Kerstin Gier garsi humoristiniais romanais moterims. "Dar daugiau problemų'' - šmaikštus ir ironiškas pasakojimas apie meilės romanų rašytoją Geri, kuri sulaukusi trisdešimties vis dar vienišė. Beveik visos sesės,...

Kerstin Gier garsi humoristiniais romanais moterims. "Dar daugiau problemų'' - šmaikštus ir ironiškas pasakojimas apie meilės romanų rašytoją Geri, kuri sulaukusi trisdešimties vis dar vienišė. Beveik visos sesės, pusseserės, pusbroliai, draugės ir draugai buvo vedę, susilaukę vaikų, pasistatę namus... Aplink vien tik laimingos poros. O Geri tebevaikšto į aklus pasimatymus ir niekaip nesutinka savo svajonių princo. Be to, jos nesupranta tėvai, o giminaičiai ją laiko balta varna.

Jos geriausia draugė Čarli susigieda su buvusiu Geri vaikinu Ulrichu. Galiausiai Čarli išteka ir praneša, kad laukiasi. Geri sukyla pavydas, ji nesugeba džiaugtis tuo, kad jos geriausia bičiulė laukiasi. Vėliau leidykla, kuri leidžia Geri rašomus romanus praneša,kad nutraukia jos romanų leidybą. Pasiūlo jai imtis rašyti seriją apie vampyrus. Tai sužinojus, merginai gyvenimas netenka prasmės. Taurė jau perpildyta...Mėgstamas darbas prarastas, artimieji jos nesupranta, o ji visiška nevykėlė... Belieka baigti gyvenimą. Geri pradeda planuoti savižudybę. Va čia ir prasideda visas įdomumas. Ji iš anksto visiems artimiesiems ir draugams, leidyklos direktoriui. Ji parašo viską ką apie juos galvoja ir laiškus išsiunčia paštu. Geri kruopščiai suplanuoja savižudybę. Tik nemanykit, kad romanas liūdnas, atvirkščiai nuotaikingai ir linksmai pasakojama, kaip mergina planuoja išgėrusi migdomųjų tablečių ir degtinės baigti savo gyvenimą viešbučio kambaryje...Tačiau nusižudyti nepavyksta...O laiškai jau pakeliui pas adresatus...

Romanas lengvo turinio, linksmas, privertė nusijuokti ir pakėlė nuotaiką. Puikiai praleidau su ja vakarus :)

1.Tai vienintelė ispanų režisieriaus prozos knyga. Šios knygos tikrai nebūčiau pasirinkusi pati, tačiau paskaičiusi komentarus vis dėlto nusprendžiau išbandyti save. Perskaičius knygos aprašymą pati knyga man pasirodė per...

1.Tai vienintelė ispanų režisieriaus prozos knyga. Šios knygos tikrai nebūčiau pasirinkusi pati, tačiau paskaičiusi komentarus vis dėlto nusprendžiau išbandyti save. Perskaičius knygos aprašymą pati knyga man pasirodė per daug vulgari, tačiau kuomet skaičiau kiekvieną knygos puslapį įžvelgiau kad už viso to slepiasi daug liūdesio ir vienatvės. Pagrindinė herojė Pati Difuza nuolat bėga nuo vienatvės, ji ieško būdų kaip dar geriau susipažinti su naktiniu Madrido gyvenimu. Pati Difuza laiko save pornografinių filmų žvaigžde norinti išbandyti svaigulio kelią, permiegoti su kuo daugiau vaikinų. Pagrindinės herojės vaidmuo leidžia apmąstyti visas situacijas, kaip ji elgiasi, tačiau apie jos jausmus mažai kalbama, jiems neskiriama daug dėmesio. Tik įsigilinus į knygos esmę galime suprasti, kad pati Difuza nėra tokia šalta, kokia yra vaizduojama. Kiekvienoje situacijoje moterį norima parodyti kaip bejausmę, patrakusią ir pasiutusią asmenybę. Antroje knygos dalyje "Ir kiti tekstai" rašoma apie autoriaus apmąstymus, meną, kiną, kūrybą. Visos režisieriaus mintys labai klaidingos, nes antroje knygos dalyje rašoma apie žymius aktorius, dainininkus, kultūros atstovas. Manyčiau tai knyga, kuri leidžia pažvelgti į gilesnę knygos esmę, suvokti kas yra kas.

