" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai...

" (...) aš neįstengiau nugalėti, gal net rimtai susikaupti neįstengiau..."



Visi yra įpratę lietuviškas knygas, o ypač tas, išėjusias dar gūdžiais Lietuvos nepriklausomybės metais, laikyti bevertėmis ar tiesiog sumaniai sužaisto nereikšmingo rašytojo populizmu padarinio "prastu skoniu". Paprasčiau - nusišypsojo sėkmė menkam rašytojūkščiui išleisti neregėtai didžiulio tiražo knygą Lietuvoje.



Skubu paprieštarauti bei kartu visiems įvertinti didžiulį lobį, kurį mums paliko Ričardas Gavelis. Šiam rašytojui netinka jokie pliurpalai apie vėjų gaudymą plikame lauke ar literatūrinės šlovės siekimą.



"Jauno žmogaus memuarai" - tai knyga, apie jauną, ambicingą, iš esmės besilaikantį dorovės principų, bet tuo pačiu ir silpnavalį žmogų, nesugebėjusį tinkamai pasipriešinti sistemai. Kūrinio herojui, laiškus savo buvusiam kambariokui, savotiškam gyvenimo guru Tomui Kelertui, rašiusiam Leonui Cipariui gyvenimas buvo nelengvas, nors... kam jis tuo metu buvo lengvas? Sovietinis rėžimas kūrė naujos kartos žmogų - nemąstantį, neturintį savos nuomonės žmogų, beatodairiškai paklūstantį nustatytajai tvarkai. Niekingo sovietinio gyvenimo realijos atsispindi minėtame kūrinyje - keturiolikoje Cipario laiškų Kelertui, primenančių idiotizmu persmelktą realybę, kurioje nelemta gyventi žmogui, norinčiam gero ne tik sau, bet ir kitiems. Tai savotiškas įspėjimas, galbūt net padrąsinimas Kelertui apsisaugojant nuo to pavojingo fantasmagoriškų sporų lietaus, nuo kurio pasislėpti nesugebėdavo nė pats Ciparis.



"Sergėkitės jų ir, dėl Dievo meilės, nemanykit, kad juos įveikti lengva. Lengvai jie nepasiduos. Jų reikia bijoti. Juos būtina deramai įvertinti. Jie nebijo jokių užkeikimų. Kova su jais - ne džentelmeniškas sportas. Tai karas. Rimtas, ilgas, atkaklus karas."



Su kiekvienu perskaitytu lapu mano susižavėjimas vis augo ir augo. Nors patsai knygos veikėjas Ciparis kalba apie sovietmetį, nejučiomis patį veiksmą prilygindavau šiai dienai - juk viskas kone identiška, panašu! Bet mano pagyras ši knyga pelno ne vien dėl to. Skaitai žodį po žodžio, sakinį po sakinio, puslapį po puslapio ir nesusilaikai darkart nenustebdamas - kaip, po paraliais, tokią knygą galėjo parašyti lietuvis???



Pasirodo, kad galėjo.

Albert Camus. Svetimas.

Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis...

Albert Camus. Svetimas.

Ar Jums pažįstamas jausmas, kai visi aplink kažko iš Jūsų laukia, bet jūs neįsivaizduojate ko? Jūs galvojate, o ką šioje situacijoje jaučia eilinis žmogus, kokie TURI būti jo veiksmai, kaip jis TURI pasielgti? Įtampa vis auga, nes atsakymų į šiuos klausimus iš tikrųjų nėra... Kad neatrodytų kvailas, žmogus sugalvojo etiketą - teisingo elgesio taisykles. Ir štai kur prasideda viso gyvenimo absurdas.

