Sudie, rytojau. Pradėjus skaityti šią knygą, galvoje šmėkštelėjo mintis "paini, koks dažniausiai ir būna paauglių vidinis pasaulis". Iš tiesų, rašymo stilius pradžioje atrodo kiek keistokas, tačiau prie jo labai greitai...

Sudie, rytojau. Pradėjus skaityti šią knygą, galvoje šmėkštelėjo mintis "paini, koks dažniausiai ir būna paauglių vidinis pasaulis". Iš tiesų, rašymo stilius pradžioje atrodo kiek keistokas, tačiau prie jo labai greitai pripranti. Netgi sakyčiau, įsimyli. Vienas. Du. Trys. Pagrindinė veikėja Vytautė - tobulumo pavyzdys. Tačiau ar tikrai? Taip, Vytautė pirma visuose dalykuose, puikiai groja, nuostabiai piešia. Taip, Vytautė tobula. Bet ar ji laiminga? Šis klausimas, turbūt, labiausiai priverčiantis susimąstyti. Ar žmonės, kuriuos mes laikome tobulais, nuo to tampa laimingesni? Vytautės tobulumas ją varžo. Ji stengiasi visiems įtikti, nes pati nežino, ko nori. Senelė trokšta, kad ji būtų politikė, gal net prezidentė. Taip, Vytautė bus prezidentė, įstojo į politologiją. Studijuodama piešė, mėgo retkarčiais paspręsti fizikos uždavinius. Tačiau aplinkiniai jos nesuprato, klausinėdavo, ar neturi ką veikti? "Vytautė nelabai žinojo, ką atsakyti. Ji nemėgo neturėti atsakymų, todėl nebesprendė". Paradoksalu, tačiau šią knygą man patarė perskaityti draugė, stebėtinai panaši į Vytautę. Jai viskas sekasi, ji viską atlieka tiesiog tobulai. Turbūt pirmąkart susimąsčiau, ar tai ją daro laiminga? Perskaičiusi knygą supratau tai, kas man jau nuo pat vaikystės buvo kalama į galvą - kiekvienas žmogus yra tobulas su savo trukumais. Ir visai nesvarbu, kad tau nesiseka fizika ar esi beviltiškas rašant rašinius. Tai ne priežastis būti nelaimingam. Knygą rekomenduočiau kiekvienam, o ypač tiems, kuriems sunkiai sekasi pamilti save, bijantiems klysti, nemokantiems džiaugtis mažais dalykais. Sveikas, rytojau! Sveikas!



Ir jos balsas nuvilnijo per dangų, atsimušęs nuo Neries bangų. Žmonės nustebę kėlė galvas, bet taip ir nesuprato, iš kur sklinda garsas. Tebūnie! Ateikit, jei norit! Bet juk ji gimusi po laiminga žvaigžde! Ir tą pačią akimirką Vytautė nelauktai pašoko, pakėlė rankas ir plačiai išskėtė pirštus - kraujas cirkuliavo vis greičiau ir greičiau - ir smarkiai atsispyrusi nusklendė virš stogų."

Jurga Ivanauskaitė - mylimiausia mano paauglystės rašytoja. Užaugau skaitydama jos knygas, nagrinėdama įdomius ir paslaptingus jų siužetus, semdamasi įkvėpimo iš nepakartojamų istorijų, apsigyvenusių mano mintyse. Jurgą...

Jurga Ivanauskaitė - mylimiausia mano paauglystės rašytoja. Užaugau skaitydama jos knygas, nagrinėdama įdomius ir paslaptingus jų siužetus, semdamasi įkvėpimo iš nepakartojamų istorijų, apsigyvenusių mano mintyse. Jurgą Ivanauskaitę laikau savo autoritetu, mokausi iš jos gyvenimo patyrimų ir ieškau išminties neišsemiamoje jos asmenybėje.

Keista, bet kiek tik skaičiau jos kūrinius, dažniausiai iš brandžios rašytojos gyvenimo dalies, tokias kaip "Placebas", "Sapnų nublokšti", "Ištremtas Tibetas" ir kt., bet tik dabar ėmiausi jaunos rašytojos pažinimo kartu su knyga "Pakalnučių metai".

