Knyga "Pirmasis Romoje" tikrų tikriausias knygų iššūkis, 890 psl. istorinio romano, kuris skirtas senovės Romos istorijai. Iš visų knygų, kurias turiu savo bibliotekoje (o jų turiu apie 90), didžioji dalis knygų yra būtent...

Knyga "Pirmasis Romoje" tikrų tikriausias knygų iššūkis, 890 psl. istorinio romano, kuris skirtas senovės Romos istorijai. Iš visų knygų, kurias turiu savo bibliotekoje (o jų turiu apie 90), didžioji dalis knygų yra būtent apie senovės Romos istoriją, kultūrą, gyvenimą ir kt.

Prasideda viskas nuo "Pirmasis Romoje": tai pirmas amžius prieš Kristų. Romos respublikos gyvavimo pabaiga - sąstingis, pranašaujantis artėjančius neramumus. Ties pietine respublikos siena siautėja pilietinis karas, o šiaurėje orgijose ir korupcijoje skendinčiai Romai grasina barbarų pulkai.

Nieko naujo po saule: politinės peripetijos labai panašios į mūsų laikų įvykius, valdžios troškimas ir noras būti geidžiamam bei pripažintam - visiškai toks pat.

Knygoje gausu žemėlapių ir iliustracijų. Pasakojimo stilius lengvas ir paprastas, daug veikėjų. Autorė įdomiai pateikia Romos gyvenimo subtilybes. Ši knyga - tai pačios vienos autorės darbas. Ji pati tyrinėjo ir sudarinėjo žemėlapius, piešė piešinius ir sudarė žodynėlį.

Tik drąsa, protas ir tvirta pirmojo Romos žmogaus ranka gali atitolinti valstybės žlugimą. Tačiau tam, kad pretendentas taptų pirmuoju Romoje, reikia ne tik įvykdyti žygdarbį tėvynės labui, bet ir įveikti išdavysčių kupiną ir krauju aptaškytą kelią valdžios link. Gajus Marijus, ilgametis konsulas, laimėjęs du karus, atmušęs germanų antpuolį, iš lėto tampa lyderiu; herojus - ne patricijų kilmės, dėl savo asmeninių savybių vis tvirčiau išsikovojantis pirmumo teisę...

Pirmojo Romoje titulas, regis, visai arti. Tačiau ir herojus - ne visagalis, ir pagaliau - ne vienintelis. Liucijus Kornelijus Sula, patricijus, likimo ir aplinkybių valia nublokštas tarp vulgarių parijų, kovoja už pripažinimą. Šių dviejų visiškai skirtingų asmenybių likimai susipina ir vėl išsiskiria daugybę kartų, sukurdami įtemptą, istorinių smulkmenų pilną pasakojimą apie Romos respublikos gyvenimą.

Subtilus psichologizmas, valdžios troškimas, politinės intrigos, meilė ir aistra, ištvirkavimas ir aukojimas dievams, karas ir taika, romėnų apeigos, papročiai, tradicijos - viskas susipynę šiame aistringame, meistriškai parašytame, įtaigiame ir gausybe istorinių šaltinių paremtame Colleen McCullough romane.

Apie autorę. Rašytoja Colleen McCullough (g. 1937 m. ) - viena žymiausių visų laikų australių. Ji - viena iš šimto asmenų, kuriems suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas. Milijoniniais tiražais visame pasaulyje leidžiamo romano "Erškėčių paukščiai" autorei pavaldus kiekvienas žanras. Ypač reikšmingas jos romanų ciklas, skirtas senovės Romos istorijai.

Techninės detalės: Autorė: Colleen McCullough. Leidėjas: Tyto alba. Metai: 2010. Puslapiai: 890. Žanras: Istorinis romanas. Knygos kaina apie 50 Lt.

Johno Irvingo romanai visuomet intrigavo rašymo stiliumi. "Vandens metodas" gerokai nustebino. Nesu sarkastiškų istorijų mėgėja, bet būtent tokią J. Irvingo knygą įveikiau su malonumu, nors lengvai ji nepasidavė....

Johno Irvingo romanai visuomet intrigavo rašymo stiliumi. "Vandens metodas" gerokai nustebino. Nesu sarkastiškų istorijų mėgėja, bet būtent tokią J. Irvingo knygą įveikiau su malonumu, nors lengvai ji nepasidavė. Tragikomiška Fredo Tramperio gyvenimo išpažintis persipina su išeinančiais už tikrovės ribų vaizdiniais.

