Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti...

Romualdas Granauskas lieka ištikimas sau ir savo stichijai. Tik tokią prozą netikslu vadinti stichija, mat ji nėra siautulinga ir blaškanti - R. Granausko proza rami, neįnoringa, nuoširdi, jo toks rašymas nesistengia pranokti pats savęs, o lieka žemiškas ir sklandus. Netgi paprastas.

"Kai reikės nebebūti" yra akivaizdžiai autobiografiška apysaka, tik autorius pasakoja ne tiek apie save, o savo augintinį - šunį Bulį. Animalistinė literatūra mane patį žavėjo nebent vaikystėje, bet šią knygą malonu skaityti net nesidomint gyvūnais - vien dėl pagarbos rašytojo talentui ir jo sugebėjimui puikiai pasakoti. Sykiu per dėmesį gyvūnui R. Granauskas nejučia pasakoja ir apie save, o iš to kalbėjimo susidaro įspūdis, kad jis esąs vienišas žmogus. Štai kūrėjo žmona yra viena iš trijų pagrindinių knygos veikėjų (be paties pasakotojo ir jo šuns), tačiau apysakoje ji pasirodo tik kaip statistė, kuriai patikėta rūpintis buities reikalais, o dažniausiai - tiesiog paduoti kokį daiktą ar ko nors atnešti. Ryšys su pasakotojo (galima numanyti - ir paties autoriaus) vaikais taip pat netvirtas, atsainus: "Prieš kelias dienas paskambino dukros ir paklausė, ar šįmet jos gali atvažiuoti į mano gimtadienį. Pasakiau, kad ne, vaikai, juk neseniai matėmės ligoninėj, o aš dar nekaip jaučiuosi. Jos nuliūdo, bet jeigu ne, tai ne" (p. 76).

Knygą skaičiau paimtą iš bibliotekos. Ši buvo primarginta pastabų, o viena, pieštuku paraštėje brukštelėta ir net pažymėta data - 2012-ųjų birželio, rimtai suintrigavo: Aš nesu toks nelaimingas žmogus, kad gerai rašyčiau daug". Iki šiol spėlioju, ką skaitytoja(s) norėjo tuo pasakyti.

Knyga "Ajurveda - mokslas apie gyvenimą ir sveikatą"

Dr. Partap Chauhan



Ši knyga atskleidžia Ajuevedos mokymą iš pirmų lūpų, mat Dr. Partap Chauhan 2004 metais iš Indijos prezidento gavo "Geriausio Ajurvedos gydytojo"...

Knyga "Ajurveda - mokslas apie gyvenimą ir sveikatą"

Dr. Partap Chauhan



Ši knyga atskleidžia Ajuevedos mokymą iš pirmų lūpų, mat Dr. Partap Chauhan 2004 metais iš Indijos prezidento gavo "Geriausio Ajurvedos gydytojo" titulą. Tai knyga, XXI amžiaus žmogų supažindinanti su Ajurvedos principais, terminais ir filosofija. Pirmoje dalyje atskleidžiama Ajurvedos sistematinis požiūris į pasaulį, žmogaus kūną ir sielą, fiziologines funkcijas. Antroje dalyje pateikiami praktiniai patarimai, kaip maitintis visiems pagal Ajurvedą klasifikuojamimes žmonių tipams, kaip valgyti stresą. Taip pat pateikiami vaistažolių receptai nuo dažniausiai kamuojančių negalavimų.

Nors Ajurveda priskiriama netradiciniai medicinai, perskaitęs šią knygą įsitikinau, kad didelė šiuolaikinės medicinos dalis yra kilusi iš Ajurvedos.

Labai rekomenduoju šią knygą visiems, norintiems sveikai gyventi.

"Trobelė" - knyga sulaukusi daugybe susidomėjimo bei prieštaringų vertinimų, ypač tarp tikinčiųjų. Visi kėlė klausimą: kiek šia knyga galima tikėti ir pasitikėti? Ir man pačiai šis klausimas kilo. Tačiau viena yra...

"Trobelė" - knyga sulaukusi daugybe susidomėjimo bei prieštaringų vertinimų, ypač tarp tikinčiųjų. Visi kėlė klausimą: kiek šia knyga galima tikėti ir pasitikėti? Ir man pačiai šis klausimas kilo. Tačiau viena yra tikra - skaitydamas šią knygą gali pagyventi savą dvasinį gyvenimą.