"Pakalnučių metai" - nė kiek ne kitokia ir ne išskirtinė, skaitydama šią knygą atpažįstu tą pačią rašytoją, kuriai rūpi panašios temos: amžinas vyro ir moters meilės ryšys, pasireiškiantis dvasine pilnatve, gyvenimo ir mirties "sustygavimas", t.y. mokėjimas gyventi suvokiant laikiną žmogaus ir kūno būtį, bet nepasiduodant mirties baimės paranojai, balanso radimas, visatos energijos šaltinio paieškos ir pajautos. Žinoma, bėgant metams rašytoja keitėsi, kaip ir kiekvienas žmogus pasikeičia kas septynerius, įskaitant jo fizinio kūno ląsteles, kurios periodiškai atsinaujina. Tačiau ji išliko savimi. Jaunyste apsigaubusi rašytoja jauna ir lanksti išliko savo brandžiausiuose kūriniuose, o supratimu ir išmintimi jos dvasia degė energingiausiomis gyvenimo dienomis. Dabar žinau, kad verta skaityti absoliučiai visas J.Ivanauskaitės knygas, nes jos visos atveria svajonių pasaulio duris ir ŠAMBALOS KARALYSTĘ paverčia realiu objektu, kurio ieškoti ryžtasi dauguma vakariečių "alchemikų". Kas žino, kiek jų atranda stebuklingą HARMONIJOS TVIRTOVĘ.

Skaitykite, ir atraskite, ko norėtumėte ieškoti...

Šiai knygai drąsiai skiriu 10/10.

Prisipažinsiu, visada vertinu klasikinę literatūrą, tik va su jų apžvalgomis sudėtingiau - ko nemėgstu, tai nemėgstu - geriau vien skaityti, skaityti - tik ne rašyti..

Seniai planavau ją...

Šiai knygai drąsiai skiriu 10/10.

Prisipažinsiu, visada vertinu klasikinę literatūrą, tik va su jų apžvalgomis sudėtingiau - ko nemėgstu, tai nemėgstu - geriau vien skaityti, skaityti - tik ne rašyti..

Seniai planavau ją perskaityti, bet vis po akim papuldavo, kažkas "patrauklesnio", bet iššūkio įkvėpta pasakiau - atidėlioti nebegalima. Norite paklausti, kodėl įtraukiau į sąrašą? Todėl, kad, kiek žinau, pastaroji įtraukiama į skaitomų literatūrų sąrašus filosofiją studijuojantiems. Tiesa, pati esu toli nuo filosofijos ir, prisipažinsiu, kad tai tik pastūmėjo skaitymui. Be to, pamaniau, kad būsimieji filosofai nebus orientuojami į "pigią" literatūrą. Taigi norėjau sužinoti, kas, pasak filosofų, yra vertinga ir skaitytina literatūra. Neapsirikau savo pasirinkimu, džiaugiuosi, kad turiu ją perskaitytų knygų bagaže. Nesinori detaliai pasakoti turinio - susidomėjusiems norisi palikti skaitymo malonumą. Pasakysiu tik tiek, kad tenka žemai nulenkti galvą už tai, kad knygos intriga išlaikyta iki pat pabaigos. Baigtis ir paslėpta mintis įstringa giliai ir ilgam. Knyga verčianti mąstyti: tai daugiau alegorinis pasakojimas, nei tiesmuka istorija apie žmogaus išsikeltą specifinį tikslą ir jo siekimą. Kūrinio atomazga, man pasirodė, netikėta: net ir dūžtančiose formose žmogus turi jausti savirealizaciją. Žodžiu, nedaugžodžiausiu, paskaitykite, vertinga literatūra!

Skaitant tokias knygas, na, juk žinote, tokias knygas - galingas, siekiančias šimtus puslapių, klasikų parašytas prieš daugybę metų, kai žmonės net kalbėjo visai kitaip, nė nemint jų elgesio ar pažiūrų, kai viskas,...

