"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli...

"Žmonės pernelyg sureikšmina savo gyvenimo prasmę. Kodėl aš, kodėl dabar. Tiesa ta, kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties." - sako šimtmetį nugyvenęs knygos herojus ir mano galvoje šmėkšteli užrašas mokykliniame fizikos kabinete: niekas neatsiranda be priežasties ir neišnyksta be pasekmės. Tai kuo dabar patikėti?

Picoult knygos kaskart mane nustebina ir tiesiog pribloškia. Kad ir šįkart aprašomas eugenikos projektas ir jo sąsajos su šiuolaikiniu genetikos mokslu. Užvertus knygą svarstau, o iš tikrųjų, kur ta riba, kas yra teisinga? Kažkas nusprendžia prisiimti Dievo rolę ir skirsto žmones į "geruosius" ir "bloguosius" genotipus. Ir prasideda genocidas arba "eugenika - mūsų savisaugos ir tėviškų instinktų suvokimo mokslinis projektas". Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Galima pavadinti ir genetikos mokslu. Kai gydytojas, atlikęs genetinę diagnostiką atrenka stipriausius ir sveikiausius embrionus ir suteikia jiems galimybę vystytis ir gimti. Arba atrenka moterišką ar vyrišką embrioną, nelygu koks pageidavimas...

Kažkam tai atrodo teisinga, turintieji drąsos priešinasi, kažkas paklūsta, kažkas priverčiamas paklusti, kažkas tiesiog jau nebeturi iš ko rinktis. Tai kurie teisūs? O čia jau kiekvieno sąžinės reikalas. Kaip visada autorė palieka teisę apsispręsti skaitytojui, kurią pusę jis palaiko. Knygoje tik faktai, istorijos, jausmai, išgyvenimai, persipynę likimai. Ir galiausiai paaiškėja, "kad kartais kas nors nutinka visiškai be jokios priežasties. Kartais užtenka būti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku dėl kažko kito."

"Milžiniško populiarumo sulaukusios detektyvų autorės knyga" - jau vien šitie žodžiai skatina atversti romaną. Šis romanas yra tikrai labai painus ir labai įdomus. Knyga užburia, vienas po kito įvykstantys nužudymai kelia...

"Milžiniško populiarumo sulaukusios detektyvų autorės knyga" - jau vien šitie žodžiai skatina atversti romaną. Šis romanas yra tikrai labai painus ir labai įdomus. Knyga užburia, vienas po kito įvykstantys nužudymai kelia šiurpa, o pagrindinės herojės balansavimas ties mįslės įminimo ir mirtino pavojaus riba kelia įtampą. Pagrindinė autoriaus heroje - psichologe Suzana Čandler, vedanti radijo laidą. Laidoje nagrinėjant knygą "Dingusios moterys" ji užsimena apie paslaptingą finansų analitikės Redžinos Klozen dingimą prieš kelerius metus jai plaukiant kruiziniu laivu. Po to atsitikimo užuominos pasipila naujų paslaptingų įvykių seka, vienas po kito yra nužudomi keli žmonės galintys apšviesti šią painią istoriją. Buvusios prokuroro padėjėjos Suzanos neapleidžia jausmas, kad visi tie įvykiai labai susiję ir ji pradeda narplioti šią bylą. Taip ir ji pati atsiduria mirtiname pavojuje, nes pasirodo žudikas yra iš jos aplinkos. Nors liguistas serijinis žudikas žudantis vienišas moterys viską labai gerai apgalvoja ir suplanuoja, bet su jo nusikaltimais susiję faktai yra tarsi "vėjyje paleistos plunksnos", kurių visų niekaip neįmanoma surinkti. Todėl žingsnis po žingsnio Suzana Čandler priartėja prie mįslės įminimo, ir tik laimingo atsitikimo dėka lieka gyva, o žudikas yra sugaunamas išvengiant dar vienos aukos.

Pakankamai įdomi, kiek psichologinė knyga parodanti skaitytojui kitokį gyvenimą, kitokį nei įprastą santykį su juo. Knygos herojus ponas Mersas galima sakyti gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, nors tai ir ne visai atitinka tą...