Atvokatui Deividui Rensonui tai atrodo lengva byla: mirtis del aplaidaus darbo. Tačiau į jo kabinetą įsiveržusi Keitė Česni pareiškia, kad ji apkaltinta nepagrįstai ir paskatina ieškoti tiesos. Kai miršta dar viena ligoninės...

Atvokatui Deividui Rensonui tai atrodo lengva byla: mirtis del aplaidaus darbo. Tačiau į jo kabinetą įsiveržusi Keitė Česni pareiškia, kad ji apkaltinta nepagrįstai ir paskatina ieškoti tiesos. Kai miršta dar viena ligoninės darbuotoja, Deividas pradeda ja tikėti.Keitė nenuleidžia rankų ir vos netampa dar viena auka.

Su Dziudes Devero kuryba pradejau pazindintis nuo jos istoriniu meiles romanu(tiksliau
Aksomines sagos). Mane is karto suzavejo jos kuryba, tad vis pildziau ilgejanti jos skaitytu knygu
sarasa.Taip pakliuvo ir "Levandu...

Su Dziudes Devero kuryba pradejau pazindintis nuo jos istoriniu meiles romanu(tiksliau
Aksomines sagos). Mane is karto suzavejo jos kuryba, tad vis pildziau ilgejanti jos skaitytu knygu
sarasa.Taip pakliuvo ir "Levandu rytas","Purpurines naktys" bei "Aukso dienos". Is sios trijules
pirmoji buvo perskaityta "Levandu rytas". Tad negaliu skustis kad si jos knyga mane nuvyle :-)
Sios knygos pagrindine heroje laikau Panele Edi, kuri deja yra mirus prasidejus istorijos
rutuliojomuisi. Taciau ji yra visos istorijos varomoji jega. Dzoslina man atrodo antraeile
veikeja, juk ji paaukojo savo besaligine meile ir atsidavima senai ,sukiai suzalotomis kojomis,
moteriskei.Kuri jai atstojo mociute (beto intrigos atomazgoje paaiskeja kad ji tolia ir buvo).
Paneles Edi mirtis Dzoslinai buvo beproto skaudus smugis, bet mano nuomone, kad paliktos
jos paslaptis kartu su dvaru Edilino miestelyje, be isivaizduojamu turtu, prilygo isdavistei. Ir
stai cia atvykus prasideda visai kitoks gyvenimas. Miestelis kuriami visi zino vieni kitu viesas
paslaptis Dzoslinai sukele lengva emocini soka. Negana to I jos gyvenima izengia du vyrai
Ramzas ir Lukas. Ramzas mielas vyrukas, taciau Dzoslinos jis netrauke, o pasak Paneles Edi
palikto pomirtinio laisko jis butu idealua vyras jai.Ir Lukas kuriam ji jaucia tik priesiskuma nuo
pirmos akimirkos kai pamate. Ir idomiausia tai kad nepakenciamasis Lukas padeda jai narplioti
painu paslapciu voratinkli, padeda ieskoti dokumentu ir ziniu apie paneles Edi praeities paslaptis.
Taciau kaip ir sakoma priesingybes traukia, taip ir Dzoslinai su Luku , zingsnis po zingsnio, zodis
po zodzio, veiksmas po veiksmo, iziebia siltus jausmus ju sirdyse. Iveike paneles Edi paslaptis,
atskleide savas (cia tik Lukas ju turejo), jie atranda tarpusavyje meile, ir sis jausmas juos suveda
draugen.
Man begalo patiko si knyga, tiesa ta kad negalejau atitraukti akiu ir minciu nuo jos, tad iveikiau
per vakara.:-)

My teacher told me that for every student who is smart enough to get through highschool Dostoevsky would be a piece of cake. I started reading.

It took me three days to start realizing that she was either joking, or lying, or just...

My teacher told me that for every student who is smart enough to get through highschool Dostoevsky would be a piece of cake. I started reading.

It took me three days to start realizing that she was either joking, or lying, or just plain wrong.

It took me seven years to finish it.

