Ši knyga pirmą kartą išleista 1958 m. ir iki šiol, pasak anotacijos rengėjų, jos nepralenkė joks kitas veikalas. Tai tikrai labai informatyvus ir nuoseklus mokslinis tyrimas, atliktas tyrinėjant senuosius Europos gyventojus...

Ši knyga pirmą kartą išleista 1958 m. ir iki šiol, pasak anotacijos rengėjų, jos nepralenkė joks kitas veikalas. Tai tikrai labai informatyvus ir nuoseklus mokslinis tyrimas, atliktas tyrinėjant senuosius Europos gyventojus keltus. Kas jie? Ką žinome apie juos? Atsakymus rasite tik perskaitę knygą "Keltai". Knygos autorius T.G.E.Powellas - garsus britų archeologas ir istorikas, tyrinėjęs keltų priešistorę. Remdamasis istorijos, archeologijos ir kalbotyros duomenimis, jis pateikia išsamų keltų gyvenimo, meno ir religijos vaizdą, aprėpdamas visą barbarų Europą nuo Balkanų iki Prancūzijos, Ispanijos, Airijos ir Didžiosios Britanijos. Ši knyga - mokslinis tyrimas, o jos skaitymas turi savo specifiką. Tik nereikia vengti iššūkių, tikrai rasite ir gana sau įdomių žinių pvz: jei sutepsite plaukus tirštu kalkių skiediniu ir užšukuosite juos aukštyn, atidengdami kaktą, taip išgausite keistą arklio karčių formą. Tokios šukuosenos, pasirodo, puošdavo keltų karių galvas. Jaunimo tarpe ši šukuosenos atmaina dar madinga, bet jie tikriausiai dar nežino senojo recepto. Jei pasidomėtų ir paskaitytų, dar ne tik apie tai sužinotų. Moterys gali akis paganyti ir papuošalų skyrelyje(knygoje gausu iliustracijų). Studentams istorikams ir kitiems istorijos mėgėjams ši knyga tikras lobis. Jo nerasit, jei neskaitysit. Malonaus skaitymo.

Nevaidinsiu prisiekusios intelektualės ir pasakysiu, kad Nicholas Sparks romanas "Saugus prieglobstis" tikrai nebuvo pirmas mano perskaitytas romanas. Vaikystėje labai mėgau tokį serialą "Laukinė rožė", žiūrėdavom jį su...

Nevaidinsiu prisiekusios intelektualės ir pasakysiu, kad Nicholas Sparks romanas "Saugus prieglobstis" tikrai nebuvo pirmas mano perskaitytas romanas. Vaikystėje labai mėgau tokį serialą "Laukinė rožė", žiūrėdavom jį su močiute rusų kalba per kažkokį mistinį kanalą (man buvo tikrai nedaug metų), o tada kažkas močiutei atvežė knygą, pagal kurią serialas ir buvo pastatytas. Vėliau namuose atsirado antra knyga, trečia... Ir aš perskaitydavau jas kiekvieną vasarą atostogaudama kaime. Ketvirtąją serijos knygą nusipirkau jau pati po daugelio metų, kad sužinočiau, kaip susiklostė pamiltų herojų likimai. Turbūt šie romanai yra vienintelės knygos, kurias perskaičiau tiek aš, tiek mano močiutė.

Bet dabar ne apie tai. Nicholas Sparks užčiuopė aukso gyslą - turbūt kiekvienas jo romanas tampa bestseleriu ir anksčiau ar vėliau ekranizuojamas. Lietuvių kalba "Obuolys" išleido jau penkias knygas (visos jos virtusios filmais): "Amžinai Tavo", "Brangusis Džonai", "Paskutinė daina", "Naktys Rodantėje" ir "Saugus prieglobstis", kurio vaizdinis variantas pirmąją pavasario dieną atkeliaus ir į Lietuvos kino teatrus.

