Gana skeptiškai žiūrėjau į artimųjų rytų autorius/knygų tematiką. Bet neturiu tam jokio paaiškinimo ar pasiiaiškinimo. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš islamišką kultūrą, tačiau, matyt, neradau tinkamos knygos, nuo...

Gana skeptiškai žiūrėjau į artimųjų rytų autorius/knygų tematiką. Bet neturiu tam jokio paaiškinimo ar pasiiaiškinimo. Nesu priešiškai nusiteikusi prieš islamišką kultūrą, tačiau, matyt, neradau tinkamos knygos, nuo kurios galėčiau pradėti. Panašu, kad tokią radau ir perskaičiau.

Kaderas Abdolah "Mečetės namai"- tai pasakojimas apie Irano revoliuciją ir vienos garbingos, rodos, nepajudinamos, šeimos subyrėjimą. Apie žmonių pasikeitimus keičiantis aplinkai ir aplinkybėms.

Moterys, gaudančios paukščius ir jų plunksnose ieškančios unikalių raštų ir spalvų naujiems kilimams. Baseinas vidury kiemo. Suros iš Korano. Ir Irano namų stogai. Viena liūdniausių romano scenų - pagrindinio veikėjo Aga Džano bandymas surasti sūnui kapą.

***

Kedaras Abdolah neslepia kūrinio autobiografiškumo, kartoja, kad romanu norėjo nusilenkti savo vaikystės namams. Rašytojo slapyvardis skirtas bičiuliams atminti: du pseudonimo dėmenys - rašytojo draugų, kurie buvo nukankinti priešiškų režimų, vardai. Pats rašytojas buvo priverstas trauktis iš tėvynės ir prašytis politinio prieglobsčio Nyderlanduose, čia ir gyvena nuo m. Abdolah pasirinko rašyti svetima, išmokta nyderlandų kalba, norėdamas Vakaruose įprasminti savo tėvynės dramą, turtingą kultūrą ir istoriją.

Bryan Peterson "Susipažinkite: ekspozicija" - viena iš tų kelių knygų, už kurias sumokėtų pinigų gailiuosi... Juk ši knyga tuųrėtų mokyti tinkamai fotografuoti, o kai kyla klausimai apie ekspoziciją - svarbiausią dalyką...

Bryan Peterson "Susipažinkite: ekspozicija" - viena iš tų kelių knygų, už kurias sumokėtų pinigų gailiuosi... Juk ši knyga tuųrėtų mokyti tinkamai fotografuoti, o kai kyla klausimai apie ekspoziciją - svarbiausią dalyką norint padaryti gerą nuotrauką - į juos atsakyti. Tačiau perskaičiusi šią knygą ne tik neišmokau nieko naujo, bet dar ir nuobodžiai praleidau laiką. Skyrius apie diafragmą buvo labai nuobodus, o kiekvienam puslapyje buvo rašoma kone tas pats... Na, galbūt tokia knyga ir patiktų pirmą kartą fotoaparatą į rankas paėmusiam žmogui. Man ji būtų patikusi nebent tada, jei gyvenčiau maždaug prieš dvidešimt metų - tuomet, kai dar nebuvo gerų eksponometrų, skaitmeninių fotoaparatų ir visokių kitokių išmanių technologijų. Ir vis tik vieno dalyko pasimokiau - jei dar kada pirksiu knygą apie fotografiją, pirksiu kuo naujesnę.

Trumpa, greitai skaitoma, filosofinio pobūdžio knyga. Ryškių emocija knyga nesukelė. Net negaliu pasakyti patiko ar ne. Labai keista neutrali reakcija. Tiesiog knyga mokinanti apie gyvenimo tiesas. Vienintelis dalykas patikęs, tai...

