Ši knyga jau kelis metus gulėjo lentynoje, todėl ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą. Šį knyga yra "Mamų mafijos" tęsinys, kuriame išsiskyrusi ir du vaikus auginanti namų šeimininkė nuolat patenka į keblias situacijas ar...

Ši knyga jau kelis metus gulėjo lentynoje, todėl ir buvo įtraukta į iššūkio sąrašą. Šį knyga yra "Mamų mafijos" tęsinys, kuriame išsiskyrusi ir du vaikus auginanti namų šeimininkė nuolat patenka į keblias situacijas ar svarbiais momentais lepteli garsiai kokią nesąmonę, per atsitiktinumą patenka į pavojingas, tačiau be galo juokingas ir neįtikėtinas istorijas. Kaip tikra mafijos krikštamotė sutvarko ir sureguliuoja nenusisekusius geriausių draugių gyvenimus, atgauna savo širdies draugui paslaptingai pavogtą jaguarą ir taip toliau ir pan. Kai kurios situacijos tikrai priverčia kvatoti :)

Pirmąją "Svetimšalės" knygą perskaičiau maždaug prieš metus ir nors praėjo nemažas laiko tarpas, tačiau antrąją knygą labai noriai paėmiau į rankas.

Šioje dalyje Klerė ir Džeimis patiria naujų nuotykių, išbandymų...

Pirmąją "Svetimšalės" knygą perskaičiau maždaug prieš metus ir nors praėjo nemažas laiko tarpas, tačiau antrąją knygą labai noriai paėmiau į rankas.

Šioje dalyje Klerė ir Džeimis patiria naujų nuotykių, išbandymų bei išgyvenimų. Dar knygos pradžioje Klerė nedrįsta pasipriešinti savo širdžiai ir grįžti į savo tikrąjį pasaulį, kurį tik per atsitiktinumą teko palikti. Ši Klerės paslaptis atskleidžiama Džeimiui ir jo tikėjimas Klerei suteikia naujų jėgų.

Knygoje skaitytojui pateikiamas tikrasis Džeimio gyvenimas - jo namų aplinka, vaikystės prisiminimai. Tačiau svarbiausias įvykis, mano nuomone, šioje knygoje yra Džeimio kova su savimi ir gaubiančiais mirtinais išgyvenimais. Apie stiprią meilę, kuri gydo ar ištraukia mirčiai iš rankų..

Žinia, atskleista paskutinėmis eilutėmis, leidžia suprasti, kad ieškosiu ir trečiosios knygos, kadangi labai įdomu, kaip gi seksis Klerei ir Džeimiui - jų meilei, kai situacija taps dar sudėtingesnė :)

Knyga turėtų labai patikti žmonėms, kurie domisi/studijuoja psichologiją ir kuriems itin artima bendravimo psichologijos tema. Knygoje išsamiai aprašomi žaidimai, o juos suprantant būtų galima išvengti daugelį nemalonių...

Knyga turėtų labai patikti žmonėms, kurie domisi/studijuoja psichologiją ir kuriems itin artima bendravimo psichologijos tema. Knygoje išsamiai aprašomi žaidimai, o juos suprantant būtų galima išvengti daugelį nemalonių situacijų.

Pats autorius kalba šmaikščiai ir šiuolaikiškai pristato įvairias situacijas.

Nors "Raudoni sandaliukai" jau septintoji Doloresos Kazragytės parašyta knyga, prisiruošiau perskaityti tik pirmą. Vis nerasadavau laiko ir noro, o dabar per "Knygų iššūkį" nebebuvo kaip nebeskaityti užsibrėžtos knygos. Pati...

Nors "Raudoni sandaliukai" jau septintoji Doloresos Kazragytės parašyta knyga, prisiruošiau perskaityti tik pirmą. Vis nerasadavau laiko ir noro, o dabar per "Knygų iššūkį" nebebuvo kaip nebeskaityti užsibrėžtos knygos. Pati pradžia nelabai "užkabino", bet perskaičius apie raudonus sandaliukus, kuriuos vaikystėje dovanojo mama, kažkaip knyga suintrigavo. Ir kuo toliau skaičiau, tuo labiau patiko. Džiaugiuosi, kad perskaičiau nuoširdžią knygą.