Knygoje pasakojama apie Maką, kuris prieš ketverius metus netekęs dukters išgyvena Didįjį liūdesį, yra nusivylęs Dievu (Tėte, kaip jį vadindavo jo žmona) ir pyksta ant jo už tai, kad neapsaugojo jo dukters. Vieną dieną Makas gauna iš Tėte laišką, kuriuo kviečia susitikti ir pasikalbėti apie jo dukters Mikės paslaptingą mirtį. Makas ilgai svarstęs nusprendžia nuvykti į trobelę, kurioje buvo nužudytą jo duktė ir į kurią kvietė jį Dievas. Tuo metu ir prasideda didžioji Mako kelionė į atleidimą.

Trobelėje jis sutinka tris žmones, kurie yra prilyginami Šventajai trejybei: afroamerikietė moteris Tėtė, dailidė Jėzus ir kūrėja Saraju. Makui tenka pabendrauti su kiekvienu iš jų ir kiekvienas pokalbis paskatina Maką atrasti, kas jam trukdo gyventi pilnavertiškai. Makas prisimena savo praeitį ir mokosi atleisti prieš jį smurtavusiam savo tėvui, dukters žudikui ir pačiam sau. Kartais atleisti sekasi lengviau, o kartais sunkiau. Kaip ir kiekvienam iš mūsų. Todėl knygoje net pasiūloma mantra: "Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu." Kartojant šiuos žodžius galima priartėti prie tikrojo atleidimo. Tačiau tikrasis atleidimas ir palengvėjimas ateina tada, kai Makas leidžia sau išgyventi visus jausmus: ir pykti, ir nusivylimą, ir kaltę, ir gėdą, ir liūdesį.

O išmokęs atleisti ir atleidęs savo skriaudėjams, Makas iš naujo pažįsta ir meilę. Išmoksta mylėti be sąlygų, taisyklių ir išankstinių nuostatų. Supranta, kad gali mylėti ir tuo pačiu išgyventi pykti, nepasitenkinimą, nusivylimą. Šioje knygoje gražiai parodoma, kad šie jausmai vieni nuo kitų neatsiejami: jei jau myli, tai ir pyksti, ir verkti iš meilės. Kartais tai būna meilės artimajam, kartai meilė sau. Tačiau kiekvienas išgyvenamas jausmas yra svarbus ir tik išgyvenus juos, gali įveikti ir Didįjį liūdesį.

Didysis liūdesys savo požymiais ir bruožais primena ilgai trunkančią depresiją, kurią lėmė išgyventa krizinė situacija (šiuo atveju, dukters netektis). Depresija siejama su pilkais ir juodais atspalviais. Tuo tarpu knygoje paminima, kad sielai reikia spalvų, o "jausmai - tai sielos spalvos". Todėl gali būti, jog žmogui išsivaduoti iš depresijos gali padėti išmokimas pažinti savo jausmus.

Tikriausiai, jau pastebėjote, kad daug dėmesio knygoje skiriama tikėjimui ir religijai, galima aptikti daugybe įvairiausių krikščionybės simbolių. Skaitant knygą, galima pajusti raginimą kitu žvilgsniu pažvelgti į tikėjimą, Dievo ir Bažnyčios sampratą, laisvės sąvoką. Visa tai gali nuskambėti kaip raginimas atsigręžti į Dievą. Tačiau aš norėčiau pasiūlyti į visa tai, kas aprašoma knygoje, pažiūrėti kitu kampu. Norėčiau pasiūlyti paieškoti kiekviename iš mūsų slypinčios Tėte, kuri mus sušildo, paguodžia ir nuramina. Pabandykime atrasti, kas yra mūsų kiekvieno kūrėja Saraju, kuri vis kuria mūsų sielos sodą. Susipažinkime su savo dailide Jėzumi, kuris pasirūpins, kad viskas būtų sutaisytą ir tvarkinga. Tegu šios pažintus ir atradimai būna priminimas, kad kiekvienas mes savyje turime jėgų išgyventi krizę, tik reikia įsiklausyti į save.