Trumpa, greitai skaitoma, filosofinio pobūdžio knyga. Ryškių emocija knyga nesukelė. Net negaliu pasakyti patiko ar ne. Labai keista neutrali reakcija. Tiesiog knyga mokinanti apie gyvenimo tiesas. Vienintelis dalykas patikęs, tai įsitikinimas, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, kaip mes sugalvosim - taip ir bus, todėl viskas yra įmanoma, reikia tik noro. Taip pat, knygoje radau visai įdomių minčių ir citatų. O šiaip, bent jau man, niekuo neišsiskirianti knyga, tad ir minčių jokių nekilo ir papasakoti nerandu ką.

Knygos aprašymas ir recenzijos internete žadėjo gerą dozę juodojo humoro. Tikėjausi skaitydama smagiai kvatotis ir prunkštauti, tačiau nieko panašaus nebuvo. Ir tikrai ne dėl to, kad tai istorija apie savižudybes. Knyga...

Knygos aprašymas ir recenzijos internete žadėjo gerą dozę juodojo humoro. Tikėjausi skaitydama smagiai kvatotis ir prunkštauti, tačiau nieko panašaus nebuvo. Ir tikrai ne dėl to, kad tai istorija apie savižudybes. Knyga parašyta tokiu lengvu stiliumi, kad apie pačios savižudybės siaubą ir beprasmybę susimąstai tik pačioje pabaigoje. Ir vis dėl to, nors garsiai kvatotis ir neteko, bet visą knygą skaičiau be paliovos šypsodamasi.

Knygos centre Savižudybių krautuvės savininkų, Tiuvašų šeimynėlė. Jų pagrindinis tikslas tiekti potencialiem savižudžiams būdus, kaip pasitraukti iš gyvenimo. Krautuvėlės darbo apsuptyje verda ir pačių Tiuvašų gyvenimas, kuriame netikėtai gimė tikra verslo pražūtis - trečiasis vaikas Alanas. Vaikas tikra bėda, nes jis negana to, kad nuolatos šypsosi, ne tik džiaugiasi gyvenimu, bet ir bando šiuo gyvenimo džiaugsmu užkrėsti kitus.

Knyga labai paprastai pateikia visą savižudybės siaubą ir beprasmybę. Tačiau, kad tikrai tai suvokti, reikia skaityti iki galo.

Citata: "...aš visada sakau: mirštame tik kartą, tad tegul tai būna įsimintinas momentas."



P.S. jei norit sužinoti, kodėl Apple obuolys prakąstas, perskaitykit knygą.



Vertinimas: verta iš gyvenimo išbraukti porą valandų ir perskaityti knygą, kad suvoktum jog niekada nebūsi Savižudybės krautuvės klientu.

Tai viena iš retesnių knygų, kurią perskaitęs negali pamiršti. Vėl ir vėl su jos heroje keliauji ypatingai sunkiu, keistu jos gyvenimo nuo pat ankstyvos vaikystės keliu. Šeimos tėvas myli savo vaikus, ypač dukrą, šios...

Tai viena iš retesnių knygų, kurią perskaitęs negali pamiršti. Vėl ir vėl su jos heroje keliauji ypatingai sunkiu, keistu jos gyvenimo nuo pat ankstyvos vaikystės keliu. Šeimos tėvas myli savo vaikus, ypač dukrą, šios knygos heroję (tai autobiografinė atsiminimų knyga). Tačiau labai jau keista ir savotiška jo meilė. Nors apsiskaitęs, nestokojantis žinių, savaip auklėja vaikus. Jo vaizduotė peržengia realybę, jo fantazijos glumina, o potraukis alkoholiui paverčia nesąžiningu, ekscentrišku žmogumi. Motina menininkė, skrajojanti savo svajonių pasaulyje, visai nesirūpinanti vaikais, įsitikinusi, kad jie patys turi pasirūpinti savimi, ir taip užsigrūdinti, nes gyvenimas nelepina. Ji pati nenori ir nesistengia nei būti namų šeimininke, nei imtis kokio nors darbo, kad užtikrintų savo vaikams normalų gyvenimą. Bėga nuo bet kokios atsakomybės šeimai ir vaikams. Penki vaikai (iš kurių viena mergytė mirė 9 mėnesių) - trys mergaitės ir berniukas priversti patys savo vaikiškomis jėgomis kabintis į gyvenimą, suktis iš beviltiškiausių padėčių. Jie rūpinasi vienas kitu, užjaučia ir globoja vienas kitą, ieško maisto ir šilumos. Ir netgi augdami tokioje nenormalioje, net šiurpinančioje aplinkoje, sugeba išgyventi ir pasirinkti sveiką normalų ir gražų gyvenimo kelią. Priešingai nei jų tėvai, kuriems visai patinka benamių klajūnų dalia. Šiuo atveju visai nepasiteisino patarlė kad "obuolys nuo obels netoli rieda".

