Oj. Vien pažvelgus į šios knygos viršelį supratau vieną, kad skaitan knygą busiu sudominta ganėtinai vaikišku kūriniu. Vieną vakarą baiginėjau skaityti knygą, atsiguliau ir niekaip negalėjau užmigti. Ir galvoje sukosi...

Oj. Vien pažvelgus į šios knygos viršelį supratau vieną, kad skaitan knygą busiu sudominta ganėtinai vaikišku kūriniu. Vieną vakarą baiginėjau skaityti knygą, atsiguliau ir niekaip negalėjau užmigti. Ir galvoje sukosi viena mintis : " jo.. man dabar almost 14 metų ir nejaugi aš vėl pradėsiu tikėti raganomis, maumais, vandeniais?". Vis dar nerandu atsakymo į šį klausymą.

Šios kygos iliustracijos puikiai atitinka tekstą. Jei reikėtu papasakoti apie knygą suaugusiam žmogui aš pasakyčiau tik tai : " jei norite nusikelti į Krakatukų pievelę, susipažinti su pačiais keisčiausiais ir įdomiausiais jos gyventojais butinai perskaitykite šią knygą. Ją skaitydami jūs prisiminsite savo vaikystę. Baime raganoms ir maumams.. Tikrai patiks". Daugiau neturiu ką pasakyti apie šią knygą. Juk ją rašė Renata Šerelytė.. Jos rašytos knygos visada būna įdomios!

Mažasis princas. Tai buvo viena iš privalomų knygų kurias reikėjo perskaityti mokykloje. Ją skaičiau prieš gerus metus.. Tada visiškai nesupratau esmės. O laikydama senus ir pageltusius knygos puslapius galvojau koks...

Mažasis princas. Tai buvo viena iš privalomų knygų kurias reikėjo perskaityti mokykloje. Ją skaičiau prieš gerus metus.. Tada visiškai nesupratau esmės. O laikydama senus ir pageltusius knygos puslapius galvojau koks "protingas" žmogus gali parašyti tokią neidomią knygą? O vakar kai baigiau skaitytį šią knygą supratau, kad aš dar buvau per jauna skaityti tokį kurinį, tada jis man atrodė beviltiškas. O dabar viena iš geriausių knygų kurias man yra tekę skaityti. Visi Baobabai, piešinėliai, vaizdingi išsireiškimai.. visa tai nuostabu! Ir tik dabar aš tai supratau.

Ši knygą verčia susimastyti. Ja ganetinai sunku skaityti. Jei tavo mintys nors sekundėliai nuklysta kažkur, tai tu jau nebeatsimeni ką skaitei prieš tai. O jei gu tau pavyksta gerai įsiskaityti tada tu tikrai supranti tai ką Antuanas De Sent Egziuperi norėjo pasakyti. Visi pamastymai, šmaikštavimai, rūpesšiai.. Jie labai gražiai pasakojami..Ir kaip tas berniukas rūpinosi gėle, kiek jam reikėjo rodyti rūpesčio, meilės, šilumos, dėmesio, kad tai gelytei viskas būtų gerai. Ar mes sugebėtume tai padaryt? Vargu..

Aš tikrai rekomenduoju perskaitytį šią knygą. Net jai gu jūs ją jau skaitėte ir jums ji atrodė nesamonė. Jums vis vien reikia ją dar kartelį perskaityti.. Jūs užaugote, pasikeitė mastymas.. taip pat turėtų pasikeisti ir požiūris į šią nuostabią knygą..

Tai detektyvinė istorija, praskleidžianti Saudo Arabijos vyro ir moters gyvenimo uždangas, nušviečianti rytietiškas tradicijas.

Kuomet dingsta mergaitė, jos garsios šeimos prašomas pamaldus dykumų vedlys Najiro aš Šarki...

Tai detektyvinė istorija, praskleidžianti Saudo Arabijos vyro ir moters gyvenimo uždangas, nušviečianti rytietiškas tradicijas.

Kuomet dingsta mergaitė, jos garsios šeimos prašomas pamaldus dykumų vedlys Najiro aš Šarki imasi vadovauti paieškos būriui. Po dešimties dienų Najiras netekęs vilties surasti pražuvėlę ruošiasi nutraukti paieškas, bet netikėtai mergaitės kūną randa dykumos keliautojai. Paaiškėja, kad Nūfos mirties priežastis ne troškulys - mergaitė nuskendo. Tačiau jos šeima ne itin domisi, kas nutiko iš tikrųjų, ir tai Najirui kelia įtarimą. Vedlys nusprendžia pats tirti Nūfos mirties priežastis.