Knygoje aktorė atvirai kalba apie savo gyvenimą, vaidmenis, sutiktus žmones... Net nepagalvojau, kad tokia žinoma aktorė, taip paprastai bendrauja su benamiais, pilna atjautos tiems, kuriems to reikia. Labiausiai įstrigo parašyti žodžiai "Gyvenimas be užuojautos - mirtis".

Vaizdingas pasakojimas, įdomūs žmonių tarpusavio santykiai, ryškūs ir charakteringi knygos personažai paliko įdomų įspūdį: perskaičius romaną dar keletą dienų jaučiausi lyg ieškodama savęs... Tai romanas, kuriame...

Vaizdingas pasakojimas, įdomūs žmonių tarpusavio santykiai, ryškūs ir charakteringi knygos personažai paliko įdomų įspūdį: perskaičius romaną dar keletą dienų jaučiausi lyg ieškodama savęs... Tai romanas, kuriame iškelčiau stipriąją psichologinę jo pusę: romanas lyg ir apie meilę, lyg ir detektyvas, lyg ir drama, bet viską užgožia moters silpnumas ir stiprybė, meilė ir kaltės jausmas, kova su savimi ir savęs paieškos bei įvykių chronologija skirtingų herojų akimis.

Kartais būdavo taip, kad skaitant tekdavo sugrįžti kažkiek lapų atgal, tarsi norint pasitikslinti ar taip supratau, ar taip sudėliojau įvykių seką. Gal tai vyko todėl, kad knyga kalba kelių herojų lūpomis, tad kaip ir vieną siužetinę liniją gali stebėti iš kelių pusių, klausytis kelių herojų balsų, o išgyventi per savo kūną, per savo patyrimą.

Ši nepaprastai graži, romantiška ir persmelkta liūdesio atspalvių Antano Vienuolio istorija pasakoja apie Aldoną Tijūnaitytę, kuriai tenka patirti visus gyvenimo iššūkius ir sunkumus. Dar mažytę ją išsivežė tėtis į...

Ši nepaprastai graži, romantiška ir persmelkta liūdesio atspalvių Antano Vienuolio istorija pasakoja apie Aldoną Tijūnaitytę, kuriai tenka patirti visus gyvenimo iššūkius ir sunkumus. Dar mažytę ją išsivežė tėtis į Italiją, po Aldonos mamos mirties, prieš II-ąjį pasaulinį karą. Mergytė kurį laiką augo laimingai kartu su tėveliu Italijoje pas gerus žmones, tačiau laimė truko neilgai. Ėmė stigti pinigų, reikėjo susirasti pigesnę pastogę, ir tėvelis kibo į sunkius darbus laivyne, kur ir žuvo prispaustas sunkio krovinio. Aldutė liko viena, dar mažytė, našlaitė, besiblaškanti po našlaičių prieglaudas ir įvairias šeimas, kuriose dirbo aukle, skalbėja, ir vis trokštanti grįžti į Lietuvą pas krikštamotę, kol vieną dieną po visų kančių ją įsivaikino turtinga sinjorina italė.

Antroje dalyje pasakojamas kitoks Aldonos gyvenimas - šviesesnis, linksmesnis, buvo gera įsivaizduoti, kad po sunkmečio jai ima šviesti skaisti saulė. Tačiau vėl gyvenimo vingiai yra nenumatyti. Jos mirštanti pamotė netikėtai randa savo tikrąją dukrą, o Aldona ima domėtis savo šaknimis. Netikėtai reikalai prispaudžia ją ruoštis į kelionę, į seniai svajotą gimtąją Lietuvą.