Ypač stebina autorės sugebėjimas iš tokios skaudžios tikrovės, parašyti tokią šiltą, nuoširdžią be pykčio, su begaliniu atlaidumu, net meile alsuojančią atsiminimų knygą. Puikią knygą, kurią norėčiau turėti savo knygų lentynoje.

Žaviuosi autore ir džiaugiuosi drauge su ja.

Ši knyga mane nustebino ir tuo pačiu šokiravo, nes kai skaičiau kitas šio autoriaus knygas žavėjausi jo kūryba. Oho kokia knygelė! Kūrinys dvelkia prancūziška dvasia, jie nemoka slėpti jausmų ir viską daro...

Ši knyga mane nustebino ir tuo pačiu šokiravo, nes kai skaičiau kitas šio autoriaus knygas žavėjausi jo kūryba. Oho kokia knygelė! Kūrinys dvelkia prancūziška dvasia, jie nemoka slėpti jausmų ir viską daro atvirai. Viskas arba nieko! Tokios baisios turbūt dar neteko skaityt, o turint omenyje, kad Emilis Zola gyveno XIX a. pab., pagarba jam. Knygoje parodoma koks žmogus gali būti - mylintis, aistringas, nesusivaldantis, pavydus, negalvojantis apie tai kas bus, o gyvenantis šia akimirka. Nepasakosiu siužeto - tačiau pagrindinė linija tai pavydas, kuris verčia žmogų daryti viską, kad tik pasiektų savo tikslą.

Knygą įvertinčiau 10/10

Pradžioje norisi mesti knygą į šalį, nes laisvai ir nepertraukiamai besiliejantis informacijos srautas tiesiog parbloškia. Sunku suprasti ir įsigilinti į vis naujas pristatomas religines grupes, istorinius asmenis, įvairias...

Pradžioje norisi mesti knygą į šalį, nes laisvai ir nepertraukiamai besiliejantis informacijos srautas tiesiog parbloškia. Sunku suprasti ir įsigilinti į vis naujas pristatomas religines grupes, istorinius asmenis, įvairias teorijas ar hipotezes. Tačiau vėliau imi suvokti, kad suprasti ne tik neįmanoma, bet ir nebūtina. Bandyti perprasti visas knygoje dėstomas teorijas, būtų tolygu kaip išmokti atmintinai šaldytuvo naudojimo instrukciją - įmanoma, bet visiškai nereikalinga.