Najiras greitai suvokia, kad norint žvilgtelėti į uždarą moterų pasaulį reikia susidraugauti su koronerio įstaigos tarnautoja Katia. Ši moteris kiek kitokia - ji nebijo atsidengti veido ir dirbti valdišką darbą. Bendradarbiavimas su Katia Najirui tampa tikru iššūkiu, mat jis trokšta moters draugijos, bet jaučiasi varžomas griežtų musulmonų papročių ir jo paties įsitikinimų.

Tai puiki knyga, kurią galima perskaityti per savaitgalį.

Ši Irvino Yalom'o knyga nebuvo tokia įtraukianti ir sužadinanti smalsumą kaip "Melagis ant kušetės", galbūt dėl jau pažįstamo rašymo stiliaus ir itin aiškios tematikos, kuri remiasi psichoterapeuto ir paciento bendravimu....

Ši Irvino Yalom'o knyga nebuvo tokia įtraukianti ir sužadinanti smalsumą kaip "Melagis ant kušetės", galbūt dėl jau pažįstamo rašymo stiliaus ir itin aiškios tematikos, kuri remiasi psichoterapeuto ir paciento bendravimu. Tik, šiuo atveju, knygoje yra pateikta ne viena besirutuliojanti tema, o dešimt trumpiau atpasakotų istorijų su skirtingas problemas išgyvenančiais pacientais. Į knygą autorius sudėjo daug darbo patirties, įdomių įžvalgų ir pastebėjimų, kritinio vertinimo apie pacientus, kuris, beje, ne visada teigiamas.



Man "Meilės budelis" buvo įdomi dvejais aspektais. Pirma, pamatyti autorių ne tik kaip psichoterapeutą ir savo srities žinovą bendraujant su pacientais, bet ir kaip paprastą žmogų, turintį išankstinį nusistatymą, pirminį įspūdį ir kritinį požiūrį apie kitus žmones, t.y. jo pacientus. Jis nevengia mintimis apkalbėti, smerkti, teisti ir bjaurėtis, kas taip artima visiems žmonėms ir tai sąlyginai panaikina/sumažina ribą tarp rašytojo ir skaitovo. Antra, knygoje buvo pateikta daug sapnų, kurie vienaip ar kitaip atspindi pacientų emocinę būseną ar praeities išgyvenimus. Be galo įdomu buvo sužinoti, kaip I. Yalom'as sugeba įžvelgti sapnuose prasmę, rasti kertines ir svarbiausias vietas jame ir tinkamai susieti sapną su tuometine paciento būsena ir vyraujančiais jausmais.



Puiki knyga, atskleidžianti, kiek daug sunkaus darbo, nesibaigiančio atsidavimo pacientams ir be galo reikšmingų įžvalgų yra kupinas psichoterapeuto gyvenimas, užsidarius jo kabineto durims...

Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" -...

Richard'ą Dawkins'ą, teigiantį, kad Dievas tėra pavojinga iliuzija, The Time 2007-aisiais įtraukė į įtakingiausių žmonių sąrašą. Tačiau net ir perskaičiusi jo kontraversiškiausia laikomą knygą - "Dievo iliuzija" - nepatekau į autoriaus įtakos zoną (nes beveik nieko naujo nesužinojau ir neradau knygoje to, ko ieškojau). Teko skaityti, kad kai kurie religingieji, perskaitę šį jo veikalą, atmeta bet kokią religiją, nustoja tikėti bet kokiu dievu. Visada įsivaizduodavau, kad tikintieji, turintys kažkokią keistą ir gal net ypatingą dovaną tikėti dievu/dievais, negalėtų (o gal ir neturėtų) taip lengvai mesti savo tikėjimo. Ko gero, vis dėlto klydau.

Kaip ir minėjau, knygoje nieko naujo neradau: kad religijos paremtos nelogiškais mitais, o jų šventosios knygos primena pasakas, jau seniai žinojau; kad Ch. Darwin'o teorijų kol kas praktiškai niekas negali paneigti minėjo biologijos mokytoja (tikiuosi, šios žinios dar nepaseno); jau seniai patyriau, kad religingumas ir dievobaimingumas žmogui gerumo ir nuoširdumo neprideda, o ateistai irgi būna moralūs, teisingi, laimingi bei nugyvena prasmingus gyvenimus.