Vėl negaliu slėpti, bet filmų pagal Sparkso kūrinius taip pat mačiau ne vieną ir išliejau pakankamai daug ašarų, kad pagaliau prisiruoščiau perskaityti, kaip jis iš tiesų rašo. Ir... Manęs nenustebino. Gavau būtent tai, ko tikėjausi - gražų pasaulį, kuriame net mirtys nenutrina tvyrančios idilės. Čia kone visada šviečia saulė, šalimais banguoja vandenynas, kaimynai yra draugiški žmogeliai, kurie supranta netekties skausmą ir padeda, kai to labiausiai reikia. Čia įsimylima paprastai ir be jokių realiame gyvenime ištinkančių nesąmonių ir nesusipratimų. Net apie savo skaudžiausias patirtis žmonės kalba tarsi žvelgtų į save iš šalies jau po daugelio metų.

Pagrindinė herojė Keitė pabėga nuo savo smurtaujančio vyro ir apsigyvena jaukiame Šiaurės Karolinos miestelyje, kur susipažįsta su našliu Aleksu ir dviem jo mažamečiais vaikučiais. Kaip netikėta - pamažu jie įsimyli, nors tiek vienas, tiek kitas bijo santykių, bijo pasitikėti ir nenori vėl likti įskaudinti. Tačiau vos tik jų santykiai apgaubiami tobulumo skraiste, į miestelį atvyksta Keitės vyras, norintis grąžinti žmoną namo. Įtampa kyla, romanas trumpam tampa veiksmo trileriu ir duoda skaitytojoms ugnies bei kraujo, o tada viskas vėl gražiai baigiasi palaimingai atsidūstant ir palydint veikėjus į saulėlydį.

Gerai, užtenka ironijos.

Kas man labiausiai patiko šiame romane? Keitės vyras - piktasis policininkas, daužantis savo žmoną iki kraujo, bet cituojantis Bibliją ir karščiausią dieną susiverčiantis į save butelį degtinės miestelio mugėje. Jis vienintelis nebuvo idealus ir nudailintas. Na taip, jo likimą buvo galima nujausti dar neatėjus paskutiniam knygos puslapiui, bet būtent jis davė intrigą ir šiurpuliukus. Klasikinis blogietis puikiai atliko savo užduotį.

Kas man labiausiai nepatiko šiame romane? Mistikos elementas - tai, kad geriausia Keitės draugė paaiškėja esanti tik jos fantazijos dalis arba į sunkiai apčiuopiamą materiją įsikūnijusi siela. Kam visa tai? Kad būtų dar romantiškiau, gražiau ir idealiau?

Perskaičiusi supratau, kodėl moterys myli Sparkso romanus. Jis parodo pasaulį tokį, koks jis galėtų būti idealiu atveju, jeigu nebūtų kasdienybės, blogų dienų, sunkių darbų ir šaltos žiemos, o gyvenimo džiaugsmui užtektų tik meilės. Tad skaitydama "Saugus prieglobstis" kelioms akimirkoms pabėgau į tą idealų pasaulį, pakvėpavau sūriu vandenyno oru ir pažiūrėjau, kaip galėtų būti.

O tada grįžau ir apsidžiaugiau, nes su savomis dramomis juk daug įdomiau.

Knyga tikrai verta dėmesio , net jei ir matėt filmą. Iš tikrųjų man knyga padėjo suprasti net kai kuriuos neaiškumus ,kilusius žiūrint filmą, nes skaičiau po to,kai jį pažiūrėjau. Filme viskas rutuliojosi labai greitai(...

Knyga tikrai verta dėmesio , net jei ir matėt filmą. Iš tikrųjų man knyga padėjo suprasti net kai kuriuos neaiškumus ,kilusius žiūrint filmą, nes skaičiau po to,kai jį pažiūrėjau. Filme viskas rutuliojosi labai greitai( bet tai suprantama, juk neįmanoma visko detaliai parodyti per 2 valandas), o knygoje labai detaliai ir nuosekliai aprašomas mažos mergaitės virtimas į Geišą, jos paruošimas parduoti nekaltybę.Kuo brangiau nekaltybė parduodama tuo tai padidina Geišos vertę ir užtikrina geresnį gyvenimą. Bet ji neturi laisvės ir teisės mylėti,be to kiti jas smerkia ir laiko prostitutėmis. Nors vis dėl to Geiša yra labiau menininkė ir aktorė. Geišos dažnai lyginamos su prostitutėmis, bet ši knyga parodo,kad tai tikrai nėra tiesa. Labai puikus palyginimas pateiktas knygoje- moteris ištekėjus už turtingo vyro dėl pinigų prilygsta geišai kuri turi savo daną (globėją). Tai iš tikrųjų vienas ir tas pats, bet visuomenėje vyrauja kita nuomonė.

