Tai istorija apie moters gyvenimą, meilę ir pražūtį. Ana - garsi aukštuomenės ponia, aktyviai dalyvaujanti visuomenės veikloje, turi, rodos, laimingą šeimą - vyrą ir sūnų. Visą jos gyvenimą apverčia netikėtai...

Tai istorija apie moters gyvenimą, meilę ir pražūtį. Ana - garsi aukštuomenės ponia, aktyviai dalyvaujanti visuomenės veikloje, turi, rodos, laimingą šeimą - vyrą ir sūnų. Visą jos gyvenimą apverčia netikėtai pasirodęs ir Aną įsimylėjęs vyrukas - Vronskis.

Istorija šiomis dienomis atrodo galbūt per daug dramatiška, nes šiais laikai jau nieko nebestebina besiskiriančios šeimos, moterys susiradusios kitus vyrus ir paliekančios šeimas, tačiau aprašomais laikais tai buvo retas ir skandalingas įvykis, ir dažnai taip pasielgę žmonės būdavo pasmerkiami visuomenės. Galbūt dėl to, kad Ana tiek daug paaukojo dėl savo meilės , galbūt dėl visuomenės reakcijos, ji negali džiaugtis savo atrasta meile ir pajusti laimę. Baimė, pavydas, paranoja tampa jos kompanionu ir griauna santykius su naujuoju mylimuoju.

Mano, kai šiuolaikinio žmogaus akimis, dažnai Anos veiksmai atrodo kvaili, nepateisinami ir per daug dramatizuoti, bet iš tiesų nežinau kaip aš jausčiausi ar reaguočiau, jeigu gyvenčiau tais laikais.



Pati knyga man patiko, įtraukė ir greitai perskaičiau, ne veltui romanas tapo klasika. Bet kokiu atveju, nesvarbu ar pritari heroju elgesiui ar ne, įdomu žiūrėti kur nuves juos gyvenimas

Knyga intriguojančiu pavadinimu, mielu viršeliu visai netikėtai pateko į mano rankas. Autorė - lietuvė. Beja, tai jau nebe pirma lietuvė autorė, kurios knygas teko skaityti. Anksčiau - nebuvo kas paskaito ar bent jau man į...

Knyga intriguojančiu pavadinimu, mielu viršeliu visai netikėtai pateko į mano rankas. Autorė - lietuvė. Beja, tai jau nebe pirma lietuvė autorė, kurios knygas teko skaityti. Anksčiau - nebuvo kas paskaito ar bent jau man į rankas nepakliūdavo. Tai graži, paslaptinga studentės Aurelijos ir mįslingo jaunuolio Iljos meilės istorija, traukte traukia sekti autorės vedžiojamais labirintais. Siūlau paskaityti ne tik jaunimui, bet ir kitiems knygų mylėtojams. Patikėkite, tikrai patiks.

Knyga, kurios pavadinimas pristato bjaurius žmones, pasideda bjauriu pirmu sakiniu. Visi tai pastebi. Bet Scott Westerfield "Bjaurūs" -antiutopinė knyga paaugliams. Gražių žmonių visuomenė, karinis parengimas, kova už...

Knyga, kurios pavadinimas pristato bjaurius žmones, pasideda bjauriu pirmu sakiniu. Visi tai pastebi. Bet Scott Westerfield "Bjaurūs" -antiutopinė knyga paaugliams. Gražių žmonių visuomenė, karinis parengimas, kova už ekologiją ir pasakojimas trečiu asmeniu yra ryškiausi jos bruožai, išsiskiriantys šį romaną iš kitų antiutopijos žanro knygų.



Mažų miestų-valstybių gyventojai vos sulaukę šešiolikos, pasidaro plastinę operaciją, kad supanašėtų su grožio standartu. Gražuolių miestuose žmonių amžių matuoja šie pasikeitimai, o visi paaugliai, dar per jauni tapti "gražiais" - atskirti bjaurių mieste už upės. Tokią sutinkame ir pagrindinę knygos veikėją Talę, kurios svajonė kuo greičiau tapti gražia. Kai jos geriausias draugas, sulaukęs šešiolikos persikelia į gražuolių miestą, mergina susidraugauja su jauna maištautoja Šeila, kuri priešingai, nei pagrindinė veikėja, visai nenori operacijos. Jos planuose - pabėgimas į gamtą, kur gyvena daugiau tokių maištautojų. Talei tenka pasirinkti tarp dviejų nesuderinamų ideologijų, draugų, mylimųjų, o kur dar smegenis susukančios technologijos ir įdiegtas auklėjimas. Kelionė, veiksmas, jausmai derinami knygoje kartu su citatomis apie grožį, žaidimu žodžiais gražus- bjaurus ir amžinu klausimu - kaip pasirinkti teisingai?

