Turbūt daugelis dalyvaujančių "Knygų iššūkyje", sutiks su manimi, kad aprašyti populiarius klasikos kūrinius yra iššūkis iššūkyje. Parašyti trumpai drūtai, kad Čarlzo Dikenso romanas "Didieji lūkesčiai" tiesiog...

Turbūt daugelis dalyvaujančių "Knygų iššūkyje", sutiks su manimi, kad aprašyti populiarius klasikos kūrinius yra iššūkis iššūkyje. Parašyti trumpai drūtai, kad Čarlzo Dikenso romanas "Didieji lūkesčiai" tiesiog patiko ir viskas, būtų tikras nusikaltimas tiek prieš autorių, tiek prieš save pačią. Taigi, jau kelis kartus atidėjusi šį nelengvą darbą į šalį, dabar griebiu jautį už ragų ir bandau pasidalinti mintimis, kuo gi šis kūrinys mane taip sužavėjo.

Pradžiai reikėtų pradėti nuo pagrindinės kūrinio minties - NIEKAS NEGALI PAKEISTI TO, KAS TU ESI. Tai puikiai iliustruoja pagrindinio knygos veikėjo Pipo gyvenimo istorija. Nors Pipo gyvenimas niekada per daug nelepino, jis visada stengėsi būti doras, nuoširdus ir draugiškas. Labai anksti netekęs tėvų, Pipas auga viename Anglijos kaime su gerokai už save vyresne, viskuo gyvenime nepatenkinta, šiek tiek despotiška seserimi ir jos vyru, kuris yra vienintelė Pipo gyvenimo paguoda ir geriausias draugas. Pipo šeima neskursta, bet iki aukščiausių visuomenės sluoksnių jiems labai toli. Todėl visiškai nenuostabu, kad, sykį pabendravęs su žmonėmis, kurių padėtis visuomenėje žymiai aukštesnė nei jo paties, Pipas pradeda svajoti apie kitokį gyvenimą. Meilė kilmingai merginai pažadina jame ne tik didžiules ambicijas, bet ir gėdos jausmą savo šeimai, namams ir kilmei. Netikėtai progai pasitaikius, Pipas nedvejodamas meta taip nekenčiamą kalvio amatą, palieka savo šeimą, draugus ir išvykstą ieškoti laimės į Londoną. Londone Pipas susiduria ne tik su gausybe galimybių, bet, taip pat, ir su begale pagundų. Tokiomis aplinkybėmis labai sunku likti ištikimam visą gyvenimą puoselėtoms vertybėms ir nepaslysti. Neilgai trukus Pipo viltys ir lūkesčiai pamažu ima dūžti. Vieną nusivylimą veja kitas. Nei Londonas, su visomis savo galimybėmis, nei išsilavinimas, nei turtingi draugai, o juo labiau pinigai Pipui laimės neatneša. Atsitokėjęs Pipas vėl bando atsigręžti į tai, ką per didžiules ambicijas buvo praradęs.

Labai pradžiugino, kad Čarlzas Dikensas į pagrindinį knygos herojų sudėjo ne tik visas žmogaus dorybes, bet nepašykštėjo ir ydų. Įdomu buvo skaityti kaip Pipas iš naivaus, nuoširdaus šešiamečio virsta beprasmiškai pinigus švaistančiu, savo šeimos besigėdinančiu, tarp dviejų socialinių klasių besiblaškančiu trisdešimtmečiu. Tačiau čia reiktų pabrėžti, kad visgi Pipas niekada nubuvo per daug išklydęs iš doros kelio. Kūrinyje labai ryškiai jautėsi Pipo savybė save graužti ir menkinti dėl blogų poelgių ir visiškai nesureikšminti gerų.

Pagyros žodžių nusipelno ir stiprūs romano personažų charakteriai. Visi herojų charakteriai tokie įtikinami, tikroviški. Vieniems nuo pirmų knygos puslapių iš karto pajutau pagarbą, kitiems panieką, bet labiausiai imponavo Pipo sesers vyro Džo charakteris. Jis dar vienas romano pavyzdys, atvirkštinis Pipui, kad netgi neišsilavinęs, neturtingas žmogus gali visa galva būti pranašesnis už kitus, jei gyvena dorai.

Apibendrinat norėčiau pasakyti, kad galbūt "Didieji lūkesčiai" mane labiausiai sužavėjo savo nenuspėjamumu. Skaitant klasikos kūrinius dažniausiai tikiesi, kažkokio šabloniškumo. Kad pradžioje bus daug sunkumų, negandų, o paskui tik gėris ir laiminga pabaiga. Šis Čarlzo Dikenso kūrinys puikiai įrodo, kad gyvenime yra ir kitokių spalvų, ne tik juodą ir baltą ir su kaupu pateisino visus mano lūkesčius, turėtus pradedant skaityti šią knygą.