Camus rašo aiškiais ir sausais sakiniais, ir lyg tai daugiau pasakyti tikrai nieko nenori, bet vis tiek skaitai tarp eilučių - kam apsunkinti sau gyvenimą ir išgalvoti neegzistuojančių problemų? Gyvenimas yra paprastesnis nei tu manai. Tokiais principais vadovaujasi pagrindinis knygos (tiksliau apsakymo) veikėjas Merso (prancūzų kalba jo vardas yra susijęs su mirtim, tai kad visą savo optimizmą atidėkit į šalį). Merso tiesiog gyvena šia akimirka ir nesusimąsto kodėl daro vienaip arba kitaip. Jis valgo, rūko, dirba, žiūri pro langą, savaip mėgaujasi kiekviena sekunde, bet ir šių laimingų sekundžių nesureikšmina. Prancūziškas išsireiškimas comme il faut jam nesuprantamas dalykas, tačiau jis pastebi, kad žmonės, gyvenantys aplinkui, turi kažkokią neaiškią "teisingos reakcijos" sistemą. Iš pirmo žvilgsnio Merso atrodo bejausmis ir gal net kvailokas ar naivus, bet paskui pasirodo, kad tas "bajausmiškumas" ir yra jo požiūris į gyvenimą, čia jo įsitikinimasi ir nenoras susilieti su dauguma, vaidinti ant publikos, elgtis deramai.

Visas veiksmas pas Camus prasidėjo šokiruojančiais žodžiais - "Šiandien mirė mama. O gal vakar, nežinau." Po šių žodžių iškart pradedi kaltinti Merso abejingumu. Visgi tai mama, žmogus, kuris padovanojo tau gyvenimą... Bet paskui viskas atrodė logiškai - Merso ir jo mama susvetimėjo, neturėjo ko pasakyti vienas kitam ir jau nieko vienas nuo kito nebelaukė, be to Merso neturėjo pakankamai lėšų mamos priežiūrai, todėl ir nusprendė atiduoti ją į senelių namus prie bažnyčios. Ten mama ir mirė. Jis neprisiminė kiek jai buvo metų, neverkė laidotuvėse, nepanorėjo paskutinį kartą pažvelgti į mirusiąją, ir dar, o Jėzau, išdrįso tūkiti ir gerti kavą su pienu pri jos karsto. Šventvagystė ir begėdiškumas! Tai buvo lemiama Merso klaida.

Kai kurių jo veiksmų paaiškinti tiesiog neįmanoma, gal aš irgi labai jau pripratųsi "teisingai" reaguoti ir kiekvienam veiksmui ieškoti priežasties, kiekvienoje akimirkoje ieškoti prasmės, kad nebegaliu matyti paprasčiausių dalykų. Trečioje knygos dalyje vyksta teismas - Merso nušovėarabą. KODĖL? Jis atsako - dėl saulės. Visi juokiasi, o Merso daugiau nieko nepriduria ir net nebando pateisinti savęs. Man labai peršėjo sugalvoti jam pateisinimą, papildyti jį, prirašyti jam kažkokių jausmų ar minčių, kurių jis niekad gyvenime neturėjo. Matot, įprotis!

Galu gale Merso pripažįsta kaltu ir priteisia jam mirties bausmę. Bet labiau ne už tai, kad jis padarė nusikaltimą nužudydamas žmogų, o už ten, kad nederamai elgėsi per mamos laidotuves. Atrodo juokinga, bet čia ir išlenda bjauri tiesa - jeigu nesinori verkti, kodėl turi, PRIVALAI?...

Merso buvo mirties, kaip ir visi, ir kaip ateistas, bijo nežinomumo, o kas bus po? Kunigas jo klausia "Nejaugi manai kad mirsi VISAS? Kaip gali susitaikyti su šia mintim?". Ir paskui dar pažada pasimelsti už jį. Čia pirmą kartą Merso prarado kantrybę ir pasiuntė kunigą ir visą religiją velniop. Gal kiti žmonės ir rado joje išeitį, bet jam per visą gyvenimą to nereikėjo, tai kas pasikeitė dabar?...

Žodžiu, Camus "Svetimas"- puikus fonas pamastymams apie amžinus klausimus.

Įvertinimas 9/10

Trumpas apybūdinimas: Egzistencialumo pagrindai

Pradėjęs skaityti Vydūno Raštus, nusikeli 100 metų atgal. Tai tikras saldainiukas XX amžiaus istorijos, bei senosios Lietuvių ( Mažosios Lietuvos Lietuvninkų) kalbos mylėtojams. Knygoje galime mėgautis orginalia Vydūno...

Pradėjęs skaityti Vydūno Raštus, nusikeli 100 metų atgal. Tai tikras saldainiukas XX amžiaus istorijos, bei senosios Lietuvių ( Mažosios Lietuvos Lietuvninkų) kalbos mylėtojams. Knygoje galime mėgautis orginalia Vydūno kalba.

