Štai ir antra mano knygų iššūkio knyga šiais metais. Jau esu skaičiusi Sandros Brown knygų ir ši autorė visada žavėjo savo sugebėjimu prikaustyti žvilgsnį ir mintis. Šią knygą galėjau skaityt net prie įjungto...

Štai ir antra mano knygų iššūkio knyga šiais metais. Jau esu skaičiusi Sandros Brown knygų ir ši autorė visada žavėjo savo sugebėjimu prikaustyti žvilgsnį ir mintis. Šią knygą galėjau skaityt net prie įjungto televizoriaus ir taip įsijausti, kad nieko negirdėti aplink. Man labai patinka autorės rašymo stilius. Kiekviename puslapyje išaiškėja kokia nauja detalė, o gale knygos vistiek apsiverčia viskas aukštyn kojomis. Knygoje netrūksta nei intrigos, nei aistros, nes išdavystės jausmo. Visko po truputį. Nors knyga storoka (500 psl.), bet skaitosi lengvai ir gana greitai.

Žodžiu ši knyga tikrai turėtų patikti visiems detektyvų mylėtojams, ypač, kurie jaučia silpnybę intrigoms :)

Jei nuoširdžiai - man nepatiko. Kartais galvoju, gal aš pati kalta? Dar net nepradėjus skaityti knygos turiu begales lūkesčių, kad ji bus labai gera, originali ir taps mano mėgstamiausia. Gal būtent dėl to aš nusiviliu...

Jei nuoširdžiai - man nepatiko. Kartais galvoju, gal aš pati kalta? Dar net nepradėjus skaityti knygos turiu begales lūkesčių, kad ji bus labai gera, originali ir taps mano mėgstamiausia. Gal būtent dėl to aš nusiviliu labiausiai. Neišsipildo tai, ko labai noriu, o ir sugaišto laiko pradedu gailėti. Kodėl man nepatiko, kai tuo tarpu daug kas šią knygą giria? Pirmiausia, nepatiko rusiški pasakymai. Ne dėl to, kad man nepatinka rusai, gink dieve, ne. Paprasčiausiai, nemoku aš tos rusų kalbos, o ko nemoku tas ir nepatinka. Kaip supratau iš teksto, tai tie rusiški pasisakymai buvo gana svarbus, bet vis gi aš nebėgau ir neprašiau tėčio, kad man tai išverstų. Antra, nepatiko man turinys, gal, nes esu septyniolikmetė ir negaliu suprasti penkiasdešimtmetės moters bėdų, man buvo neaktualu ir neskanu. O dar kiekvienoje esė tai nuklystama atrodo visai kitur, pabaigoj viskas lyg ir susisieja. Kiekvienoje esė netrūksta pakartojimų, turiu omenyje tai, kad pradžioje esanti pastraipa, pabaigoje vėl parašoma, beveik nieko nepakeičiant. Gal būt tai tokia rašymo maniera, tik, deja, aš jos nesupratau. Trečia, kažkuriame bloge skaičiau, kad lietuvių rašytojams būdingas liūdesys, pavirkavimai ar kažkas panašaus. Tai Radvilavičiūtė knygoje buvo kažkas tokio. Neradau nei vienos teigiamos esė, visur buvo tik pilka. Tai aiškinimai, kad meilė nėra amžina, tai draugės mirtis, tai dar kas. Skaitydama tik nervinausi ir liūdėjau. Na, sutinku, kad yra daug kitų liūdnų knygų, bet jos yra geros, nes skaitytojas įsijaučia, o kartais ir pats susigraudina..



Tačiau, kad knygos visai nenurašytumėt, galiu pasakyti ir vieną jos pliusą. Graži kalba. Kaikuriose vietose buvo labai gera skaityti, atrodo, kad žodžiai parašyti lyg magišku pieštuku...




"Mėnulio šviesoje byrėdavo šaltos žvaigždės ir šilti duonos trupiniai"







"Žydėjo tik geltonos gėlės. Jų viduriukuose susikaupęs tvyrojo trumpas, taisyklingai apvalus žiedadulkių rūkas."