Žydrūnė

Knyga apie prostitutės gyvenimą, tiksliau apie jos pasirinkimą taip gyventi. Mes įpratę tokiose istorijose matyti vien liūdesį, skausmą, neviltį... Mane šokiravo ne tai, kad jauna mergina turi dirbti tokį darbą, o labiau...

Knyga apie prostitutės gyvenimą, tiksliau apie jos pasirinkimą taip gyventi. Mes įpratę tokiose istorijose matyti vien liūdesį, skausmą, neviltį... Mane šokiravo ne tai, kad jauna mergina turi dirbti tokį darbą, o labiau tai, kad šis darbas jai kaip ir patinka. Aišku, jį pasirinko ne šiaip, o todėl, kad reikėjo pinigų mokslui. Herojė pasakoja apie savo patirtis ir iš geros, ir iš blogos pusės. Visokių būna situacijų, visokių būna ir klientų - vieni vyrai ateina dėl sekso, kiti gi tik norėdami dėmesio ar šiaip pasikalbėti. Skaitydama mačiau daug psichologinių žmonių paveikslų - vyrų ir moterų. Istorija man pasirodė šiurpi, turbūt dėl to, kad sunku įsivaizduoti, kad prostitutė eina dirbti lygiai taip pat, kaip kasininkė, pardavėja ar banko tarnautoja. Toks jos darbas.

Knyga nedidelės apimties, lengvai skaitoma, nors istorija toli gražu ne paprasta. Trodo, nieko šiurpaus nepapasakojo, bet baisu yra tai, kad moterys gana dažnai pasirinkti tokį kelią. Perskaitykite, turėsite apie ką pamąstyti.

Irvin D. Yalom seniai yra mano mėgstamiausių autorių sąraše. Čia jis pateko už lengvą ir sklandų rašymo stilių, o svarbiausia - įdomias ir sudėtingas temas. Jo aprašomos istorijos tokios painios ir sudėtingos, pilnos...

Irvin D. Yalom seniai yra mano mėgstamiausių autorių sąraše. Čia jis pateko už lengvą ir sklandų rašymo stilių, o svarbiausia - įdomias ir sudėtingas temas. Jo aprašomos istorijos tokios painios ir sudėtingos, pilnos vidinio pasaulio dramų ir prieštaravimų, ir visgi jis sugeba viską išdėstyti ramiai ir rafinuotai. Jis lyg geras dėstytojas: paima už rankos ir veda sudėtingais ir painiais filosofų ir psichologų takais. Manau, kad jo knygas turėtų mėgti visi: tiek patys filosofai ir psichologai, tiek su tom profesijom nesusiję asmenys. Aš prie pastarųjų. Apie Spinozą beveik nieko nebuvau girdėjusi, todėl man ypatingai tiko, tas nuosaikus, lengvas vedimas už rankos. O antra siužetinė linija apie Rozenbergą sudomino net mano brangųjį, kuris domisi antro pasaulinio karo istorija. Kai kurios detalės buvo jam naujiena.

Kaip ir visas Yalom knygas, rekomenduočiau tiems, kurie nori ne tik gero skaitymo, bet ir šiek tiek sužinoti, išmokti, pažinti, praplėsti akiratį ir įgyti drąsos pažvelgti giliau į save bei kitus.

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo...

"Šimtametis, kuris išlipo per langą ir dingo" - tai labai gera juoko dozė skaitytojui.

Detektyvinės knygos yra ne tos, kurios man labiausiai patinka, tačiau ši mane sužavėjo. Nežinau, kodėl būtent ją įtraukiau į savo skaitomų knygų sąrašą, bet gailėtis dėl jo neteko. Intriguojantis knygos siužetas, tiesiog prikausto prie jos. Juk pagrindinis veikėjas yra tik ką savo 100 - ojo gimtadienio sulaukęs vyras. 100 metų - tai dar ne pabaiga, o dar vienas pradžios taškas šio senolio gyvenime. Jis kitaip nei visi kiti senyvo amžiaus žmonės nutaria atšvęsti savo šimtąjį gimtadienį. O kam jam tas tortas, kam jam tie visi sveikinimai jei jo dar laukia nuotykių kupina kelionė ir nauji draugai.

Daug kas gali pamanyti, kad ši knyga, tai liūdesio pilnas pasakojimas apie paskutines seno žmogaus dienas, tačiau yra atvirkščiai. Tos, paskutinės, o gal ir ne, jo dienos, pilnos naujų žmonių, intrigų, nenuspėjamų posūkių.