Labai taikliai parinktas pavadinimas. Kai herojė pamatė savo pašto dėžutėje skelbimą apie dingusį vaiką, turbūt daug kartų žvelgė į nuotrauką, nes tas vaikas buvo kaip du vandens lašai panašus į jos įvaikintą...

Labai taikliai parinktas pavadinimas. Kai herojė pamatė savo pašto dėžutėje skelbimą apie dingusį vaiką, turbūt daug kartų žvelgė į nuotrauką, nes tas vaikas buvo kaip du vandens lašai panašus į jos įvaikintą berniuką. Ji pradeda aiškintis, kas vyksta, ir viena staigmena veja kitą. Paaiškėja daug dalykų - vaikas tas pats, jis tikrai buvo pagrobtas. Ir ne šiaip - jo pagrobimą inscenizavo motina su meilužiu. Ir dėl ko - dėl pinigų. Veliau su juo susipyksta ir galiausiai nužudyta vaiko akivaizdoje. Ir čia toli gražu ne viskas.

Autorė piešia daug paveikslų - įmotės, tikros motinos ir tėvo, meilužio. Visų elgesys skirtingas, tačiau visus juos sieja vaikas. Pasibaisėjau motina - kokiai žiauriai arba ne viso proto reikia būti, kad pagrobtum savo vaiką ir dar reikalautum išpirkos? O įmotė šaunuolė - kantri, stipri išdidi ir kartu atlaidi.

Knyga kupina įtampos. Norisi kuo greičiau perskaityti, bet kartu ir šiurpu - kokią baisybę ar neteisybę autorė mestels. Ir kaip iš situacijos suksis knygos veikėjai. Manau, kad skaityčiau dar kartą.

D. Lehane knygą "Kuždesių sala" nusprendžiau perskaityti, nes visuomet mėgau psichologinius, įtraukiančius, kupinus paslapties ir subtilios intrigos literatūros kūrinius. Būtent toks man ir pasirodė šis romanas.

Veiksmas...

D. Lehane knygą "Kuždesių sala" nusprendžiau perskaityti, nes visuomet mėgau psichologinius, įtraukiančius, kupinus paslapties ir subtilios intrigos literatūros kūrinius. Būtent toks man ir pasirodė šis romanas.

Veiksmas vyksta 1954-aisiais metais nuošalioje saloje, kurioje įsikūrusi psichiatrijos ligoninė. Paslaptingu ir niekam nesuprantamu būdu iš savo palatos dingsta viena pacientė, vardu Reičelė Solando, ir du pareigūnai atvyksta tirti šio itin keisto įvykio.

Dingusi pacientė palieka, rodos, tik jai suprantamą skaičių kombinaciją - kodą, kurią minėti pareigūnai bando iššifruoti. Benarpliojant Reičelės Solando dingimą, salą užklumpa itin didelė audra, tačiau nepaisant to, tyrėjai toliau tiria šį iki šiol niekam neregėtą atvejį.

Nenorėdama atskleisti visos knygos esmės, kuri yra itin intriguojanti, tolesnių siužeto vingių nenorėčiau pasakoti, tačiau galiu pasakyti, kad knygos pabaiga man buvo labai netikėta ir be galo įdomi. Knygoje išlaikoma įtampa ir intriga, nes perskaičius vieną skyrių, tuoj pat norisi eiti prie kito. Nors atrodo, jog viena ar kita situacija jau išspręsta, išaiškėja naujų faktų, kurie visą siužetą pasuka kitu kampu.

Ši knyga tikrai įtraukia ir, kaip ir rašoma knygos viršelyje, nepavyksta "padėti šios knygos į šalį".

Dovilė

P.S. Atsiprašau už klaidą, kurią įvėliau knygos pavadinime, kuomet sudarinėjau savo knygų sąrašą :)

Vos tik baigusi skaityti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį", supratau, kad Herbjørg Wassmo Dinos trilogijos aprašymas, sukels tiek pat daug vargo, kiek jos skaitymas sukėlė malonumo. Įdomiai ir nebanaliai papasakoti, apie tokius...