Romanas stipriai įtraukė mane savo istorija, personažo tikrumu, net priminė Dikenso Oliverį Tvistą. Įdomu buvo skaityti apie šį istorijos laikotarpį, kai vyko karas, ir kokie įvykiai ir nuotaikos tvyrojo tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. Smulkiai aprašytas Aldutės gyvenimo kelias privertė įsijausti į ją pačią, ir pajausti, kad viskas galėjo vykti iš tikrųjų. Beje, Vienuolis parašė tęsinį vos 18 puslapių viename rankraštyje, kuris pavadintas "Svečiai iš rytų", kuriame pristatomas jau velionės Aldutės mylimasis Vytautas, parskridęs iš Amerikos į Lietuvą.

Puiki knyga skaityti kelionėje, aš ją skaičiau važiuodama traukiniu į Vilnių. Knyga lengvutė, neužima daug vietos ir intriguojantis siužetas taip įtraukia, kad kelionė netrunka prabėgti.

Agata Kristi gera pasakotoja, nieko...

Puiki knyga skaityti kelionėje, aš ją skaičiau važiuodama traukiniu į Vilnių. Knyga lengvutė, neužima daug vietos ir intriguojantis siužetas taip įtraukia, kad kelionė netrunka prabėgti.

Agata Kristi gera pasakotoja, nieko nėra per daug ar per mažai, kaip tik tiek, kad vaizduotėje susikurtum aprašomus veikėjus,aplinką ir situacijos vaizdą.

Pasirodo tai paskutinis rašytojos parašytas romanas. Mieganti žmogžudystė įvykdyta prieš 18 metų, o du jaunuoliai Gvenda ir Gilas nusprendė išsiaiškinti tiesą. Jie susipažįsta su Mis Marpl, kuri padeda rinkti informaciją apie įvykdytą nusikaltimą bei įspėja, kad jaunavedžiai būtų atsargūs. Atsiranda vis daugiau įtariamųjų, jau mintyse turi savo įtariamąjį ir priežastį, kodėl būtent tas veikėjas įvykdė žmogžudystę, bet autorė išlaiko intrigą iki pat pabaigos ir atomazga tikrai netikėta.

Ši knyga patiks visiems, kurie nori pabūti mini detektyvais, geros įkalčių medžioklės.

Šatrijos ragana ( Marija Pečkauskaitė) XIX a. pab. - XX a. pradžios lietuvių rašytoja tradicijų puoselėtoja.

Apysakoje "Sename dvare" rašytoja naudoja daug buitinių elementų stengdamasi atkreipti dėmesį į gilias lietuvių...

Šatrijos ragana ( Marija Pečkauskaitė) XIX a. pab. - XX a. pradžios lietuvių rašytoja tradicijų puoselėtoja.

Apysakoje "Sename dvare" rašytoja naudoja daug buitinių elementų stengdamasi atkreipti dėmesį į gilias lietuvių tradicijas, kurios ypač tvirtai laikosi kaime. Taigi rašytoja sukuria daug dialogų, kuriais daug kas pasakoma. Pavyzdžiui, atskleidžiami giminaičių, kaimynų, šeimos narių bei draugų tarpusavio santykiai. Taip pat dialogai leidžia kiek susipažinti su apysakos veikėjais, kurių yra labai daug ir visi skirtingi, kaip ir kaime gyvenamntys žmonės. Veikėjų dialoguose daug tarminės kalbos, ypač žemaičių, tai rodo, jog to laikmečio žmonėms ir pačiai rašytojai būdinga pagarba tradicijoms, savo tautinės tapatybės pripažinimas ir suvokimas. Tačiau būtent dėl šios aplinkybės - įvairių tarmių naudojimo, sunku skaityti Šatrijos raganos kūrybą.

Pagrindinė "Sename dvare" veikėja - moteris. Ji yra motina ir žmona. Kūrinyje ji vadinama mamate, būtent šiuo mažybiniu žodeliu vaikai kreipiasi į ją. Tai parodo vaikų pagarbą ir prisirišimą prie motinos. Lietuvių literatūroje yra suformuota nuostata, jog moteris yra vaikų auklėtoja ir užtarėja. Ji globoja ir rūpinasi jais.Ši apysaka būtent parodo moters vietą gyvenimę, jos funkciją. Mamatė yra rūpestinga, mylinti ir švelni. Ji mėgsta pasinerti į harmoningą muzikos pasaulį, į kurį nukelia jos pačios kūrybiniai impulsai. Taigi moteris yra kūrėja, menininkė, pozityvi būtybė.

