Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" -...

Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" - nepatekau į autoriaus įtakos zoną (nes beveik nieko naujo nesužinojau ir neradau knygoje to, ko ieškojau). Teko skaityti, kad kai kurie religingieji, perskaitę šį jo veikalą, atmeta bet kokią religiją, nustoja tikėti bet kokiu dievu. Visada įsivaizduodavau, kad tikintieji, turintys kažkokią keistą ir gal net ypatingą dovaną tikėti dievu/dievais, negalėtų (o gal ir neturėtų) taip lengvai mesti savo tikėjimo. Ko gero, vis dėlto klydau.

Kaip ir minėjau, knygoje nieko naujo neradau: kad religijos paremtos nelogiškais mitais, o jų šventosios knygos primena pasakas, jau seniai žinojau; kad Ch. Darwin'o teorijų kol kas praktiškai niekas negali paneigti minėjo biologijos mokytoja (tikiuosi, šios žinios dar nepaseno); jau seniai patyriau, kad religingumas ir dievobaimingumas žmogui gerumo ir nuoširdumo neprideda, o ateistai irgi būna moralūs, teisingi, laimingi bei nugyvena prasmingus gyvenimus.

Mane šiek tiek nustebino bestselerio autoriaus paviršutiniškumas ir atsainumas nagrinėjant tam tikras problemas. Žinoma, religija sukelia neigiamus veiksmus ir padarinius, tačiau nederėtų atmesti ir teigiamos religijos įtakos (juk ne viskas yra juoda arba balta ir šiaip kartais pilka?). Tikėjimas įneša į žmonių gyvenimus daugiau šviesos, vilties. Kartais pagalvoju, kad masinės religinės šventės, pavyzdžiui, Kalėdos ar Velykos, būtų daug prasmingesnės ir svarbesnės, jei būčiau (praktikuojanti) katalikė. Pabandykit įsivaizduoti savo Dievo gimimo ar prisikėlimo šventę. Man tai atrodo tikrai stebuklinga.

Tačiau labiausiai mane gasdina religiniai fanatikai, kurie dažnai tiki, kad yra aukštesnėje pakopoje, niekinantys kitatikius, nepripažįstantys kompromisų ir laisvės principų. Dawkins'as mini ir cituoja keletą tikinčiųjų laiškų, kuriuose jis prakeikiamas ir jam linkima paties blogiausio. Kartą pati patekau į labai nemalonią situaciją, tiksliau - dialogą, kurio metu sužinojau, jog esu blogesnis žmogus vien dėl to, kad esu netikinti, juk žinot, netikintys pridaro tokių negerų dalykų. Švelniai tariant, buvau šokiruota. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tas žmogus ateityje išsiugdys šiek tiek daugiau tolerancijos.

Mano santykis su religija yra gana sudėtingas: buvau auklėjama kaip krikščionė katalikė (krikštas, pirmoji komunija, sutvirtinimo sakramentas, tikybos pamokos mokykloje), tačiau vienu savo gyvenimo laikotarpiu supratau, kad negaliu tikėti ir garbinti tą Dievą, nes pernelyg daug neaiškumų, neatsakytų (neatsakomų) klausimų, pernelyg daug neteisybės toje religijoje (dėl to esu nuoširdžiai skeptiška ir abejojanti). O B. Paskalio gudrybėmis ir suktumu pasinaudoti nesugebu.

Norėčiau truputį pacituoti "Dievo iliuziją": "Kartą Bertrano Raselo paklausė, ką jis darytų, jei numiręs atsidurtų akis į akį su Dievu, klausiančiu, kodėl jis netikėjo. "Per mažai įrodymų, Viešpatie, per mažai įrodymų!" - nuskambėjo Raselo atsakymas (sakyčiau, nemirtingas)".

Man irgi reikia įrodymų ar bent jau ženklų, nes pernelyg sudėtinga patikėti neįtikėtinais dalykais.

P. S. labai patiko knygos vertėjos Elenos Belskytės sumanymas pirmą kartą minimų asmenų vardus ir pavardes skliausteliuose rašyti originalo kalba. Manau, tai labai sveikintinas pavyzdys.

Oi ta Sagan... Knygą perskaičiau, bet kažką pasakyti apie ją sunku labai. Vos paėmusi ją į rankas, rodos, įkvėpiau Paryžiaus oro, nusišypsojau ir įnikau skaityti. Bet negaliu sakyti, kad krimtosi lengvai. ir kuo toliau, tuo...