Lengviausia šią knygą apibūdinti kaip pasaulio sąmokslo teorijų pradžiamokslį: tamplieriai, rozenkreiceriai, Šėtono, Liuciferio garbintojai, druidai, katarai ir dar begalė kitų, įvairaus plauko okultinio pasaulio atstovų. Pagrindinių herojų šaltų protų galia supina juos į visuotinį pasaulinį sąmokslą. Ar gali asociatyvus žodžių išdėstymas sukurti pasaulinio sąmokslo planą, kuriuo visi įtikėtų? O gal planas yra tikras ir pats diktuoja žodžius, kuriuos imlūs protai atsirenka iš daugybės kitų? Būtent į šiuos klausimus U. Eco knygoje "Fuko švytuoklė" pagrindiniai herojai ir bando ieškoti atsakymų .
Tik neapsigaukit, "Fuko švytuoklė" nėra nuobodus faktų ir teorijų rinkinys, tai knyga, kuri skirta ieškančiam skaitytojui. Jei ieškote meilės, jos čia tikrai bus, tik nesitikėkit eilinio meilės romaniūkčio stiliaus. Čia ji kasdieninė ir paprasta, įnerta į šiurkštų rūbą, bet tuo pačiu labai nuoširdi ir pasiaukojanti. Neturėtų likti nusivylę ir nuotykių ieškotojai, nes knygoje gausu įvykių ir scenų, nuo kurių kūnas nueina pagaugais ir norisi uždegti šviesas visuose kambariuose. Nestokojama subtilaus humoro ir ironijos, trupinėlio erotikos ir daug mistikos - tik nuo skaitytojo priklauso ką jis iš šio romano pasiims, o ką paliks. Žodžius reikia skaityti atidžiai ir pagarbiai, nes niekad nežinot kur jie nuves.

VASARIO KNYGA. Literatūros šioje knygoje nedaug, bet Rytų dvelksmo - plytelių mozaikomis išpuoštuose grindyse, vidiniuose kiemuose įrengtuose fontanuose, kiekvieną žingsnį lydinčiuose džinuose - daug. Maroko kultūra kitokia...

VASARIO KNYGA. Literatūros šioje knygoje nedaug, bet Rytų dvelksmo - plytelių mozaikomis išpuoštuose grindyse, vidiniuose kiemuose įrengtuose fontanuose, kiekvieną žingsnį lydinčiuose džinuose - daug. Maroko kultūra kitokia nei vakarietiška, bet nebūtinai bloga. Maroke nesijauti saugus, reikia mokėti "suktis", reikia turėti ryšių, reikia būti gudresniam ir pasiduoti chaosui, tuomet galbūt ir sugebėsi įsirengti nuostabius namus, o įsirengęs šią kelionę norėsi pakartoti. Šis kultūros kitoniškumas leidžia kitaip pažvelgti į pasaulį ir būtent tai labiausiai mane sužavėjo šioje knygoje.

S. Brown knyga tokia pati, kaip ir visos jos knygos: įtraukia, intriguoja ir... labai lengvai skaitosi. Per metus perskaityti vieną jos knygą visai neblogai, bet daugiau - būtų nuobodu :)
Nereikia būti labai įžvalgiu, kad...

S. Brown knyga tokia pati, kaip ir visos jos knygos: įtraukia, intriguoja ir... labai lengvai skaitosi. Per metus perskaityti vieną jos knygą visai neblogai, bet daugiau - būtų nuobodu :)
Nereikia būti labai įžvalgiu, kad suprastum, kas žudikas (ar žmogžudystės iniciatorius), nes autorė šioje knygoje to ir neslepia :) Labiau susikoncentruota mėginant atsekti galus, kaip ir kodėl viskas įvykdyta. Įtampa (ar intriga) knygoje išlaikyta iki pat pabaigos.

Istorija apie tyrus, tikrus ir be galo romantiškus jausmus netikrame pasaulyje. Knygos idėja visgi primena "Bado žaidynes" ar "Insurgentę", bet nuo to ji nė kiek neprastesnė. Knygoje apstu gilių ir prasmingų minčių. Visas...

Istorija apie tyrus, tikrus ir be galo romantiškus jausmus netikrame pasaulyje. Knygos idėja visgi primena "Bado žaidynes" ar "Insurgentę", bet nuo to ji nė kiek neprastesnė. Knygoje apstu gilių ir prasmingų minčių. Visas veiksmas prasideda įpusėjus knygai ir jau atsitraukti nuo skaitymo pasidaro sudėtinga. Pabaiga tokia, kad norisi tuoj pat po ranka turėti "Pandemonium" - antrąją "Delirium" dalį.