Vyras apysakoje vaizduojamas jau ne toks švelnus. Vaikai daugiau linkę atsigręžti į motiną, o moteris vyrui tarsi nuolankioji tarnaitė.

Taigi pasibaigė mano Odisėja Šveiko nuotykiais Pirmajame pasauliniame kare. Prisipažinsiu, dar niekada neteko skaityti komiško, ironizuoto romano apie karą. Visąlaik karą laikiau ir tebelaikau brutaliu, nuožmiu ir antžmogišku....

Taigi pasibaigė mano Odisėja Šveiko nuotykiais Pirmajame pasauliniame kare. Prisipažinsiu, dar niekada neteko skaityti komiško, ironizuoto romano apie karą. Visąlaik karą laikiau ir tebelaikau brutaliu, nuožmiu ir antžmogišku. Tačiau Hasek'as įrodė, kad net tragiškiausiame gyvenimo etape gali būti daug juokingų situacijų, ironijos, komiškų asmenybių. Kiek teko domėtis, pats knygos autorius dalyvavo fronto mūšiuose I-ajame pasauliniame kare, tad neveltui jo sukurtas personažas Josefas Šveikas įgyjo dalį autoriaus gyvenimo aspektų, patirimų. Iš karo Hasek'as grįžo silpnos sveikatos ir morališkai pažeistas. Kare patyrimus ir nuoskaudas sudėjo į knygą "Šveiko nuotykiai Pirmajame pasauliniame kare''. Nors iš tiesų jam nepavyko papasakoti visos istorijos: knyga nutrūksta dėl autoriaus mirties. Tad su Šveiku teko atsisveikinti dar net nepriartėjus prie fronto.

Trumpai apie romaną. Po Austrijos - Vengrijos erhercogo Ferdinando nužudymo Europoje tvyrojusi įtampa pamažu virto karu. Visur viešpatavo nepasitikėjimas, vienas kito šnipinėjimas, piliečių sodinimas į kalėjimus. Kartą Šveikas besilinksmindamas traktieriuje (smuklėje), o tai būdavo labai dažnai, jis buvo suimtas, nes kalbėjo apie karą. Tuo tarpu traktieriaus savininkas buvo suimtas, nes nuo sienos nukabino imperatoriaus portretą, kurį nuolat dergdavo musės. Galima tik įsivaizduoti kokie perpildyti buvo kalėjimai įvairiausio plauko "nusikaltėlių'', "imperijos išdavikų''. Tąkart Šveikui neteko ilgai viešėti įkalinimo įstaigoje mat buvo nustatyta, jog jis įdiotas. Paminėsiu, kad ir patys metodai, leidžiantys nustatyti "silpnaprotystę'' mažai tikėtina, kad buvo sukurti šviesių protų specialistų. Bet kaip sakoma, kas vadovauja, to ir teisybė, tad Šveikas be ilgų atsisveikinimų nukeliavo į beprotnamį. Tiesa ir čia jis neužsisėdėjo, nes greitai buvo apkaltintas sukčiavimu ir gudravimais. O kadangi tai buvo didelis nusikaltimas - į kalėjimą. Jau ir sunku atsipaistyti tarp visos kelionių iš vieno kalėjimo į kitą raizgalynės. Žodžiu kaip aiškėja Šveikas tikrų tikriausias nusikaltėlis.

Vykstant į karo frontą herojaus nuotykiai nepasibaigia. Čia jis kažkaip sugebėjo pavėluoti į visus traukinius, vežančius į frontą. Maža to, jis "pralakė'' visus bilieto pinigus traktieriuje, tad beliko į karą eiti pėstute. Tik ėjo jis ne tiesiai, o per aplinkui. Anot Šveiko, pasaulis apvalus, tad bet kuriuo atveju frontą pasieks. Genialus sumanymas pabėgti nuo mūšio zonos ar kvailas vaikiškas tikėjimas savo jėgomis sunku ir pasakyti. Ir apskritai, iki pat galo neaišku, kas per vienas tas Šveikas. Ar genijus ar idiotas. Kaip jis pats vyresniajam leitenantui aiškino: "Ne kiekvienas gali būti protingas - kaip išimtis egzistuoja ir kvailiai, nes jei visi būtų protingi, tai pasaulyje būtų tiek protingų, kad dėl to kas antras žmogus taptų tikru idiotu''.

