mane patraukė tuo, kad jos veikėjai labai lengvai praturtėjo. Aprašomos net kelios šeimos, kurios vos sudurdavo galą su galu (žmona neturi pinigų nusipirkti kojinėms, vyras sėdi be darbo ir girtuokliauja, abudu pastoviai pykstasi), tačiau nusišypsojus likimui atsiranda pinigų, tiek pinigų, kad net pradeda samdytis tarnus.
Netikėtai užgriuvę turtai sutaiko porą, baigiasi girtuokliavimai. Knygoje tai aprašyta taip paprastai, kad ir mane priverčia svajoti apie netikėtus turtus. Tikriausiai daugelis norėtų, kad jiems taip atsitiktų (bet kaip žinia, laimė nenukrenta iš dangaus kaip plyta, ją reikia kruopščiai kurtis patiems). Tačiau vis tiek labai smagu paskaityti būtent apie tokius, nors ir išgalvotus (nors ką gali žinoti), žmones.
Prabanga yra tik detalė (kuri pastoviai išlenda), o visas veiksmas sukasi apie žmogžudystes, kurias tiria namų šeimininkė Darja. Pagrindinės veikėjos vardas toks pat kaip ir knygos autorės (smagiai sugalvojo?). Žmogžudystė seka žmogžudystę, o Darja priversta ieškoti nusikaltėlio, nes jos šeimą prakeikė kaip kokioje Hario Poterio knygoje. Knyga nėra fantastinė, bet prakeikimas veikia ir kol nesuras žudiko, prakeikimas liks.
Pabaigai pasakysiu, kad man patinka rusų rašytos knygos. Ši knyga ne išimtis. Jos savyje turi kažką tokio, kažkokios šilumos (arba aš tiesiog turiu sėkmingą ranką ties jų knygomis).

Burtas mestas. Net ir praėjus dviem tūkstančiams metų po mirties, Julijus Cezaris išlieka viena iškiliausių istorinių asmenybių. Jis sukūrė tokią Romą, kokią pažinojo daugelis kartų, o jo vardas tapo "imperatoriaus"...

Burtas mestas. Net ir praėjus dviem tūkstančiams metų po mirties, Julijus Cezaris išlieka viena iškiliausių istorinių asmenybių. Jis sukūrė tokią Romą, kokią pažinojo daugelis kartų, o jo vardas tapo "imperatoriaus" sinonimu ne tik Romoje, bet ir tokiuose tolimesniuose kraštuose kaip Vokietija ir Rusija. Geriausiai jis žinomas kaip karvedys, sumušęs galus ir dvigubai išplėtęs Romai priklausiusią teritoriją. Tačiau Cezaris taip pat buvo ir puikus oratorius, įgudęs rašytojas, patyręs politikas ir dar daug kas. Šioje knygoje, kurią skaitysite kaip patrauklų romaną, P. Freemanas atskleidžia Cezario asmenybės bruožus ir prieštaravimus. Autorius trumpai ir aiškiai parodo, kaip Cezaris vyravo galią atgavusios Romos gyvenime ir lėmė jos likimą. Ši knyga prikaustys dėmesį ir tų skaitytojų, kurie tik pradeda atrasti Cezarį ir senovės Romą, ir tų, kurie jau seniai domisi antikos pasauliu.

Gajus Julijus Cezaris - Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas, kilęs iš patricijų Julijų giminės. Gajus Julijus Cezaris turėjo puikius karinio stratego ir taktiko gebėjimus, nugalėjo priešininkus pilietiniame kare ir tapo Romos valstybės valdovu.

Gajus Julijus Cezaris (100m. pr. Kr. - 44m. pr. Kr.) - vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių paveikslas ilgai neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus romėnų karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse.