O įsiklausyti į save, gali padėti ir ši knyga, kuri padės gyvenime atsirasti dar daugiau spalvų, suprasti, kad ne tik mes gyvename pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena mumyse.

Tai dar viena puiki, iš serijos apie teismo medicinos antropologą Deividą Hanterį, knyga.

Prieš paimant šią knygą į rankas vertėtų turėti omenyje tai, kad paėmus knygą į rankas jos nebegalėsite paleisti. Jūsų...

Tai dar viena puiki, iš serijos apie teismo medicinos antropologą Deividą Hanterį, knyga.

Prieš paimant šią knygą į rankas vertėtų turėti omenyje tai, kad paėmus knygą į rankas jos nebegalėsite paleisti. Jūsų nejaudins neplautų lėkščių krūva kriauklėje ar draugų kvietimai kur nors praleisti vakarą - detektyvas įtraukia nuo pat pirmo puslapio!

Būna knygų, kurias skaitau išskirtinai vien autobusuose. Ne tik todėl, kad sutrumpėtų kelionė. Daugiau tam, jog nepadėčiau tos knygos į lentyną ir nepamirščiau, kad dar nebaigiau skaityti. Kai knyga visuomet šalia,...

Būna knygų, kurias skaitau išskirtinai vien autobusuose. Ne tik todėl, kad sutrumpėtų kelionė. Daugiau tam, jog nepadėčiau tos knygos į lentyną ir nepamirščiau, kad dar nebaigiau skaityti. Kai knyga visuomet šalia, važiuoti tenka daugiau nei 2 val. per dieną, o alternatyva knygai tėra surūgę bendrakeleivių veidai, pasirinkimas nekelia abejonių. Kaip atspėjote, "Tiltas per amžinybę" buvo viena tų knygų.



Nesakau, kad nebuvo įdomu. Tiesiog... Kelionė po Ameriką ieškant tobulos mylimosios, netikėtos šešiaženklės sumos sąskaitoje, draugė Holivudo aktorė, lėktuvų kolekcija nuosavam garaže (hmm, gal lėktuvai miega angaruose, ne garažuose, nežinau)... Tradiciškai gražuolė aktorė pasirodo visai ne išpuikusi, o yra miela, išsilavinusi mergina, kovojanti už medžių ir krūmų teises (nesakau, kad išlirtus miškus gyvenimas pasidarytų geresnis, man irgi patinka gamta), todėl paniškai santuokokos bijantis vienišas vilkas, knygos herojus, pamiršta savo baimę ir veda savo gyvenimo meilę, kurios egzistavimu jau buvo spėjęs suabejoti. Tiesiog romano aplinka (o gal tiesiog Amerika) taip toli nuo mano kasdienybės (pvz., 19 autobuso faunos), kad trukdė patikėti ir autoriaus nešama žinia - Ej, juk sielos draugas dvynys egzistuoja, mes galime keliauti laiku, erdve, kalbėtis su savimi ateityje ar praeityje ir apskritai įmanoma išmokti išeiti iš savo kūno, prisirišdami prie jo tik sidabrine permatoma gija. Kiek ironizuoju, bet... primygtinai peršamas dvasingumas visuomet kelia nepasitikėjimą. Bent jau man.



Džiaugiuosi, kad to paties autoriaus "Iliuzijas" ar "Džonataną Livingstoną žuvėdrą" perskaičiau anksčiau, mat tikriausiai dabar nesusiviliočiau atsiversti kitos R. Bacho knygos. Bet kaip dainuoja Justinas Bieberis "Never say never". Nors ir negirdėjau tos dainos. Prisipažįstu, žinau tik pavadinimą.

"...sako, kad žmonės - iš sprogusių branduolinių žvaigždžių pelenų. Jis sako, kad mirusi vėl virsiu dulkėmis, žėručiais, lietumi. Jei tai tiesa, noriu būti palaidota po šiuo medžiu. Jo šaknys įsiskverbs į mano kūno...

"...sako, kad žmonės - iš sprogusių branduolinių žvaigždžių pelenų. Jis sako, kad mirusi vėl virsiu dulkėmis, žėručiais, lietumi. Jei tai tiesa, noriu būti palaidota po šiuo medžiu. Jo šaknys įsiskverbs į mano kūno minkštimą ir išsiurbs visą drėgmę. Atgimsiu obels žiedais. Pavasarį tarsi konfeti krisiu žemyn ir kabinsiuosi šeiminykščiams prie batų. Jie nešiosis mane kišenėse, švelnų mano šilką barstys ant pagalvių, kad geriau miegotų. Ką jie tada sapnuos?"