Oi ta Sagan... Knygą perskaičiau, bet kažką pasakyti apie ją sunku labai. Vos paėmusi ją į rankas, rodos, įkvėpiau Paryžiaus oro, nusišypsojau ir įnikau skaityti. Bet negaliu sakyti, kad krimtosi lengvai. ir kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Ir tikrai negaliu sakyti, kad patiko. Prieš tai buvau skaičiusi tik "Nuostabius debesis", kurie buvo daug "skanesni".
Visuose trijuose knygos kūriniuose rašoma apie sudėtingus vyrų ir moterų santykius. Ir visada žiūrima iš moters pusės. Vyrai tarsi ignoruojami. Nors ir šiaip santykių analizės romanuose neradau. Tai daugiau tarsi atpasakojimas, faktų konstatavimas be rimtesnių priežasčių aiškinimosi.

Vienas didžiausių knygos minusų - siužeto kartojimasis. Visada yra vyras, yra moteris, tuomet atsiranda dar viena moteris arba vyras, dvejojama, išduodama ir galiausiai grįžtama prie pirmos moters ar vyro. Kai pastebi tą pasikartojimą, jau darosi nebeįdomu skaityti.

Taipogi erzino veikėjų, ypač vyrų, lepšiškumas. Na kuris gi, pamestas dėl kito, vis dar būtų neištikimai moteriai po kojomis, ja rūpintųsi, vis dar žavėtųsi, siūlytų savo pagalbą vos prireikus, kviestų į pokylius ją su naujuoju jaunikiu? Kažkaip neįtikinama.

Pliusą Sagan dedu tik už nuotaikos palaikymą - liūdesio ir melancholijos ji tikrai nepagailėjo.

Taigi, "Knygų iššūkio" sąrašo knygų skaitymas man prasidėjo ne itin sėkmingai, bet, tikiuosi, kad kitos knygos patiks labiau. O ir Sagan kažkaip nesinorėtų nurašyti. Ateityje viliuosi atrasti dar kokį nors jos perliuką.

Romane vaizduojamos trys moterys : Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Tai autorės prosenelė, senelė ir motina.

Labiausiai man įsiminė Saros Susanės paveikslas. Tai sudėtinga asmenybė. Ištekinama per prievartą, ji ilgai pyksta...

Romane vaizduojamos trys moterys : Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Tai autorės prosenelė, senelė ir motina.

Labiausiai man įsiminė Saros Susanės paveikslas. Tai sudėtinga asmenybė. Ištekinama per prievartą, ji ilgai pyksta ant motinos ir brolio, kad nebuvo paisoma jos pačios valios. Nepaisant šių aplinkybių, santuoka buvo sėkminga. Ilgainiui Sara pamilo savo vyrą, Johanesą, gerbė ir žavėjosi juo. Dažni gimdymai (jie turėjo dvylika vaikų ), vaikų priežiūra, namų ūkio darbai išsekino moterį, tačiau ji niekada nenustojo svajoti, neprarado noro plėsti savo akiratį.Paskatinta pastoriaus Jenseno, Sara pradeda balsiai skaityti knygas šeimynykščiams.

Dramatiška šios moters ir pastoriaus istorija. Pozuodama angelo paveikslui, ji ne tik išsikalba su dvasininku apie jai svarbius dalykus, bet ir patiria didelį jausmą. Saros Susanės asmenybė stipri ir spalvinga.

Visai kitaip susiklosto jos dukros, Elidos gyvenimas. Elida ištekėjo iš meilės ir dėl to susipyko su motina (Sara nepritarė dukters pasirinkimui ) ir nebendravo su ja beveik iki pat vyro, Fredriko, mirties. Šios moters gyvenimas - tai pasiaukojimas šeimai, ji pagimdė dešimt vaikų, kuriais reikėjo rūpintis. Tačiau Elida jautė, kad "...motinystės vadinamasis instinktas nėra vienintelis tikras jausmas. Būtų nežmoniška reikalauti aklai tuo tikėti. " Bet kokios lyties asmenims būdingas laisvės, meilės troškimas, noras pamatyti pasaulį. Elida iš paskutinių jėgų stengėsi atlikti pareigas šeimai, bet ji nebuvo visagalė, ir, lydint vyrą gydytis į Kristianiją, jauniausius vaikus laikinai atidavė globėjams, dėl ko vėliau pašlyja jos santykiai su jaunėle dukra Jordise.

Elidos vyras, Fredrikas, sirgo sunkia, nepagydoma širdies liga. Žavi begalinis moters atsidavimas, rūpestis vyru, šilti, atviri, abipusiu supratimu pagrįsti, poros santykiai.