Jis didysis romėnų karvedys ir valstybės veikėjas, kurio prieštaringa asmenybė verčia diskutuoti bei ginčytis iki šių dienų. Tai žmogus, kurį lygina su Aleksandru Makedoniečiu, Napoleonu, žmogus, užėmęs tvirtą vietą istorijoje ir davęs savo vardą visai epochai. Tai asmenybė, verčianti gilintis bei domėtis 100-44 m. pr. Kr. įvykiais, socialiniu bei kultūriniu to laikmečio gyvenimu. Gajus Julijus Cezaris buvo vienas iš tų istorijos išrinktųjų, kurių paveikslas ilgainiui neblėsta, kurių šlovės amžiai neužtemdo. Garsus karvedys, ne mažiau žymus valstybės veikėjas, genialus įvairiose srityse.

Tai romanas, kuriame galime sutikti kelių socialinių sluoksnių žmones, pažinti jų gyvenimus ir likimus ne taip ir tolimoje praeityje, nes veiksmas vyksta pilietinio karo Nigerijoje metais. Knygoje taip persipina herojų asmeninis...

Tai romanas, kuriame galime sutikti kelių socialinių sluoksnių žmones, pažinti jų gyvenimus ir likimus ne taip ir tolimoje praeityje, nes veiksmas vyksta pilietinio karo Nigerijoje metais. Knygoje taip persipina herojų asmeninis gyvenimas su politine situacija šalyje, kad kartais net pasijunti lyg ir pats įsisukęs į to laikotarpio įvykių verpetą, kad gali vos ne ranka pasiekti įvykių šerdį, visomis juslėmis pajusti kaip karas veikia žmonių likimus. Knygoje labai jautriai pabrėžiami žmonių tarpusavio santykiai (neištikimybė, išdavystė, atleidimas, sugebėjimas rūpintis artimaisiais), kurie gali suvirpinti dažną širdį, bet iš tiesų mane labiausiai sukrėsdavo dažnokai knygoje pasikartojantis sakinys - "Pasaulis tylėjo, kai mes mirėme".

Per visą knygą niekas nepavogė nė vieno arklio. Bet ir neturėjo vogti. Čia tie arkliai tarp kitko, tiesą sakant.

O tas kitkas - tai knisinėjimaisi po praeitį, mėgėjiški psichologizavimai, nuplaukę tėvai ir normalūs...

Per visą knygą niekas nepavogė nė vieno arklio. Bet ir neturėjo vogti. Čia tie arkliai tarp kitko, tiesą sakant.

O tas kitkas - tai knisinėjimaisi po praeitį, mėgėjiški psichologizavimai, nuplaukę tėvai ir normalūs vaikai, kažkokios vaikiškos traumos, kažkokios senatvinės atgailos. Standartinis tokioms fabuloms siužetas su flashbackais į vaikystę, po savo pasaulį plavinėjantis herojus - nei čia, nei dabar.

Kažkur šiaurėje. Tarp savo vaikystės ir savo senatvės. Vienas žmogus. Vienas šuo. Vienas tėvas. Viena vasara.

Gera knyga vaizduotei pramankštinti. Graži pasakojimo melodija. Readable.

Gerai gerai tas Džeromas. Senokas autorius, bet smagus. Kažkuo panašus į Clarksoną. Pradeda pasakot, nukeliauja visiškai kažkur į kosmosą, o paskui taip paprastai grįžta ir pasakoja toliau kaip sekasi plaukti.

Patiko...

Gerai gerai tas Džeromas. Senokas autorius, bet smagus. Kažkuo panašus į Clarksoną. Pradeda pasakot, nukeliauja visiškai kažkur į kosmosą, o paskui taip paprastai grįžta ir pasakoja toliau kaip sekasi plaukti.

Patiko rusiškai skaityt.

Ch. Bronte "Džeinė Eir" yra viena mylimiausių skaitytų istorijų, A. Bronte "Agnesė Grėj" pasirodė kitokia nei pirmoji, tačiau paliko malonų įspūdį (neskaitant to, kad siužetas gan greit užsimiršo), o pagaliau atėjo...