Greitai lekiame per gyvenimą ir retas kuris susivokiame stabtelėti, įsiklausyti, pamatyti tai, kas slepiasi po kasdienybe. Kiekvienas gėlės žiedas, drugelio plazdenimas ar gatvės triukšmas - viskas, iš ko susideda pasaulis, yra gražu ir brangu. Pasirodo, kartais reikia stoti į akistatą su mirtimi, kad galėtum įvertinti tai, kas tau duota. Šešiolikmetė knygos herojė Tesa žino, kad mirs. Ką darytų kiekvienas iš mūsų tai žinodamas? Tesa pereina ne vieną šio išgyvenimo periodą - ir pyksta, ir pasiduoda apatijai, ir imasi veiklos. Panelė sudaro sąrašą dalykų, kuriuos būtinai nori patirti prieš mirdama. Kaip žmogiška yra norėti to, ką turėtum gauti su teise į gyvenimą. Tesos norai - gana žemiški ir paaugliški: pasivažinėti tėčio automobiliu, susirasti vaikiną, pabandyti narkotikų, visą dieną į prašymus atsakyti teigiamai, parduotuvėje ką nors pavogti... Iš gausybės smulkmenų, daugybės detalių ir susideda gyvenimas. Kiekvienas veiksmas ar tiesiog dėmesys saldainio popierėliui, vėjo nešamam gatve, primena, kad viskas suplaukia į vieną - gyvenimo pojūtį.

Knygą tikrai vertėtų perskaityt tokiam žmogui, kuris savo kasdienybe nesidžiaugia. Kiekvienam, kuris turi aplink tiek daug - artimus, mylimus žmones, sveikatą, gražų mus supantį pasaulį - bet to neįvertina. Bene kasdien patiriame kažkokių sunkumų, bet tai, ką iš tiesų turime, atperka viską...

Audrius - paprastas kaimo vaikinas. Daug vilčių deda į mokslus, nes tik tai jį gali išvesti į platesnius vandenis. Vėliau, žinoma, atsiranda meilė, tačiau ne ta vienintelė ir tikroji, o blaškymasis tarp dviejų visiškai...

Audrius - paprastas kaimo vaikinas. Daug vilčių deda į mokslus, nes tik tai jį gali išvesti į platesnius vandenis. Vėliau, žinoma, atsiranda meilė, tačiau ne ta vienintelė ir tikroji, o blaškymasis tarp dviejų visiškai skirtingų merginų. Viena miela, išsimokslinusi ir nuoširdi, o kita mafijozo tėvelio išlepinta mergina. Viską šioje situacijoje nulemia ne meilė, o pinigų kiekis, Audrius įsivelia į Kauno mafijos gyvenimą. O kartą įsivėlęs jau nebeištrūksi. Šalia Audrius visada buvo jo ištimas šuo Dikas. Tai lyg Audriaus vienatvės simbolis.

Žmogus gimsta ir miršta vienas, bet tai nereškia, kad tą gyvenimo tarpsnį nesvarbu kas yra šalia tavęs.

Knygą vertinčiau neblogai, bet manęs nevilioja skaityti kitas šio autoriaus knygas.

K.Sabaliauskaitę drąsiai galiu vadinti rašytoja.Vaizdinga kalba, įdomios gyvenimo įžvalgos turinyje, atspindinčios platų autorės akiratį, vaizdingi aprašymai. Kad ir paprastos varnos iš "Silva Rerum" žvilgsnis į Vilnių...