Mane šiek tiek nustebino bestselerio autoriaus paviršutiniškumas ir atsainumas nagrinėjant tam tikras problemas. Žinoma, religija sukelia neigiamus veiksmus ir padarinius, tačiau nederėtų atmesti ir teigiamos religijos įtakos (juk ne viskas yra juoda arba balta ir šiaip kartais pilka?). Tikėjimas įneša į žmonių gyvenimus daugiau šviesos, vilties. Kartais pagalvoju, kad masinės religinės šventės, pavyzdžiui, Kalėdos ar Velykos, būtų daug prasmingesnės ir svarbesnės, jei būčiau (praktikuojanti) katalikė. Pabandykit įsivaizduoti savo Dievo gimimo ar prisikėlimo šventę. Man tai atrodo tikrai stebuklinga.

Tačiau labiausiai mane gasdina religiniai fanatikai, kurie dažnai tiki, kad yra aukštesnėje pakopoje, niekinantys kitatikius, nepripažįstantys kompromisų ir laisvės principų. Dawkins'as mini ir cituoja keletą tikinčiųjų laiškų, kuriuose jis prakeikiamas ir jam linkima paties blogiausio. Kartą pati patekau į labai nemalonią situaciją, tiksliau - dialogą, kurio metu sužinojau, jog esu blogesnis žmogus vien dėl to, kad esu netikinti, juk žinot, netikintys pridaro tokių negerų dalykų. Švelniai tariant, buvau šokiruota. Nuoširdžiai tikiuosi, kad tas žmogus ateityje išsiugdys šiek tiek daugiau tolerancijos.

Mano santykis su religija yra gana sudėtingas: buvau auklėjama kaip krikščionė katalikė (krikštas, pirmoji komunija, sutvirtinimo sakramentas, tikybos pamokos mokykloje), tačiau vienu savo gyvenimo laikotarpiu supratau, kad negaliu tikėti ir garbinti tą Dievą, nes pernelyg daug neaiškumų, neatsakytų (neatsakomų) klausimų, pernelyg daug neteisybės toje religijoje (dėl to esu nuoširdžiai skeptiška ir abejojanti). O B. Paskalio gudrybėmis ir suktumu pasinaudoti nesugebu.

Norėčiau truputį pacituoti "Dievo iliuziją": "Kartą Bertrano Raselo paklausė, ką jis darytų, jei numiręs atsidurtų akis į akį su Dievu, klausiančiu, kodėl jis netikėjo. "Per mažai įrodymų, Viešpatie, per mažai įrodymų!" - nuskambėjo Raselo atsakymas (sakyčiau, nemirtingas)".

Man irgi reikia įrodymų ar bent jau ženklų, nes pernelyg sudėtinga patikėti neįtikėtinais dalykais.

P. S. labai patiko knygos vertėjos Elenos Belskytės sumanymas pirmą kartą minimų asmenų vardus ir pavardes skliausteliuose rašyti originalo kalba. Manau, tai labai sveikintinas pavyzdys.

Oi ta Sagan... Knygą perskaičiau, bet kažką pasakyti apie ją sunku labai. Vos paėmusi ją į rankas, rodos, įkvėpiau Paryžiaus oro, nusišypsojau ir įnikau skaityti. Bet negaliu sakyti, kad krimtosi lengvai. ir kuo toliau, tuo...

Oi ta Sagan... Knygą perskaičiau, bet kažką pasakyti apie ją sunku labai. Vos paėmusi ją į rankas, rodos, įkvėpiau Paryžiaus oro, nusišypsojau ir įnikau skaityti. Bet negaliu sakyti, kad krimtosi lengvai. ir kuo toliau, tuo buvo sunkiau. Ir tikrai negaliu sakyti, kad patiko. Prieš tai buvau skaičiusi tik "Nuostabius debesis", kurie buvo daug "skanesni".
Visuose trijuose knygos kūriniuose rašoma apie sudėtingus vyrų ir moterų santykius. Ir visada žiūrima iš moters pusės. Vyrai tarsi ignoruojami. Nors ir šiaip santykių analizės romanuose neradau. Tai daugiau tarsi atpasakojimas, faktų konstatavimas be rimtesnių priežasčių aiškinimosi.

Vienas didžiausių knygos minusų - siužeto kartojimasis. Visada yra vyras, yra moteris, tuomet atsiranda dar viena moteris arba vyras, dvejojama, išduodama ir galiausiai grįžtama prie pirmos moters ar vyro. Kai pastebi tą pasikartojimą, jau darosi nebeįdomu skaityti.

Taipogi erzino veikėjų, ypač vyrų, lepšiškumas. Na kuris gi, pamestas dėl kito, vis dar būtų neištikimai moteriai po kojomis, ja rūpintųsi, vis dar žavėtųsi, siūlytų savo pagalbą vos prireikus, kviestų į pokylius ją su naujuoju jaunikiu? Kažkaip neįtikinama.