Skaitant tokias knygas, na, juk žinote, tokias knygas - galingas, siekiančias šimtus puslapių, klasikų parašytas prieš daugybę metų, kai žmonės net kalbėjo visai kitaip, nė nemint jų elgesio ar pažiūrų, kai viskas, rodos, buvo kitaip ir tuometis pasaulis visiškai kitaip sukos, gal į priešingą pusę; taigi, skaitant tokias knygas, dažniausiai pereinu per kelis emocinius lygmenis. Žinoma, turbūt skaitant dauguma knygų, pereinama per daugybę emocijų, tačiau tokia klasika - tai jau šis tas kitokio, drįsčiau teigti. Juk vis dėlto - tai klasika.

Turbūt visus tuos emocinius lygmenis galima apibūdinti vienu žodžiu - sakyčiau, tai vis kitos rūšies susižavėjimas, retkarčiais susiliejantis ir pereinantis vis į kitą. Susižavėjimas ne vien dramatiškais herojais, besielgiančiais šiek tiek nelogiškai, tačiau kartu - ir susižavėjimas autoriais, o tiksliau, šiuo atveju, autoriumiu Fiodoru Dostojevskiu, sugebančiu meistriškai valdyti žodį ir papasakoti istoriją to jauno žmogaus, neteisėto pavainikio Arkadijaus Makarovičiaus Dolgorukio akimis. Mane apima susižavėjimas aukštu stiliumi ir specifine atmosfera, o visad senoviniu naftalinu dvelkę tėvavardžiai staiga įgija sodrų atspalvį, kokiam knygos juos tariant rusiškai tvirtai.

Aš imu žavėtis siužetu ir charakteriais, stebiu, kaip pamažu pamilstu tą, kuris, sutiktas gatvėje, meilės nepasirodytų vertas - tačiau ne dabar, ne tada, kai verti knygos puslapius ir siurbi slapčiausias žmogaus sielos ertmių dulkes, dvejodamas, ar kada nors ir tu savy tokių prikaupsi. Taip, skaitant tokias knygas, mane žavi ir tai, kokia menka aš rodaus, na, ir kokios mano menkos bėdos, palyginus su tuo, apie ką svaičioja ir dėl ko išgyvena rusų aukštuomenė ar tas jaunas žmogus, vis įsipinantis į kokius netikėtus skandalus, tačiau vis taip pat pasiryžtantis tuojaus viską keisti.

Tokios rimtos knygos įkvepia imti dar rimtesnes knygas, nes pradėjus skaityti, nesinori mesti ar šiaip, visai neįmantriai kasdieniškai tiesiog grįžti prie eilinio meilės romaniūkščio ar kito beverčio skaitalo, kurį perbėgus, širdy nepasiliks nieko - jokio įspūdžio.

Visiškai priešingai su tokiomis knygomis - jos tavyje kažką palieka. Ir, nors, rodos į jas taip sunku prisiversti gilintis - sunku pirmą kartą atversti viršelį ir imti skaityti, kai prieš akis matai ilgus septynis šimtus puslapių, o ypač, kai žinai, kad tai knyga ne šiaip vakaro paskaitymui. Tačiau, baigus skaityti, vis dėlto žinai - juk buvo verta.

Kelionė aplink pasaulį visada buvo didžiausia mano svajonė. Ir vis dar yra. Žinau, kad apie tai svajoja daugelis, tačiau tikrai nedaugelis iš tikrųjų leidžiasi į kelią. "Ilgas kelias aplink. Vaikantis šešėlius po...

Kelionė aplink pasaulį visada buvo didžiausia mano svajonė. Ir vis dar yra. Žinau, kad apie tai svajoja daugelis, tačiau tikrai nedaugelis iš tikrųjų leidžiasi į kelią. "Ilgas kelias aplink. Vaikantis šešėlius po pasaulį" - tai knyga apie iššūkius, svajones ir tikslų siekimą. Du žymūs kino industrijos žmonės - Ewanas McGregoras ir Charley Boormanas 2004 m. motociklais leidosi į keturių mėnesių kelionę per Europą, Mongoliją, Ukrainą, Kanadą ir JAV.