"Norvegų gira" yra ketvirtoji mano perskaityta Murakamio knyga. Visiškai kitokia nei tikėjausi, be Murakamiui būdingų antgamtiškų įvykiu lavinos, tačiau ne mažiau įtraukianti, vaizdinga, simboliška ir juokinga. Murakamis...

"Norvegų gira" yra ketvirtoji mano perskaityta Murakamio knyga. Visiškai kitokia nei tikėjausi, be Murakamiui būdingų antgamtiškų įvykiu lavinos, tačiau ne mažiau įtraukianti, vaizdinga, simboliška ir juokinga. Murakamis paprastais sakiniais aprašo ir perteikia aplinką taip taikliai, kad prieš akis, rodos, gyvais pavirsta knygos herojai, iškyla kambariai ar tiesiog imi ir atsiduri miško pievoje bei įkvėpi kalnų oro. Tai pakankamai lėta knyga, kurią reikia pajausti, o ne greitai perversti puslapius. Romans persmelktas melancholijos, tačiau tuo pačiu ir įkvepia gyvenimui, atvirumui, meilei, draugystei. Pats Toru sako, kad mirtis yra neatsikiriama gyvenimo dalis - ne priešingybė, o ir mirti pradedame tik atėję į šį pasaulį. Ir nors Toru gyvena septintojo dešimtmečio Japonijoje, jo mintys ir išgyvenimai pasirodys labai artimi ir pažįstami ne vienam bręstančiam, savęs beieškančiam, vienatve nuo pasaulio besiginančiam dvidešimt pirmojo amžiaus europiečiui.

Taip ir norisi nupūsti dulkes nuo kadaise turėtų "The Beatles" įrašų ir prikelti juos naujam gyvenimui.

Knyga parašyta dienoraščio forma. Pagrindinis veikėjas-paauglys Adrianas iš Didžiosios Britanijos. Šmaiksčiai gvildenamos įvairios paauglystės problemos, taigi knyga paliko gerą ispūdį, beskaitant teko daug krizenti, ypač ...

Knyga parašyta dienoraščio forma. Pagrindinis veikėjas-paauglys Adrianas iš Didžiosios Britanijos. Šmaiksčiai gvildenamos įvairios paauglystės problemos, taigi knyga paliko gerą ispūdį, beskaitant teko daug krizenti, ypač kai atpažindavau savo pačios paaugliškas mintis! Taigi, knyga paliko gerą įspūdį, tad galėčiau drąsiai ja rekomenduoti jaunimui(ankstyvojo laikotarpio!).

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas - regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O...

Sunku rašyti atsiliepimus apie tokias knygas - regis jau viskas išsakyta, išdiskutuota, išnagrinėta kitų anksčiau rašiusiųjų, tad kažką labai naujo ar originalaus įžvelgti sunku, o kartoti svetimas mintis irgi nesinori. O bet tačiau vis dėlto, skaitau juk sau, o ne dėl kitų. Ir kodėl gi skaitau? Nes knygos yra mano gyvenimas: su jomis atsipalaiduoju, pailsiu, sužinau kažką naujo, arba populiariai kalbant "dvasiškai patobulėju". Be abejo, kartais tenka save stumtelti, paraginti, pamotyvuoti, jei knyga nėra iš "perskaičiau ir pamiršau" serijos. Bet kartais tai atsiperka su kaupu, tskant... šypt!

Kodėl gi skaičiau šią knygą? Tiesiog pagaliau pasijutau jai pribrendusi (nors ir žinau, kad dauguma ją perskaito dar mokykloj, bent jau anksčiau perskaitydavo... tuo tarpu manojoj mokyklinėj programoj nebuvo nė vieno rusų autoriaus kūrinio). Taipogi priėmiau mestą iššūkį sau pačiai (mažiau makulatūros, duokite man literatūros!).