Ch. Bronte "Džeinė Eir" yra viena mylimiausių skaitytų istorijų, A. Bronte "Agnesė Grėj" pasirodė kitokia nei pirmoji, tačiau paliko malonų įspūdį (neskaitant to, kad siužetas gan greit užsimiršo), o pagaliau atėjo laikas susipažinti ir su trečiosios sesers - Emily- kūryba. Ir, nors jau seniau buvau girdėjusi, kad "Vėtrų kalnas"- visai kitokia knyga nei kad tos, kurias rašė kitos seserys, tačiau vis tiek nesitikėjau, kad ji bus būtent tokia, kokia yra.

Romanas pasakoja apie tai, kaip ramus Ernšo šeimos gyvenimas sudrumsčiamas, kai į namus šeimininkas parneša vaika- pamestinuką, juodbruvą. Jis pavadinamas Hitklifu ir auginamas apsuptas globėjo meile kartu su mylima įsesere Ketrina. Berniuko nekenčia tik įbrolis Hindlis. Vieną dieną Hitklifas namie tampa tik tarnu ir pastumdėliu, o Ketrina susipažįsta su kaimynystėje gyvenančiu išauklėtu ponaičiu Lintonu. Netikėtai Hitklifas dingsta, o po kiek laiko sugrįžęs jis turi tik vienintelį planą: atkeršyti ir sugriauti visų gyvenimus.

Ši knyga- absoliučiai neigiama. Nėra jokių veikėjų, kuriuos būtų galima vadinti teigiamais, kadangi kiekvienas personažas turi ydų, kurios trukdo jiems laimingai gyventi. Dialogai- pašaipūs, ironiški, pikti, pagiežingi, veikėjai tik kivirčijasi, trokšdami sukelti kitiems neigiamas emocijas, o galop, jie gal net ir nebemoka kitaip bendrauti, net į šilčiausius žodžius, maloniausią elgesį atsakoma šaltai, galvojama, kad galbūt tie, kurie rodo gražų dėmesį, tik šaiposi iš jų.. Neprisileisdami gerumo personažai į aplinką skleidžia visas įmanomas blogybes, o, verčiant puslapius, imama baimintis kiekvieno dviejų (bet kurių) veikėjų susidūrimo, nes aišku, kad ir vėl pasipils žiežirbos. Čia neišvysite gražios meilės istorijos kaip kad daug kas galėtų tikėtis, nors pabaiga, atskleisiu, išties šviesi ir pagaliau priverčianti nusišypsoti. Nes iki tol vyrauja vien tik niūri, slogi atmosfera, vien jau vieta- Vėtrų kalnas- tartum pranašauja, kad nieko pastovaus, gražaus čia nėra išlikę.

Be abejo, pagrindinis veikėjas Hitklifas- stiprus personažas, kuris savo charakterį išlaiko tokį patį iki pat pabaigos. Visiškai niekas, net didžiulė meilė nepriverčia jo keistis. Prieš jį nublanksta visi kiti veikėjai, bet tai nereiškia, kad jį palaikau. Jo įsitikinimai, gyvenimo būdas ir troškimai man visiškai nepriimtini. Ir ne tik jis, bet ir kiti personažai sukelia vien tik neigiamas emocijas, todėl giriu knygos autorę, kuri sugebėjo sukurti tokius įtaigius, pyktį sukeliančius veikėjus.

Pradžioje gan greitai įsitraukiau į siužetą, kuris stebino savo siužetu ir veikėjais, tačiau kuo toliau, tuo mažėjo motyvacija skaityti. Dažną klasikinę knygą ir taip skaitau lėčiau nei kokią šiuolaikinę, tad tai nebuvo priežastis, dėl kurios nebesinorėjo tęsti jos skaitymo. Galiu pagirti ir turtingą žodyną- tikiu, kad originalo kalba romaną skaityti būtų dar didesnis malonumas šiuo atžvilgiu. Tačiau manau, kad man tamsos šioje knygoje buvo tiesiog per daug. Esu liūdnų istorijų mėgėja, bet "Vėtrų kalnas" ne liūdesį man kėlė, o greičiau jau gailestį ir pyktį, kad būna tokių žmonių, kurie gadina ne tik savo, bet ir kitų gyvenimą.