Biografinėje atsiminimų knygoje pateikiama daug kelionės aprašymų, nuotraukų ir patarimų. Rašymo stilius paprastas, pasakojimas įdomus. Nevengiama atvirai pasakoti apie išgyvenimus ir jausmus vienas kito atžvilgiu, istorija nėra pagražinama. Skaitytojai supažindinami su įvairiausiais kelionės aspektais, tačiau net ir sunkiose akimirkose jaučiamas teigiamas keliautojų požiūris, optimistiškumas. Galbūt tik tokiu būdu jiems pavyko kelionę užbaigti.

Galima sakyti, kad istorija pateikia ir susimąstyti verčiančių pasakojimų. Abu motociklininkai gyvena Londone, tad sunkiausia keliauti jiems buvo Ukrainoje, Kazachstane, kur ekonominis išsivystymo lygis nėra aukštas. Ir nors patogumų nebuvo, jie atrado kitus dalykus - gamtos grožį ir didybę, žmogaus laikinumą, pajautė žmogaus artumą. Atsikratė slegiančių minčių apie ateitį, pradėjo gyventi šia akimirka. Jų žodžiais tariant, tai svarbiausia, ką jie gavo keliaudami.

"Nuotykių negalima vadinti nuotykiais, jei negresia nė menkiausias pavojus ir nėra nė krislelio nežinomybės".

Knygą tikrai rekomenduoju tiems, kas kada nors planuoja į tokią kelionę leistis, taip pat tikrų istorijų mėgėjams ar tiesiog Ewano McGregoro fanams;)

Platesnis mano atsiliepimas: http://www.jauti.lt/ilgas-kelias-aplink-vaikantis-seselius-po-pasauli/

Pastaruoju metu vėl susidomėjau knygomis, kuriose veiksmas vyksta karo laikotarpiu. Knygų vagilė yra knyga apie mergaitę ir jos likimą 1939 - 1943 metais. Apie knygų vagilę. Apie draugystę. apie meilę. Apie prisirišimą. Apie...

Pastaruoju metu vėl susidomėjau knygomis, kuriose veiksmas vyksta karo laikotarpiu. Knygų vagilė yra knyga apie mergaitę ir jos likimą 1939 - 1943 metais. Apie knygų vagilę. Apie draugystę. apie meilę. Apie prisirišimą. Apie tikslo siekimą. Apie mirtį...Apie gyvenimą...

Lizelė - mergaitė, kurios gyvenimas pasisuka kita kryptimi. Turėjusi ir broliuką ir mamą, per vieną akimirką jų netenka ir atsiduria visiškai svetimų žmonių rankose, kuriuos turi laikyti tėvais. Lizelė pamažu apsipranta su nauju gyvenimu, išmoksta gyventi su naujaisiais tėvais ir stengiasi įtikti, pritapti. Dar ankstesniame gyvenime mergaitė rado knygą "Duobkasio vadovas". Nuo jos prasidėjo mergaitės istorija su knygomis. Tai buvo pirmoji knygų vagilės pavogta knyga dėl kurios mergaitė ištisas naktis ne miegojo, o mokėsi skaityti su naujuoju tėčiu, nes tik tokiu būdu galėjo prisiminti broliuką. Nors mergaitė ir buvo knygų vagilė, mušdavosi su berniukais, buvo gan berniokiška, ji turėjo ir savo švelniąją pusę, kurią nesunku įžvelgti.

Kūrinys susideda iš 10 dalių su skirtingomis istorijomis apie knygas. Kiekviena dalis yra skirta vienai knygų vagilės pavogtai knygai. Tai nebus vien pasakojimai, kaip Lizelė pavogė tas knygas. Tose dalyse jūs paragausite ir šilto, ir šalto. Paskaitysite apie tai, kas vyko mergaitės ir jos artimų žmonių gyvenimuose jai skaitant būtent vieną ar tai kitą knygą.