Tikriausiai daugelis esate girdėję apie Vydūno išmintį ir mokymą sveikai gyventi. Dėl to, jau seniai norėjau perskaityti Vydūno raštus. Pradėjau nuo Vydūno raštų antros dalies, kur atspausdinti ankstyvieji teosofijos bei vėlesnieji praktinio pobūdžio mąstytojo veikalai. Skyriuje "Sveikata, jaunumas, grožė", kaip tik ir rašo apie meną išlikti sveikam. Čia Vydūnas įdomiai rašo apie teisingo kvėpavimo svarbą ir net pateikia įvairių kvėpavimo pratimų, norint nusiraminti, valytis organizmą, ruošiantis kalbai ir t.t. Kitas skyrius moko, kaip teisingai maitintis - daug kas lyg ir žinoma, tik taip pat radau įdomių ir dabartinėmis žiniomis prieštaringų teiginių, kaip kad:

1)nereikia nieko gerti, skysčių užtenka, kiek jų gauname su maistu;

2) mėsa neturi jokiu naudingu medžiagų - nei mineralų, nei energijos;

3) gyvuliniai riebalai sveika;

4) vaikams iki 7 metų nesveika valgyti kiaušinius (remiantis biochemiku ir dietologu Ragnar Berg)

Taip pat pateikiama įdomių patarimų, kaip prižiūrėri odą, kad ji būtų sveika, kaip aktyvinti galūnių kraujotaką, kaip sutvarkyti savo namus, kaip teisingai prižiūrėti savo jausmų-minčių gyvatas.

Čia pagrinde aptariu sveikos gyvensenos idejas, nors šiame raštų tome taip pat gvildenamos ir filosofinės temos apie gimdymą, žmogų, žmoniją, likimą. Daug Vydūnas remiasi Indų vedomis.

Suomių rašytojas Mika Waltari savo istoriniam romanui, atnešusiam rašytojui pasaulinį pripažinimą, ruošėsi beveik dešimtmetį. Jis studijavo įvairią istorinę medžiagą, rinkdamas informaciją ne tik apie Senovės Egipto...

Suomių rašytojas Mika Waltari savo istoriniam romanui, atnešusiam rašytojui pasaulinį pripažinimą, ruošėsi beveik dešimtmetį. Jis studijavo įvairią istorinę medžiagą, rinkdamas informaciją ne tik apie Senovės Egipto istoriją, kultūrą ir jos papročius, bet tuo pačiu metu jis domėjosi ir aplinkinių civilizacijų pasiekimais, sąsajomis su Nilo upės valstybe. Nors grupė kritikų priekaištauja knygos autoriui, jog šis užsimojo tiksliai nupasakoti autentišką Afrikos krašto gyvenimą, kai pats niekada nėra aplankęs Egipto, nėra matęs jo piramidžių ir senųjų miestų. Vis dėlto Mika Waltariui pavyko nepaprastai įtaigiai atkurti praėjusį laikotarpį, tą nenuginčijamai liudija ir knygos kaip bestselerio statusas, jos vertimai į daugybę pasaulio kalbų.

Detalus istorinio konteksto atkūrimas neretai leidžia pamiršti, jog pagrindinis pasakojimo veikėjas Sinuhė Egiptietis tėra šio suomių rašytojo išgalvotas herojus, o ne prieš kelis tūkstančius metų gyvenęs ir realiai veikęs faraonų rūmų gydytojas. Taigi ši knyga yra Sinuhės viso gyvenimo išpažintis ir prisiminimai apie patirtus nuotykius, išmoktas pamokas, sutiktas įsimintinas istorines asmenybes ir mylimus žmones. Sinuhę dar kūdikį rado Nilo plukdomą krepšyje, jį užaugino bevaikiai Tėbų gydytojas su žmona, vėliau siekę, kad jų sūnus pasektų tėvo pėdomis ir taptų gydytoju. Kadangi Sinuhė buvo gabus ir jam netrūko laimės, berniukas tapo pripažintu karališkųjų rūmų gydytoju ir taip visam gyvenimui susietas su faraonu Echnatonu, tuo metu įgyvendinusiu religijos reformą visame Egipte. Ypatingas vaidmuo Sinuhei Egiptiečiui leido apkeliauti aplinkinius kraštus ir išmokti ne tik naujų gydymo metodų, bet ir pažinti kitas valstybes. Taip Mika Waltaris skaitytoją detaliai supažindino su dalimi XIV a. pr. Kr. istorijos ir kultūros, pateikęs savą to meto valdovų tikslų, įvykių sąsajų bei priežasčių pasakojimą, kurį įtvirtina ir struktūruoja realūs tuomet nutikę įvykiai, egzistavę veikėjai, gyvavęs ištisas kultūrinis kontekstas: Sirijos, Kretos, Mitanijos...