Mažiausiai išplėtotas autorės motinos, Jordisės, paveikslas. Gal būt, kuo arčiau mūsų yra žmogus, tuo sunkiau jį objektyviai vertinti. Tik iš užuominų galima suprasti, kad Jordisei nesusiklosto gyvenimas su pirmąja meile, Hansu, rašytojos tėvu. O antrojo motinos vyro, kurio net vardas neminimas, mergaitė nekenčia ir bijo. Nors rašytoja tiesiogiai nepasako, bet iš konteksto galima suprasti, kad mergaitė patiria lytinę prievartą. Visą gyvenimą jaučianti gėdą ir kaltę, ji taip ir neišsikalba su motina apie tai.

Knyga baigiama rašytojos, Herbjorgos, gimimo epizodu. Ši saga apie giminės moteris leidžia giliau suprasti H. Wassmo kūrybą, puikiai ją papildo.

Knyga plona, bet skaičiau ją laabai ilgai. O atrodė, kad suskaitysiu per dieną, maniau, bus lengva, pavyzdžiui, tokia pati kaip "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Apsirikau.

Prisipažinsiu - skaičiau "Emanuelę" ankstyvoje...

Knyga plona, bet skaičiau ją laabai ilgai. O atrodė, kad suskaitysiu per dieną, maniau, bus lengva, pavyzdžiui, tokia pati kaip "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Apsirikau.

Prisipažinsiu - skaičiau "Emanuelę" ankstyvoje paauglystėje, mokykloje mergaitės tarpusavyje dalijomės ja kaip kokiu uždraustu lobiu. Skaitėme labiausiai dėl to, kad knyga anonsuojama kaip "neduotina skaityti nesulaukus brandos amžiaus". Tada tenkinau savo smalsumą, skaičiau godžiai atviras sekso scenas ir... nesugebėjau tąsyk perskaityti.

Knyga nėra vien tik pornografinė; ji neturi vieno ir vienintelio tikslo kaip kitos tokio pobūdžio knygos - žadinti skaitytojo seksualinius instinktus, savitikslį gašlumą ir mėgavimąsi begaliniais lytinio akto aprašinėjimas, nuobodžiais ir vulgariais. "Emanuelė Bankoke" greičiau filosofinė-pornografinė knyga su daug puslapių sudėtingų pamąstymų apie erotiką, lytinę energiją, pirmykštę gatmą, meilę kaip nenatūralų dalyką, Amžinybę, Žmogų, Žmogaus meną.

Knygos kredo - išsilaisvinimas nuo seksualinių tabu. "Mes visi tuščiai leidžiam laiką, jei jo nepašvenčiam malonumo menui, nuolat didindami pasimylėjimų skaičių". Anot autorės, gėdingos erotikos nėra. "Laiką leidžiame tuščiai, jei nesam kieno nors glėbyje".

Taigi prancūzė E. Arsan su malonumu pasišaipo iš mūsų moralinių kaliausių - baimės išsiskirti iš kitų ir bukagalvystės, propaguodama atvirą erotiką, homoseksualumą, net pedofiliją.

"Kiekvienas ir kiekviena gali priklausyti kiekvienai ir kiekvienam" - knygos šūkis.

Nepriimtinas man, beje, o Dieve.

Šauna išdavikiška mintis - gal ten, karštame Bankoke, imčiau kitaip galvoti?..

Vertinimas 7,5 iš 10

Džiaugiuosi, kad filmą mačiau pakankamai seniai ir mažai ką pamenu. O pati knyga įdomi bei įtraukianti. King'as kaip visuomet smulkiai viską nupasakoja, padeda puikiai įsivaizduoti Panoramos viešbutį, pajausti jame...

Džiaugiuosi, kad filmą mačiau pakankamai seniai ir mažai ką pamenu. O pati knyga įdomi bei įtraukianti. King'as kaip visuomet smulkiai viską nupasakoja, padeda puikiai įsivaizduoti Panoramos viešbutį, pajausti jame tvyrančią įtampą. Torensų šeimyna puikiai apibūdinama, gali pajausti, kad šios šeimos bedos yra tikros, neišgalvotos. Pajaučiau ir užuojautą mažajam berniukui, dar tokiam mažam ir pasimetusiam.

Istorija rutuliojasi letai, įtampa keliama po truputį. Na ir žinoma kaip moka tik pats King'as, viskas baigiasi greitai, veiksmas tiesiog sprogsta paskutiniuose knygos puslapiuose. Tačiau šį kartą nesitikėjau tokios pabaigos. Bent mane nuvylė, ją galima buvo atspėti ir buvo visiškai nepanašu į daugumą šio autoriaus knygų, lyg buvo skubotai užbaigta.