Kambarys pamažu ėmė trauktis, kol iki lentynų knygų vagilei teliko
žengti kelis mažus žingsnelius. Atžagaria ranka ji perbraukė per
knygų nugarėles pirmojoje lentynoje klausydamasi, kaip jos skamba,
užgautos rankos pirštų nagų. Skambėjo kaip muzikos instrumentas
arba kaip bėgančio žmogaus žingsniai. Perbraukė abiem rankomis.
Paskui perbraukė greičiau. Vieną lentyną po kitos. Ji ėmė juoktis.
Juokas sklido iš gomurio, o kai galop ji nutilo, stovėdama kambario
viduryje dar ilgai žvilgčiojo tai į lentynas, tai į savo pirštų galus.
Kiek knygų ji palietė?
Kiek jų pajuto?
Priėjusi vėl perbraukė per knygų nugarėles, tik šį kartą kur kas
lėčiau, norėdama delnu pajusti lengvą kiekvienos jų iškilumą. Tai
buvo stebuklas, grožis, žėrintis nuo sietyno žemyn krintančiuose
spinduliuose. Kelis kartus ji jau buvo betraukianti knygą iš lentynos,
bet neišdrįso sutrikdyti jų grožio. Buvo jis pernelyg tobulas.

Tai ištrauka vietos, kuri, ko gero, labiausiai pabrėžia knygos pavadinimą ir pačios knygos reikšmę. Tai ištraukėlė, kuri apie brangią Lizelės akimirką. Apie tai, ką jai reiškė knygos. Įkėliau šią ištrauką su priežastimi. Manau, kad kiekvienas turėtume vertinti knygas taip, kaip tai darė Lizelė, mergaitė, kuri pradėjo skaityti nuo knygos "dubkasių vadovas". Ar galite patikėti, kad maža mergaitė skaitytų tokią knygą? Ar galite įsivaizduoti save su tokia knyga rankose? Turbūt ne. Šiais laikais, kai ir bibliotekose, ir knygynuose knygų asortimentas itin platus, dažnai neišsirenkame ką skaityti, nekalbant apie tuos, kurie iš viso neskaito. O ar pagalvojote, kad anksčiau knygos buvo vienas didžiausių turtų? Jog ne kiekvienas galėdavo jų turėti. Kaip Lizelė. Jai nebuvo svarbu, kokia tai knyga ir apie ką ji, jai buvo svarbiausia pats žinojimas ir jausmas, kad galėsi perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra pasakojimas su, ko gero, pačiu įdomiausiu pasakotoju. Lizelės istoriją pasakoja ne pati mergaitė, ne jos artimieji ar draugai, bet mirtis. Mirtis yra kūrinio pasakotoja. Šiai istorijai tai kuo puikiausiai tiko, nes kūrinys yra apie karo metus, kai mirčių buvo labai daug. Mane sužavėjo šis autoriau pasirinkimas, o ypač mintys ir pastabos, kurias Mirtis įterpdavo tarp pasakojimų, Tikrai buvo skaityti kūrinį, į kurį ji žvelgė iš šalies ir pasakojo. Jos pastebėjimai, pasakojimai ne tik apie Lizelę, bet ir kitus žmones buvo nepriekaištingi. Vien dėl šios priežasties siūlau perskaityti knygą.

"Knygų vagilė" yra išties jausminga ir jautri knyga. Skaitydami sutiksite įvairiausių veikėjų, kuriuos net nenorėdami pamilsite. Tikrai. Tai labai gyvenimiškas kūrinys, su puikiomis mintimis, pastabomis apie to meto laikus Vokietijoje, apie kultūrines ypatybes... Kiek primena "Anos Frank dienoraštį". Kodėl? Patys pamatysite, perskaitę šį kūrinį.