Pakankamai įdomi, kiek psichologinė knyga parodanti skaitytojui kitokį gyvenimą, kitokį nei įprastą santykį su juo. Knygos herojus ponas Mersas galima sakyti gyvena atsiskyrėlio gyvenimą, nors tai ir ne visai atitinka tą sąvoką. Jis gyvena tarp žmonių, eina į darbą susitinka su moterimi, bet jo požiūris į visus įvykius yra toks abejingas, tarsi niekas jo neliestų. Knygoje aprašomas pono Merso elgesys motinai mirus, jo abejingumas, nenoras išvysti motinos paskutinį kartą, jo keistas elgesys per laidotuves ir po jų, kai jau kitą dieną jis elgiasi taip, lyg skausmingo paprastam žmogui įvykio nė nebūtų. Toliau knygos herojus patenka į visiškai absurdišką padėtį, kai jis įvykdo žmogžudystę, atsiduria kalėjime ir yra teisiamas. Ir toliau yra aprašymas herojaus požiūri į susiklėsčiusias aplinkybes, jo visiškas pasidavimas esamai padėčiai, absoliutus susitaikymas ir tik išgirdus nuosprendį apie mirties bausme jo sieloje kažkas sukruta ir viduje jis priešinasi tokiai neteisingai situacijai, bet galiausiai susitaiko ir su ja. Dėl herojaus netipiškumo, nepanašumo į kitus jis tampa svetimu žmonių pasaulyje.

Labai įdomi istorinė knyga. Romanas perkelia skaitytojus į XVIII a. Škotiją. Jaunas džentelmenas Frensis Osbaldistonas atsisakydamas tėvo jam siūlomo pirklio amato užtraukia jo nemalonę ir yra išsiunčiamas į dėdės dvarą...

Labai įdomi istorinė knyga. Romanas perkelia skaitytojus į XVIII a. Škotiją. Jaunas džentelmenas Frensis Osbaldistonas atsisakydamas tėvo jam siūlomo pirklio amato užtraukia jo nemalonę ir yra išsiunčiamas į dėdės dvarą Škotijoje. Nublokštas į jam neįprastą aplinką, mat jaunuolis gyveno Anglijoje ir stažavosi Prancūzijoje, Frensis pamato visai kitokį gyvenimą ir požiūrį į reikalus. Toks ištrėmimas mūsų laikais galėtų būtį prilygintas sostinės gyventojo išsiuntimui į labai nuošalų kaimelį. Vienintelė pramoga ir paguoda Frensiui yra dėdės dvare gyvenanti jaunoji ledi Diana Vernon. Merginos grožis, guvus protas ir neįprastai drąsus, tuometinei panelei, elgesys pavergia juanuolio širdį, bet deja ledi Di yra jam uždraustas vaisius. Bet ne vien meilės kančios apkartina gyvenimą Frensiui. Jo pusbrolio, pasiusto tarnauti į jo tėvo firmą, vietoj paklydelio sūnaus, Rešlio intrigos siekiant sužlugdyti Osbaldistonų verslą bei pasiglemžti pinigų rengiamam sukilimui prieš karalių priverčia Frensį keliauti į Glazgą tvarkyti tėvo reiklaų. Ten jo laukia daug nuotykių ir pavojų, valdžios persekiojimas, pažintis su garsiuoju Škotijos plėšiku Rob Rojumi, bei mirtinai pavojinga kelionė į plėšikų būstinę kalnuose. Knygoje daug kvapą kniaugžiančių nuotykių bei įspūdingų gamtos aprašymų, taip pat iš jos sužinome apie XVIII a. gyvenimo Škotijoje ypatumus ir sunkumus.

Vėžio atogrąža - žmogaus pabėgusio į meilės miestą pulsuojantis gyvenimas šia diena, skausmingas kūrybinės ir vertybių krizės išgyvenimas. Paryžiuje gyvenančių rašytojų iš Amerikos nuotykiai kupini kraštutinumų....

