Vieną dieną nuobodžiai leisdama laiką mažą vežiodama po kiemą, skaidrinau sau dienas pokalbiais su kiemo mamytėm. Taip netikėtai kaimynei užsiminiau apie savo nuodėmingą polinkį paauglių literatūrai.

- O ypač man...

Vieną dieną nuobodžiai leisdama laiką mažą vežiodama po kiemą, skaidrinau sau dienas pokalbiais su kiemo mamytėm. Taip netikėtai kaimynei užsiminiau apie savo nuodėmingą polinkį paauglių literatūrai.

- O ypač man patinka knygos apie vampyrus, - taip ir pasakiau. Ir gal šiek tiek paraudau... vis dėlto jau seniai iš paauglystės amžiaus turėjau išaugti.

- O geras, - sušuko ji.- Nesigėdyk, man irgi patinka.

Taip mano konpiuteryje atsirado ši knyga. Kadangi neturiu nei planšetės, nei e-skaityklės, o be to dar man sunkia anglų kalba, užtrukau daugiau nei tris mėnesius, kol prisiruošiau prisėsti.

Kaimynė buvo visai teisi: skaitosi lengvai, įtraukia ir apie vampyrus. Knygą įveikiau per kelias dienas, bet tik todėl, kad neleisdavau sau ilgai naktinėti, juk vis dėlto man dar prie vaiko naktim keltis reikia. O ji dar ir nustebino- mat tai daugiau meilės romanas nei paauglių literatūros atstovas. Tokiam minimum N-14 reikia uždėti. (Vėliau kaimynė apšvietė, kad ši knyga iš tikrųjų priklauso paranormal romance žanrui, o aš net nežinojau kad toks yra).

Taigi, bent jau pirmojoje dalyje yra paimti du tipiški meilės romanų veikėjų charakteriai ir patalpinti į paslaptingą vampyrų pasaulį. Įtraukia, susuka galvą ir pilvą, vilioja ir seksualiai įaudrina. Rekomenduoju, be to puikiai tinka tobulinti anglų kalbai - kai kurių išsireiškimų net google vertėjas nesugebėjo išversti, teko prisiminti žodynus ir eiti aplinkiniais keliais, vis dėlto net prastai kalbant angliškai galima apsieiti ir be žodyno: kai kurių žodžių reikšmės aiškiai nuspėjamos iš konteksto. Jei jau kietėja, tai ir taip aišku kas.

Kalbant apie visus tuos meilės romanus, kažkodėl pagalvojau kuo erotinė literatūra skiriasi nuo pornografinės. Su filmais viskas aišku: jei yra rodomi lytiniai organai, reiškia tai porno. O su knygom? Kur ta riba? Gal vis dėlto šis kūrinys jos neperžengia, bet yra arti.

Rekomenduoju moterim ir merginom. Jau ieškau antros dalies :D

Kad istorija kitokia, galima pamatyti jau nuo pirmųjų apsakymo eilučių. Stebina pagrindinio herojaus Andriaus Šato kalbos paprastumas. Jo pasakojamos istorijos nėra eilinės, tačiau jis jas pasakoja, tarsi tai būtų natūralu ir...

Kad istorija kitokia, galima pamatyti jau nuo pirmųjų apsakymo eilučių. Stebina pagrindinio herojaus Andriaus Šato kalbos paprastumas. Jo pasakojamos istorijos nėra eilinės, tačiau jis jas pasakoja, tarsi tai būtų natūralu ir kasdieniška. Papasakotos Andriaus Šato istorijos kartais komiškos ( pvz. Liuka valgo batą), neįtikimos ( Peliukštis užsilipa ant bažnyčios bokšto ir atsistoja ant rankų), kartais subtilios ir labai gyvenimiškos. O pasakoja Andrius apie viską - apie savo šeimą, kaimynus, mokyklą, draugus, santykius su kaimynų mergaite Liuka, kurie vaikų pykčių ir nesutarimų perauga į paauglių meilę. Apsakymas gan įdomus, šiek tiek keistokas. Man tai kažkuo panašu į "Rugiuose prie bedugnės". Gal dėl to, kad pagrindinis herojus yra paauglys, kuris pasakoja pirmu asmeniu. Abejų pasakojimai sukasi apie jų gyvenimo įvykius, apie šeimą, draugus, mokyklą ir kartais skaitydamas stebiesi, ar tai nėra perdėta ir yra tiesa.