"Viena moteris, kuri Vilniuje plauku siuva bliuzeles iš džiovintų jazminų žiedlapių, neseniai manęs klausė, ar mėgstu būti gamtoje. Viena tai ne. Viena tai tikrai ne. Atsakiau jai, kad iš toli atsklindantis šuns lojimas man tada atrodo mistinis, kiekviena žolė ima gyventi savarankiška gyvenimą, o dangus užsivožia virš manęs kaip violetinis lagaminas dvigubu dugnu, kuriame slypi apokaliptiškai pavojingi daiktai"






Ką dar galėčiau pridurti? Net pati nežinau.. Tiesiog, knyga ne man. Suklydau pasirinkdama. :)



Mano įvertinimas: 2/5

Tai knyga tiems, kurie nori pailsėti ir paskaityti paprasto turinio knygą. Tai pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri jaučiasi vieniša ir nereikalinga savo tėvams. Mergaitei nuolat trūksta motinos šilumos ir tėvo, kuris nuolat...

Tai knyga tiems, kurie nori pailsėti ir paskaityti paprasto turinio knygą. Tai pasakojimas apie mažą mergaitę, kuri jaučiasi vieniša ir nereikalinga savo tėvams. Mergaitei nuolat trūksta motinos šilumos ir tėvo, kuris nuolat dirba ir neskiria pakankamai dėmesio savo vaikams. Mergaitės mama nuolat pikta ir nepatenkinta. Mergaitė mano, kad ji taip verčia jaustis mamą, tačiau tai netiesa, nes kaltas vyras, kuris nesidomi savo žmona. Mergaitė dažnai sėdi ant namuose esančių laiptų. Nėra nei vieno laiptelio ant kurio ji nebūtų nesėdėjusi. Ir nuo kiekvieno laiptelio atsiveria vis kitos vaizdas į namuose vykstančias situacijas. Tai šeimos vaizdas, kuris matomas vaiko akimis, kaip vaikas supranta šeimoje vykstančius įvykius, nutikimus. Knygoje iškeliama pagrindinė problema: kaip vaikas gali suaugti, jeigu jam niekas neaiškinama? Mergaitė nesupranta kas yra gerai, o kas blogai. O čia dar mažosios mergaitės broliukas, kurį visi laiko mielu ir kuris nedasi protingu nors dar toks nėra. Tėtis namuose beveik nebūna, tik sekmadieniai, bet ir tada praleidžia visą dieną savo kabinete dirbdamas. Mergaitė net nežino ką jos tėtis dirba, nes mažoji dar nėra suaugusi, kad suprastų koks tėčio darbas. Ji mato tik tiek, kad mama nuolat turi rūpintis maistu, skalbti ir prižiūrėti namus. Mažoji mergaitė nesupranta kodėl jai reikėjo atsisveikinti su savo gražiosiomis garbanomis, kodėl mama nuolat pikta ir kaip atsiranda vaikai.

1.Tai tikriausiai vienas iš lengvai skaitomų romanų, kurie tinka ramiam vakarui. Knyga sužavėjo savo aprašymu ir palikta intriga. Koks būna gyvenimas po skyrybu? Pagrindinė veikėja Sara moteris, kuri visa gyvenimą maniusi, kad...