☕ ☕ ☕ ☕ ☕

"Nusikaltimą ir bausmę" turėjom skaityti mokykloj. Net pirmo puslapio neatsivertę, net knygos rankose nečiupinėję, visi žinojom, kad reikalas bus rimtas. Pradėję skaityti, įsitikinom, kad čia nebuvo klysta: knyga iš tų, kaip mes vadindavom, sunkiųjų. Nemaža dalis tas sunkiąsias knygas skaityti patingėdavo - užtekdavo per pertraukas susičiulbėti su kitais mokiniais. Taip būdavo greituoju būdu sužvejojamos ir sukramtomos pagrindinės kūrinio mintys. Ir susižvejojom. Kad pasakojimas yra apie studentą Raskolnikovą, kuris gyvena Sankt Peterburge. Kad jis gyvena vargingai, vos galą su galu sudurdamas. Kad apsėstas keistų idėjų bei siekdamas išsikapanoti iš savo apverktinos padėties, jis ryžtasi nusikaltimui. Kad kirviu užkapoja nekenčiamą senę palūkanininkę, kuriai nepriteklių prispaustieji nešdavo užstatyti savo vertingus daiktus, savo žiedus, laikrodėlius ir sidabrines papirosines. Kad užmuša netikėtai pasirodžiusią senės seserį Lizavetą, irgi kirviu. Kad likusią knygos dalį graužiasi, draskomas sąžinės priekaištų. Bet svarbiausias akcentas, šiaip ar taip, atrodė kirvis ir žmogžudystė. Ėmusi skaityti, iki to kirvio ir perskaičiau. Ir nustebau, kad liko dar keturi penktadaliai knygos, keturi milžiniški penktadaliai, o pasakyta jau visa esmė.

Buvom girdėję, kad tai šedevras, kad literatūros perlas, prie kurio galima sugrįžti vėl ir vėl. Užversdama knygą paskutinį kartą (su neperskaitytais keturiais penktadaliais), tuo ir guodžiausi. Kad bus galima sugrįžti.

Negrįžau septynerius metus. Vieną vakarą, netyčiomis užmačiusi knygos nugarėlę draugo lentynoje ir tiesdama ranką, žinojau - net pirmo puslapio neatsivertusi, net nepačiupinėjusi - jog reikalas ir vėl bus rimtas. Nebepaleidau. Nebepaleidau nei per paskaitas, nei per sesiją, tempdavausi į visus egzaminus, skaičiau lovoj ir autobuse, valgydama ir dantis valydamasi. Kai kurias vietas - po du ir tris kartus.

Knyga prikrauta detalių, varginanti ir pretenzinga. Tamsi ir slogi. Ir fantastiška. Meistriškai balansuojama tarp šiurpaus tikroviškumo (didelis pliusas už gatvių, barų, kambarių scenas, kurios iškyla prieš akis kaip čia buvusios) ir siurrealizmo, paklaikimo, mistikos. Pasakojimas kai kur sklandus ir laisvas, kai kur kapotas ir padrikas, kaip man ir patinka. Personažai gilūs, konfliktiški ir išieškoti. Ir persmelkti tam tikros melancholijos, visi iki vieno, ir kiekvienas savaip.

Klasika man labiausiai patinka dėl vieno dalyko. Dėl savo daugialypiškumo ir nepavaldumo laikui - kad juodu ant balto įspaustos autoriaus mintys nuolat atgimsta vis naujais pavidalais. Mokykliniais laikais labiausiai įsiminė kirviai, dabar labiausiai įstrigo Raskolnikovo blaškymasis ir vidiniai prieštaravimai, kitą sykį baltos lankos, juodos avys man vėl atrodys kitaip.

Vienas protingas žmogus, perskaitęs daugiau knygų, negu aš turbūt per visą gyvenimą perskaitysiu, pasakė, kad "Nusikaltimas ir bausmė" iš esmės yra apie kovą tarp teorijos ir gyvenimo, kur triuškinančiai ir neišvengiamai laimi gyvenimas. Raskolnikovas subrandino teoriją apie tai, jog egzistuoja dvi žmonių grupės: vieni yra paprasti žmonės, kiti - išskirtiniai, esantys laipteliu aukščiau, turintys teisę peržengti įprastas visuomenės nustatytas ribas. Šie išrinktieji yra pažangos variklis, jie veda pasaulį į priekį, nepaisydami senųjų idealų ir sukurdami naujus. Jie veikia vadovaudamiesi ne pripažintomis normomis ir įstatymais, o savo sąžine. Net jei šimtai žmonių būtų nužudyta tam, kad būtų sukurtas geresnis pasaulis, tokia auka bus prasminga ir turi būti pateisinama.