Perskaičiau knygą ir neturiu ką pasakyti... Perpasakoti siužetą - nėra prasmės - tam tereikia atsiversti knygos nugarėlę. Knygyne paėmus šią knygą į rankas būtent ir perskaičiau knygos nugarėlę ir susigundžiau šia...

Perskaičiau knygą ir neturiu ką pasakyti... Perpasakoti siužetą - nėra prasmės - tam tereikia atsiversti knygos nugarėlę. Knygyne paėmus šią knygą į rankas būtent ir perskaičiau knygos nugarėlę ir susigundžiau šia knyga. Dabar darau išvadą, kad per daug iš šios knygos tikėjaus...

Vakariečio Džuliano ir kinietės Lin meilę įsivaizdavau visai kitokią ar bent kitaip atskleistą. Tos kelios erotinės scenos man neatvėrė tikrų jausmų, neatvėrė aistrų proveržio. Net nesupratau kodėl ši knyga prieš 10-metį Kinijoje buvo uždrausta. Taip ir liko neatsakytas klausimas - ar tik dėl to, kad kinų visuomenė netoleruoja santuokos tarp kintiečių ir vakariečių, ar dėl nesantuokinės meilės ryšio?

Iš kitų autorių knygų, net ir iš šios pačios autorės knygos "Šanchajaus sugulovė" susidariau daug ryškesnį Kinijos paveikslą ir daug artimiau susipažinau su jų tradicijomis, papročiais. Manau, kad rašytojos postringavimas apie knygoje aprašomą jausmingą meilę tėra seksualiniai malonumai, tuo labiau, kad ir rašytoja teigia, kad "Moterys - rytietės ar europietės - visos tokios pat: toks pat kūnas, tokie pat lytiniai pojūčiai. (Tad ir Džulianas atsidavė tik Lin žavesiui, tarytum būtų apkerėtas žvilgančių spalvingų jo šilkų ir didingos aplinkos vaizdinijos.) Bet tai tik praeinantys pojūčiai, ne vieta, kur dvasia galėtų amžiams numirti". Na o vienas iš rašytojos tikslų - minties atskleidimas, kad seksas ir meilė yra neatskiriami, mano akimis šioje knygoje nužemino meilę, ją suvulgarino...

Kai sesutės Merė ir Lulu lieka vienos, nes tėvas, dukrų akivaizdoje nužudo motiną ir sėda ilgiems metams į kalėjimą, prasideda ilga ir nuožmi jų kova už savo vaikystę, buvimą kartu. Ši kova tęsiasi nuo tada, kai...

Kai sesutės Merė ir Lulu lieka vienos, nes tėvas, dukrų akivaizdoje nužudo motiną ir sėda ilgiems metams į kalėjimą, prasideda ilga ir nuožmi jų kova už savo vaikystę, buvimą kartu. Ši kova tęsiasi nuo tada, kai mergaičių atsisako artimieji ir šios atsiduria Dufio-Parkmano mergaičių namuose, kova tęsiasi ir globėjų Kohenų namuose, kova nenumalšta ir josioms suaugus. Nuolatinis kaltės jausmas seseris persekioja visą gyvenimą, kuriame kaip didžiausią paslaptį jos slepia savo tikrąją tėvų ir savo istoriją.

Nuolatinis bėgimas nuo savo, kaip žudiko dukterų, vardo, gniuždo jų gyvenimus, traumuoja Lulu šeimą. Negalėjimas atleisti nei sau, nei tėvui, sudaužiusiam jaunų mergaičių gyvenimus, verčia bėgti seseris nuo savo praeities, vis atgyjantis kaltės jausmas neleidžia atleisti tėvui, kuris atėmė iš jų motiną, motiną, kurios net akių spalvos dukterys nepamena...

Knyga pilna išgyvenimų, daug skirtingų emocijų ir blaškymosi tarp vienatvės ir pripažinimo, tarp nepatirtos motiniškos meilės ir bandymo užsimiršti vienadienių pažinčių glėbyje. Vienintelis seseris siejantis kraujo ryšys liudiją tiesą, kad kalėjime yra tėvas, kurio kalėjimo laikas baigiasi ir artėja ta diena, kai jis turės sugrįžti į visuomenę, kai reikės atskleisti artimiesiems taip ilgai ir sunkiai slėptą paslaptį...