Gydytojo diagnozė ir šansas pasirinkti gydymosi būdą, santykiai su moterimis ir situacijų su jomis sprendimo būdai... Sunkumai moksle ir " Akthelto ir Gunelės" vertimas iš senosios skandinavų žemaičių kalbos- siaubinga baladė, kurios vertimą įpusėjęs Tramperis įsigudrina versti laisvai ir net papildo savomis detalėmis. Kiek ironijos slypi laiškuose skoloms atlyginti- voke šalia 10$ tekstas, kuriame kiekvienas žodis pagardintas pašaipa, o kiekvienas laiškas pasirašomas su išmone ( Drauge su Jumis nesiekiantis pelno Fredas Tramperis, Susirūpinęs mažas žmogus Fredas Tramperis...).

O istorija slidinėjimo kurorte su Bigi, fiasko su studente Lidija...

Įdomu tai, kad "Vandens metodas" antroji autoriaus knyga- tuomet jam buvo dvidešimt devyneri- o tokios gilios įžvalgos apie vidutinio amžiaus vyrą.

VALANČIUS, Motiejus. Palangos Juzė. [apysaka]. Dailininkas Vytautas Jurkūnas. Vilnius: Vaga, 1977. 390 p.

"Nugis išsižiokit, pasistatykit ausis ir klausykit..." (psl. 12).

2-oji iš knygų iššūkio.

Taip Juzė Viskantas...

VALANČIUS, Motiejus. Palangos Juzė. [apysaka]. Dailininkas Vytautas Jurkūnas. Vilnius: Vaga, 1977. 390 p.

"Nugis išsižiokit, pasistatykit ausis ir klausykit..." (psl. 12).

2-oji iš knygų iššūkio.

Taip Juzė Viskantas pradėjo pasakoti savo nuotykius, sugrįžęs į tėviškę po ilgos kelionės. Klausytojai klausėsi trylika vakarų (tiek knygoje yra skyrių) išsižioję ir pastatę ausis, tiesa, vėliau pradėjo žiovauti ir beklausydami užmigdavo...

Man taip neatsitiko. Taip įdomu sekti keliautojo pasakojimą, o jeigu tas keliautojas keliauja po pažįstamas vietoves, žiūrėk, ims, ir užsuks į tavo kiemą, jeigu būsi prisiklijavęs lange žvaigždę... Arba turėsi kriaučiui darbo. Tiesa, keliavo jis prieš beveik 150 metų... Bet dėl to tik dar įdomiau skaityti.

Ką tada veikė žmonės? Kaip jie rengėsi? Kaip pramogavo? Kokia buvo jų buitis? Viskas detaliai aprašyta. Dainos, šokiai, laidotuvės, krikštynos, o vestuvėse Juzė pabuvojo net dvejose. Norintys savas vestuves atšvęsti pagal ypač senovinius papročius, gali nemažai scenarijaus nusirašyti nuo Valančiaus. Gausu ir žaidimų. Tokių, kad kartais net sunku įsivaizduoti, kaip juos žaisdavo jau beveik suaugę žmonės. Bet juk viskas buvo prieš 150 metų... Pritrūko tik gamtos, aplinkos aprašymų.

"Palangos Juzę" gal nebūtų taip įdomu skaityti, jei ne jos kalba, kuri, žinoma, per tiek metu nemažai pasikeitė. Daug nebevartojamų, arba jau pamirštų žodžių, kurių reikšmę jau reikia prisiminti. Kai kur reikia net gerokai pagalvoti, ką vienas ar kitas žodis galėtų reikšti. Daug gražių pasakymų, juokų, pašmaikštavimų.

Ir dar. Kada šiandien taip populiaru rinkti visokias meniškiausias, kūrybiškiausias knygas, man nieko nėra gražiau už šias, senojo Vagos leidimo, puoštas dailininko Vytauto Jurkūno iliustracijomis. Skaityti jas - ypatingas malonumas. Ir popierius, ir šriftas ir puošnios iliustracijos, viskas tarsi sukuria tokį skaitymo džiaugsmą, kad nemiela, mokyklos suole visai nepatikusi knyga virstų smagiu ir ypatingu kūriniu.

Tinklaraštis Ką skaityti rekomenduoja - tikriems savos literatūros gerbėjams.

KORČAKAS, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis. [pasaka]. Iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. Iliustr. J. Srokovskis. Vilnius: Vaga, 1982. 390 p.