K.Sabaliauskaitę drąsiai galiu vadinti rašytoja.Vaizdinga kalba, įdomios gyvenimo įžvalgos turinyje, atspindinčios platų autorės akiratį, vaizdingi aprašymai. Kad ir paprastos varnos iš "Silva Rerum" žvilgsnis į Vilnių pateiktas taip, kad norisi pakartotinai skaityti. Romanas paliko didesnį įspūdį, bet ir novelės "Danielius Dalba & kitos istorijos" tikrai nenuvylė. Patiko istorijos atspindžiai, bet labiausiai "įstrigo" žmogaus savybių, ydų ryškus atskleidimas. Paprastame novelės turinyje tos žmogiškosios savybės staiga plyksteli taip ryškiai ir išjudina mąstymui. Sutinku su skaityta mintimi, kad tikrojo meno paskirtis ir yra "pajudinti" vidų ir mąstymą. Šiek tiek kliuvo novelėse vartojami "riebūs išsireiškimai". Gal todėl, kad to pilnos visos televizijos ir t. t. Populiarumo šiai rašytojai nepritrūks ir be to. Gal ne to ir buvo siekiama, o tikroviškumo. Kokio asmens lūpomis ir mintimis kalbama - toks ir žodynas. Tiesiog neužglaistyta tiesa.

Be rašytojos talento K.Sabaliauskaitės kūriniai artimi turiniu. Vilnius man labai savas miestas. Domiuosi istorija, menu, žmonių tarpusavio santykiais. Laukiu naujų šios rašytojos knygų. Tikrai žinau, kad skaitysiu!

Šią knygą perskaičiau, todėl, kad girdėjau keletą gerų atsiliepimų. Niekada nesirinkčiau tokio tipo knygų (bet kaip sakoma, niekada nesakyk, niekada). Visas knygos siužetas susijęs su XX a. Londonu nusikalstamu pasauliu....

Šią knygą perskaičiau, todėl, kad girdėjau keletą gerų atsiliepimų. Niekada nesirinkčiau tokio tipo knygų (bet kaip sakoma, niekada nesakyk, niekada). Visas knygos siužetas susijęs su XX a. Londonu nusikalstamu pasauliu. Pagrindinė knygos veikėja Lilė, kuri užaugo neturtingoje šeimoje, o jos motina Anė, ištekėjo dėl vieno dalyko, kad jos dukra turėtų to vyro pavardę ir išvengtų negarbės. Akivaizdu, kad jos patėvis jos nemylėjo, nes ji juk jo netikra dukra, bet iš tiesų jos nemylėjo nei motina, kuriai gyenti su tuo vyru buvo tikra kančia. Lilė jau nuo mažų dienų buvo išnaudojama, verčiama dirbti, tam kad šeima galėtų pragyventi. Vėliau ji susipažino su garsiu Londono mafijos vadeiva, o iki to laiko ji kiauras dienas dirbo cigarečių fabrike. Jau turėjo būti akivaizdu, jog ji įsimylėjo vadeivą. o po kiek laiko ir išteka. Taip ji ir atsiduria Londono mafijos aplinkoje. Lilės gyvenimo dalimi tampa: prekyba narkotikais, nelegalūs sandėriai, mafijos vadeivų planai. O ji pati irgi nelieka neįtraukta į visą tai, ji pati pradeda vadovauti konsumatorių klubams. Lilė kaip ir žmona atlieka savo pareigą, ji su Patriku susilaukia keturių vaikų, kuriems gyventi šiame pasaulyje irgi nėra taip lengva kaip norėtųsi. Vaikų akivaizdoje yra nužudomas tėvas, jie priversti gyventi tokioje aplinkoje, kur vyrauja tik savitos taisyklės. Po tragiškų nelaimių herojai eina skirtingais keliais, bet jie juk šeima, todėl turi kiekvienas savo artimųjų palaikymą. Galima drąsiai teigti, jog tokioje aplinkoje išlieka, tik patys stipriausi ( tiek fiziškai, tie emociškai) ir patys gudriausi. Nors ir sunkiai ji man skaitėsi, bet vis dėl to perskaičiau. :}

Maža didelės kelionės pradžia



Kas nežino trolių Mumių? Šie H. Ch. Anderseno premijos laureatės Tove's Jansson (1914 - 2001 m.) sukurti personažai jau seniai yra tapę vaikų literatūros klasika ir "išlipę" iš knygos...