Agata Christie - Mirtis debesyse. Dar vienas garsios rašytojos Agatos Kristi romanas perkelia į netikėtą situaciją, kurioje atsiduria vienas pagrindinių autorės veikėjų - Erkiulis Puaro. Kaip galima suprasti iš pavadinimo,...

Agata Christie - Mirtis debesyse. Dar vienas garsios rašytojos Agatos Kristi romanas perkelia į netikėtą situaciją, kurioje atsiduria vienas pagrindinių autorės veikėjų - Erkiulis Puaro. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, mirtis nelaimingąją auką ištiko "debesyse", t.y. skrendant lėktuvu. Tuo pačiu reisu skridęs garsusis seklys Puaro nemėgdamas lėktuvų ir skrydžių jais pramiegojo beveik visą laiką. Todėl, supratęs, jog buvo įvykdytas nusikaltimas, jis bet kokia kaina pasiryžta jį išnarplioti. Jam tai garbės reikalas! Juk seklys pramiegojo! Remdamasis žiniomis apie auką ir visus keleivius, jis imasi tyrimo. Kūrinys parašytas paprastu stiliumi, todėl jį lengva skaityti. Bet tuo pačiu knygos siužetas labai intriguoja. Aš, asmeniškai, perskaičiau šią knygą labai greitai. Ir kaip kiekvieną kartą skaitant detektyvą, turbūt kiekvienas bandė pats surasti nusikaltėlį. Aš - ne išimtis. Deja, mano spėlionės nepasiteisino... Taigi jei Jūs manote, kad galėtumėte lengvai nustatyti nusikaltėlį, perskaitykite A. Kristi knygą "Mirtis debesyse".

Mūsų mokyklos direktorė pasakė kažkur girdėtą mintį, kad reikia atsirinkti, ką skaityti, nes per gyvenimą galima perskaityti tik 2000 knygų. Pati suvokdama tai, kad gyvenimas ne amžinas, o knygų tiek, kiek pasaulyje kelių,...

Mūsų mokyklos direktorė pasakė kažkur girdėtą mintį, kad reikia atsirinkti, ką skaityti, nes per gyvenimą galima perskaityti tik 2000 knygų. Pati suvokdama tai, kad gyvenimas ne amžinas, o knygų tiek, kiek pasaulyje kelių, pamažu renkuosi tik tas knygas, kurias tikrai būtų verta skaityti, ir tas, kurios mane traukia. Tokiu būdu pastaraisiais metais stengiuosi skaityti mane dominančią klasiką, gan populiarius ar laiko pamatuotus kūrinius. (O iš to seka tai, kad šiuo gyvenimo laikotarpiu į mano rankas patenka kol kas daugiausia nuostabios knygos) "Stepių vilkas" nebuvo išimtis - tiesiog žinojau, kad tai bus gera knyga, kurią verta perskaityti.

Tai knyga, kuriai reikia subręsti. Tiesa, gali nugyventi visą gyvenimą ir iki galo prie jos nepribręsti. Knyga iš tos kategorijos, kai galima perskaityti kartą jaunystėje, po to pasiekus vidurinį amžių ir galiausiai senatvėje. (Reikės pradėti žymėtis tokias knygas į sąrašą, kad žinočiau, ką prabėgus metams ir pamiršus, bus verta paskaityti dar kartą.) Be galo gili, filosofiška, psichologiška, stipri ir sunki. Pirmieji šimtas puslapių buvo sunkiausi, nors esu skaičiusi ir daug daugiau pastangų reikalaujančių knygų. Paskui knyga kaip reikiant įtraukė, mėgavausi kiekvienu puslapiu. Pabaigoje į tikrovišką knygą įveliama fantastika, o man, kaip žinoma, tai nepatinka. Bet pavyko būti šiek tiek objektyviai ir pajausti, kodėl ta fantastika vis dėlto čia įvelta.