Knygos išdėstymas taip pat ne eilinis. Viename skyriuje pasakojimas vyksta tuo metu, kai šimtametis turėtų švęsti savo gimtadienį, o jau kitame skyriuje persikeliama į tuos laikus, kada Alanas buvo dar jaunas. Abi laiko linijos pasakojamos lygiagrečiai, tik antroji pereinama daug greičiau. Tačiau, nei dabartyje nei ankstesniuose laikuose netrūksta įdomių įvykių šimtamečio gyvenime. Per ankstesniuosius laikus atskleidžiama Alano asmenybė, susiformavusi per tiek daug metų, per kuriuos jis spėjo susipažinti su daugybe žinomų asmenybių, kurios lėmė viso pasaulio likimą. Tai ar vienas žmogus gali lemti viso pasaulio įvykių raidą?

Man labiausiai patiko rašytojo juodasis humoras, stilius labai ryškiai atsispindėjęs šioje knygoje. Tai ta kūrinio dalis, kuri leido į viską žiūrėti su šypsena ir per daug neįsijausti į vykstantį kriminalą.

Dauguma gali suabejoti knygos apimtimi ir pamanyti, kad knygoje bus kartojama tas pats per tą patį. Tačiau tie beveik penki šimtai puslapių, tikrai nėra sunkiai skaitomi. Knyga taip įtraukia, kad versdamas puslapį po puslapio, nepastebi, kada atverti paskutinį. O paskutiniuose puslapiuose dar kartą pereinamas visas knygos siužetas, bet skaitytojui pateikiama ne tikroji jo versija, o labiau išgalvota, ir jis pats gali dar kartą prisiminti ir išgyventi tuos įvykius, kuriuos patyrė šimtametis per kelias savaites nuo savo šimtojo gimtadienio dienos.

Veikėjai visi labai įdomūs, turintys savo skirtingas ne ką mažiau intriguojančias istorijas. Bet visi jie kartu labai puikiai tiko vienoje knygoje ir vienoje istorijoje.

Pabaigoje žinoma abi siužetinės linijos susijungia, atskleisdamos tai, kad šimtamečio gyvenimas jo šimtuoju gimtadieniu nesibaigia, o prasideda iš naujo.

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau -...

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau - vaizdinga Afganistano istorijos atkarpa. Verta dėmesio knyga.

454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis...

454. Proginis pasikalbėjimas. Tokia knyga kaip ši skirta ne perskaityti ir ne kam nors garsiai paskaityti, o vis atsiskleisti sakysim, išėjus pasivaikščioti arba kelionės metu: reikia galėti į ją pasinerti ir vėl pakelti akis - įsitikinti, kad aplinkui nėra nieko nepaprasta.

Knyga galutinai mane įtikino, kad apie filosofiją ir jos istoriją aš neturiu jokio, netgi žalio supratimo. Tačiau tai nereiškia, kad buvo neįdomu.

Skaitydama vis galvojau, kad F. Nietzszches laikais moralė buvo visai kitokia nei mūsų: daug griežtesnė ir daug aiškesnė. Kūnas ir jo pojūčiai tuo laiku buvo nuvertinti, į gamtą žiūrėta arba kaip į paveikslėlį, arba kaip į instrumentą, o santykius apibrėždavo aibė taisyklių. Taip pat atrodo, kad krikščionybė ir jos tiesios vaidino itin svarbų vaidmenį, nubrėždamos aiškią ribą tarp galima ir negalima. Ir taip begalvojant bei beskaitant atrodo, kad visame krikščioniškame dvasios ir sielos garbinime autoriui labiausiai trūko vietos patiems paprasčiausiems pojūčiams: regai, klausai, lytai, skoniui, uoslei. Visa knyga man skambėjo kaip realybės - tokios, kokią ją tuo metu išgyveni - ilgesys. Ilgesys jausti tai, ką jauti, galvoti, ką galvoji, ir išgyventi, ką išgyveni. Ir kai apie tą ilgesį negali kalbėti taip, kaip norėtum - tiesiai ir atvirai - belieka juoktis, kartais kandant, kartais paglostant, kartais atlaidžiai šypsantis.

Tikiu, kad dėl vieno dalyko F. Nietzsche tikrai būtų patenkintas - dabartiniais laikais tikrai daugiau dėmesio gauna gamtos ir tikslieji mokslai. O dėl viso kitko, įskaitant ir moralę - net nežinau, bet čia jau nebe atsiliepimo į knygą klausimas.

& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių...