Vėžio atogrąža - žmogaus pabėgusio į meilės miestą pulsuojantis gyvenimas šia diena, skausmingas kūrybinės ir vertybių krizės išgyvenimas. Paryžiuje gyvenančių rašytojų iš Amerikos nuotykiai kupini kraštutinumų. Aš Paryžiuje niekad nebuvau, kaip ir Niujorke. Tai dvi erdvės kurios Vėžio atogrąžoje yra kaip du poliai. Paryžius yra gyvas ir alsuojantis visom gyvenimo spalvom, europietiškas ir bohemiškas. Niujorkas miglotai iškyla kaip mechaniškas jankiškos kultūros kratinys, nuo kurio į meilės miestą pabėgo knygos herojai. Ši knyga, galima sakyti, autobiografiška. Persisunkusi vaizdinių: kiekvienas įspūdis kylantis pasakotojui nupiešiamas alegorijomis, kartais labai netikėtomis ar net bjauriomis. Apskritai, teko keletą kartų save rimdyti, kad tai, kaip piešiama moteris knygoje yra iškreipta tyčia, kad tai ne pagarbos stygius, o būdas atskleisti veikėjų gyvenimo būdo menkumui. Tą menkumą jie patys skaudžiai suvokia, tačiau tuščiom kišenėm ir pilvais, neturintys didelių tikslų gyvenimo perspektyvoje, neturi kito pasirinkimo, tik vaikytis juslinių potyrių ir svaigintis. Kita vertus, tokiomis aplinkybėmis asmenybės negalios ir tvirtybės, vertybės ir gylis taip nuogai išrengiami, kad nesmagu ir skaityti. Tokį būtent įspūdį paliko ši knyga, kad žiūri į vargšą nudriskusį žmogų, ir nejauku, nes esi priverstas matyti, ne tik jo ar savo, bet visuomenės votis.

Net nežinau ar rekomenduoju paskaityti. Galbūt. Dar vieno kampo amerikiečių literatūroje pamatymui labai tiks.

Šioje knygelėje Rachelė su drauge Kirste ieškojo vaivorykštės fėjų, kurias šalčio prakeiksmas paslėpė Lietaus kerų saloje. Draugės norėjo išvaduoti fėjas, kad dangus švytėtų visomis vaivorykštės spalvomis. Ir joms...

Šioje knygelėje Rachelė su drauge Kirste ieškojo vaivorykštės fėjų, kurias šalčio prakeiksmas paslėpė Lietaus kerų saloje. Draugės norėjo išvaduoti fėjas, kad dangus švytėtų visomis vaivorykštės spalvomis. Ir joms pasisekė, jos surado geltonąją fėją, kuri buvo pasislėpusi avilyje pas bičių Motinėlę. Tai buvo jau trečioji megaičių išgelbėta fėja. Fėjoms susitikus oras nusidažė raudona, oranžine ir geltona spalvomis. Perskaičius knygutę pagalvojau, koks būtų niūrus pasaulis be įvairių spalvų. Kaip gražu vasarą danguje matyti vaivorykštę:). Ir dar labai patiko, kad susidraugavo bitės su fėja. Be draugių būtų gyventi liūdna ir aš džiaugiuosi, kad turiu draugių ir draugų...

Apie Kęstutį Kasparavičių sužinojau ir su juo susipažinau prieš metus. Tada sužinojau ir apie Sapnų Katytę. Pernai Vilniaus knygų mugėje kūrybinėje studijoje "Tu gali sukurti knygą" Kęstutis su vaikais kūrė...

Apie Kęstutį Kasparavičių sužinojau ir su juo susipažinau prieš metus. Tada sužinojau ir apie Sapnų Katytę. Pernai Vilniaus knygų mugėje kūrybinėje studijoje "Tu gali sukurti knygą" Kęstutis su vaikais kūrė iliustraciją "Sapnų upė". Na, o šiemet "Sapnų Katytė" išrinkta geriausia metų knyga vaikams. Sveikinu, Kęstuti!

Savo knygelėje žodžiais ir paveikslėliais Kęstutis pasakoja apie katytę ir mergytę, gyvenančias skirtinguose pasauliuose, ir kaip vieną kartą jos susitiko, kai viena sapnavo, o kita sapnavosi.

Istorija papasakota taip, kad skaitydama patikėjau, kad ir mano katinas gali staiga imti kalbėti, o kaimynų leidžiamas džiazas - kvepėti levandomis.

Vaikams "Sapnų Katytė" turbūt pilna atradimų, nes net ir suaugusiems knieti pabandyti prakalbinti močiutės šunį ir paprašyti, kad iškeptų obuolių pyragą.

Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino....

Sudarinėdama debiutinį "Knygų iššūkio" sąrašą, stengiausi, kad į jį patektų tos knygos, apie kurias buvo kalbėta su draugais, kurios buvo rekomenduotos ar kurių trumpi, recenziniai straipsneliai žiogeliu mane prikabino. Gendručio Morkūno knyga "Iš nuomšiko gyvenimo" - iš pastarosios serijos; kažkada "Litmene" perskaičiau apie šią knygą ir niekaip nepajėgiau jos užmiršti. Praėjo keleri metai ir žiogelis, turėjęs susaistyti mus, nukrito ant žemės ir pabėgo per durų plyšį, vos tik knyga buvo užversta. Viliuosi, kad jis išėjo kitų skaitytojų ieškoti.

Tai istorija apie vaikus, gyvenančius ypatinguose Namuose. Namuose, kuriuose visi gyventojai dirba: "Kiekvieno darbai - pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą" (p.16), o Nuomšikų pravardė, kurią jie nešioja - sugalvota Mokinių, kuriuos pastarieji vadina sūneliais ir dukrelėmis, šie juos pravardžiuoja taip dėl jų nuomos (p.19), mat įvairiems darbams juos gali išsinuomoti kas tik panorėjęs.
Būti Nuomšiku nėra lengva. Jų gyvenimą reglamentuoja įvairios taisyklės ir draudimai: "Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie Seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų.
Pažeidęs bent menkiausią iš Namų taisyklių, atsidursi Auklėjamojoje salėje. (p. 25 - 26). Norint išlikti bei būti išgirstam, turi keiktis, nes be to neįmanoma - "Jeigu nori, kad tave išgirstų, turi keiktis. Laimi tas, kuris moka daugiau keiksmažodžių. Už tai mūsų nebara Auklėtojos, tyli ir Vaikų Globėja. O Darbų Skirstytojas mums keikiantis net trina rankas. Jis pats - tikras keiksmažodžių meistras. Tiesa, rankas jis trina nepastebimai." (p. 69 - 70)
Tarsi visų Nuomšikų vardu, šią istorija pasakoja vienas berniukas, per kelias dienas pakeitęs ne tik savo, bet ir jį išsinuomavusios moters gyvenimą.
Papasakota istorija aktuali ir skaudi: vilties netekusi, išsiskyrusi moteris, pagrobia savo vaiką iš buvusio sutuoktinio ir palieka jį prižiūrėti berniukui iš ypatingų Namų. Prisaikdina jį prižiūrėti mažąjį Jaunutį (moters sūnų), o pati dingsta kelioms dienoms. Į namus besiveržiant Vaikų Teisių Apsaugos darbuotojoms bei policininkams, Nuomšikas ir Jaunutis pabėga. Nuomšikas įsitikinęs, kad taip ne tik išgelbės Jaunutį nuo teisėsaugos pareigūnų, o ir padės jo mamai.
Vaikai čia ne lyg daiktai, kuriais mainipuliuoja suaugusieji, šventai įsitikinę, jog taip geriau jiems - vaikams, nors ir neatsižvelgia į jų jausmus ir norus - " <...> Tik imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai - ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie dar ir vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori. (p. 89)
Paradoksas šioje istorijoje taipogi yra - Nuomšikas, vaikas, kuris nežino, ką reiškia turėti savus namus, pasiryžta išgelbėti berniuką, kad šis ne tik nepapultų į ypatingus Namus, bet ir neprarastų savų.

Skaitydama stebėjausi Nuomšiko įžvalgumu ir pasamprotavimais, net vardą norėjau duoti tokiam ypatingam berniukui, tik susilaikiau. Tokių bevardžių vaikų pilna ne tik knygoje, bet ir mus supančioje aplinkoje, juk neretai nuteisiame juos prieš išklausydami, neįvertiname jų sumanymų, idėjų, vien dėl to, jog šie maži, o ir pakalbėti protingai negali. Kai atsigręžiau į mane supančius vaikus, prisiminiau, jog kiekvieną savaitgalį manęs ten laukia du - brolis ir sesuo, o jų vardai - Gustė ir Gustas.