Nepaisant tikrai gilios filosofijos, ne iki galo ir nevisų suprastų minčių, ir tam tikro beprotiškumo (bet vėl gi tai subjektyvu, nes, kas man beprotiška, kitam gali atrodyti genialu) man knyga patiko iš savo idėjinės pusės. Čia, kaip ir "Altorių šešėlyje", atradau save pagrindinio veikėjo charakteryje ir gyvenime. O tokios knygos, kurios jau vien skaitytojus sutapatina su aprašomu pasauliu, manau, yra genialios, ir ne kiekvienas rašytojas turi tokį talentą. Supratau visą Hario kančią gyventi, turint, anot jo, dvi asmenybes savo sieloje, supratau, jo pasirinkimą gyventi pildant dvasinius poreikius, tačiau nejaučiant pilnavertiškumo, kovojant abejoms jo charakterio pusėms. Labai gerai supratau jo nesugebėjimą integruotis į žmonių pasaulį, tačiau tuo pačiu metu ir nepavaldumą, nuo to pasaulio pabėgti. Visą tai kurį laiką (tik žymiai mažesne to dalimi) ir aš išgyvenau, tačiau tai jau praėjo, o aš virtau tuo, ką H. Hesse "Stepių vilke" vadina miesčioniškuoju žmogumi. Todėl lygiai taip pat kaip ir "Mažasis princas" ši knyga manęs nepaveikė taip, kaip galėjo, jaučiant romano žodžių stiprumą. O štai tokia knyga pavergtų tuos, kam ją ir rekomenduočiau - menui prijaučiantiems, vienišiems, ir tikiu, kad atsirastų ne vienas ją pamėgusių iš tų žmonių, kurie bent kiek mėgsta pamąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, ir į visą supantį pasaulį pažvelgti šiek tiek giliau.

Reziumuojant, asmeniškai man patiko. "Stepių vilko" nebijokit imti, bet visgi nenustebkit, jei norėsis mesti šalin - tiek pradėjus skaityti, tiek pabaigus.

Iš pradžių buvo sunku įsiskaityti. Romantinis salos vaizdavimas man asmeniškai neatspindėjo realybės, bet tokia jau rašytojo pasirinkta koncepcija. Nesitikėjau, kad viskas išsirutulios į tokią įspūdinga kulminaciją....

Iš pradžių buvo sunku įsiskaityti. Romantinis salos vaizdavimas man asmeniškai neatspindėjo realybės, bet tokia jau rašytojo pasirinkta koncepcija. Nesitikėjau, kad viskas išsirutulios į tokią įspūdinga kulminaciją. Tiesą pasakius, likau sutrikusi, pikta bei kartu sužavėta. Aplankė daugybė prieštaringų minčių. Tik vieną pasakyti galiu, jog abejingų šiai istorijai negali būti.

Su J.Picuolt teko pirmą kartą "susipažinti" skaitant "Mano sesers globėjas" - istorija labai šokiravo, tad buvo metų atotrūkis nuo šios rašytojos knygų. Sekančią perskaičiau "Tobulas paveikslas" nepasirodė itin įdomi, tad...

Su J.Picuolt teko pirmą kartą "susipažinti" skaitant "Mano sesers globėjas" - istorija labai šokiravo, tad buvo metų atotrūkis nuo šios rašytojos knygų. Sekančią perskaičiau "Tobulas paveikslas" nepasirodė itin įdomi, tad imant trečią knygą ("Devyniolika minučių") labai dvejojau, BET patraukė aprašymas... Dažnai tenka išgirsti apie žmonių nepaaiškinamą proveržį šaudyti kitus, o dar ypač mokykloj... Kyla klausimas "kodėl?"

Tiek daug kalbama apie jaunimą kaip apie ateities kartą, bet ar ne visi drauge turėtume kurti tą ateitį?

Esu mokytoja ir man ši knyga labai patiko, nes atrodo jau viską galima žinot apie vaikus, bet čia buvo "priminta" kaip galima atpažinti atstumtąjį... Koridoriuose dažnai matai kumštelėjimus, pašaipas ir pan. Atrodo tai kasdienybė, tačiau vaikui, iš kurio šaiposi tampa neišvengiamu momentu, pažeminimu prieš kitus ir noru prasmegti čia ir dabar...

"Devyniolika minučių" puiki knyga. Ji sukrečia ir tuo pačiu žavi savo subtilumu, gebėjimu pasiekti tą širdies kertelę ir paskatinti žmones susimąstyti apie tai, kas vyksta. Priverčia apmąstyti, permąstyti, atpažinti vieną ar kitą momentą, kuomet vaikais jaučiasi blogai, kada yra atstumiamas kitų...

Žinau, jog dabar noriu perskaityti ir kitas Picuolt knygas... Nes jos verčia sustot, apsižvalgyt, įsiklausyt...

Tai dar vienas naujas man, bet labai sužavėjęs autorius.

"Portnojaus skundas" - vieno psichologinių, emocinių ir bendravimo sunkumų kamuojamo žydo pasakojimas. Istorija gana sudėtinga, herojus daug kalba apie vaikystėje...