Suaugusieji neturėtų skaityti mano apysakos, nes joje yra netinkamų...

KORČAKAS, Janušas. Karalius Motiejukas Pirmasis. [pasaka]. Iš lenkų k. vertė Antanas Paraščiakas. Iliustr. J. Srokovskis. Vilnius: Vaga, 1982. 390 p.

Suaugusieji neturėtų skaityti mano apysakos, nes joje yra netinkamų skyrių, jie nesupras ir šaipysis iš jų. Bet jeigu labai norės, tegu pamėgina. Juk suaugusiems neįmanoma uždrausti, jie nepaklausys, - ir ką jiems padarysi? (psl. 6).

1-oji perskaityta iš tinklaraščio Ką skaityti? knygų iššūkio sąrašo.

Nepaisiau įžangoje parašyto autoriaus perspėjimo ir pamėginau paskaityti knygą vaikams. Mėginti buvo ką, nes visi mano vaikiški mėginimai perskaityti šią knygą jau buvo pasibaigę nesėkme.

Išskirtinė, ir savo nevaikišku dydžiu, ir turiniu, neleidusi savęs pamiršti daugelį metų, knyga pagaliau pasidavė. O visą jos turinį nepaprastai gerai vaizduoja viršelis - tame berniuko paveiksle atsispindi visas kūrinio liūdesys ir apmąstymai. O minčių jame tikrai daug.

Tai pasaka apie vaiką, kuris netikėtai, mirus tėvui, tampa karaliumi ir supranta, kad viskas dabar jo valioje. Autorius tikrai labai paprastai ir žaismingai seka pasaką apie Motiejuką, norintį pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį, gražesnį, patogesnį gyventi vaikams. Bet pasirodo, tai įgyvendinti nėra taip paprasta. Tenka susidurti su išdavystėmis, veidmainyste ir kitomis, ne pačiomis geriausiomis žmonių savybėmis. O kur dar karai ir tremtis...

Pasaka parašyta 1923 m., daugeliui pirmųjų jos skaitytojų aprašomi įvykiai tikriausiai net neatrodė išgalvoti: sunkus gyvenimas, artėjanti fašizmo ir karo grėsmė buvo labai reali. Paties autoriaus globojami vaikai kartu su juo patyrė tragišką žydų likimą, buvo išgabenti į Treblinkos mirties stovyklą, ir niekas niekad jų daugiau nebematė (šaltinis).

Nors šiandieniniam vaikui tai tėra tik pasaka, bet ją perskaityti sugebėtų, o ir norėtų tikriausiai ne kiekvienas. Filosofijos čia su kaupu: kiekviename puslapyje, kiekviename sakinyje. Motiejukas daug mąsto, galvoja, rašo dienoraštį, bando daryti išvadas, bet to vienintelio ir teisingo atsakymo, kaip padaryti žmones laimingus, arba kaip suprasti gyvenimą, neranda, nes tokio vienintelio ir teisingo atsakymo nėra.

Knyga liūdnoka. Nelinksma, kada norai taip paprastai, tarsi mostelėjus burtų lazdele, nesipildo. Linksmumo neprideda ir tragiška knygos pabaiga. Tačiau pati autoriaus idėja vaikams paprastai papasakoti apie sudėtingą gyvenimą žavi, todėl knyga dar ilgai išliks atmintyje kaip pasaka apie Karalių Motiejuką, norėjusį padaryti pasaulį gražesnį.

Kuomet dar prieš Naujuosius paėmiau šią knygą į rankas, negalėjau jos skaityt. Lyg ir turiu perskaityt, lyg ir pasižadėjau, bet jau po kelių puslapių buvo pernelyg žiauru. Pakankamai nugyvenau, žinau, kad žiauru ne tik...

Kuomet dar prieš Naujuosius paėmiau šią knygą į rankas, negalėjau jos skaityt. Lyg ir turiu perskaityt, lyg ir pasižadėjau, bet jau po kelių puslapių buvo pernelyg žiauru. Pakankamai nugyvenau, žinau, kad žiauru ne tik filmuose, knygose, bet ir- gyvenime. Todėl ir neskaičiau. Paėmiau į rankas ją tik vakar- grąžino skaitytoja. Netikėtai atsivertė pavasariškas puslapis.

"Dienos ima tekėti greitos ir saldžios. Tarytum medumi pasaldintas gėrimas arba sula, kuri muša pavasarį iš pačių žemės gelmių, teka šakom...".