& kitos ten tos visokios istorijos

Senokai jau perskaityta knyga. Paėmiau perversti dar kartą - atsiliepimui šitam parašyti. Na, perverčiau. Na, ir ką. Visa knyga yra apie vieną ir tą patį:

Vilnius yra seksas.

Be jokių viliotinių prieš ir jokių vaikų po. Plikas seksas.

Tiesą sakant, truputėlį gaila tų keešim ar kažkiek išleistų litų.

Nors talentą rašytoja turi, nėra nė ką kalbėti. Turi lengvą ranką, skvarbią akį, lakią vaizduotę. Ale bet lėkšta nors tu ką.

Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie ką George Orwell knyga "Gyvulių ūkis". O jei ne, tai trumpai pasakysiu, kad tai pasakėčia apie socializmą. Knygelė plona, tačiau aš ją skaičiau su pertraukomis ir pabaigiau visai...

Tikriausiai ne kartą esate girdėję apie ką George Orwell knyga "Gyvulių ūkis". O jei ne, tai trumpai pasakysiu, kad tai pasakėčia apie socializmą. Knygelė plona, tačiau aš ją skaičiau su pertraukomis ir pabaigiau visai neseniai. Galbūt tai, kad pabaigiau jau užsiėmusi galvą rūpesčiais, man ji labai didelio įspūdžio nepadarė. Iš tiesų, man patiko pirmoji knygelės dalis, kuri prasidėjo šviesiomis idėjomis, kova už gerovę, o pabaiga, deja, baigėsi išnaudojimu ir savivale. Nieko bloga apie knygą negaliu pasakyti, patiko man kai kurie veikėjai, tokie kaip arklys Boksininkas, kuilys Sniegius, asilas Benjaminas, tačiau kažkokių rimtų minčių nesukėlė.

"Ateinu su šaukštu" - nauja Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis. Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos - nuo 30 000 000 m....

"Ateinu su šaukštu" - nauja Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis. Solidų veikalą sudaro net 11 knygų, laiko ribos - nuo 30 000 000 m. pr. Kr. ("Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais...") iki 30 000 000 m. po Kr. ("Ir aš regiu, kaip visi lietuviai tampa laimingi...").



Pirmi 300 puslapiai buvo tikrai įtraukiantys ir sužavėjo istorinių faktų perteikimas per ironijos prizmę. Tačiau įpusėjus knygą viskas tarsi pradėjo kartotis, veikėjai, istoriniai vingiai, tiesiog pasidarė nebe manonu skaityti. Kaip bebūtų knygą perskaičiau visą ir užsidedu sau riebų pliusą, nes seniai norėjau perskaityti kokią nors Erlicko knygą :)

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai...

Jau tapo įprasta, kad savo atsiliepimą apie perskaitytą knygą pradedu trumpu savo motyvo skaityti būtent šią knygą paaiškinimu. Ne išimtis ir "Šiukšlyno žmonės". Šią knygą nusprendžiau perskaityti dėl to, jog labai suintrigavo ir sudomino knygos pavadinimas, o ir iš viršelio įdėmiai, gal net baugiai, žvelgiančios akys taip pat paskatino kuo greičiau atversti knygą ir pasinerti į romano tekstą.

Šiame romane aprašomi dviejų našlaičių - Gustės ir Mato likimai. Vaikai pabėgo iš vaikų globos namų ir apsigyveno šiukšlyne... Visos knygos metu vaizduojama, kaip Gustė ir Matas kabinasi į gyvenimą, bando išsikapstyti iš, rodos, beviltiškos situacijos. Skaitant daug kartų atrodė, kad štai, jau dabar vaikams viskas susitvarkys ir jie nebeturės kęsti patyčių, užgauliojimų, apgavysčių ir galės gyventi normalų, kaip ir visi, gyvenimą. Tačiau likimas vėl pažeria nemalonių išbandymų tiek Matui, tiek Gustei.

Knygos pabaiga iš tiesų nustebino (blogąja prasme)... Nenoriu atskleisti visų dėtalių, tačiau skaitydama tikėjausi, kad bent jau knygos pabaigoje viskas pasibaigs laimingai. Deja... Matyt, autorius nenorėjo idealizuoti šiukšlyno vaikų gyvenimo ir likimo, ir todėl nelaimingų vaikų likimą vaizdavo tikromis ir nepagražintomis spalvomis.

Iš tiesų ši knyga padėjo dar kartą suprasti, kiek daug gerų ir nuostabių dalykų turiu gyvenime. Nuoširdžiai patariu visiems perskaityti šią knygą. Ji tikrai gali padėti iš naujo surikiuoti savo vertybes.

Dovilė