Knygą rekomenduoju kiekvienam, kadangi tai verta perskaitymo knyga, galinti pasigirti stipriais veikėjų charakteriais ir netipine istorija.

Visuomet perskaičius klasikos kūrinį tampa labai aišku kodėl tas kūrinys tapo klasika. "Didieji lūkesčiai" - ne išimtis. Romano problematika šiandien ko gero ne mažiau aktuali nei Viktorijos epochoje. Noras būti išgirstu,...

Visuomet perskaičius klasikos kūrinį tampa labai aišku kodėl tas kūrinys tapo klasika. "Didieji lūkesčiai" - ne išimtis. Romano problematika šiandien ko gero ne mažiau aktuali nei Viktorijos epochoje. Noras būti išgirstu, pripažintu, pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį, galų gale tapti kažkuo yra pažįstamas daugeliui. Tačiau vargu ar įmanoma paneigti savo tikrąją prigimtį, savo šaknis.

Pagrindinis romano veikėjas Pipas - skurdžiai gyvenantis vaikas, svajojantis tapti džentelmenu. Pipo svajonė išsipildo, tačiau nesuteikia jam nieko, ką jis manė turėsiąs tapęs džentelmenu. Atvirkščiai - jo lūkesčiai įvelia jį į grandinę nemalonumų. Galiausiai Pipas grįžta ten, kur viskas prasidėjo ir tik tuomet suvokia, kad noras tapti kažkuo užtemdė jam akis. Ar Dikensas norėjo pasakyti jog gimęs šliaužioti neskraidysi? Nežinau. Į šį klausimą galėtų atsakyti literatūrologai. O aš iš skaitytojos pusės galiu tik pagirti rašytoją už neįtikėtinai tikėtinus veikėjų portretus (išskyrus ponią Havišam, kurios neapykanta pasirodė kiek perdėta) bei įtraukiantį siužetą.

Pirmąjį "Tikslą" perskaičiau prieš gerus du metus ir nuo to laiko karts nuo karto perskaitydavau kokią knygą apie Apribojimų Teoriją (TOC), tačiau Antrąjį Tikslą kažkaip sugebėjau praleisti, nors jau seniai dulkėjo...

Pirmąjį "Tikslą" perskaičiau prieš gerus du metus ir nuo to laiko karts nuo karto perskaitydavau kokią knygą apie Apribojimų Teoriją (TOC), tačiau Antrąjį Tikslą kažkaip sugebėjau praleisti, nors jau seniai dulkėjo lentynoje, ir net Trečiąjį Tikslą jau buvau perskaitęs kur kas anksčiau. Prie knygos dar grįšiu, bet iš pradžių norėčiau trumpai papasakoti, kas, mano supratimu, yra Apribojimų Teorija:

Apribojimų Teorija

Mano supratimu, tai eilė įrankių, padedančių kryptingai spręsti įvairaus masto ir sudėtingumo problemas. Tai gali būti paprastos problemos, tokios kaip "Pirkti naują telefoną, ar ne? (senasis juk dar veikia..)" ir sudėtingos - pvz. "Kaip padaryti šį majonezo fabriką pelningu?".

Pavadinta ši teorija buvo taip todėl, kad, pasak jos autoriaus, bet kurios sistemos bendrąjį pralaidumą (o pralaidumas - tai greitis, kuriuo uždirbami pinigai per pvz. gaminamo produkto pardavimus) lemia didžiausias sistemos apribojimas (dažnai vadinamas "butelio kakliuku"), tiesiogiai lemiantis greitį, kuriuo įmonė juda link pagrindinio tikslo.