Čia buvo pradžia. Po to- nuo pradžių iki galo.

Knyga turi būti skaitoma vienu atodūsiu- tarsi lietuvių liaudies pasaka. Sukrečianti, neleidžianti užmigti ir dar aplankanti sapne...

Iš antro karto prisėdau prie šios knygos ir tada "prarijau"... Negyvenamoje saloje,kuriamas filmas jaunimui pagal realybės žaidimo taisykles, taip pateikiamas knygos siužetas. Įdomu buvo jausti jaunatvišką dvasią, kartu su...

Iš antro karto prisėdau prie šios knygos ir tada "prarijau"... Negyvenamoje saloje,kuriamas filmas jaunimui pagal realybės žaidimo taisykles, taip pateikiamas knygos siužetas. Įdomu buvo jausti jaunatvišką dvasią, kartu su veikėjais jaudintis ir laukti tolesnių įvykių. Pasiūlytas psichologinis žaidimas, norėtūsi realybėje pasiūlyti jaunimėliui pažaisti... o ir pačiai būtų įdomu.

Skaitydamas knygą į ją žiūrėjau kaip į grožinės literatūros kūrinį, o kaip į Murakamio memuarus memuarus.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart...

Skaitydamas knygą į ją žiūrėjau kaip į grožinės literatūros kūrinį, o kaip į Murakamio memuarus memuarus.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart užsukęs į kokią knygų parduotuvę vis pasklaidydavau, perskaitydavau kelis puslapius. Atsimenu, prieš bėgant pernai metų Vilniaus maratoną, kaip tik atsiverčiau Murakamio pasakojimą apie tai, kaip jis bėgo ultramaratoną, kaip tik tą vietą, kurioje jis pasakoja, kaip bėgdamas vis kartoja mantrą, jog tėra tik mašina, o ne žmogus. Įsivaizduoju, kokia keista ši teksto vieta turėtų būti ne bėgikui. Nors Murakamis labai vaizdžiai ir įtaigiai pasakoja apie bėgimo metu patiriamus įspūdžius, tačiau tik po kelių dienų pats bėgdamas savo pirmuosius gyvenime 42,195 km supratau, ką Murakamis turėjo galvoje. Keistas jausmas, kai trisdešimtajame kilometre vis dar bandai palaikyti orumo ir savigarbos negriaunantį bėgimo tempą, o abiejų kojų šlaunų raumenys sutraukti mėšlungio, be proto norisi burnon įsimesti ką nors saldaus, o tave lenkia kaulus barškinantys senukai. Gal pasakysiu kiek banalokai, bet to nepatyrę žmonės tikriausiai ne visiškai supras ir pačią knygą.

Kai kas perskaitę šią Murakamio knygą gali pavadinti jį arogantišku. O kodėl gi ne? Aš taip pat savimi didžiuočiausi, jei turėčiau ryžto per mėnesį nubėgti vidutiniškai 350 km. Skaitydamas šią knygą dar geriau susipažinau su Murakamiu, mano ir taip mėgstamu rašytoju. Ir dabar žinau, kad mus sieja ne vien jo kūriniai, bet ir tas bėgikų savitarpio supratimo ir pagarbos jausmas.

Tai įdomi ir įtaigiai parašyta knyga apie bėgimą, triatloną ir kūrybą. Rekomenduoju.

P.S. Pavasaris prasidėjo, tuoj bus galima atidaryti šiltąjį bėgimo sezoną.

Pirmą kartą šis kūrinys buvo išverstas į lietuvių kalbą jau 1948 metais, tačiau šis leidimas (Aukso žuvys, 2012, Vilnius) visai kitoks (pretenduoja tapti geriausia metų verstine knyga!), visų pirma, knygos pradžioje visai...

Pirmą kartą šis kūrinys buvo išverstas į lietuvių kalbą jau 1948 metais, tačiau šis leidimas (Aukso žuvys, 2012, Vilnius) visai kitoks (pretenduoja tapti geriausia metų verstine knyga!), visų pirma, knygos pradžioje visai ne pirmas kūrinio skyrius, o trys straipsniai lyg įvedantys į knygos pasaulį ir atsakantys į klausimus: Kas? Kur? Kodėl?. Pavyzdžiui kodėl autorius pasirinko rašyti apie lietuvius? Man patiko šis leidėjų sprendimas, nes skaitant straipsnius skaitytojas supažindinamas su autoriumi, rašymo aplinkybėmis ir įsitikina kūrinio aktualumu šiomis dienomis. Ši knyga turi savo svorį, tiek idealogine, tiek menine reikšme. O ir nešiotis rankinėje ne taip jau lengva...Todėl norėčiau šį kūrinį apžvelgti iš kelių pusių, pažiūrėt pro skirtingus stiklus.