Nuoširdžiai rekomenduoju šį kūrinį žmonėms, mylintiems knygas kaip ir aš. Tai išties sustiprins jūsų jausmus ir pagarbą knygoms, primins, kodėl mes mėgstame skaityti. Taip pat siūlau perskaityti ir tiems, kurie nelabai mėgsta knygas ir nevertina jų. Manau, kad perskaitę bent kiek pakeisite savo nuomones. Dar rekomenduoju ir tiems, kurie žavisi kūriniais apie draugystę, meilę, vertybes bei 2 Pasaulinio karo laikotarpiu.

Vaiva Blažytė - viena jauniausių rašytojų Lietuvoje, gavusi galimybę išleisti knygą būdama vos septyniolikos metų. Mano metų! Vaiva, viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų, drįstančių rašyti knygas paaugliams. Kodėl?...

Vaiva Blažytė - viena jauniausių rašytojų Lietuvoje, gavusi galimybę išleisti knygą būdama vos septyniolikos metų. Mano metų! Vaiva, viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų, drįstančių rašyti knygas paaugliams. Kodėl? Nes knygos paaugliams dažniausiai būna "sunkios". Tai knygos apie sunkų paauglių gyvenimą, jų klaidas ir nuosmukius bei kaip visas gyvenimas gali pasikeisti per vieną dieną. Būtent apie tai ir yra knyga "Geltona pieva".

"Geltona pieva" yra knyga, kuriai sunku rasti žodžių, norint tinkamai apibūdinti. Tai knyga apie pakilimus ir nuosmukius, apie klaidas ir nesėkmingus bandymus jas ištaisyti. Apie jaunuolį Tadą, kuris net nesitikėjo, kad jo gyvenimas nukryps tokia linkme, kokia ir nukrypo.

Tadas buvo uždaras jaunuolis, gyvenęs su tėvu. Vaikinas itin mylėjo savo mamą, savo paguodą, gyvenimo spindulėlį, bet vyras, kurį jis visą gyvenimą laikė tėvu, ją nužudė. Tadas žinojo šį faktą, bet laikė tai užgniaužęs savyje. Tai buvo pirmoji iš daugelio jo padarytų klaidų... Praėjus keleriems metams, Tadas ir toliau kentėjo nuo gyvenimo kartu su žmogžudžiu, kuris jo negerbė ir niekinio įvairiausiais būdais. Netikėtai atėjo diena, kai Tadas sužinojo tiesą, kuri ir privedė vaikiną prie tam tikrų veiksmų, privertusių jį bėgti...

Grėtė buvo dar viena knygos veikėja, itin susijusi su Tadu. Tai mergina, kurią Tadas pamatęs vakarėlyje pamilo iš pirmo žvilgsnio. Grėtė buvo vienintelė Tado paguoda po jo negailestingų poelgių. Tik dėl jos vaikinas nesiryžo atsisakyti savo gyvybės, nors ne kartą tam buvo pasitaikiusi tinkama proga. Grėtė Tadui buvo lyg gyvenimo įkvepėja. Jaunuolius siejo šilti, bet kėbloki santykiai. Nė vienas iš jų tiksliai nežinojo, ką jautė vienas kitam, bet tai nesutrukdė jiems būti drauge.

Tadas padarė daugybę klaidų per itin trumpą laikotarpį. Jaunuolis tai žinojo, bet nedrįso pripažinti to. Viena klaida nulėmė visas kitas, neišvengiamas. Dabar galvoju, kad būtų įdomu suskaičiuoti, kiek klaidų vaikinas padarė. Tai, jeigu galvojate skaityti šią knygą, pabandykite suskaičiuoti jas ir pranešti man apie tai, kad galėčiau pasidalinti šiuo skaičiumi su skaitytojais. ;)

Knygoje kaip niekad daug filosofiškų Tado pamąstymų, kurie, tiesą sakant man užkliuvo ir net norėjosi juos praleisti. Vaikino minčių knygoje tiesiog apstu. Vaiva Blažytė sukūrė vaikiną, itin galvojantį apie gyvenimo prasmę, bet nesistengiantį įprasminti gyvenimo, padaryti jį prasmingu. Tai itin įdomus kontrastas, bet tie filosofiški pamąstymai ne visiems gali patikti, nes jų išties buvo daug.