Maža didelės kelionės pradžia



Kas nežino trolių Mumių? Šie H. Ch. Anderseno premijos laureatės Tove's Jansson (1914 - 2001 m.) sukurti personažai jau seniai yra tapę vaikų literatūros klasika ir "išlipę" iš knygos rėmų, lygiai kaip Pepė Ilgakojinė, Karlsonas, Mikė Pūkuotukas ar Alisa. Švediškai rašiusios suomės įtaką vaikų literatūrai turbūt geriausiai atspindi frazė, viename pro memoria straipsnyje, spausdintame 2001 m.: "pasakyti, kad mirė T. Jansson yra lygiai taip pat absurdiška, kaip pranešti, kad nuo senumo mirė Kalėdų senelis".

Nors kūrėja (T. Jansson buvo ne tik rašytoja, bet ir puiki iliustratorė, pati piešusi iliustracijas ne tik savo knygoms, bet ir iliustravusi anglų klasikų Luiso Carrolio ir Johno Ronaldo Ruelio Tolkieno kūrinius) pasaulyje geriausiai žinoma kaip trolių Mumių "mama", tačiau ji parašė ir kitokių knygų. Ir ne tik vaikams. Tačiau šįkart apie tai, nuo ko viskas prasidėjo. Taigi...

Sakoma, kad šedevrus daug lengviau pradėti, nei pabaigti. Jau minėtas anglų rašytojas J. R. R. Tolkienas vėliau pasakodamas apie "Hobitą" minėjo, kad šią knygą pradėjo rašyti visiškai atsitiktinai, betaisydamas studentų rašinius. "Oloje po žeme gyveno hobitas" - toks štai pirmas šio nepaprasto pasakojimo sakinys, kurio vėliau nei pats Tolkienas nebesugebėjo paaiškinti - kaip, iš kur ir kodėl popieriaus lape nugulė būtent tokia frazė. Kuo Tolkieno "Hobitas" siejasi su T. Jansson "Mažaisiais Troliais ir didžiuoju potvyniu"? Knygos įžangoje T. Jansson prisipažįsta 1939 m. pabaigoje siaučiant karui "staiga užsimaniusi parašyti kokį nors kūrinėlį, prasidedantį žodžiais: "Vieną kartą...". Ir taigi "vieną kartą rugpjūčio pabaigoje, kai jau buvo gerokai popiet, Muminukas ir mama patraukė į pačią girios glūdumą". Štai taip iškilmingai ir paprastai ("Seniai seniai gal praeitą penktadienį...") prasideda viena žinomiausių literatūroje knygų serijų (iš viso T. Jansson parašė 9 knygas apie trolius Mumius).

Tačiau teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad oficialiai "Mažieji troliai ir didysis potvynis" dažnai nėra priskaičiuojama prie trolių Mumių serijos. Kodėl? Paprastai aiškinama, kad kaip pirmoji, ši knyga nėra labai "vykusi", autorė dar nebuvo galutinai "atradusi" personažų charakterių, pasakojimas dar gana primityvus.

Kaip bebūtų, nepaisant paminėtų trūkumų, ši knygelė davė pradžią tam, kas dabar laikoma viena didžiausių Suomijos eksporto dalimi. Tebūnie tai ne tobula, tebūnie primityvu - juk galime visai nesunkiai šią knygelę vadinti "priešistore" ar "įžanga" į trolių Mumių seriją. Taigi...

Knygelės fabula, kaip jau minėta, ganėtinai paprasta. Muminukas su mama išsiruošia į girią ieškoti pražuvėlio tėčio, kuris išplaukė laivu ir iki šiol negrįžo (kodėl reikia laivu išplaukusio keliauninko ieškoti miške, neklauskite). Beeidami jie sutinka keletą būtybių (Janošas pasakytų "žmonių", Tomo prisiklausiusi Saskija (B. Hall "Saskijada") - "gyvybės formų") - Mažylį ir žydraplaukę Tulipą, - kurie prisideda prie jų draugijos ir pradingėlio paieškų. Kaip ir priklauso, tokia kelionė neapsieina be nuotykių: iš pradžių juos išgąsdina didžiulė vandens gyvatė, paskui bendrakeleiviai patenka pas keistuolį dėdulę į jo saldumynų pasaulį (Vilio Vonkos pusbrolį?), vėliau tenka atsisakyti maudynių jūroje dėl agresyvaus skruzdžių liūto. O kur dar hatifnafai, kelionė jų laivu jūra, nuoširdi jūrų trolio pagalba bei darugiškas raudonplaukis berniukas, gyvenantis bokšte, ir visus "sudužėlius" vaišinantis jūros pudingu. Pasakojimas teka sklandžiai ir lengvai ir nė nepastebi, kaip po truputį ima lašnoti lietus, įsismarkauja, nesiliauja, galiausiai pavirsta į liūtį ir potvynį, ir kelionė pasunkėja. Tačiau rastas butelis su žinute leidžia viltis, kad Muminuko tėtis - gyvas ir sveikas, nors ir "vienišas, alkanas ir sustiręs". Ir kaži ar išplepėsiu per daug pasakydama, kad viskas baigiasi laimingai (nes, priešingu atveju, turbūt nebūtų kitų aštuonių knygų, ar ne?). Juolab, kad įžangoje apie tai užsimena ir pati autorė: "kaip ten bebūtų, tai pati pirma laiminga mano pabaiga!".