Tačiau Raskolnikovas nesugeba pateisinti savęs. Teorija patraukli, bet realiam gyvenime, padarius nusikaltimą, sąžinė peršti per smarkiai, kad būtų numaldyta žmogiškųjų pastangų. Tuo pat metu Raskolnikovas suvokia, kad nėra tas didingas išskirtinis žmogus, nes didingi žmonės nedvejoja ir moralinės kaltės nejaučia. Šio suvokimo - suvokimo galbūt padarius klaidą - svoris sunkiai pakeliamas. Raskolnikovas tarsi meta iššūkį visuomenės normoms, bet didžiąją knygos dalį aršiausiai kovoja pats su savimi, savo prigimtimi ir savo paties išgalvotais demonais. Prigimtis pasirodo esanti stipresnė už idealus, tikrovė - galingesnė už teoriją.

Visgi rašyti recenzijas klasikos kūriniams (ir juos skaityti!) tam tikra prasme yra velniškai nedėkingas reikalas. Sunku į autoriaus darbą pažiūrėti be išankstinių įsitikinimų ir išlaikyti šviežią kritišką požiūrį, kai kūrinys taip gražiai apgiedotas ir be saiko nutaršytas liaupsių. Čia kaip su šokolado valgymu - pasakyk ant lenkiško šokolado, kad jis šveicariškas, ir žmonėms jis iškart pasidarys skanesnis. O juk norėtųsi pažiūrėti objektyviau ir negiedoti ditirambų vien todėl, kad tau į smegenis buvo per dešimt metų įsūdyta, jog tai "šedevras".

Bet kaip bežiūrėčiau, stiprus ir kokybiškas darbas. Kažko pritrūko tik pabaigai, kuri parašyta lyg paskubomis, išsimušant iš natūralaus ritmo ir nuotaikos. Jausmas toks, lyg atlikus šešiolika profesionalių parodomųjų šuolių per kliūtis paskutinę sekundę lygioj vietoj nusiverstum nuo arklio.

Keturios žvaigždutės iš penkių.

Iki šiol nebuvau skaičiusi nei vienos šios garsios, visų taip liaupsinamos autorės knygų. Tačiau draugės paraginta nusprendžiau nuėjus į biblioteką pasigriebti šios autorės knygą. Priėjųs prie lentynos į akis krito...

Iki šiol nebuvau skaičiusi nei vienos šios garsios, visų taip liaupsinamos autorės knygų. Tačiau draugės paraginta nusprendžiau nuėjus į biblioteką pasigriebti šios autorės knygą. Priėjųs prie lentynos į akis krito knygos viršelis, kuriame pavaizduoti kariai dalyvaujantys mūšyje. Kadangi mėgstu istorinius romanus ir duomiuosi senovės Romos istorija nusprendžiau knygą perskaityti.

Knygoje aprašomų audringų įvykių laikotarpis nuo 99 iki 86 m. pr. Kr. Pagrindiniai knygos veikėjai galima sakyti yra du - Gajus Marijus, ir Kornelijus Liucijus Sula. Per visą knygos pasakojimą galima jausti didžiulę įtampą tarp šių dviejų veikėjų.

Romane mane labiausiai sužavėjo Gajus Marijus - septyniasdešimtmetis vyras, tačiau guvus, kaip dvidešimties metų jaunuolis. Jo kariniai sugebėjimai neįkainojami, kariai jį myli, pasitiki juo. Romoje jis visada pasitinkamais plojimai ir šūksniai, jis visų gerbiamas konsulas.

Višiska priešingybė Gajui yra Sula, šio veikėjo nepamėgau per visą laikotarpį kai skaičiau šią knygą. Jo arogantiškumas, veidmainystės, elgiasys su kitais žmonėmis ypač su žmona man labai nepatiko. Skaitydama vis galvojau, kodėl tokiam bjauriam žmogui, kaip Sulai taip šypsosi fortūna...tai mane erzino.

Skaitydama sužinojau daug naujų dalykų apie senovės Romą, kurių nėra parašyta mokykliniuose vadovėliuose. Pavyzdžiui, kad žolynų vainiku senovės Romos respublikoje buvo apdovanojami karvedžiai kurie yra įstengę išvaduoti savo kariuomenęiš apsiausties.