Pliusą Sagan dedu tik už nuotaikos palaikymą - liūdesio ir melancholijos ji tikrai nepagailėjo.

Taigi, "Knygų iššūkio" sąrašo knygų skaitymas man prasidėjo ne itin sėkmingai, bet, tikiuosi, kad kitos knygos patiks labiau. O ir Sagan kažkaip nesinorėtų nurašyti. Ateityje viliuosi atrasti dar kokį nors jos perliuką.

Romane vaizduojamos trys moterys : Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Tai autorės prosenelė, senelė ir motina.

Labiausiai man įsiminė Saros Susanės paveikslas. Tai sudėtinga asmenybė. Ištekinama per prievartą, ji ilgai pyksta...

Romane vaizduojamos trys moterys : Sara Susanė, Elida ir Jordisė. Tai autorės prosenelė, senelė ir motina.

Labiausiai man įsiminė Saros Susanės paveikslas. Tai sudėtinga asmenybė. Ištekinama per prievartą, ji ilgai pyksta ant motinos ir brolio, kad nebuvo paisoma jos pačios valios. Nepaisant šių aplinkybių, santuoka buvo sėkminga. Ilgainiui Sara pamilo savo vyrą, Johanesą, gerbė ir žavėjosi juo. Dažni gimdymai (jie turėjo dvylika vaikų ), vaikų priežiūra, namų ūkio darbai išsekino moterį, tačiau ji niekada nenustojo svajoti, neprarado noro plėsti savo akiratį.Paskatinta pastoriaus Jenseno, Sara pradeda balsiai skaityti knygas šeimynykščiams.

Dramatiška šios moters ir pastoriaus istorija. Pozuodama angelo paveikslui, ji ne tik išsikalba su dvasininku apie jai svarbius dalykus, bet ir patiria didelį jausmą. Saros Susanės asmenybė stipri ir spalvinga.

Visai kitaip susiklosto jos dukros, Elidos gyvenimas. Elida ištekėjo iš meilės ir dėl to susipyko su motina (Sara nepritarė dukters pasirinkimui ) ir nebendravo su ja beveik iki pat vyro, Fredriko, mirties. Šios moters gyvenimas - tai pasiaukojimas šeimai, ji pagimdė dešimt vaikų, kuriais reikėjo rūpintis. Tačiau Elida jautė, kad "...motinystės vadinamasis instinktas nėra vienintelis tikras jausmas. Būtų nežmoniška reikalauti aklai tuo tikėti. " Bet kokios lyties asmenims būdingas laisvės, meilės troškimas, noras pamatyti pasaulį. Elida iš paskutinių jėgų stengėsi atlikti pareigas šeimai, bet ji nebuvo visagalė, ir, lydint vyrą gydytis į Kristianiją, jauniausius vaikus laikinai atidavė globėjams, dėl ko vėliau pašlyja jos santykiai su jaunėle dukra Jordise.

Elidos vyras, Fredrikas, sirgo sunkia, nepagydoma širdies liga. Žavi begalinis moters atsidavimas, rūpestis vyru, šilti, atviri, abipusiu supratimu pagrįsti, poros santykiai.

Mažiausiai išplėtotas autorės motinos, Jordisės, paveikslas. Gal būt, kuo arčiau mūsų yra žmogus, tuo sunkiau jį objektyviai vertinti. Tik iš užuominų galima suprasti, kad Jordisei nesusiklosto gyvenimas su pirmąja meile, Hansu, rašytojos tėvu. O antrojo motinos vyro, kurio net vardas neminimas, mergaitė nekenčia ir bijo. Nors rašytoja tiesiogiai nepasako, bet iš konteksto galima suprasti, kad mergaitė patiria lytinę prievartą. Visą gyvenimą jaučianti gėdą ir kaltę, ji taip ir neišsikalba su motina apie tai.

Knyga baigiama rašytojos, Herbjorgos, gimimo epizodu. Ši saga apie giminės moteris leidžia giliau suprasti H. Wassmo kūrybą, puikiai ją papildo.

Knyga plona, bet skaičiau ją laabai ilgai. O atrodė, kad suskaitysiu per dieną, maniau, bus lengva, pavyzdžiui, tokia pati kaip "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Apsirikau.

Prisipažinsiu - skaičiau "Emanuelę" ankstyvoje...

Knyga plona, bet skaičiau ją laabai ilgai. O atrodė, kad suskaitysiu per dieną, maniau, bus lengva, pavyzdžiui, tokia pati kaip "Penkiasdešimt pilkų atspalvių". Apsirikau.