Sinuhės Egiptiečio istorija yra kartu pasakojimas apie žmogaus gyvenimo patirtį, kai bėgant metams keitėsi jo supratimas. Jaunystėje buvęs naiviu ir geraširdžiu, Sinuhė nelabai pasikeičia ir sulaukęs brandos, vis dėlto jo išgyvenimai, teisingi ir klaidingi sprendimai, neleidžia nė akmirkai skaitytojui likti abejingam herojaus likimui ir patirtiems išgyvenimams.

Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko...

Prieš pradėdama skaityti šią knygą tikėjausi, kad tai bus humoristiniai išeivio iš savo tėvynės prisiminimai. Buvau teisi tik iš dalies, nes rašymo stilius man buvo kiek netikėtas dėl ironijos, greitų erdvės ir laiko pokyčių. Viename skyriuje pagrindinis veikėjas Aleksandaras - mažas berniukas savo gimtajame mieste Višegrade (Bosnija ir Hercegovina) žvejoja ant Drinos kranto ir tik jam vienam suprantamu būdu bendrauja su mirusiu seneliu. Tuo tarpu kitame - jis jau suaugęs vaikinas, gyvenantis Esene (Vokietija) ir vis dar rašantis laiškus mergaitei, pasilikusiai gimtojoje šalyje, kai ten keitėsi politinė situacija. Skaitant, kartais norėjosi kvatoti, o kartais verkti. Tai puiki knyga, besidomintiems istorija (juk ir mes buvome okupuoti) ar tiesiog žmonėms, kurie šiuo metu toli nuo savo tėnvynės ir jaučia nostalgiją. Nesitikėkite lengvo skaitymo. Kita vertus tikiu, kad ši Saša Stanišic knyga padės geriau suprasti žmonių, kurie negali gyventi savo gimtojoje šalyje padėtį ir jausmus. Juk dažnai labiau vertiname tai, ko netekome ir nebegalime turėti.

Martyno Starkaus pirmoji knyga "Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"" yra pirmoji mano perskaityta tokio tipo knyga. O koks gi tas tipas? Tai dienoraštis, tačiau kartu primenantis ir straipsnius žurnaluose su išskirtais...

Martyno Starkaus pirmoji knyga "Šilko kelias arba 10 000 kilometrų su "Pagieža"" yra pirmoji mano perskaityta tokio tipo knyga. O koks gi tas tipas? Tai dienoraštis, tačiau kartu primenantis ir straipsnius žurnaluose su išskirtais keliais vėliau rašomais sakiniais. Iš pradžių tai šiek tiek blaškė, bet vėliau supratau, kad tai puiki galimybė pamiršus apie ką buvo rašoma ankstesnėse dienose, tiesiog perskaityti tuos sakinius ir viską prisiminti.

Esu kažkada žiūrėjusi Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionių laidas - mini dokumentinius serialus ir žavėjausi vietovėmis, jų drąsa ir humoro jausmu. Šio dalyko netrūksta ir knygoje. Jau pirmą vakarą skaitydama, ne taip jau retai kambario tylą nutraukdavau garsiu juoku. Labiau įsigilinti į pasakojimą padėjo nuotraukų gausa.

Jei reiktų vertinti šią knygą, vertinčiau labai gerai. Taip, tai nėra ta knyga, kuri pakeis požiūrį į gyvenimą, atskleis didžiąsias gyevnimo tiesas, tačiau ji leidžia praplėsti akiratį. Skaitydama šią knygą gali pabūvoti vietovėse, kuriose dar neteko būti ir galbūt neteks, tačiau jei visgi nusišypsotų tokia laimė, šių keliautojų patirti nuotykiai, gali padėti išsisukti ir iš keblių situacijų.