Nieko nesuprantu, ir vis tiek labai įdomu - taip aš ir perskaičiau šią knygą. Ir nieko nesupratau, ir giliai širdyje žinojau, kad nesuprasiu, ir vis tiek naiviai tikėjausi, kad gal jau kiek daugiau protelio turiu nei tada, kai...

Nieko nesuprantu, ir vis tiek labai įdomu - taip aš ir perskaičiau šią knygą. Ir nieko nesupratau, ir giliai širdyje žinojau, kad nesuprasiu, ir vis tiek naiviai tikėjausi, kad gal jau kiek daugiau protelio turiu nei tada, kai skaičiau "Baimę ir drebėjimą" ir tik iš trečio perskaitymo supratau (ar bent jau pasijutau supratusi). Ką gi, reikės skaityti dar ir dar kartą. Nes labai gerai atsimenu, kaip pirmą kartą skaitant S. Kierkegaard'ą atrodė, kad čia nesąmonė visiška ir kitus kartus skaičiau tik todėl, kad reikėjo kažkaip parašyt referatą. Taip beskaitant ir atėjo supratimas, ką jis nori pasakyt, ir autorius, prieš tai buvęs tokiu svetimu, staiga tapo mano draugu Kierke, kuris įdomiai ir man kiek keistai dalinasi savo mintimis.

Kerstin Gier garsi humoristiniais romanais moterims. "Dar daugiau problemų'' - šmaikštus ir ironiškas pasakojimas apie meilės romanų rašytoją Geri, kuri sulaukusi trisdešimties vis dar vienišė. Beveik visos sesės,...

Kerstin Gier garsi humoristiniais romanais moterims. "Dar daugiau problemų'' - šmaikštus ir ironiškas pasakojimas apie meilės romanų rašytoją Geri, kuri sulaukusi trisdešimties vis dar vienišė. Beveik visos sesės, pusseserės, pusbroliai, draugės ir draugai buvo vedę, susilaukę vaikų, pasistatę namus... Aplink vien tik laimingos poros. O Geri tebevaikšto į aklus pasimatymus ir niekaip nesutinka savo svajonių princo. Be to, jos nesupranta tėvai, o giminaičiai ją laiko balta varna.

Jos geriausia draugė Čarli susigieda su buvusiu Geri vaikinu Ulrichu. Galiausiai Čarli išteka ir praneša, kad laukiasi. Geri sukyla pavydas, ji nesugeba džiaugtis tuo, kad jos geriausia bičiulė laukiasi. Vėliau leidykla, kuri leidžia Geri rašomus romanus praneša,kad nutraukia jos romanų leidybą. Pasiūlo jai imtis rašyti seriją apie vampyrus. Tai sužinojus, merginai gyvenimas netenka prasmės. Taurė jau perpildyta...Mėgstamas darbas prarastas, artimieji jos nesupranta, o ji visiška nevykėlė... Belieka baigti gyvenimą. Geri pradeda planuoti savižudybę. Va čia ir prasideda visas įdomumas. Ji iš anksto visiems artimiesiems ir draugams, leidyklos direktoriui. Ji parašo viską ką apie juos galvoja ir laiškus išsiunčia paštu. Geri kruopščiai suplanuoja savižudybę. Tik nemanykit, kad romanas liūdnas, atvirkščiai nuotaikingai ir linksmai pasakojama, kaip mergina planuoja išgėrusi migdomųjų tablečių ir degtinės baigti savo gyvenimą viešbučio kambaryje...Tačiau nusižudyti nepavyksta...O laiškai jau pakeliui pas adresatus...

Romanas lengvo turinio, linksmas, privertė nusijuokti ir pakėlė nuotaiką. Puikiai praleidau su ja vakarus :)

1.Tai vienintelė ispanų režisieriaus prozos knyga. Šios knygos tikrai nebūčiau pasirinkusi pati, tačiau paskaičiusi komentarus vis dėlto nusprendžiau išbandyti save. Perskaičius knygos aprašymą pati knyga man pasirodė per...