Iš tikrųjų kartais skaitant knygą rodės, kad Šveikas net protingesnis už visus majorus, leitenantus ir generolus, manančius, kad laipsnis suteikia išminties. Apskritai kyla klausimas, ar kas nors suprato karą ir žinojo kaip kovoti? Tikriausiai dėl šito nežinojimo jis ir užsitęsė kelis metus.

Neverta atpasakoti visos knygos, verta pasiimti ir ją perskaityti. Ir iš ties verta. Aš jau žinau, kad skaitysiu ją dar ne vieną kartą. Tai nemirtinga knyga. Kam patinka ironija, nori sužinoti daugiau apie Pirmojo pasaulio užkulisius, knyga labai tinkama tam.

Knygą perskaityti kilo noras dėl kelių priežasčių. Visų pirma, yra didelis trūkumas mokslo populiarinimo knygų - kaip ir paties mokslo populiarinimo norėtųsi daugiau (nors tokių renginių daugėja - Tyrėjų naktis,...

Knygą perskaityti kilo noras dėl kelių priežasčių. Visų pirma, yra didelis trūkumas mokslo populiarinimo knygų - kaip ir paties mokslo populiarinimo norėtųsi daugiau (nors tokių renginių daugėja - Tyrėjų naktis, "Erdvėlaivis Žemė" ir kt.). Antra, yra tekę lankyti prof. Grigo paskaitas ir buvo įdomu palyginti ten matytą žmogų su tuo, kaip jis rašo knygą :)



Knyga paliko labai dvejopą įspūdį. Pirma, joje pilna labai teisingų minčių - mūsų visuomenėje labai trūksta mokslinio išsilavinimo, kritinio mąstymo, ir tai ugdyti reiktų sistematiškai, o ne palikti kiekvieno nuožiūrai. Taigi kaip mokslo populiarinimui, svarbių idėjų skleidimui - knyga gauna didelį pliusą. Parašyta irgi gana neblogu stiliumi, skaitosi šiuo atžvilgiu neblogai.

Iš kitos pusės, yra minusų. Pirmas - kai mokslininkas rašo apie sritį, kuri nėra jo, jam reiktų pakankamai atidžiai pasižiūrėti, ar nerašoma apie pseudomokslą. Nes šiuo atveju būtent taip ir atsitiko - knygos autorius, kalbėdamas apie vandens atmintį, pasiremia Masaru Emoto "eksperimentais", kuriems su moksliškumu, švelniai tariant, labai nekas. Tai tikrai labai stipriai numuša knygos vertę ir pasitikėjimą autoriumi :( Kitas minusiukas gal labiau susijęs su nesutampančia mano ir autoriaus pasaulėžiūra - autorius netgi sakyčiau kiek dirbtinai stengiasi palikti Dievo egzistavimo galimybę ir kurti jai reikalingas prielaidas. Čia, žinoma, skonio reikalas, bet man tai tikrai trukdo skaityti mokslo populiarinimo knygą - tiesą sakant, netgi nepavyko jos pabaigti skaityti dėl šių priežasčių.

Reziumuojant, knygą galima įvertinti teigiamai - nepaisant trūkumų, tokios literatūros poreikis, manau, Lietuvoje yra ir reikia siekti jį patenkinti. Ir tikrai malonu skaityti knygą, rašytą lietuvio, o ne verstą užsienietišką. Tik prašymas ateities autoriams - prieš kažką rašydami, patikrinkite faktus...tegul tai ir mokslo populiarinimas, bet visgi rašydami atstovaujate mokslininkus prieš visuomenę ir nevalia daryti tokių klaidų.

Knygos viršelis "pasiskolytas" iš naujienos.vu.lt