Ką gavau? Labai daug. Kūrinys daugiasluoksnis, gilus, svarbi kiekviena detalė, nėra dalykų, kurie neturėtų savos paskirties ar neatliktų savo rolės pasakojime. Ryškios tų laikų aktualijos (XIX a. pab. - XX a. pradžios) rusų buržuazija ir aristokratija, korumpuota ir primityvi valdininkija, pralobę ir nuskurdę aristokratai, varguomenės ir turtuolių priešprieša. Patiko ypatingai ryškūs veikėjų portretai: ne tiek išvaizdos detalių aprašymai, kiek saviti charakteriai, išsakomos mintys (veikėjų lūpomis išsakomos nuomonės apie ekonomikos teorijas, net religijos klausimų išaiškinimai), kartais su ironijos ar sarkazmo doze. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tos mintys nerišlios ir nesklandžios, bet juk būtent tokios ir yra mintys. Mes nemąstome nuosekliai, mintys atsiranda šuoliais ir veja viena kitą, pinasi, vystosi nepriklausomai nuo mūsų valios. Be abejo, ryškiausias yra Raskolnikovo portretas: jo mintys, veiksmai, artimųjų bendravimas su juo atskleidžia įvairias jo asmenybės puses. Dar mane ypatingai sužavėjo psichologiniai žaidimai su tardytoju Porfirijum - tiesiog skaičiau ir mėgavausi jų pokalbių vystymųsi, tardytojo meistriškai spendžiamais spąstais, Raskolnikovo išsisukinėjimais.

Kas nepatiko? Skaitydama sunkiai yriausi per puslapius ir labai apgailestavau, kad mano praktiškai niekinės rusų kalbos žinios neleidžia mėgautis originaliu tekstu, neleidžia perkąsti kiekvieno veikėjo pavardės simbolikos lietuviškajame tekste (ši išmintis iš internete rastų apžvalgų): Raskolnikovas - suskilęs, Zametovas - pastabusis, Razumychinas - išmintingasis, Lužinas - balutė. Lietuviškasis vertimas ("Margi raštai", 2010 m.) man kliuvo: tai linksniai nesuderinti, tai pagal tekstą atrodytų, kad sumaišyti įvardžiai jis/ji, tai koks keistesnis žodis įtarptas: nunovyti, mergmėsis, kiaulazas ir kt. Dar vienas labai trukdęs skaitymui faktas yra tas, kad knyga ir visas jos siužetas yra pernelyg žinomas iš bendro išsilavinimo, belieka stebėti, kaip autorius prieina iki atomazgos, tačiau nebelieka netikėtumo elemento. O tai, pripažinkime, atima dalį viso knygos žavesio...

Rekomenduočiau užsispyrusiems, mat teks šiek tiek pastūmėti save, bet tikrai verta, net jei vien tam, kad galėtumėt palaikyti pokalbį, šypt! mirkt!

Pro balandžių baltais siūlais išmargintą langą skerbiasi saulės spindulėlis... Toks plonytis, kaip siūlelis, kad rodos tuoj trūks... Kieme sukasi vaikai ratelyje, laimingi, nes pasitinka pavasarį.. Aš sėdžiu ir kuriu...

Pro balandžių baltais siūlais išmargintą langą skerbiasi saulės spindulėlis... Toks plonytis, kaip siūlelis, kad rodos tuoj trūks... Kieme sukasi vaikai ratelyje, laimingi, nes pasitinka pavasarį.. Aš sėdžiu ir kuriu pasaką ne pasaką apie savo perskaitytą knygą ne knygą.

"Dėmesio dėmesio! Gerbiami ponai ir ponios..." banga lūžta... bet staiga diktorės balsas vėl pasigirsta: "Pagal Kazuo Ishiguro knygos "Dienos likučiai" gyvenimo apmąstymai....", pasigirsta šaižus cypimas ir vėl viskas dingsta...

Bet... Jei tai būtų mano pasaka, tai pagrindinis knygos herojus būtų Darlington Holo lordas, bet kadangi čia ne pasaka, tai jis - liokajus... O tu mielas brolau, vyresnynis liokajus!.. Pasakyčiau, kad naivus kaip belgas, bet jis buvo anglas... Pasakyčiau, kad darboholikas, bet, kas nors imtų šaukti - garbėtroška...