Vos tik baigusi skaityti "Laimės sūnų" ir "Karnos kraitį", supratau, kad Herbjørg Wassmo Dinos trilogijos aprašymas, sukels tiek pat daug vargo, kiek jos skaitymas sukėlė malonumo. Įdomiai ir nebanaliai papasakoti, apie tokius žinomus ir daugelio mėgiamus kūrinius, tikrai labai sudėtinga, todėl, dėl šios priežasties, ir nesistengsiu išradinėti dviračio.

Nors "Dinos knygą" esu perskaičiusi jau anksčiau, bet aprašant kitas jos dalis, neišvengiamai reikia paminėti ir ją. "Dinos knyga", "Laimės sūnus" ir "Karnos kraitis" pasakoja trijų kartų šeimos gyvenimo istoriją. Pirmiausia Dinos, paskui jos sūnaus Benjamino, o galiausiai jos anūkės Karnos. Visose trijose dalyse labai smarkiai dominuoja Dina. Nors knygoje "Laimės sūnus" ne tiek daug tiesiogiai, bet ji visuomet pagrindinių herojų mintyse ir širdyse. Net būdama toli nuo visų, ji sugeba daryti įtaką herojų gyvenimams.

Kas gi toji Dina? Klausimas tikrai ne iš lengvųjų. Dinoje telpa viskas: ir visa pasaulio stiprybė, bet tuo pačiu ir silpnybė, ir visas pasaulio žiaurumas, bet tuo pačiu ir begalinis švelnumas, ir visas pasaulio atsidavimas, bet tuo pačiu ir begėdiška išdavystė. Mano nuomone, Dina yra labiausiai į kraštutinumus linkusi, emociškai stipriausia ir didžiausią simpatiją man sukėlusi, kada nors mano skaitytos knygos herojė. Ko gero, neveltui Herbjørg Wassmo yra liaupsinama už stiprių moteriškų charakterių kūrimą. Kaip priešprieša jai pastatytas sūnus Benjaminas, kuris šiek tiek per daug nesubrendęs, šiek tiek per daug neapsisprendęs ir dėl savo bėdų kaltinantis tik Diną.

Kaip dar vieną bendrą reiškinį, jungiantį visas trilogijos dalis, reikėtų paminėti vaikystėje patirtas pagrindinių herojų psichologines traumas. Vaikystėje per Dinos neatsargumą žūsta jos motina, Benjaminas tampa motinos įvykdytos žmogžudystės liudininku, gimdymo metu miršta Karnos motina, o pati Karna kenčia nuo epilepsijos. Šios herojų patirtys persekioja juos visą gyvenimą ir tai iš dalies lemia, kai kuriuos svarbus veiksmus jų gyvenimuose.

Apskritai, man sunku žodžiais nupasakoti, kokius išgyvenimus ir jausmus sukėlė ši trilogija. Tai kūrinys, kuris pilnas beprotiškos stiprybės ir silpnybės tuo pačiu metu. Tai kūrinys, kuriame herojai myli, neapkenčia, išduoda, siekia, nepasiekia, praranda, nori, bet nemoka, negali, nesugeba būti laimingi. Nesinori jo vadinti liūdnu ar šaltu, bet ledo jame pakankamai.



Žydrūnė

Romualdas Granauskas visuomet stebino savo kūrinių forma: "Jaučio aukojimas" parašytas trimis sakiniais, "Kai reikės nebebūti" - biografinio pobūdžio romanas apie auginto šuns likimą. Biografinės tendencijos tęsiamos ir...

Romualdas Granauskas visuomet stebino savo kūrinių forma: "Jaučio aukojimas" parašytas trimis sakiniais, "Kai reikės nebebūti" - biografinio pobūdžio romanas apie auginto šuns likimą. Biografinės tendencijos tęsiamos ir kūrinyje "Trys vienatvės". Tačiau skaitytojas ir vėl nustebinamas pasirinkta novelių romano forma - knygoje 10 dalių, iš kurių pirmoji tarsi įžanga, tada seka aštuoni epizodai iš įvairių gyvenimo kelio atkarpų, galiausiai knyga karūnuojama nebebiografiniu apsakymu "Trys vienatvės".