1.Tai tikriausiai vienas iš lengvai skaitomų romanų, kurie tinka ramiam vakarui. Knyga sužavėjo savo aprašymu ir palikta intriga. Koks būna gyvenimas po skyrybu? Pagrindinė veikėja Sara moteris, kuri visa gyvenimą maniusi, kad turi idealų vyrą ir išauginusi du nuostabius sūnus. Tačiau kai jos vyras Endrius palieka žmoną dėl jaunesnės Sara jaučiasi sugniuždyta. Ji niekad gyvenime negalvojo, kad tai gali nutikti būtent jai. Negana to, jos sūnūs išvyksta į Indiją ir ji lieka viena su sudaužyta širdimi ir mintimis, kaip Endrius galėjo pasielgti su ja? Priverčiama draugių Sara įkalbinama vaidinti miestelio kuriamame spektaklyje pagrindinį vaidmenį su Martinu. Martinas senas Saros pažįstamas. Kiekvieni Saros šeštadieniai jau būna suplanuoti iš anksto, ji visad juos praleidžia su Martinu vaikščiodama ir taip mesdama svorį. Gavusi pasiūlymą iš draugės Miriam keliauti į Maljorką Sara negali neatsisakyti. Juk galbūt tai paskutinės jos atostogos, kurias ji galės leisti. Vieną dieną Endriaus draugė gali pareikalauti gyventi didesniame bute, o Sarai išsikraustyti iš savo namų, kuriuos ji dievina. Kelionė Sarai leidžia suprasti, kad po skyrybų gyvenimas nesibaigia, o tik prasideda. Ji gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų su kiek vyrų yra buvusi. Ji visad buvo sąžininga ir ištikima žmona. Maljorkoje Sara susitinka Barnį (jie kartu lankė dailės pamokas) su kuriuo praleidžia didelę dalį atostogų. Sara gyvenime nesitikėjo, kad gaus tokį pasiūlymą iš Barnio. Jis jai pasiūlė atsikraustyti gyventi pas jį. Sara sutinka ir džiaugiasi, kad pagaliau galės vėl būti laiminga. Tačiau koks iš tiesų yra Barnis? Jei ne Barnio gimtadienis ji galbūt ir nebūtų to sužinojusi dar prieš atsikraustant į Maljorką. Barnis tik norėjo sukelti savo buvusiai žmonai pavydą, negana to jis daug gėrė. Grįžusi po atostogų Sara turi grįžti prie darbo, juk spektaklis ne už kalnų, o gautas pasiūlymas nutapyti paveikslus ir stambią sumą irgi nelauks. Per klubo atidarymą, kuriame buvo pristatyti Saros paveikslai ji gauna neįtikimą pasiūlymą. Endrius vėl nori gražaus gyvenimo su ja, jis nori grįžti atgal. Ką pasirinks Sara? Ji juk tik norėjo būti laiminga ir ramiai nugyventi likusį gyvenimą. Sara negrįš pas Endrių, ji neatleis jam už tokią išdavystę, o Saros meilė visad buvo arti jos- tai Martinas.

Knyga "Pirmasis Romoje" tikrų tikriausias knygų iššūkis, 890 psl. istorinio romano, kuris skirtas senovės Romos istorijai. Iš visų knygų, kurias turiu savo bibliotekoje (o jų turiu apie 90), didžioji dalis knygų yra būtent...

Knyga "Pirmasis Romoje" tikrų tikriausias knygų iššūkis, 890 psl. istorinio romano, kuris skirtas senovės Romos istorijai. Iš visų knygų, kurias turiu savo bibliotekoje (o jų turiu apie 90), didžioji dalis knygų yra būtent apie senovės Romos istoriją, kultūrą, gyvenimą ir kt.

Prasideda viskas nuo "Pirmasis Romoje": tai pirmas amžius prieš Kristų. Romos respublikos gyvavimo pabaiga - sąstingis, pranašaujantis artėjančius neramumus. Ties pietine respublikos siena siautėja pilietinis karas, o šiaurėje orgijose ir korupcijoje skendinčiai Romai grasina barbarų pulkai.

Nieko naujo po saule: politinės peripetijos labai panašios į mūsų laikų įvykius, valdžios troškimas ir noras būti geidžiamam bei pripažintam - visiškai toks pat.

Knygoje gausu žemėlapių ir iliustracijų. Pasakojimo stilius lengvas ir paprastas, daug veikėjų. Autorė įdomiai pateikia Romos gyvenimo subtilybes. Ši knyga - tai pačios vienos autorės darbas. Ji pati tyrinėjo ir sudarinėjo žemėlapius, piešė piešinius ir sudarė žodynėlį.