Knyga "Iš Nuomšiko gyvenimo" - pradžiamokslis tėvams (bei kitiems suaugusiems) kaip suprasti vaikus; o vaikams - tai knyga, pamokanti, kaip išlaviruoti suaugusiųjų pasaulyje ir suprasti, kokie kartais dideli Nuomšikai gali būti tėvai (bei kiti suaugusieji).

"Jaunučio mama ilgai žvelgia į mane ir sako:
- Nepasirikau tave išsinuomodama.
Ūmai pasidaro pikta. Pasirodo, aš taip ir lieku nuomšikas. Ko gera, toks liksiu visą gyvenimą. Atsisėdu ant Jaunučio lovos, ilgai žiūriu jo mamai į veidą ir atkertu:
- Tik nereikia. Pats žinau, koks aš nuomšikas.
- Nuomšikas? - nustemba ji. - O kas tai?
- Aš, - sakau dar pikčiau. - Kasparas. Julius. Linas. Žmogėdra. Seilius. Bimbalas. Kriaušė, - vardais ir pavardėmis imu vardyti visus. - Mes visi.
- Tada ir aš, - tyliai prataria Jaunučio mama. - Mes visi nuomšikai. Mus visus kas nors nuomojasi. Ir mumis naudojasi. (p. 146 - 147)
<...>
Ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse.

Tuos žmones ten kažkas nuvarė, o dabar žiūri, kaip jie miega, valgo ir kapstosi. Žiūri ir šaiposi. Lygiai kaip tie praeiviai, fotografuojantys nuomšikus, kurie valo nuo automobilių sniegą. Tie žmonės labai mėgsta fotografuoti, tačiau neturi ko, tad ir priversti įamžinti apsisnarglėjusius nuomšikus.

Ir nuteistų vaikų surinkėjai yra nuomšikai. Prisimenu, kokiais balsais tada už Jaunučio mamos buto durų kalbėjo Jaunučio atėjusios moterys. Lygiai kaip mūsų nuomšikai, prikelti anksti rytą valyti apšalusių automobilių. Ir vienų, ir kitų balsuose buvo girdėti baisus baisus nenoras daryti tai, ką jie turi daryti: vieni - gaudyti vaikus, kiti - eiti į šaltą lauką.

Ir mus gaudęs policininkas - nuomšikas. Jis mus gaudė tarsi per prievartą, nenorėdamas pagauti. Jei būtų norėjęs, tikrai būtų sučiupęs.

Nuomšikas ir mūsų Direktorius, ir Darbų Skirstytojas, ir Vaikų Globėja, Nuomšikai visi tie vyrai, paslapčia atvažiuojantys į Namus ir išsivežantys jų gyventojus. Nuomšikas ir tas, kurio automobilyje išpyliau konjaką.

Nuomšikai net krepšininkai ir futbolininkai - radijas dažnai sako, kad koks nors klubas išsinuomojo kokį nors sportininką. Įdomu, kas geriausių krepšininkų darbų skirstytojai?

Visi nuomšikai. Visi!

<...>

Atsiverčiu kitą lapelio pusę. Ten kreivomis spausdintomis raidėmis pakeverzota: AŠ - NEBE NUOMŠYKAS. " (p. 149 - 152)

Panelės Lairos Dulkių jausmas

Dingusių, blogio jėgų pagrobtų vaikų motyvas literatūroje nėra retas. Turbūt visi esame kartu su Gerda keliavę iki pat tolimosios Šiaurės iš nuožmiosios Sniego karalienės nelaisvės vaduoti...

Panelės Lairos Dulkių jausmas

Dingusių, blogio jėgų pagrobtų vaikų motyvas literatūroje nėra retas. Turbūt visi esame kartu su Gerda keliavę iki pat tolimosios Šiaurės iš nuožmiosios Sniego karalienės nelaisvės vaduoti mažojo Kajaus. Arba gniaužėme kumščius, kai Mijo, lydimas Jumjumo, susigrūmė su žiauriuoju riteriu Kato, tam, kad išgelbėtų nelaisvėje laikomus vaikus. Tačiau jei su Hanso Kristiano Anderseno ir Astridos Lindgren sukurtomis istorijomis susipažinome dar pradinės mokyklos laikais (ar dar anksčiau), P. Pullmano "Auksinio kompaso" (ši knyga dar žinoma "Šiaurės pašvaistės" pavadinimu) pradinukai nepaskaitytų. Ir ne vien dėl knygos apimties. Tačiau čia nieko blogo - kiekvienai istorijai savas laikas.