Karas ir intrigos, pavydas ir kerštas, garbės troškimas ir kilnumas mirties akivaizdoje - visa tai susipina į vieną didžiulį paveikslą, kuriame senovės istorja tampa gyvesnė ir tikresnė.

Knyga, kurią užsimaniau perskaityti vos užvertusi paskutinį "Džeinės Eir" puslapį. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad tikėjausi, jog Šarlotės sesers knyga bus tokia pats nuostabi. Žinoma, tikėjausi ir dar vienos romantiškos ir...

Knyga, kurią užsimaniau perskaityti vos užvertusi paskutinį "Džeinės Eir" puslapį. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad tikėjausi, jog Šarlotės sesers knyga bus tokia pats nuostabi. Žinoma, tikėjausi ir dar vienos romantiškos ir nepaprastos meilės istorijos.



Tačiau mane nustebino tai, kad ši knyga visai kitokia. Man kažkodėl smagu, kai mano išankstinis nusistatymas būna sugriaunamas ir knyga pažeria staigmenų. Tai va, su Džeine aš šios nelyginsiu, kažin ar tai išvis derėtų daryti.



Jei trumpai, tai istorija apie vieno gero poelgio pasekmes, kurios apnuodijo kelių kartų gyvenimus. Vieną vakarą misteris Ernšo į namus parsiveda tamsaus gymio juodbruvą berniuką, kurį rado gatvėje ir kurio jam pagailo. Atsitiktinumo dėka patekęs į šiuos namus, sunkaus charakterio vaikis greit pakeis visų gyvenimus.



Šioje istorijoje yra šiek tiek meilės, tačiau ne tokios kokią mes įpratę matyti/skaityti. Čia ji nesutramdyta, gaivališka, ji ne rožinė, ne švelni ir ne pūkuota, o kiek bauginanti ir agresyvoka.



Knyga perskaityta senokai, įspūdžiai kiek priblėsę. Tačiau tuo pačiu šis laiko tarpas padėjo suvokti, kad knyga man nepatiko tiek labai, gal traukčiau į mėgstamiausių sąrašus. Nors knygos istorija neeilinė, tiesiog kibirkščiuojanti, aš ją išgyvenau kaip per miglą.

Jau vien pats knygos pavadinimas skiriasi nuo daugelio knygų. Tai knyga apie viengungio gyvenimą, idiotiškas situacijas, vienatvę ir šilumos trūkumą. Simonas Petersas iš Kelno yra 29-erių metų viengungis dirbantis T-punkto...

Jau vien pats knygos pavadinimas skiriasi nuo daugelio knygų. Tai knyga apie viengungio gyvenimą, idiotiškas situacijas, vienatvę ir šilumos trūkumą. Simonas Petersas iš Kelno yra 29-erių metų viengungis dirbantis T-punkto pardavėju. Autorius pasižymi puikiu humoro jausmu, todėl ir knygoje yra situacijų, kurios juokingos, o kartais net ir graudžios.. Pagrindinį veikėją, kaip ir daugelį viengungių palieka mergina, jis dirba nemėgstamą darbą ir skandina savo liūdesį alaus bokaluose. Romane labai daug jaunimo gyvenimo epizodų - alus, žolė, vienos nakties nuotykiai, gyvenimas skolon. Tačiau vieną dieną Simonas išvydęs gretimoje kavinėje dirbančią Marsiją P. iš tiesų pirmą kartą įsimyli. Vaikinas dieną naktį apie ją galvoja, kuria kokios bus jų vestuvės Karibuose, tačiau yra viena maža smulkmena, visų pirma jam reikia bent užkalbinti Marsiją. Simonas turėdamas problemų meilės reikaluose nuolat prašo patarimo pas draugę Paulą, kuri ragina bent susipažinti su Marsija. Apibūdinti šios knygos turinį iš tiesų sudėtinga, norint geriau susipažinti su autoriaus humoru reikėtų pačiam perskaityti šią knygą.

Pirmąją šios trilogijos dalį perskaičiau jau daugiau negu prieš pusmetį ir kitos dvi knygos sau ramiai laukė savo eilės lentynoje. Prisėdusi prie antrosios dalies neatsitraukiau, kol nebaigiau ir trečiosios. Murakami išlieka...