Tik drąsa, protas ir tvirta pirmojo Romos žmogaus ranka gali atitolinti valstybės žlugimą. Tačiau tam, kad pretendentas taptų pirmuoju Romoje, reikia ne tik įvykdyti žygdarbį tėvynės labui, bet ir įveikti išdavysčių kupiną ir krauju aptaškytą kelią valdžios link. Gajus Marijus, ilgametis konsulas, laimėjęs du karus, atmušęs germanų antpuolį, iš lėto tampa lyderiu; herojus - ne patricijų kilmės, dėl savo asmeninių savybių vis tvirčiau išsikovojantis pirmumo teisę...

Pirmojo Romoje titulas, regis, visai arti. Tačiau ir herojus - ne visagalis, ir pagaliau - ne vienintelis. Liucijus Kornelijus Sula, patricijus, likimo ir aplinkybių valia nublokštas tarp vulgarių parijų, kovoja už pripažinimą. Šių dviejų visiškai skirtingų asmenybių likimai susipina ir vėl išsiskiria daugybę kartų, sukurdami įtemptą, istorinių smulkmenų pilną pasakojimą apie Romos respublikos gyvenimą.

Subtilus psichologizmas, valdžios troškimas, politinės intrigos, meilė ir aistra, ištvirkavimas ir aukojimas dievams, karas ir taika, romėnų apeigos, papročiai, tradicijos - viskas susipynę šiame aistringame, meistriškai parašytame, įtaigiame ir gausybe istorinių šaltinių paremtame Colleen McCullough romane.

Apie autorę. Rašytoja Colleen McCullough (g. 1937 m. ) - viena žymiausių visų laikų australių. Ji - viena iš šimto asmenų, kuriems suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamo romano "Erškėčių paukščiai" autorei pavaldus kiekvienas žanras. Ypač reikšmingas jos romanų ciklas, skirtas senovės Romos istorijai.

Techninės detalės: Autorė: Colleen McCullough. Leidėjas: Tyto alba. Metai: 2010. Puslapiai: 890. Žanras: Istorinis romanas. Knygos kaina apie 50 Lt.

Johno Irvingo romanai visuomet intrigavo rašymo stiliumi. "Vandens metodas" gerokai nustebino. Nesu sarkastiškų istorijų mėgėja, bet būtent tokią J. Irvingo knygą įveikiau su malonumu, nors lengvai ji nepasidavė....

Johno Irvingo romanai visuomet intrigavo rašymo stiliumi. "Vandens metodas" gerokai nustebino. Nesu sarkastiškų istorijų mėgėja, bet būtent tokią J. Irvingo knygą įveikiau su malonumu, nors lengvai ji nepasidavė. Tragikomiška Fredo Tramperio gyvenimo išpažintis persipina su išeinančiais už tikrovės ribų vaizdiniais.

Gydytojo diagnozė ir šansas pasirinkti gydymosi būdą, santykiai su moterimis ir situacijų su jomis sprendimo būdai... Sunkumai moksle ir " Akthelto ir Gunelės" vertimas iš senosios skandinavų žemaičių kalbos- siaubinga baladė, kurios vertimą įpusėjęs Tramperis įsigudrina versti laisvai ir net papildo savomis detalėmis. Kiek ironijos slypi laiškuose skoloms atlyginti- voke šalia 10$ tekstas, kuriame kiekvienas žodis pagardintas pašaipa, o kiekvienas laiškas pasirašomas su išmone ( Drauge su Jumis nesiekiantis pelno Fredas Tramperis, Susirūpinęs mažas žmogus Fredas Tramperis...).

O istorija slidinėjimo kurorte su Bigi, fiasko su studente Lidija...

Įdomu tai, kad "Vandens metodas" antroji autoriaus knyga- tuomet jam buvo dvidešimt devyneri- o tokios gilios įžvalgos apie vidutinio amžiaus vyrą.

VALANČIUS, Motiejus. Palangos Juzė. [apysaka]. Dailininkas Vytautas Jurkūnas. Vilnius: Vaga, 1977. 390 p.

"Nugis išsižiokit, pasistatykit ausis ir klausykit..." (psl. 12).

2-oji iš knygų iššūkio.

Taip Juzė Viskantas...