Taigi, rekomenduoju šią knygą skaityti, kai norisi kažko lengvo, gero ir šilto. Ypač tinkama šaltiems žiemos vakarams ar dar tik prasidedančiam pavasariui.

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių...

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių nuorodos. Kad ir koks tai neįžvalgus pastebėjimas būtų, autorius meistriškai suraizgė šias temas į vieną įtaigią istoriją, suvirpinsiančią net ir uoliausio ciniko širdį. Skonio reikalas, tačiau ekranizacijos prašyte besiprašančios dramatiškos ir netikėtos siužeto vingrybės tinka ir masių, ir gurmanų skoniui. Daugiasluoksniškumas - dar viena romano stiprybių. Vartoti galima lengvai ir greitai, o galima skrosti psichologizmo okeanus, teisiant ir teisinant pagrindinį veikėją Amirą, silpnumo akimirką neužstojusį draugo Hasano, kuriam tai atnešė fatališkus padarinius. Kad ir kaip vėliau Amiras gailisi ir bando atpirkti savo kaltę, neapdairaus įvykio atgarsiai ataidi dar ateinančioms kartoms. Vaikiška kova dėl tėvo dėmesio ir iš to kilęs siekis žūtbūt laimėti aitvarų varžybas tampa tikrų tikriausia kilpa Amirui ir neslopstančiu skauduliu širdy. Jautri ir ryški istorija, neleidžianti imti galvoti, kad ką nors čia įmanoma nuspėti. Beje, vėlgi grįžtant prie minėtos ekranizacijos. Į ekranus knygos istoriją ryžosi perkelti režisierius M.Foster ir to paties pavadinimo filmas buvo tikrai neblogas. Šiaip jau priklausau tai bambeklių kategorijai, kurie nepraleidžia progos pamurmėti, kad filmai knygų nenurungs. Nenurungė ir šįkart, bet nesakyčiau, kad itin atsiliko. Psichologiniai momentai užfiksuoti taip pat jautriai, jausmų peripetijos ne ką mažiau įtraukia. Dar vienas dalykas, kurį privalu paminėti - istorinis romano kontekstas. Jeigu romanas tikrai neįtraukė (vargu, ar taip gali nutikti), turėkite omeny, kad mažų mažiausia išgirsite apie sunitų ir šiitų santykius, politinių įvykių kaitą Afganistane, mudžahedų ir talibų rolę jame. Tokios intelekto drožlės tikrai nepakenks, bet nejaugi tai ir viskas? Romanas "Bėgantis paskui aitvarą" visgi turi viską, ko reikia bet kokiam skaitytojui. K.Hosseini klasiku gal ir netaps, tačiau jo romanas tikrai yra vienas tų, kurį į skaitinių eilę įrašyti verta.

Makso Frajaus "Amžinybės glėbyje" - tai antroji knygų serijos Echo labirintai knyga. Ji tikrai niekuo nėra prastesnė už pirmąją dalį, gal būt turi savų pranašumų. Ją perskaitęs jau tampi įkalintas tuose Echo...

Makso Frajaus "Amžinybės glėbyje" - tai antroji knygų serijos Echo labirintai knyga. Ji tikrai niekuo nėra prastesnė už pirmąją dalį, gal būt turi savų pranašumų. Ją perskaitęs jau tampi įkalintas tuose Echo labirintuose, nes neskaityti Makso Frajaus darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kasdienės perskaitytų puslapių normos auga, o kūnas reikalauja dar. Šitos knygos pagrindinis koziris yra neapsakomai geras humoro jausmas. Ją privalu skaityti užsidarius vienam, nes ištinkantys juoko priepoliai perskaičius vieną ar kitą knygos vietą namiškius ar draugus gali nejuokais išgąsdinti. Žinoma, didesnis pavojus gyvybei negresia.

Taigi, jei šiuo metu neturite, ką skaityti, greičiau pasiimkite šią knygą iš bibliotekos (geriausia būtų pradėti nuo pirmosios dalies) ir persikelkite į tą paslaptingą sapnų pasaulį, nes būtent ten ši knyga ir nukelia.

Kadangi, kai prisiminiau šitą iššūkį, iki mėnesio galo buvo likę nebedaug laiko, teko skaityti tai, kas skaitosi greičiausiai :) Taigi pasiėmiau jau prieš daugiau nei metus dovanų gautą Tolkino knygą.