Taigi, vertinant pačią knygos išorę pasakyti tikrai yra ką. Knyga kietu viršeliu, standartinio formato. Viršelis nėra labiausiai patraukiantis dėmesį, atrodo ir gelsva spalva nelabai tinka. Juk džiunglės! Kur žaluma?, -pamaniau paėmus ją į rankas. Tačiau, iš tiesų viskas yra taip, kaip ir turėtų būti- džiunglės šioje plotmėje, tai ne Pietų Amerikos Amazonė, tai fabrikų rajonas- mažai spalvų, vienodi pastatai, skurdas ir blankumas. O viršelyje vaizduojami rajonai yra tikrų tikriausia reprodukcija to, kas tikrai egzistavo. Taip pat labai į akis kritos plačios paraštės (iš visų pusių) ir mažos raidės. Manau, gerokai prasilenkta su standartu, bet gal taip įdomiau? Na, bent jau ne tiem, kurių prastas regėjimas...Taip pat būtinai noriu išreikšti susižavėjimą žmogumi kūrusiu ketvirtąjį viršelį, t.y. knygos nugarinę pusę. Dažnai tenka padėti knygą į šalį vien dėl to, kad neįmanoma suprasti, ko tikėtis ir apskritai apie ką yra knyga, o ketvirtasis viršelis tik dar labiau viską supainioja, na, bet šiuo atveju, pataikyta į dešimtuką- nei per daug, nei per mažai. O ir skaitytojams apsispręsti pirkti šią knyga sunkumų, manau, nekilo.

Pereinant prie turinio, kūrinys vaizduoja pirmąją emigracijos bangą į JAV ir ten patekusių lietuvių likimą. Pirmasis skyrius sukuria tokią šventinę nuotaiką, kad net nesinori tikėti, kad gali būti kažkas ne taip. Vaizduojamos tradicinės lietuvių vestuvės. Man, kaip lietuvei, tikrai glosto savimeilę skaitant amerikiečių autoriaus knygą apie lietuvius. Nuo šių vestuvių ir prasideda visa istorija: šeimos atvykimias į JAV, įsikūrimas, darbo paieškos, vaikai, paskola namui... Vaizdas lyg būtų kalbama apie XXI a. tautiečius atskridusius į išsvajotąjį Londoną. Tačiau viskas pamažu ima griūti- kortų namelį nupučia Amerikos vėjas. Netrukus pradeda rutuliuotis problemos, nepritekliai, neteisybė, o kai atrodo, kad jau blogesnės situacijos ir negali būti BUM- pasipila dar skaudesni įvykiai. Galiausiai, prieinama iki taško, kai visas veikėjų gyvenimas susilygina su žeme, nes nebėra tiesiog nieko- svajonių, vilties, užuovėjos. Vienintelis keistas dalykas netikėtai išniręs prieš akis, kodėl pagrindiniai veikėjai netrokšta grįžti atgal į Lietuvą? Matyt, autorius, nebuvo patyręs tėvynės ilgesio ir viską suvedė į neteisingą sistemą. Išaiškėja, kaip žmonės buvo apgaudinėjami, skriaudžiami ir malami kapitalizmo mėsmalės- tikrąja ta žodžio prasme (suprasit, ką turiu omeny perskaitę knygą).

Šią knygą įveikiau per savaitę ir neabejotinai buvau priversta susimąstyti. Ir visgi iškyla klausimas, tai kodėl aš rekomenduočiau ir kodėl verta skaityti šį kūrinį? Atsakymas slypi viename iš Džiunlgėse pateiktų straipsnių: "Pripažinkime - "Džiunglės" buvo parašytos mėginant pakeisti pasaulį." (D.B.)

Apie šio rašytojo knygas galima pateikti tik sausą aprašymą. Trumpa poros sakinių anotacija. Nes jei pradėčiau pasakoti - neliktų intrigos. Nebeliktų to kruopščiai po gabalėlį lipdomo nuotykio ir nuostabos.

Jean -...