Visgi būti tokiam atsidavusiam ir taip su malonumu dirbti, kaip mūsų knygos herojus Stivensas, reikia sugebėti, o to jau galima ir pavydėti... Mano kaimynas iš antro aukšto tam lordui visai ne lordui, o liokajui pasakytų: "Oi oi oi, matai gi darbštuolis atsirado", ir toliau trauktų cigaretę vieną, antrą, tre.....

Na, o aš šį liokajų (vyresnyjį!!!) pavadinčiau grynu jaunojo Lenino prototipu, tik vietoj "mokytis" šis šaukė: "dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti"... Iš kitos pusės, tai net nėra čia ko ironizuoti, tokių darboholikų pilni ofisai, kurie vietoj žodžio "taip, sere" sako, "taip, vadove... (atnešiu jums kavos, sausainių, pyragaičių, užsakyčių SPA ir dar dar.... būsiu tokia žavi ir nepakartojama.. Ak!)"

Na bet ką jau čia aš... Tai juk knyga, o tas žavuolis Stivensas - sukurtas personažas, kuris iš tikrųjų šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti absurdiškas (aaaa nevykėlis)... Visgi autorius meistriškai suvedžioja skaitytoją, kai jau vyresniojo liokajaus kliedesiai ima migdyti staiga koks "bum" niuansėlis ir vėl plačiai atsimerki ir pasineri į juokingai žavų vyrensiojo liokajaus gyvenimą, kuris iš tikrųjų pavaizduotas absoliučiai nuobodus ir snobiškas... O perskaičius knygą kyla klausimas autoriui: "Mielas autoriau, kaip jums pavyko su tokiu liūdnai juokingai groteskišku personažu sukurti tokią patrauklią knygą?"... o ką jei autorius atsakytų: "Tai todėl, kad aš ne anglas, o japonas, mes gerai suprantam darboholikus"... Nejuokinga? Perskaitykit knygą ir bus juokinga...

Na gerai gerai.. knyga parodo ne vien darbui ar savo profesijai atsidavusį žmogų... Yra ir tikslo siekimas: būti pačiu geriausiu vyriausiuoju liokajumi - pasakė liokajus, vardu Stivensas.

O jei kalbant visai rimtai ir nepasakiškai, tai taip pasišaipyti iš angliškojo diduomenės snobiškumo, gali tik japonas, o jei dar atkreipsim dėmesį, jog tai pavyko padaryti su tokiu personažu kaip liokajus, tai manau nesuklysiu pasakiusi, kad Kazuo Ishiguro tikrai talentingas rašytojas.

Reziumė būtų tokia: neperskaityti šios knygos būtų nuodėmė... po kurios lauktų labai labai sunki bausmė .

Trumpam mėnesiui trumpa ir lengva knyga :) Kadangi labai mėgstu ir filmus ir kokteilius, rasti knygą apie kokteilius filmuose - puiku. Ši knyga į namų biblioteką atkeliavo netikėtai - kaip viena iš kalėdinių dovanų. Bet tiko...

Trumpam mėnesiui trumpa ir lengva knyga :) Kadangi labai mėgstu ir filmus ir kokteilius, rasti knygą apie kokteilius filmuose - puiku. Ši knyga į namų biblioteką atkeliavo netikėtai - kaip viena iš kalėdinių dovanų. Bet tiko ir patiko. Knygoje pateikiami kokteilių receptai, trumpas aprašas apie jį "kas kaip kodėl". Taip pat filmo aprašas, kuriame jis buvo geriamas bei nuotrauka. Smagu nagrinėti, kaip tas pats kokteilis skirtingai atrodė skirtingame filme, kokios sudedamosios dalys.. Pateikiamos rodyklės pagal filmą ir pagrindinį jo aktorių, pagal kokteilio pavadinimą bei pagal kokteilio pagrindinį ingridientą. Ypač patiko nuotraukos :)

Smagi knyga, puiki tema diskusijoms bei smagus pavartymas kokteilių vakarėlio metu. Įdomesnė nei sausa kokteilių receptų knyga!

Vien paėmus knygą į rankas, galvoje išdrįso šmėstelėti mintis, kad laikau visiškai standartinį romaną. Prabangus vintažinis viršelis, paauksuotos, įmantrių šriftų raidės, liūdnos moters nuotrauka ir blankus užrašas...