Regis, vienas iš veiksnių, lėmusių autoriaus kūrybos poslinkį link savo paties gyvenimo apmąstymo ir įprasminimo, tai bėgantys metai. Knyga ir prasideda pasakotojo-autoriaus mintimis apie gimtadienius. "Be to, ir tas gimtadienis kaip gaidžio - kažkoks dvigubas: pagal metrikus - balandžio, pagal motinos žodžius - kovo mėnuo" (5 p.). Beje, šiemet Romualdui Granauskui jau sukako 74 metai.

Senatvės tema Granausko kūryboje nėra nauja, kaimą bei senolius nuolat galima aptikti jo novelėse. Tačiau pastaruosiuose kūriniuose vis labiau imama reflektuoti savo asmeninę senatvę - ligas, skausmus, gyvenimą tarp keturių sienų, draugų netektis.

Tiesa, didžioji dalis "Trijų vienatvių" yra apie vaikystės ir jaunystės metus. Galbūt tuo tarsi norima pabrėžti, jog vienatvė nėra išskirtinė seno žmogaus dvasios būsena. Augančiam vaikui norisi turėti draugų, norisi turėti mamą ir tėtį. Galų gale ją jausti gali ne vien žmonės - paskutinis apsakymas juk yra apie "...skurdų kiemą, seną varną, seną šunį ir seną žmogų" (7 p.).

Daug ką radau šioje knygoje - ne vien geriau pažinau patį autorių iš įvairių biografinių detalių, bet dar kartą pažvelgiau į Lietuvos istorijos vingius ir pabandžiau pasvarstyti kur tos lietuviškos vienatvės šaknys.



Romualdas Granauskas "Trys vienatvės" (2012 m.)

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitai, skaitai ir nenori, kad kada nors gyvenime pasibaigtų..



Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas...

Tai viena iš tų knygų, kurias skaitai, skaitai ir nenori, kad kada nors gyvenime pasibaigtų..



Knygoje pasakojama apie.. Labai sunku nusakyti tai keliais sakiniais. Į Šiaurę, pas lordo Starko šeimą, atvyksta karalius Robertas su visa šeima ir daugybe palydovų. Robertas ir Edardas - seni draugai, tad karalius nori prašyti Edardo, kad šis būtų jo ranka. Dėl to Edardui tenka palikti Vinterfelą ir jis su dukromis išvyksta į Pietus, į Kasterli uolą. Tačiau sąmokslai sąmokslėliai sumaišo visų gyvenimus.

Kita siužeto linija (iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie įvykiai nesusiję, bet iš tikro tai viskas ten susiję :D) sukasi apie Daneiris ir jos vyrą chalą Drogo. Daneiris brolis Viseiris nori atsiimti Geležinį sostą ir valdyti, kaip ir priklauso Targeirinams. Dėl to jis parduoda seserį chalui Drogo manais į kariuomenę. Deja, jam irgi viskas klostosi ne taip, kaip norėtųsi..



Nu va, tikiuosi, kad per daug neišpasakojau. O dabar apie tai, kas man patiko.

Viskas :D

Šitam dėdei dedu riebų pliusą ir žemai lenkiuosi už tai, kad sukūrė tokį nuostabų pasaulį. Viskas apgalvota iki menkiausių smulkmenų. Sukurtos ilgiausios giminių linijos, vaizdžiai sukurti aplinkos paveikslai, veikėjų charakteriai, visi tokie skirtingi ir ryškūs. Aš jau nuo serialo pradžios išsirinkau savo mėgstamiausius veikėjus, tai jie puikiai atskleisti ir knygoje, ir seriale. Nes taip, tai yra vienas mėgstamiausių mano žiūrimų dalykėlių, o kad įspūdingiausias, tai nėra nei ką kalbėt. Va tik pykstu ant autoriaus, kad net du mėgstamiausius veikėjus jis nužudo jau pirmoj knygoj :/ Tai kažkaip liūdna. Bet nors ir žinojau, kas mirs, kas išgyvens, bet vis tiek liūdėjau skaitydama ir labai nelaukdavau tų vietų, kur bus parašyta, kad..

Labai laukiu, kada Alma littera teiksis išleisti antrą knygą lietuviškai (vietoj kažkokių Fifty Shades Darker galėjo šitą išverst..). Jaučiu, kad laukti teks ilgai ir nesulaukusi skaitysiu angliškai. Taip gal ir geriau, pajausiu visą malonumą, nors žinau, kad bus ganėtinai sudėtinga atsekti galus, kas kieno giminė ir kas ką puola (net ir lietuviškai sunku :D). Vis tik tai yra mano nauja mėgstamiausia knygų serija, be abejonės.