VALANČIUS, Motiejus. Palangos Juzė. [apysaka]. Dailininkas Vytautas Jurkūnas. Vilnius: Vaga, 1977. 390 p.

"Nugis išsižiokit, pasistatykit ausis ir klausykit..." (psl. 12).

2-oji iš knygų iššūkio.

Taip Juzė Viskantas pradėjo pasakoti savo nuotykius, sugrįžęs į tėviškę po ilgos kelionės. Klausytojai klausėsi trylika vakarų (tiek knygoje yra skyrių) išsižioję ir pastatę ausis, tiesa, vėliau pradėjo žiovauti ir beklausydami užmigdavo...

Man taip neatsitiko. Taip įdomu sekti keliautojo pasakojimą, o jeigu tas keliautojas keliauja po pažįstamas vietoves, žiūrėk, ims, ir užsuks į tavo kiemą, jeigu būsi prisiklijavęs lange žvaigždę... Arba turėsi kriaučiui darbo. Tiesa, keliavo jis prieš beveik 150 metų... Bet dėl to tik dar įdomiau skaityti.

Ką tada veikė žmonės? Kaip jie rengėsi? Kaip pramogavo? Kokia buvo jų buitis? Viskas detaliai aprašyta. Dainos, šokiai, laidotuvės, krikštynos, o vestuvėse Juzė pabuvojo net dvejose. Norintys savas vestuves atšvęsti pagal ypač senovinius papročius, gali nemažai scenarijaus nusirašyti nuo Valančiaus. Gausu ir žaidimų. Tokių, kad kartais net sunku įsivaizduoti, kaip juos žaisdavo jau beveik suaugę žmonės. Bet juk viskas buvo prieš 150 metų... Pritrūko tik gamtos, aplinkos aprašymų.

"Palangos Juzę" gal nebūtų taip įdomu skaityti, jei ne jos kalba, kuri, žinoma, per tiek metu nemažai pasikeitė. Daug nebevartojamų, arba jau pamirštų žodžių, kurių reikšmę jau reikia prisiminti. Kai kur reikia net gerokai pagalvoti, ką vienas ar kitas žodis galėtų reikšti. Daug gražių pasakymų, juokų, pašmaikštavimų.

Ir dar. Kada šiandien taip populiaru rinkti visokias meniškiausias, kūrybiškiausias knygas, man nieko nėra gražiau už šias, senojo Vagos leidimo, puoštas dailininko Vytauto Jurkūno iliustracijomis. Skaityti jas - ypatingas malonumas. Ir popierius, ir šriftas ir puošnios iliustracijos, viskas tarsi sukuria tokį skaitymo džiaugsmą, kad nemiela, mokyklos suole visai nepatikusi knyga virstų smagiu ir ypatingu kūriniu.

Tinklaraštis Ką skaityti rekomenduoja - tikriems savos literatūros gerbėjams.

KORČAKAS, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis. [pasaka]. Iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. Iliustr. J. Srokovskis. Vilnius: Vaga, 1982. 390 p.

Suaugusieji neturėtų skaityti mano apysakos, nes joje yra netinkamų...

KORČAKAS, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis. [pasaka]. Iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. Iliustr. J. Srokovskis. Vilnius: Vaga, 1982. 390 p.

Suaugusieji neturėtų skaityti mano apysakos, nes joje yra netinkamų skyrių, jie nesupras ir šaipysis iš jų. Bet jeigu labai norės, tegu pamėgina. Juk suaugusiems neįmanoma uždrausti, jie nepaklausys, - ir ką jiems padarysi? (psl. 6).

1-oji perskaityta iš tinklaraščio Ką skaityti? knygų iššūkio sąrašo.

Nepaisiau įžangoje parašyto autoriaus perspėjimo ir pamėginau paskaityti knygą vaikams. Mėginti buvo ką, nes visi mano vaikiški mėginimai perskaityti šią knygą jau buvo pasibaigę nesėkme.

Išskirtinė, ir savo nevaikišku dydžiu, ir turiniu, neleidusi savęs pamiršti daugelį metų, knyga pagaliau pasidavė. O visą jos turinį nepaprastai gerai vaizduoja viršelis - tame berniuko paveiksle atsispindi visas kūrinio liūdesys ir apmąstymai. O minčių jame tikrai daug.