Pirmąją šios trilogijos dalį perskaičiau jau daugiau negu prieš pusmetį ir kitos dvi knygos sau ramiai laukė savo eilės lentynoje. Prisėdusi prie antrosios dalies neatsitraukiau, kol nebaigiau ir trečiosios. Murakami išlieka savimi, kaip visad nemažai dėmesio skiriama maistui, nuolat kalbama apie juo ruošimą ir produktus, taip pat niekada nepamirštama ir muzika.

Istorija iš esmės apie du žmones, Tengo ir Aomamę, kurie seniai susipažino, ilgam išsiskyrė ir vėliau nusprendė vėl vienas kitą susirasti. Murakami nebūtų Murakami, jeigu tokioje istorijoje neįpintu dar kažkokios mistikos, keistų dalykų, kurie, aišku, pagrindiniams herojams neatrodė tokie jau baisiai stebinantys. Istorijoje didelis vaidmuo tenka Mažiesiems žmonėms, kurie veja oro lėliukę. Joje būna kažkieno jauniklė ( kokia jauniklės paskirtis? Neišsiaiškinau šito), "originalas" šios kopijos būna motinėlė, kuri labai svarbi jauniklės būviui.

Knygas perskaičiau, knygos patiko, bet jaučiausi mažai supratusi ir man trūksta minimaliai dar vienos dalies, pvz. kokia ten iš tiesų istorija su Tengo mama? Ar seselė tai reinkarnavusi Tengo mama ar šiaip turi tokius pačius atsiminimus? Į kokį pasaulį vėliau pateko herojai? Kas laukia kūdikio? Kas tie Mažieji žmonės? Koks jų tikslas? Kas bus vėliau?

Kurto Vonneguto romanas, parašytas su fantastikos elementais. Tokia jo forma leidžia tiksliau, atviriau kalbėti autoriui rūpimomis temomis.

Romane pasakojama istorija, kaip niekam nežinomas rašytojas, Kilgoras Trautas,...

Kurto Vonneguto romanas, parašytas su fantastikos elementais. Tokia jo forma leidžia tiksliau, atviriau kalbėti autoriui rūpimomis temomis.

Romane pasakojama istorija, kaip niekam nežinomas rašytojas, Kilgoras Trautas, netikėtai pakviečiamas į Menų festivalį Midlendo miestelyje. Čia jis susiduria su skaitytoju, besikraustančiu iš proto vietiniu turtuoliu Dveinu Huberiu, kuris , perskaitęs Trauto romaną , priima jį, kaip tikrovę ir sužaloja keletą artimiausių jam žmonių ir patį rašytoją, pasipainiojusį netoliese. O Trauto romano esminė idėja , kurią įsiteigė Dveinas , yra ta, kad visi Žemės gyventojai, išskyrus Huberį, yra robotai. Dveinas vienintelis gali planuoti, galvoti, jausti skausmą. Jis vienintelis turįs laisvą valią. Trautas, rašydamas romaną, visai neturėjo omeny Dveino, jie net nebuvo pažįstami. Knyga buvo skirta bet kam. Dveinui romano idėja užnuodijo protą ir, žalodamas žmones, jis buvo įsitikinęs, kad jie bejausmiai robotai.

K. Vonnegutas, aprašydamas Trauto kelionę į festivalį ir minėto Dveino gyvenimą, atskleidžia išvirkščiąją Amerikos pusę : techninė pažanga naudojama karinės pramonės kūrimui. Gamybos procesai alina planetą,

jos gamtą, o gaminamas visoks šlamštas. Neprotingas elgesys su gamtos ištekliais ( pvz. anglimi ) nepataisomai suniokoja kraštovaizdį.

Pasitelkdamas satyrą, groteską, absurdą, autorius kritikuoja Amerikos visuomenės piktžaizdes - rasizmą, vartotojiškumą, vulgarumą. Ypatingai neigiamai rašytojas atsiliepia apie karą, jo kurstymą. Štai kaip jis apibūdina karo mokyklą : " ...tai įstaiga, kur mokoma žudyti...,sporto, pederastijos ir fašizmo."

Roboto įvaizdis romane irgi, manau, neatsitiktinis. Rašytojas ragina mus mąstyti, nesurobotėti, kritiškai vertinti valdžios sprendimus, nepasiduoti stereotipams.