Tai dar vienas naujas man, bet labai sužavėjęs autorius.

"Portnojaus skundas" - vieno psichologinių, emocinių ir bendravimo sunkumų kamuojamo žydo pasakojimas. Istorija gana sudėtinga, herojus daug kalba apie vaikystėje patirtas traumas (kaip jam pačiam atrodo), analizuoja savo ir šeimos narių elgesį. Nors istorija vystoma vizito pas psichiatrą metu, skaitant apima jausmas, kad pats Portnojus su savo įžvalgomis pretenduoja į gydytojo kėdę. Tačiau nepaisant išgyvenimų sunkumo ir jų padarinių, Portnojus pasižymi labai geru humoro jausmu ir geba taip puikiai nupasakoti kone absurdiškas situacijas, kad vietomis teko juoktis iki ašarų.

Labai džiaugiuosi perskaičiusi šią P. Roth knygą ir tikrai artimiausiu metu imsiu į rankas kitą autoriaus knygą, nes labai sužavėjo pasakojimo stilius ir gebėjimas sukurti tragikomedijos nuotaiką.

Šis suomių rašytojo romanas yra apie "kitokius" žmones, kurie turi teisę gyventi tarp mūsų. Pasakojimas pradedamas, kai po Antro Pasaulinio karo į parapiją atvyksta aukštas vyras, Gunaras Hutunenas. Jis nusiperka neveikiantį...

Šis suomių rašytojo romanas yra apie "kitokius" žmones, kurie turi teisę gyventi tarp mūsų. Pasakojimas pradedamas, kai po Antro Pasaulinio karo į parapiją atvyksta aukštas vyras, Gunaras Hutunenas. Jis nusiperka neveikiantį malūną upės pakrantėje ir pradeda gyvenimą kaimo bendruomenėje. Pasirodo, kad tai sumanus žmogus, kuris sutvarko malūne stovinčią skiedrapjovę, ir aprūpino malksnomis visą parapiją. Gunaras buvo permainingo būdo. Tai jis krėsdavo pokštus, juokindavo kaimiečius, mėgdžiodamas paukščius ar žvėris, o kartais imdavo parodijuoti ir parapijos ūkininkus. Tai būdavo nuotaikingi, linksmi vakarai visam kaimui. Bet dažniau Gunarą apimdavo liūdesys, net galima sakyti, sielvartas. Tuomet jis su niekuo nebendraudavo, būdavo toks niūrus ir piktas, kad net nepriimdavo jokių užsakymų. Tačiau labiausiai kaimiečius stebino Hutuneno poreikis staugti, esant slogiai nuotaikai. Staugimas būdavo toks stiprus ir galingas, kad neleisdavo miegoti visam kaimui. Žmonės ėmė Gunarą Hukuneną laikyti pamišėliu.

Ko gero, jis nebuvo pamišęs labiau, nei kuris kitas žmogus, bet jo kitoniškumas vertė visus nerimauti. Ir kai kaimiečiai pabandė priversti Gunarą elgtis, " kaip visi", malūnininkas pasipriešino , ėmė kovoti už teisę būti savimi. Hutunenas buvo jautrus neteisybei, pasipūtūsių ūkininkų norui jį pažeminti. Vyras kovojo, kaip suprato ir užsitraukė kaimiečių , ypač, turtingųjų ūkininkų nemalonę. Pasitelkę valdžią, šie uždarė Hutuneną į psichiatrinę ligoninę. Malūnininkas sugebėjo iš jos pabėgti, bet tuo pačiu tapo persekiojamu, medžiojamu žmogumi.

Ne visi kaimiečiai bijojo Hutuneno. Policininkas Portimas, paštininkas Pytisjervis ir malūnininko mylimoji Sanelma Keuremo palaikė , globojo besislapstantį malūnininką. Tačiau šie šviesūs, šilti žmonės negalėjo apsaugoti Gunaro. Jis amžiams išvyksta iš kaimelio, surakintas su policininku Portimu, ir šių vyrų likimas lieka nežinomas.

Tai romanas apie pakantumą, toleranciją kitokiems, nei mes. Rašytojas taikliai apibūdina savanaudišką, siaurų pažiūrų visuomenę, nustatančią kaip galima elgtis, o kaip ne. O simpatiją sukelia būtent tie į taisykles netelpantys veikėjai, dėl kurių likimo jaudiniesi ir linki jiems sėkmės.