Įspūdis, tiesą...

Kadangi, kai prisiminiau šitą iššūkį, iki mėnesio galo buvo likę nebedaug laiko, teko skaityti tai, kas skaitosi greičiausiai :) Taigi pasiėmiau jau prieš daugiau nei metus dovanų gautą Tolkino knygą.

Įspūdis, tiesą sakant, keistokas. Rašymo stiliau mažiau "tolkiniškas", kitoks, nei įprasta iš, tarkime, "Žiedų valdovo". Galima būtų apibūdinti kaip kažką tarpinio tarp "įprastinių" pasakų ir Pračeto (kurį šiaip jau laikau išskirtinai geru autoriumi). Apskritai - knyga visai patiko, nors tikrai ne stebuklas ir nesu tikras, ar pulčiau rekomenduoti kaip tikrai vertą skaityti. Tiesiog gana kokybiška, lengvo pasakinės fantasy stiliaus knyga - manau, ateity tikrai mielai savo vaikams paskaitysiu :)



*Paveikslėlis iš yea.lt

Ant knygos viršelio nugarėlės perskaičiau, kad Murakami vadinamas "japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu". Pagalvojau, kad tiksliau nesugalvočiau, bent jau ši knyga tai patvirtina (ir kitos, kurias teko skaityti). Su mistikos...

Ant knygos viršelio nugarėlės perskaičiau, kad Murakami vadinamas "japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu". Pagalvojau, kad tiksliau nesugalvočiau, bent jau ši knyga tai patvirtina (ir kitos, kurias teko skaityti). Su mistikos atspalviu, keistai pradingstančiais, vėl išnyrančiais ir vėl nužengiančiais į nebūtį veikėjais - o gal geriau reikėtų sakyti "veikėjomis"... Skaitydama romaną, jaučiausi taip, lyg jis būtų ne proza, o poezija: lėtai liūliuojantis, užburiantis ir nepaleidžiantis, lyg būtų vientisa skaidraus siūlo gija, persmelkiantis tyru liūdesiu.

Romaną galima būtų apibūdinti kaip meilės istoriją, tačiau, kaip tai banaliai beskambėtų, ji nėra banali, o "murakamiška", keista ir keistai besibaigianti. Pagrindinis herojus Hadžime, būdamas paauglys, įsimyli savo bendraklasę Šimamoto, su kuria dėl susiklosčiusių aplinkybių išsiskiria, ir vėl ją sutinka tik po dvidešimt ketverių metų, būdamas jau vedęs ir turėdamas dvi dukras. Meilė niekur nedingusi, atrodo, kad jį lydi Hadžime per visą jo gyvenimą, persmelkusi jo esybę. Dėl meilės jis pasiruošęs atsisakyti patogaus ir aiškaus gyvenimo, tačiau Šimamoto - nepagaunama, atrodo, net nereali moteris, nes nei herojus, nei skaitytojas taip ir nesužino, ką ji veikia, kas jos gyvenime įvykę, ko ji nori ir kur galiausiai dingsta. Romanas priverčia patikėti, kad gyvenime įmanoma sutikti savo sielos dvynį ir mylėti stipriai, iki mirties, tačiau tai nereiškia, kad tokia meilė bus laiminga. Hadžime ir Šimamoto meilė abipusė, bet neišsipildanti, paliekanti ir juos abu, ir Hadžime žmoną nelaimingus.

Romanas baigiasi lyg ir viltingai, Hadžime ir jo žmonai kalbant apie bandymą "nuo rytojaus" pradėti naują gyvenimą, tačiau lyjantis lietus vis tiek palieka skaidrų ir švelnų liūdesį, ir man sunku būtų pasakyti, ar lietus tuo liūdesiu neatskiedžia vilties ir ar viskas atrodo šviesiau. Man bent jau liūdesys paskutiniosiose pastraipose atrodo visa apimantis ir panardinantis...

"Toje tamsoje aš galvojau apie lietų virš jūros. Virš plačios jūros slapčiomis niekam nežinant lyjantį lietų. Lietus be garso barbeno į jūros paviršių ir apie jį nežinojo net žuvys.

Kol kažkas priėjo ir švelniai uždėjo ranką ant peties, aš nepaliaujamai mąsčiau apie tokią jūrą".