Kuo "Mažieji Troliai ir didysis potvynis" ypatinga? Na taip, čia galbūt dar sunkoka pajusti visą grožį to stebuklingo pasaulio, pasaulio, kurio "savo širdies gelmėse trokšta kiekvienas iš mūsų". Tačiau tai - pradžia. Iš šios knygelės sužinome, kaip trolių Mumių namas atsidūrė būtent ten, kur paskui jis stovėjo visą laiką. Be to - tai pirmoji pažintis su personažais. Su Muminuku, jo mama ir tėčiu. Troliai Mumiai - visai kitokio tipo troliai, nei tie, kurie nuo seno gausiai ir tankiai apgyvendinę visą Skandinaviją ir šių šalių mitologiją. Stokojantys fantazijos pasakytų, kad troliai Mumiai - į begemotus panašūs balti padarėliai. Troliai Mumiai iš prigimties taikūs, bet su charakteriu. Draugiški, bet ganėtinai konservatyvūs (arba, kitaip tariant - stabilūs). Su Muminuku, jo mama ir tėčiu susitiksime ir kitose trolių Mumių knygose.

Be jų probėgšmiais susipažįstame ir su kitomis dar tik būsimo trolių slėnio "gyvybės formomis" - hemuliu, hatifnafais, Marabu, jūros troliu. Tačiau mano favoritas - Mažylis, mažas, neaiškios rūšies padarėlis. Būtent jo ir dar gal Muminuko mamos paveikslai šioje knygoje ryškiausi. Muminuko mama jautri, mylinti, bet tuo pačiu metu ir praktiška. Na tiesiog labai teisingai "mamiška" - teisingai, bet ne per daug. O mažasis padarėlis nuolat bijosi gręsiančių pavojų, nuolat bamba, kad geriau jau būtų likęs, kur buvęs (tačiau atgal, žinoma, negrįžta), jį kamuoja negalavimai, be to, pabaigoje atsiskleidžia dar ir šioks toks polinkis į materialines vertybes. O kur dar "sąžinės balso" ("Ar nesakiau?..) vaidmuo... Mažylis toks gyvas! Ir jam Muminuko tėčio pastatytame name jau paskirtas svečių kambarėlis ant aukšto.

Knygelė jauki ir miela - lyg mamos prijuostė, prie kurios prisiglaudęs išsimiltuoji, tačiau pajunti tikrą namų pojūtį. Jau ko vertas vien Muminuko tėčio namo nupasakojimas: namas esąs trijų kambarių: "Vienas žydras kaip dangus, antras geltonas kaip saulė, o trečias su žirniukais". Jauku, tiesa? Muminuko mama, žinoma, neleidžia užsimiršti, kad per daug saldumynų valgyti negalima, kad peršalus visai nesunku susirgti, tačiau ši didaktika tokai nuosaiki, tokia neįkyri, kad jos beveik nepastebi (o be to, kas gi kitas, jei ne rūpestingoji Muminuko mama "ypatingam atvejui" išsaugo šokolado plytelę).

"Mažieji Troliai ir didysis potvynis" - ilgos ir įdomios pažinties su troliais Mumiais pradžia. Maža didelės kelionės pradžia. Ir nors kaip pirmoji šios serijos knyga gal ir netobula, bet būtent ši plona knygelė pradeda kelionę. Nes, kaip yra pasakęs Lao Dze: kiekviena kelionė prasideda nuo mažo žingsnelio".