Tikrai jautri bei jaudinanti istorija. Paliečianti jautriausias širdies kerteles. Sunku ir įsivaizduoti kiek išbsndymų teko patirti Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams. Kiek paaukota, jog pasisektų išgyventi dar vieną...

Tikrai jautri bei jaudinanti istorija. Paliečianti jautriausias širdies kerteles. Sunku ir įsivaizduoti kiek išbsndymų teko patirti Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams. Kiek paaukota, jog pasisektų išgyventi dar vieną dieną.
Knyga man skaitėsi tikrai greitai ir nebuvo kada nuobodžiauti. Įdomūs personažai bei puikiai aprašoma tuometinis žmonių patiriamas siaubas bei atmosfera. Tačiau nemanau, jog ši knyga man pasiliks ilgam atmintyje. Man pasirodė, jog autorė visą šią istoriją aprašė kiek paviršutiniškai. Norėjosi, truputį daugiau veikėjų patiriamų emocijų bei išgyvenimų. Aš tikrai nesigailiu, jog skaičiau šią knygą. Ir ji man pasirodė tikrai stipresnė nei "Tarp pilkų debesų".

Labai skaudi, kupina nevilties knyga apie pavainikę Noriką, kuri bando išgyventi pasaulyje, kuris jai negailestingas.Labai daug neteisingų, nepriimtinų, žiaurių dalykų, kuriuos skaitant sunku priimti.Knyga apie Japonijos...

Labai skaudi, kupina nevilties knyga apie pavainikę Noriką, kuri bando išgyventi pasaulyje, kuris jai negailestingas.Labai daug neteisingų, nepriimtinų, žiaurių dalykų, kuriuos skaitant sunku priimti.Knyga apie Japonijos kultūrą. Ooo kokia ji žiauri ! Skaitai ir norisi viską paneigti. Kaip taip gali elgtis močiutė su savo anūke?..Labai gražús santykiai tarp Noriko ir jos brolio.Gaila, kad vis dėlto knyga baigiasi Japonijos kultūros pergale,ištikimybe savo protėviams, o ne meile...

Tomas Manas vienas žinomiausiu rašytoju, o Budenbrokai - vienas žinomiausiu jo kuriniu. Tai nebuvo naujas autorius man, nes esu skaičiusi jo kurini Juozapas ir jo broliai. Negaliu sakyti, kad Budenbrokai labai patiko, tačiau taip...

Tomas Manas vienas žinomiausiu rašytoju, o Budenbrokai - vienas žinomiausiu jo kuriniu. Tai nebuvo naujas autorius man, nes esu skaičiusi jo kurini Juozapas ir jo broliai. Negaliu sakyti, kad Budenbrokai labai patiko, tačiau taip pat negaliu teigti, kad nusivyliau. Jau pats vaizduojamas laikmetis yra pliusas ir tiek, gal kai kurie siužeto vingiai nustebino. Ir knyga šiaip kažkokia liudna, nežinau gal man čia norėjosi, jog veikėju gyvenime viskas butu gerai.

Man patiko sukurta šios knygos atmosfera: truputį filosofiškai mistiška su istorinėmis asmenybėmis. Labiau man priminė šio rašytojo knygą „Turmsas nemirtingasis“, negu „Sinuhė egiptietis“. Pasakojimas įrėmintas į...

Man patiko sukurta šios knygos atmosfera: truputį filosofiškai mistiška su istorinėmis asmenybėmis. Labiau man priminė šio rašytojo knygą „Turmsas nemirtingasis“, negu „Sinuhė egiptietis“. Pasakojimas įrėmintas į pusmetį ir vyksta vienoje vietoje – Konstantinopolyje. Turbūt įprastai Mika Waltari herojai daug keliauja, daug patirčių pasiimdami iš gyvenimo. Šitoje knygoje realiai veikėjas nekeliauja, jis apsistojęs savo mieste, bet per pasakojimus savo mylimajai, jis atskleidžia savo spalvingą praeitį, sukauptą patirtį ir įveiktus sunkumus. Šios knygos pasakotojas yra 40-metis vyras, kalbantis su savo mirties angelu, kuris jam pasakęs, kurioje vietoje jis ateis jo paskutinę minutę. Gal dėl to, o gal ir dėl veikėjo pasakojamų istorijų kitiems, jis buvo pramintas Johanu Angelu. Ir toks vardas jam labai tinka, nes veikėjas turi paslaptį.

Veiksmas vyksta 1453 metais – tai yra laikas, kai Konstantinopolis ir Bizantijos imperija išgyvena paskutines savo imperijos dienas, prieš užkariaujant Osmanų imperijai.