1.Tai vienintelė ispanų režisieriaus prozos knyga. Šios knygos tikrai nebūčiau pasirinkusi pati, tačiau paskaičiusi komentarus vis dėlto nusprendžiau išbandyti save. Perskaičius knygos aprašymą pati knyga man pasirodė per daug vulgari, tačiau kuomet skaičiau kiekvieną knygos puslapį įžvelgiau kad už viso to slepiasi daug liūdesio ir vienatvės. Pagrindinė herojė Pati Difuza nuolat bėga nuo vienatvės, ji ieško būdų kaip dar geriau susipažinti su naktiniu Madrido gyvenimu. Pati Difuza laiko save pornografinių filmų žvaigžde norinti išbandyti svaigulio kelią, permiegoti su kuo daugiau vaikinų. Pagrindinės herojės vaidmuo leidžia apmąstyti visas situacijas, kaip ji elgiasi, tačiau apie jos jausmus mažai kalbama, jiems neskiriama daug dėmesio. Tik įsigilinus į knygos esmę galime suprasti, kad pati Difuza nėra tokia šalta, kokia yra vaizduojama. Kiekvienoje situacijoje moterį norima parodyti kaip bejausmę, patrakusią ir pasiutusią asmenybę. Antroje knygos dalyje "Ir kiti tekstai" rašoma apie autoriaus apmąstymus, meną, kiną, kūrybą. Visos režisieriaus mintys labai klaidingos, nes antroje knygos dalyje rašoma apie žymius aktorius, dainininkus, kultūros atstovas. Manyčiau tai knyga, kuri leidžia pažvelgti į gilesnę knygos esmę, suvokti kas yra kas.

Atvokatui Deividui Rensonui tai atrodo lengva byla: mirtis del aplaidaus darbo. Tačiau į jo kabinetą įsiveržusi Keitė Česni pareiškia, kad ji apkaltinta nepagrįstai ir paskatina ieškoti tiesos. Kai miršta dar viena ligoninės...

Atvokatui Deividui Rensonui tai atrodo lengva byla: mirtis del aplaidaus darbo. Tačiau į jo kabinetą įsiveržusi Keitė Česni pareiškia, kad ji apkaltinta nepagrįstai ir paskatina ieškoti tiesos. Kai miršta dar viena ligoninės darbuotoja, Deividas pradeda ja tikėti.Keitė nenuleidžia rankų ir vos netampa dar viena auka.

Su Dziudes Devero kuryba pradejau pazindintis nuo jos istoriniu meiles romanu(tiksliau
Aksomines sagos). Mane is karto suzavejo jos kuryba, tad vis pildziau ilgejanti jos skaitytu knygu
sarasa.Taip pakliuvo ir "Levandu...

Su Dziudes Devero kuryba pradejau pazindintis nuo jos istoriniu meiles romanu(tiksliau
Aksomines sagos). Mane is karto suzavejo jos kuryba, tad vis pildziau ilgejanti jos skaitytu knygu
sarasa.Taip pakliuvo ir "Levandu rytas","Purpurines naktys" bei "Aukso dienos". Is sios trijules
pirmoji buvo perskaityta "Levandu rytas". Tad negaliu skustis kad si jos knyga mane nuvyle :-)
Sios knygos pagrindine heroje laikau Panele Edi, kuri deja yra mirus prasidejus istorijos
rutuliojomuisi. Taciau ji yra visos istorijos varomoji jega. Dzoslina man atrodo antraeile
veikeja, juk ji paaukojo savo besaligine meile ir atsidavima senai ,sukiai suzalotomis kojomis,
moteriskei.Kuri jai atstojo mociute (beto intrigos atomazgoje paaiskeja kad ji tolia ir buvo).
Paneles Edi mirtis Dzoslinai buvo beproto skaudus smugis, bet mano nuomone, kad paliktos
jos paslaptis kartu su dvaru Edilino miestelyje, be isivaizduojamu turtu, prilygo isdavistei. Ir
stai cia atvykus prasideda visai kitoks gyvenimas. Miestelis kuriami visi zino vieni kitu viesas
paslaptis Dzoslinai sukele lengva emocini soka. Negana to I jos gyvenima izengia du vyrai
Ramzas ir Lukas. Ramzas mielas vyrukas, taciau Dzoslinos jis netrauke, o pasak Paneles Edi
palikto pomirtinio laisko jis butu idealua vyras jai.Ir Lukas kuriam ji jaucia tik priesiskuma nuo
pirmos akimirkos kai pamate. Ir idomiausia tai kad nepakenciamasis Lukas padeda jai narplioti
painu paslapciu voratinkli, padeda ieskoti dokumentu ir ziniu apie paneles Edi praeities paslaptis.
Taciau kaip ir sakoma priesingybes traukia, taip ir Dzoslinai su Luku , zingsnis po zingsnio, zodis
po zodzio, veiksmas po veiksmo, iziebia siltus jausmus ju sirdyse. Iveike paneles Edi paslaptis,
atskleide savas (cia tik Lukas ju turejo), jie atranda tarpusavyje meile, ir sis jausmas juos suveda
draugen.
Man begalo patiko si knyga, tiesa ta kad negalejau atitraukti akiu ir minciu nuo jos, tad iveikiau
per vakara.:-)