Tai pasaka apie vaiką, kuris netikėtai, mirus tėvui, tampa karaliumi ir supranta, kad viskas dabar jo valioje. Autorius tikrai labai paprastai ir žaismingai seka pasaką apie Motiejuką, norintį pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį, gražesnį, patogesnį gyventi vaikams. Bet pasirodo, tai įgyvendinti nėra taip paprasta. Tenka susidurti su išdavystėmis, veidmainyste ir kitomis, ne pačiomis geriausiomis žmonių savybėmis. O kur dar karai ir tremtis...

Pasaka parašyta 1923 m., daugeliui pirmųjų jos skaitytojų aprašomi įvykiai tikriausiai net neatrodė išgalvoti: sunkus gyvenimas, artėjanti fašizmo ir karo grėsmė buvo labai reali. Paties autoriaus globojami vaikai kartu su juo patyrė tragišką žydų likimą, buvo išgabenti į Treblinkos mirties stovyklą, ir niekas niekad jų daugiau nebematė (šaltinis).

Nors šiandieniniam vaikui tai tėra tik pasaka, bet ją perskaityti sugebėtų, o ir norėtų tikriausiai ne kiekvienas. Filosofijos čia su kaupu: kiekviename puslapyje, kiekviename sakinyje. Motiejukas daug mąsto, galvoja, rašo dienoraštį, bando daryti išvadas, bet to vienintelio ir teisingo atsakymo, kaip padaryti žmones laimingus, arba kaip suprasti gyvenimą, neranda, nes tokio vienintelio ir teisingo atsakymo nėra.

Knyga liūdnoka. Nelinksma, kada norai taip paprastai, tarsi mostelėjus burtų lazdele, nesipildo. Linksmumo neprideda ir tragiška knygos pabaiga. Tačiau pati autoriaus idėja vaikams paprastai papasakoti apie sudėtingą gyvenimą žavi, todėl knyga dar ilgai išliks atmintyje kaip pasaka apie Karalių Motiejuką, norėjusį padaryti pasaulį gražesnį.

Kuomet dar prieš Naujuosius paėmiau šią knygą į rankas, negalėjau jos skaityt. Lyg ir turiu perskaityt, lyg ir pasižadėjau, bet jau po kelių puslapių buvo pernelyg žiauru. Pakankamai nugyvenau, žinau, kad žiauru ne tik...

Kuomet dar prieš Naujuosius paėmiau šią knygą į rankas, negalėjau jos skaityt. Lyg ir turiu perskaityt, lyg ir pasižadėjau, bet jau po kelių puslapių buvo pernelyg žiauru. Pakankamai nugyvenau, žinau, kad žiauru ne tik filmuose, knygose, bet ir- gyvenime. Todėl ir neskaičiau. Paėmiau į rankas ją tik vakar- grąžino skaitytoja. Netikėtai atsivertė pavasariškas puslapis.

"Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom...".

Čia buvo pradžia. Po to- nuo pradžių iki galo.

Knyga turi būti skaitoma vienu atodūsiu- tarsi lietuvių liaudies pasaka. Sukrečianti, neleidžianti užmigti ir dar aplankanti sapne...

Iš antro karto prisėdau prie šios knygos ir tada "prarijau"... Negyvenamoje saloje,kuriamas filmas jaunimui pagal realybės žaidimo taisykles, taip pateikiamas knygos siužetas. Įdomu buvo jausti jaunatvišką dvasią, kartu su...

Iš antro karto prisėdau prie šios knygos ir tada "prarijau"... Negyvenamoje saloje,kuriamas filmas jaunimui pagal realybės žaidimo taisykles, taip pateikiamas knygos siužetas. Įdomu buvo jausti jaunatvišką dvasią, kartu su veikėjais jaudintis ir laukti tolesnių įvykių. Pasiūlytas psichologinis žaidimas, norėtūsi realybėje pasiūlyti jaunimėliui pažaisti... o ir pačiai būtų įdomu.