"Geltona pieva" yra knyga, kurioje galite rasti visko: narkotikų, vakarėlių, pabėgimų iš namų, nusikaltimų, muštynių, barnių su tėvais, seksualinių orientacijų, sekso, neištikimybės, draugystės, problemų su teisėsauga, mirties... Užsienio autoriai dažniausiai pasirenka vieną iš šių akcentų ir remdamiesi juo parašo knygą, o Vaiva kaip tik nusprendė panaudoti viską iš karto. Ir jai pasisekė, buvo įvertinta. Juk ne kiekviena septyniolikmetė išleidžia knygą, ar ne? Taip, kad tik nuo jūsų priklauso, ar skaitysite knygą, ar visgi įrašysite ją į sąrašą tų, kurias žadate perskaityti, nors to niekada nepadarote...

Šią knygą tikrai verta paskaityti, pajusti kaip rašo septyniolikmečiai. Tuo labiau, jog visi akcentai, paminėti praeitoje pastraipoje yra sudėti į vieną knygą. Taip, to gali pasirodyti net per daug, bet manau, kad viskas parašyta su logika: padaręs vieną, neištaisomą klaidą ir norėdamas nesijausti dėl to blogai ir toliau nusižengi tik tam, kad kiti apie tai nesužinotų...

Tiesą sakant, labai mėgstu viduramžius, nepaprastas legendas, šiurpius pasakojimus, paslaptimis ir stebuklais gaubiamas dainas. Na, o ką jau bekalbėti, jei dar į visa tai pridėsime nemažą dalį fantastikos... Paėmus viską...

Tiesą sakant, labai mėgstu viduramžius, nepaprastas legendas, šiurpius pasakojimus, paslaptimis ir stebuklais gaubiamas dainas. Na, o ką jau bekalbėti, jei dar į visa tai pridėsime nemažą dalį fantastikos... Paėmus viską kartu gaunasi nuostabi pasaka-apysaka apie hobito, labai mažo ūgio būtybės, išvaizda panašios į žmogų, patiriamus nuotykius kartu su savo bendrakeleiviais nykštukais ir burtininku. Žinoma, šie nuotykiai nė iš tolo neprimena šiuolaikinio pasaulio.

Labai patiko tai, kad nepersistengiama viską pasakojant, ne vieną kartą paminima, jog tai yra pasaka ir nieko daugiau, nereikalaujama priimti to prievarta. Viskas atrodo lyg lengvai banguojanti neįprastų ir įdomių vaizdų jūra, netgi Penkių Kariaunų mūšis manęs taip nesujaudino ir neprikaustė dėmesio, kaip turėtų. Jaučiau nematomą plonytę sieną, kuri neleidžia visko priimti rimtai - tarsi žiūrėtum lengvą kino filmą, tačiau tai tik mano asmeniniai įspūdžiai. Nepaisant šių potyrių, viskas aprašoma labai vaizdingai - negaliu sakyti, kad kūrinys nežavi ir neįtraukia. Gal kitiems pasiseks skaitant įsijausti geriau.

Vis dėlto išties malonu gražią, šiltą popietę pasinerti jau į beveik užmirštą pasakų pasaulį. Manau, labai sveika būtų kiekvienam perskaityti šią knygą - skoningas fantastikos derinys, kokio dar reikia paieškoti. Ne veltui tiek pagyrų Tolkien'ui. Pati nelabai mėgstu, kai fantastikos kūriniuose būna per daug, bet jei autorius moka sudominti skaitytoją, manau, visai neprošal ir pramankštinti vaizduotę.

Vos tik perskaičiau šią istoriją, galvoje nepaliovė suktis iš kažkurios filmų trilogijos "Žiedų valdovas" (sukurta pagal J.R.R. Tolkien'o "Hobito" tęsinį - knygų trilogiją "Žiedų valdovas") dalies elfės Galadrielės pasakyti žodžiai: "Even the smallest can change the future" (angl. net ir mažiausias gali pakeisti ateitį.") Manau, šią mintį galima įžvelgti ir "Hobite". Nuostabi mintis, motyvuoja nepasiduoti. :)

Na, o užvertus paskutinį puslapį, manau, dar ilgai neišnyks tas malonus, geras jausmas, kuris atsiranda perskaičius žavias, laimingai besibaigiančias istorijas. Bent jau man taip. O kaip jums?