"Auksinio kompaso" rodyklės ir veiksmas sukasi (ir dar su pagreičiu!) apie vienuolikmetę mergaitę Lairą. Nors rašytojams patariama vaikiškų knygų pagrindiniais veikėjais rinktis berniukus, "Auksinio kompaso" populiarumas rodo, kad ši taisyklė galioja ne visada - Laira pakankamai stipri, įdomi, išskirtinė ir savarankiška, todėl pelnytai galėtų būti lyginama su A. Lindgren Pepe Ilgakojine ar Madike, Peterio Freundo Laura ar Lene Kaaberbol Dina.

Taigi Laira - lyg ir puslaukinukė, auganti be tėvų, tačiau jos valdos - Oksfordo universiteto Džordano koledžas (įskaitant stogus ir požemius), jos globėjai - iškiliausi universiteto profesoriai, o ji pati nesunkiai tampa bet kokių peštynių ar "ekspedicijų" lydere, aplink save suburdama gaują vaikų. Lairos pasaulis panašus į mūsiškį, tačiau vis tik šiek tiek kitoks. Jame nėra automobilių, kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, o šviesą dažniausiai skleidžia gemtarinės lempos. Bet svarbiausia, čia - žmogaus siela yra matoma, ji visada šalia, įgijusi gyvūno pavidalą, su ja galima pasikalbėti ir tai visai nelaikoma šizofrenija ar haliucinacija. Laira ir jos demonas Panteleimonas yra viena būtybė, lygiai kaip kiti žmonės sudaro vienį su savaisiais demonais. Vaikų demonai dažnai keičia pavidalus, kol, pasiekus brandą, apsistojama prie vieno. Galioja griežtas tabu, draudžiantis žmonėms liesti svetimus demonus, o demonams - svetimus žmones. Žmogus be demono - neįsivaizduojamai liūdnas, kraupus vaizdinys - na maždaug toks pats, kaip žmogus be galvos. Žmonės ir demonai vienas nuo kito gali nutolti ne daugiau kaip per kelis metrus ir tik raganų demonams ši taisyklė negalioja.

Būtent dėl demonų ir užverda visa ši istorija. Ir dėl Dulkių. Paslaptingų švytinčių dalelių, siaučiančių Visatoje, kurias nepaaiškinamai traukia žmonės. Iš ekspedicijos Šiaurėje grįžęs Lairos dėdė lordas Asrielis parodo keletą skaidrių, kurios nustebina net visko mačiusius Oksfordo mokslininkus. Tačiau lordas Asrielis vėl paskubomis išvyksta, o šalyje ima dėtis negeri dalykai.

Ima dingti vaikai. Niekas nežino nei kur, nei kodėl. Dažnai iš vargingų šeimų. Kalbama, kad vaikus grobia Maumai ir gabena į Šiaurę iš kur nei vienas negrįžta. Iš tiesų tai - Mažųjų aukų ministerija ir pavojingai žavinga ponia Koulter. Netikėtai ji atsiranda ir Lairos gyvenime. Ne todėl, kad pagrobtų ir išvežtų į Šiaurę kaip kitus. Laira tampa jos mažąja padėjėja, ar, tiksliau, puslaukinukė Laira nuprausiama, sušukuojama, papuošiama ir patupdoma kaip graži dekoracija į auksinį narvelį - ponios Koulter butą. Tačiau Lairą neramina mintis apie tai, kad dingo jos geriausias draugas Rodžeris. Per vieną ponios Koulter vakarėlių Laira kai ką nugirsta iš susirinkusių mokslininkų ir, raginama Panteleimono, ryžtasi bėgti.

Pabėgusią iš auksinio kalėjimo Lairą išgelbsti čigonai (būtent taip politiškai nekorektiškai knygoje vadinami šios tautybės žmonės). Keletas jų vaikų taip pat pagrobti. Tad vadovaujami garbiojo Džono Fa ir patariami išmintingojo tėvo Koramo, kartu su Laira, gebančia skaityti mįslingąjį prietaisą aletiometrą, čigonai laivais išsiruošia į Šiaurę. Prasideda didžioji Lairos kelionė.