Tai nuolatinio tobulėjimo procesas, kadangi "pašalinus" apribojimą (kas nebūtinai yra teisingas veiksmas), visada atsiras kitas apribojimas. Ir tai yra nuostabu! (Sunku paaiškinti kodėl, bet perskaičius bent vieną knygą, tikrai bus aišku)

Knyga

Kuomet pradėjau skaityti šią, ketvirtąją mano knygų iššūkio knygą, supratau, kad ne be reikalo "Tikslai" sunumeruoti - ši knyga iš tiesų yra pirmosios tęsinys ir toliau nuosekliai plėtoja Apribojimų Teoriją. Šių žinių man labai trūko mėginant suprasti knygą "Tikslas 3″, o taip pat ir kelias kitas vėliau Eli Goldrato parašytas knygas.

Nors rašymo stiliumi ši knygą stipriai nusileidžia pirmąjam Tikslui (prie kurio plunksną prikišo Jeff Cox), TOC pradedantiesiems (tokiems kaip aš) ją perskaityti labai rekomenduoju. Šioje knygoje rasyte daugybę įdomių Konfliktų debesies pritaikymo pavyzdžių sprendžiant konfliktus tiek versle, tiek šeimoje, taip pat daug dėmesio skiriama Realios Dabarties bei Pažangios Ateities medžiams.

Gero skaitymo!

Tėvams ir mokytojams nuolat diskutuojant apie vaikų auklėjimo tendencijas ir svarstant, kiek suaugusieji privalo kištis į vaikų gyvenimą, kaip turėtų su jais bendrauti, William Golding filosofinis romanas-alegorija - puiki...

Tėvams ir mokytojams nuolat diskutuojant apie vaikų auklėjimo tendencijas ir svarstant, kiek suaugusieji privalo kištis į vaikų gyvenimą, kaip turėtų su jais bendrauti, William Golding filosofinis romanas-alegorija - puiki iliustracija, kas galėtų nutikti, jei vaikai taptų vieninteliais savo pasaulio šeimininkais.

Romano veiksmas užsimezga katastrofos šešėlyje. Nukritus lėktuvui gyvi lieka tik juo skridę berniukai. Saloje nėra nei vieno suaugusio žmogaus. Juk tai tobulas scenarijus?! Panašiai mąsto ir knygos personažai. Taigi susiklosčiusi situacija virsta žaidimu. Išrenkamas vadas, kuriam visi paklūsta: vos jam pūstelėjus į kiaukutą, berniukai suplūsta iš visų pakampių - tai signalas, jog genčiai reikia pasikalbėti.

Be abejonės, žaidimas vis rimtėja ir ima atsirasti taisyklės. Autorius meistriškai atskleidžia vaikų pasiskirstymą pareigomis, atsakomybės atsiradimą. Vyriausieji užima suaugusiųjų vietą ir rūpinasi mažesniaisiais. Nors ši situacija tėra autoriaus vaizduotės simuliakras, tačiau nesunku įsivaizduoti vaikus panašioje realybėje. Valdžia atitenka turinčiam daugiau patirties.

Berniukų bendruomenėje ryškūs kovos dėl valdžios ženklai. Atsiranda konkurencija tarp dviejų stipriausiųjų ir noras bet kokia kaina patraukti kitus savo pusėn. Šis vyriškas žaidimas peržengia bet kokias ribas. Varžymasis iliustruoja kovą tarp pareigos ir malonumo, žmogaus ir žvėries. Žinoma, dauguma renkasi malonumą, žaidimą ir tampa žvėrimis. Romano autorius vaizduoja žvėrišką žmogaus prigimtį, kuri prasiveržia atpažinusi tinkamas situacijas. Berniukas, radęs savyje jėgų nudobti šerną, pajunta adrenalino pliūpsnį, garbę, jėgą ir žudymas tampa priemone visa tai patirti ir įrodyti kitiems dar kartą.

Sukrečiančio romano autorius vedžioja skaitytoją po žmogaus prigimties labirintą ir kelia klausimus, į kuriuos mėginant atsakyti šiurpsta oda ir apninka baimė. Gąsdina nežinomybė to, kas gali slypėti žmogaus gelmėje.