Oficiali dalis: Tai sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš...

Oficiali dalis: Tai sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Viena ir Praha, Ciurichas ir Paryžius, kalėjimai, ligoninės, palėpės ir parkų suoleliai - tai romano bėglių klajokliško gyvenimo stotelės. Tačiau ir jiems lemta patirti meilės džiaugsmą...

Mano jausmai:

Esu šio rašytojo gerbėja.

Kad knyga paliktų gerą įspūdį pačiam skaitytojui reikia įdėti nemažai širdies, atjautos, fantazijos.

Viena vieta buvo labai graudi... Kur Šteineris turguje susitiko su savo žmona... ir pasakė jai, kad ji privalanti su juo išsiskirti nedelsiant, kad būtų saugi, kad jos nepersekiotų... viskas buvo pasakoma per atstumą, jie negalėjo viens kito apsikabinti ir deramai atsisveikinti...

Štai citata:

"- Dabar pasuksiu ir eisiu dešine tarpueilio puse, o tu eik kaire puse priešais mane. Nieko nesakyk, nieko nedaryk. Noriu į tave bent pasižiūrėti prieš pranykdamas." (Šteineris)

Rašytojas nepamiršo ir meilės tarp dviejų jaunų žmonių, kurių likimas buvo vienodas... tik ta meilė priminė knygos pavadinimą - "Mylėk savo artimą"... Tarsi meilė būtų atėjusi patogiu laiku kaip rūpestis kitu... tarsi palaikymas vienas kito sunkiu momentu, bet ne ta meilė, kuri egzistuoja bet kada, bet kur, ir priežastis visai nesvarbi dėl ko... Na, nebent Šteinerio meilė žmonai...

Man patiko rašytojo stilius. Jis per daug nesigilina į sielos žaizdas ar nesiima psichoanalitiko vaidmens, kad išknistų sielos užkabariuose pasislėpusias paslaptis, viltis, bet jo veikėjai dialogo metu pasako labai daug, nors iš tiesų pasako tik sakinį, bet jis būna reikšmingas ir suteikia skaitytojui aiškumo.

Pvz.:

Šteineris:

"Per kelis žingsnius nuo tavęs kažkas išeina iš šio pasaulio, šaukdamas ir dejuodamas iš skausmo, o tu, nieko nejauti. Štai kur didžiausia nelaimė." (Čia taip buvo, kai jam ligoninėje atnešė pietus).



"- Suprantu, - apsižvalgė Kernas. - Bet gyvi esame. Šitą suprantu.

- Vadinasi, daug supranti. Iki karo tik nedaugelis tai suprato - Šteineris."



"- Kas jums labiausiai patiko šiuose paveiksluose?

- Juose tvyranti ramybė, - nedvejodama atsakė Rut.

- Ramybė. Maniau, pasakysite - grožis."

Labai gera knyga.

Verta paskaityti mėgstantiems istorinį romaną. Kūrinys nestokoja informatyvumo. Tai 1863 m. sukilimo panorama, paremta istoriniais faktais, žmonių išgyvenimais. Asmeniškai man sukėlė liūdesį, nes metų grandinė, skirianti...

Verta paskaityti mėgstantiems istorinį romaną. Kūrinys nestokoja informatyvumo. Tai 1863 m. sukilimo panorama, paremta istoriniais faktais, žmonių išgyvenimais. Asmeniškai man sukėlė liūdesį, nes metų grandinė, skirianti laikmečius tarsi išsitrina ir daugelį dalykų, kaip bebūtų apmaudu, gali pritaikyti ir mūsų laikams: "Tu, kurio visas gyvenimas buvo viena ištisa neišbrendamų vargų, skausmų, ašarų klampynė! Kam tu dirbai? Ponui, ispravnikui, žandarui. Pažiūrėk, kaip jie gyvena ir kaip tu..." "Sunkus artojo gyvenimas, karti jo duona. Daugelis mano, kad taip ir turi būti, kad Dievas to nori, kad pasaulį taip sutvarkė... O aš jums tvirtinu, kad Dievas to nenori ir ne jis taip pasaulį sutvarkė. Toks gyvenimas, kaip jūsų ne Dievo, bet piktų žmonių padaras..." (V.Mykolaitis - Putinas "Sukilėliai") Anuo metu žmonės bandė kovoti, šiais laikais - tiesiog išvyksta svetur...