Šiaurėje Lairai teks susidurti su galingais ir stipriais baltaisiais lokiais ir efemeriškomis raganomis, sužinoti, kokius siaubingus eksperimentus Mažųjų aukų ministerija atlieka su pagrobtais vaikais Šiaurėje įkurtoje Stotyje bei išgyventi ne vieną sunkią ir karčią tiesos, nelaimės ir jaudulio akimirką.

P. Pullmanas pasakojimą plėtoja sklandžiai ir lengvai, tekstas kinematografiškas ir vaizdingas, todėl visai nenuostabu, kad knyga jau ekranizuota. Tačiau vis tik keliose vietose pasakojimas "užlūžta" - pvz., Lairos pagrobimo scena ar iškritimas iš Li Skorsbio orlaivio: truputį visko per daug vienu metu, per daug deus ex machina efekto.

Kaip jau minėjau, jei H. K. Anderseno ar A. Lindgren (be kita ko - H. K. Anderseno medalio laureatės) panašios tematikos istorijas sėkmingai skaito net ir pradinukai, P. Pullmaną (A. Lindgren premijos laureatas) rekomenduočiau kiek vyresniems skaitytojams. Kad jų besikeičiantys demonai, tupintys ant peties, per daug nekrūpčiotų, nepurpčiotų ir nedrebėtų. P. Pullmano pasakojimas, nepaisant fantastikos elementų, vis tik sukuria pakankamai stiprų tikrovės įspūdį. Ypač įspūdingai ( ir pakankamai žiauriai) aprašomos lokių grumtynės. Kai kas lygina šią knygą su J. R. R. Tolkieno "Žiedų valdovu".

Šiaip ar taip, "Auksinis kompasas" yra puiki, įdomi, įtraukianti knyga. Juolab, kad neapleidžia nuojauta apie kažkur virš knygos puslapių pakibusią šiek tiek ironišką autoriaus šypsenėlę, ypač tada, kai dėmesys koncentruojamas į Lairą. Nors jai nulemtas neeilinis likimas, ji nėra stebuklingas vaikas per se. Autorius niekada to nesako ir labai gerai leidžia skaitytojams tai pajusti. Bet kokiu atveju, šią knygą verta perskaityti - tik užversite paskutinį puslapį ir, žiū, galbūt ant jūsų peties nutūps paukštis ar drugelis, glėbyje susirangys šermuonėlis, ant kelių įsitaisys nenusakomo kailio katė ar aplink koją grakščiai apsivys gyvačiukė - neišsigąskite: tai jūsų demonas. Ir tai reiškia, kad niekada nebebūsite vienas.

Jei šią knygą pavyktų perskaityti pernakt, chronologiškai ir nesumaišant, nesupainiojant ir neapsunkstant nuo įvykių sekos, greičio ir nesusietumo. Taip būčiau ir padariusi. Leidau sau susi- ir įsi-gyventi. Miegojau nežinia...

Jei šią knygą pavyktų perskaityti pernakt, chronologiškai ir nesumaišant, nesupainiojant ir neapsunkstant nuo įvykių sekos, greičio ir nesusietumo. Taip būčiau ir padariusi. Leidau sau susi- ir įsi-gyventi. Miegojau nežinia kokiu miegu ir nežinia kodėl su du mėnesius neprabundančia seserimi (tik vienas skiemuo skiriasi!). Stebėjau vaizdą neutralioj būsenoj televizoriaus ekrane transliuojant nežinomybes ar tikrindama meilės viešbučio klientūrą pagal griežtą fantastinį face- controll'ą. Kažin kas klaikiau. Ar ramiau (?).Gėriau kavą ir pūčiau tromboną. Vienu metu. Kažkuris per nosį išeitų. O veidas dailus jos, miega sakė. Plaukai pasklidę ant pagalvės. Besislapstantys paslaptis atskleidžia, tyliausieji smurtauja. Ir pasiryžta grįžti ir rašyti kits kitam. Balandėliai. Per naktį susibičiuliavę. Aš vis dar manau, kad tarp jų nėra kibirkštėlės. If you know what i mean.

Taip atėjo rytas. Taip, atėjo rytas.