Meilė knygoje iškelta į dvasinį lygmenį, lyg migla, lyg plona šilko skraistė padvelkė veikėjo širdyje tą įtemptą metą, kai visas miestas rengėsi kovai su turkais, kai buvo daug politinių žaidimų, nežinios, baimės. Veikėjas įsimyli staiga: „akys, sakytumei, sapne regėtos“...

Be abejo, mūšio dienos taip pat aprašytos. Diena iš dienos, diena iš dienos, kol kova baigiasi: „griaudėja patrankos, dundėdami skeldėja mūrai, didžiulis mirties būgnas virpina žemę ir orą.“

„Kūno išvargis, nuolatinė baimė, nemiga taip sudirgina žmogų, kad jis tarytum apkvaišta ir jau neatsako už savo darbus bei mintis. Jis tiki kvailiausiais gandais. Mažakalbis pasidaro šnekus. Jautruolis šokinėja iš džiaugsmo, pamatęs krintant turką su strėle gerklėje. Karas – pavojingas kvaišulys. Svaigulio pakilimai ir atoslūgiai staigūs, viltis nuolat keičia neviltį. Vienas savo nusiteikimu bemat užkrečia kitą ir visas būrys, visas miestas persiima tos akimirkos nuotaiką. Tik patyrus karys išlieka šalto proto. O didžioji dalis Konstantinopolio gynėjų – prie karo bei ginklų nepratę miestiečiai.“

Eilinį kartą pasigailėjau, patikėjusi skaitytojų atsiliepimais. Nei siužetas įdomus, nei kalba, nei herojai. Gal todėl, kad tai pirma autorės knyga. Skaitinys skirtas tiems kas kažkada žiūrėdavo meksikietiškus serialus...

Eilinį kartą pasigailėjau, patikėjusi skaitytojų atsiliepimais. Nei siužetas įdomus, nei kalba, nei herojai. Gal todėl, kad tai pirma autorės knyga. Skaitinys skirtas tiems kas kažkada žiūrėdavo meksikietiškus serialus (nežinau ką per juos rodydavo, tik numanau stereotipą tokių žmonių : )). Žinau, kad neskaitysiu kitų šios autorės išleistų knygų, taupysiu laiką kitiems autoriams.

Antroji autorės skaityta knyga. Pirmoji "Mes dedame tašką" labai patiko ir paliko didžiulį įspūdį. Nepaisant prastesnių atsiliepimų apie šią "Ką praledau, kol miegojai" knygą, turėjau didelių vilčių, kad ji bus ne ką...

Antroji autorės skaityta knyga. Pirmoji "Mes dedame tašką" labai patiko ir paliko didžiulį įspūdį. Nepaisant prastesnių atsiliepimų apie šią "Ką praledau, kol miegojai" knygą, turėjau didelių vilčių, kad ji bus ne ką prastesnė už ankstesniąją.
Na, ji tikrai nebloga. Tačiau tokio WOW įspūdžio nepaliko.
Nors knygos tema labai skaudi ir opi, knygos personažai PER DAUG išreikšti į kažkurią vieną pusę. Vyras, Grehemas, per daug tobulas, kad būtų tikras. Moteris, Kvin, ant tiek užsiciklinusi ties pastojimu, kad net baisu.
Taip taip, žmonės, nesusidūrę su nevaisingumu nesupras susidūrusių, o ir apskritai, net jeigu ir susidursi su tokiom pačiom problemomis, tai dar nereiškia, kad jausiesi taip pat. Manau, kad gyvenimo tikslas neturėtų būti vaikai. Ir jų turėjimas, ar neturėjimas tavęs nepadaro geresnių ar blogesniu žmogumi. Ar laimingesniu. Manau, kad viskas priklauso nuo tavo požiūrio į situaciją ir nusiteikimo.
Man asmeniškai knygoje labiausiai kliuvo Kvin personažas. Nors iš pradžių kaip ir nebuvo ten jokio per didelio noro vaikams, bet jau kai nepavyko - tada viskas, nieko daugiau nebereikia, tik vaikų. Ir pas psichologą lankantis manau reikia ne tik problemos priežasties ieškoti (kuri ir taip gan aiški), o kaip padėti sau psichologiškai susidoroti su dabartine situacija. Erzino dvigubi standartai: nenori kad nuo jos ką nors slėptų, bet nenori, kad ir sakytų.
Buvo sunkiai įtikima, kad iš tokių tobulų santykių ir santuokos liko tuščia skardinė.
Ir tada pabaigoje taip stebuklingai staiga viskas pagerėjo. Nors gal?..
Pati mintis su dėžute ir laiškais man labai patiko. Labai romantiška.
Iš dalies knyga teikianti viltį, tačiau manęs ji kažkaip neužkabino, nors skaitėsi lengvai.