Apie šio rašytojo knygas galima pateikti tik sausą aprašymą. Trumpa poros sakinių anotacija. Nes jei pradėčiau pasakoti - neliktų intrigos. Nebeliktų to kruopščiai po gabalėlį lipdomo nuotykio ir nuostabos.

Jean - Christophe Grange - autorius, kurį gali įsimylėti arba po pirmų puslapių pasiųsti toli. Aš jį myliu nuo pirmos į lietuvių kalbą išverstos knygos "Purpurinės upės". Ir lieku jam ištikima. Knygų lentyna jam paskirta ir vis pildoma.

Kai kas jį vadina prancūzų S. King'u. Ne, man jie niekiek nepanašūs. Abu šaunūs, tačiau visiškai skirtingi. J. Christophe herojai - paprasti, vienatvės, liūdesio, neatrastos meilės kamuojami šiuolaikiniai žmonės, paskendę dideliuose miestuose. Su kuriais labai lengva susitapatinti. Nes ir tu vienišas. Ir tau reikia nuotykio.

Žana - Paryžiuje gyvenanti, atkakliai siekianti pripažinimo, teismo tyrėja. Ieškanti meilės ir nepakenčianti neištikimybės. Persikiojimas slaptai: klausimosi įranga jos mylimojo psichiatro kabinete. Paryžiuje siautėjantis žudikas - kanibalas. Vienas iš psichiatro pacientų, kalbantis apie mišką, kuris žudo. Daina, kurios žodžiai užstrigs ir jums: http://www.youtube.com/watch?v=y4XWlmtB8y8

Grange pakviečia į nuotykį ir (šiuo atveju) jautiesi suintriguotas, ir toks pamirštas, kad gali įsimylėti žmogų tik iš jo balso. Laikai rankose bilietą ir jau leidiesi Argentinoje, kur prasideda naujas tavo istorijos etapas. O tuomet po visų nuotykių supranti, kaip gerai būti vienišam, mėgautis žalia arbata ir baltais ryžiais ir žiūrėti mėgstamą serialą. O nuotykius, kur praliejamas kraujas, palikime knygoms. Ir rašytojams mokantiems juos išspręsti laimingai.

Šį kartą renkuosi knygą alternatyvą, nes jau žinau kurios iš pagrindinio sąrašo neskaitysiu.

Taigi - Nomedos Marčėnaitės "Lėlė". Knyga vertinama kaip reikšmingiausias metų debiutas ir geriausia knyga mažiausiems...

Šį kartą renkuosi knygą alternatyvą, nes jau žinau kurios iš pagrindinio sąrašo neskaitysiu.

Taigi - Nomedos Marčėnaitės "Lėlė". Knyga vertinama kaip reikšmingiausias metų debiutas ir geriausia knyga mažiausiems skaitytojams. Buvo nominuota ir "Metų knygų rinkimuose". Tai knyga vaikams, tačiau man buvo malonu ją skaityti. Mane suintrigavo kaip autorė atskleis vaikams savo rašymą. Tai debiutas kaip rašytojos ir kaip vaikų knygų dailininkės. Iliustracijos, smulkios detalės jaukiai apsigyvena puslapiuose. Į pasakojimą taip pat įtraukiami vaikų piešiniai ir namų apyvokos daiktų fotografijos. Skaitydama tarsi vaikščiojau po seną medinį močiutės namą, kuriame pilna jaukių kampelių, nepažintų palėpės lobių..

Penkiametė Vaiva paliekama pas močiutę kaime, nes mama turi vykti į Airiją. Pagalvojau, kad tai socialinis motyvas, kuris tampa vis populiaresnis. Atrodo reiktų užjausti mergaitę, bet ji neliūdi, jos laukia nauji atradimai ir potyriai. Mažoji pas močiutę daug nuveikia, tačiau didžiausias jos atradimas - ant aukšto rasta sena lėlės galvelė. Tęsiamos paieškos kas galėtų pakeisti lėlės kūną.. Gal liepų žiedų maišelis? Gal meškiuko kūnas?

Pasakojimas puikus pavyzdys vaikams, kurie nenoriai važiuoja pas močiutes su išankstiniu nusistatymu, kad bus nuobodu. Tai pavyzdys, kada mažuose dalykuose mergaitė sugebėjo patirti nuotykį.

Manau ši knyga tikrai tinka skaityti ir mažiesiems, ir suaugusiems. O tėvai vartydami šią knygą kartu su vaikais turės ir dar daug ką papasakoti..