Balio Sruogos "Dievų miškas" - neabejotinai žinomiausias ir labiausiai vertinamas šio autoriaus kūrinys. Knyga ypač reikšminga, nes tai - ne šiaip išgalvota istorija, tai - pagal tikrus žmogaus atsiminimus ir išgyvenimus...

Balio Sruogos "Dievų miškas" - neabejotinai žinomiausias ir labiausiai vertinamas šio autoriaus kūrinys. Knyga ypač reikšminga, nes tai - ne šiaip išgalvota istorija, tai - pagal tikrus žmogaus atsiminimus ir išgyvenimus parašytas romanas. Prieš atsiversdama knygą, prisipažinsiu, tikėjausi ko kito. Galbūt įtempto siužeto? Galbūt tragizmo? Nieko panašaus neaptikau, bet nepaisant to, romanu toli gražu nenusivyliau. Priešingai, susižavėjau nuostabiu autoriaus sugebėjimu pažvelgti į tragiškas gyvenimo situacijas, švelniai tariant, kitaip. Tiesa, pradžioje tai mane kiek sutrikdė. Manau suvokiantiems, kokia nežmoniškai žiauri vieta buvo koncentracijos lageris, kyla klausimas - kaip apskritai įmanoma apie tai rašyti su tokia ironija ir kodėl autorius tai darė? Tenka pripažinti, kad tokioje, mums net nesuvokiamai žiaurioje aplinkoje išlikti buvo galima tik žiūrint į tai pro ironijos ir grotesko akinius, o nedūsaujant ir nesiskundžiant, ko autorius ir nedaro. Tai buvo vienintelis būdas išgyventi ir išlikti žmogumi.

Mane taip pat sudomino romane svarstomi įvairūs egzistenciniai klausimai, kaip pavyzdžiui: Ko vertas žmogaus gyvenimas? Ką reiškia mirtis? Kasdien lageryje miršta tūkstančiai. Mirtis praranda pagarbą, savo šventą prasmę, niekas jos nebebijo: "Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. <...> Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa - vis tiek pat."

Skaitant šią knygą esi priverstas susimatyti. Kodėl? Kodėl taip vyksta? Kodėl toks žiaurus tas lagerio gyvenimas? Esminė problema yra sąžinės nebuvimas. Ten išgyventi galima tik lipant per kitų galvas, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: "Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimuša vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, - turi daugiau, negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse - niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nukrypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, - koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.''

Ir nors visą knygą skaičiau su ypatingu susidomėjimu, pabaiga vis dėlto sudomino labiausiai. Galbūt todėl, kad buvo tikrai netikėta. Perskaičius paskutinį sakinį per kūną nubėgo šiurpuliukai, o mintys apie gyvenimą, mirtį ir laisvę naktį dar ilgai neleido užmigti.

Apie musulmonų moterų gyvenimą esu perskaičiusi keletą knygų, todėl "Princesė" tarsi užtvirtino tai, ką jau žinojau. Autorė perduoda daug faktų apie Saudo Arabijos karalystės vystymąsi ir moterų sunkią kovą už...

Apie musulmonų moterų gyvenimą esu perskaičiusi keletą knygų, todėl "Princesė" tarsi užtvirtino tai, ką jau žinojau. Autorė perduoda daug faktų apie Saudo Arabijos karalystės vystymąsi ir moterų sunkią kovą už minimalias teises. Skaitydama imi nekęsti to krašto vyrų, kurie visiškai nevertina moterų.

Kadangi, tai trilogija, teks perskaityti ir "Princesės Sultanos duktrys" ir "Princesės Sultanos ratas". Šiame pasakojime man trūko literatūrinio teksto,viskas buvo labai tiesiogiai atpasakota.