Prisipažinsiu - skaičiau "Emanuelę" ankstyvoje paauglystėje, mokykloje mergaitės tarpusavyje dalijomės ja kaip kokiu uždraustu lobiu. Skaitėme labiausiai dėl to, kad knyga anonsuojama kaip "neduotina skaityti nesulaukus brandos amžiaus". Tada tenkinau savo smalsumą, skaičiau godžiai atviras sekso scenas ir... nesugebėjau tąsyk perskaityti.

Knyga nėra vien tik pornografinė; ji neturi vieno ir vienintelio tikslo kaip kitos tokio pobūdžio knygos - žadinti skaitytojo seksualinius instinktus, savitikslį gašlumą ir mėgavimąsi begaliniais lytinio akto aprašinėjimas, nuobodžiais ir vulgariais. "Emanuelė Bankoke" greičiau filosofinė-pornografinė knyga su daug puslapių sudėtingų pamąstymų apie erotiką, lytinę energiją, pirmykštę gatmą, meilę kaip nenatūralų dalyką, Amžinybę, Žmogų, Žmogaus meną.

Knygos kredo - išsilaisvinimas nuo seksualinių tabu. "Mes visi tuščiai leidžiam laiką, jei jo nepašvenčiam malonumo menui, nuolat didindami pasimylėjimų skaičių". Anot autorės, gėdingos erotikos nėra. "Laiką leidžiame tuščiai, jei nesam kieno nors glėbyje".

Taigi prancūzė E. Arsan su malonumu pasišaipo iš mūsų moralinių kaliausių - baimės išsiskirti iš kitų ir bukagalvystės, propaguodama atvirą erotiką, homoseksualumą, net pedofiliją.

"Kiekvienas ir kiekviena gali priklausyti kiekvienai ir kiekvienam" - knygos šūkis.

Nepriimtinas man, beje, o Dieve.

Šauna išdavikiška mintis - gal ten, karštame Bankoke, imčiau kitaip galvoti?..

Vertinimas 7,5 iš 10

Džiaugiuosi, kad filmą mačiau pakankamai seniai ir mažai ką pamenu. O pati knyga įdomi bei įtraukianti. King'as kaip visuomet smulkiai viską nupasakoja, padeda puikiai įsivaizduoti Panoramos viešbutį, pajausti jame...

Džiaugiuosi, kad filmą mačiau pakankamai seniai ir mažai ką pamenu. O pati knyga įdomi bei įtraukianti. King'as kaip visuomet smulkiai viską nupasakoja, padeda puikiai įsivaizduoti Panoramos viešbutį, pajausti jame tvyrančią įtampą. Torensų šeimyna puikiai apibūdinama, gali pajausti, kad šios šeimos bedos yra tikros, neišgalvotos. Pajaučiau ir užuojautą mažajam berniukui, dar tokiam mažam ir pasimetusiam.

Istorija rutuliojasi letai, įtampa keliama po truputį. Na ir žinoma kaip moka tik pats King'as, viskas baigiasi greitai, veiksmas tiesiog sprogsta paskutiniuose knygos puslapiuose. Tačiau šį kartą nesitikėjau tokios pabaigos. Bent mane nuvylė, ją galima buvo atspėti ir buvo visiškai nepanašu į daugumą šio autoriaus knygų, lyg buvo skubotai užbaigta.

Nieko nesuprantu, ir vis tiek labai įdomu - taip aš ir perskaičiau šią knygą. Ir nieko nesupratau, ir giliai širdyje žinojau, kad nesuprasiu, ir vis tiek naiviai tikėjausi, kad gal jau kiek daugiau protelio turiu nei tada, kai...

Nieko nesuprantu, ir vis tiek labai įdomu - taip aš ir perskaičiau šią knygą. Ir nieko nesupratau, ir giliai širdyje žinojau, kad nesuprasiu, ir vis tiek naiviai tikėjausi, kad gal jau kiek daugiau protelio turiu nei tada, kai skaičiau "Baimę ir drebėjimą" ir tik iš trečio perskaitymo supratau (ar bent jau pasijutau supratusi). Ką gi, reikės skaityti dar ir dar kartą. Nes labai gerai atsimenu, kaip pirmą kartą skaitant S. Kierkegaard'ą atrodė, kad čia nesąmonė visiška ir kitus kartus skaičiau tik todėl, kad reikėjo kažkaip parašyt referatą. Taip beskaitant ir atėjo supratimas, ką jis nori pasakyt, ir autorius, prieš tai buvęs tokiu svetimu, staiga tapo mano draugu Kierke, kuris įdomiai ir man kiek keistai dalinasi savo mintimis.