Vien paėmus knygą į rankas, galvoje išdrįso šmėstelėti mintis, kad laikau visiškai standartinį romaną. Prabangus vintažinis viršelis, paauksuotos, įmantrių šriftų raidės, liūdnos moters nuotrauka ir blankus užrašas "Jausmų klasika". Nesunku buvo atspėti, kad tiek pat pompastikos ir jausmų slypi knygos viduje.

Neklydau - dar neįpusėjus buvau paragavusi visokio plauko veikėjų išgyvenimų.

Turbūt net neverta sakyti, kad knyga apie meilę. Tačiau būtina pabrėžti, kad apie meilę XIX amžiuje. Galbūt naivu sakyti, kad istoriniai laikotarpiai turi įtakos keisti žmonių jausmus, tačiau veiksmus lydinčius jausmų, be abejonių turi.

Istorija sukasi Niujorko turtuolių gyvenimuose. Žiūrint paviršutiniškai, šis pasaulis tobulas: visi mandagūs, paslaugūs, išsilavinę ir dorovingi, puoselėjantys tradicijas žmonės. Tačiau pakapsčius šiek tiek giliau, išlenda tikrasis pasaulio veidas: puikybė, dviveidiškumas, įsišakniję stereotipai, materializmas ir baisi netolerancija. Tiesa, buvo momentų, kada norėjau padėti knygą į šalį, nes kūrinyje tvyrantis perdėtas rafinuotumas ir tuštybė tiesiog siutino iš nuobodumo. Arba kartais atrodė, kad visko tiesiog per daug. Tačiau priverčiau save perskaityti iki galo. Ir džiaugiuosi - tikrai nenusivyliau.

Pirmiausia, kas įtraukė tai sukurta nepaprasta XIX amžiaus atmosfera. Skaitydama pajaučiau tų laikų dvasią ir akimirkomis net pagaudavau save užsisvajojusią apie veikėjų išgyvenimus.

Iš tiesų, šis romanas kartu ir puikus kontrastas, ir puikus veidrodis šiuolaikinei visuomenei. Kuo šiais laikais galima pasidžiaugti, tai priaugančia prie žmonių tolerancija. Taip pat skatinamu išskirtinumu, palaikymu tų, kurie daro kitaip nei visi. Laisvesniu mąstymu ir svarba moters išsilavinimui. Santuokų "iš reikalo" mažėjimu ir augančia tikra, atvira meile. Visi šie aspektai šiandien skiriasi kaip diena nuo nakties, lyginant su XIX amžiumi. Tačiau liūdna, kad per tiek daug metų, iš žmonių gyvenimo nesitraukia amžinos blogybės kaip apkalbos, pavydas, materializmas.

Galiausiai, labai džiaugiuosi pro akis nepraleidusį nuostabių žodžių :"Ar vertėjo atrasti Ameriką, kad paverstum ją tikslia kitos šalies kopija?". Šis sakinys sukėlė ilgą vakarinį apmąstymą. Tikrų tikriausia tiesa - kam vargti kažką kuriant ar ieškant, jei vadovaujiesi stereotipais, kitų nuomonėmis ir bijai būti nesuprastas. Kam išvis dėti pastangas, jei bijai imti ir sudėti į savo kūrinius visą save. Gyvenimas nėra toks ilgas, kad būtų pakankamai laiko taisyti klaidas ir atlikti tai, ko kažkada neišdrįsai imtis.

Romantinis, angliškas meilės romanas. Senieji angliški dvarai, paslaptinga šeimos praeities istorija ir laiminga pabaiga. Prisiminus šią knygą, pakvimpa įvairių skonių keksiukaį, kuriuos kepė herojė...Skaitydama knygą,...

Romantinis, angliškas meilės romanas. Senieji angliški dvarai, paslaptinga šeimos praeities istorija ir laiminga pabaiga. Prisiminus šią knygą, pakvimpa įvairių skonių keksiukaį, kuriuos kepė herojė...Skaitydama knygą, aš panorau savo sodyboje, kaip ir dvaro sodininkas, pasodinti lavandų, kad kvepėtų, kad džiugintų akį savo melsva žiedų spalva... Ir kaip keista, visur ėmiau pastebėti lavandų paveikslėlius, prekes su lavandomis. Jau įsigijau lavandos sėklų, jau susitariau dėl daigelių:) Laukiu pavasario!