"Mano patarimas jaunimui - tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!"

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock'n'roll'u dar iki tol, kol atsirado pats rock'n'roll'as. "Sudaužytos...

"Mano patarimas jaunimui - tiesiog pasakykite NE narkoisterijai!"

Vienas iš skandalingiausių rašytojų, Williamas S. Burroughsas, tapo tuo uždraustuoju rock'n'roll'u dar iki tol, kol atsirado pats rock'n'roll'as. "Sudaužytos kartos" klasikas, jis tapo vienu iš dvasingumo tėvu dabartiniai kartai, kokiu jį laikė pankai ar 60-ųjų intelektualai.

"Narkašas" (Junky) - pirmoji pokario metų literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialia "bekompromisinės kovos su narkotikais" kultūros vėliavą. Šis kūrinys originalus ir tuo pačiu be galo paprastas, tikriausiai, dėl savo sauso narko-chronologiškumo, kuris man, asmeniškai, beje, nepatiko.

Daugelis kaltina Burroughs'ą propaguojant narkotikus, tačiau jis jokiais būdais nešlovina narkomano gyvenimo. Priešingai, perskaičius "Junky" liko dviprasmiškumo kartumas, nes rodos, jog Burroughs'as visiškai neperša skaitytojui savo nuomonės, o palieka pasirinkimo teisę, leisdamas savarankiškai sulipdyti visas gaires. Jis tiesiog sako "Taip yra. Taip viskas atrodo iš tikrųjų. O toliau spręsk pats."

Burroughs'as pats išgyveno tą karščiu, šalčiu, skausmu, vėmalais ir prakaitu dvokiantį pragarą ir pateikė rašytinius jo egzistavimo įrodymus.

"Junky" atspindi šiuolaikinę apsėstą vartotojišką visuomenę/ šlykščius beribius politinio "kūrybiškumo" vaisius/ purviną buities virtuvę/ tuometinę narkomanų kalbą, kuri beveik niekuo nesiskiria nuo dabartinės/ žmogaus primityvumą, kai neberūpi niekas, išskyrus "kur gauti? kaip gauti? už kiek gauti?"/ tuštumą, keliančią tik pasišlykštėjimo jausmą.

"Heroinas - tai raktas - gyvenimo prototipas. Jeigu kas nors iki galo suprastų heroiną, jis sužinotų keletą gyvenimo paslapčių, rastų keletą galutinių atsakymų".

Tai buvo dar viena knyga iš serijos apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį. Savotiškas "kabalistinis" viršelio apiforminimas vis tik traukia akį, tad rūpėjo paskaityti, ką vis tik toliau sugalvojo autorius.

Veiksmas sukasi...

Tai buvo dar viena knyga iš serijos apie nemirtingąjį Nikolą Flamelį. Savotiškas "kabalistinis" viršelio apiforminimas vis tik traukia akį, tad rūpėjo paskaityti, ką vis tik toliau sugalvojo autorius.

Veiksmas sukasi apie penkiolikmečius dvynius Sofi ir Džošą, gimusius su sidabrine ir auksine aura, ir patekusius į mistinį pasaulį, kuriame sutinkami mitologiniai padarai bei istoriniai asmenys, magai, burtininkai, vampyrai ir t.t.. Tai dviejų galių, gerosios ir blogosios kova už būvį ir išlikimą. Visose knygose pasakojimas tęsiasi ten , kur baigėsi. "Magas", ne išimtis. Įdomiausias aspektas, kad autorius, kaip personažą šioje knygų serijoje, įtraukia Nikolą Flamelį - Renesanso epochoje gyvenusį tikrą asmenį- alchemiką. Tai buvo turtingas žmogus, kuriam priskiriami filosofinio akmens bei gyvybės eliksyro išradimai. Netgi klaidžiojo legenda, kad alchemiko mirtis buvo tik mistifikacija, o ji kartu su žmona vėliau matė įvairiose pasaulio vietose. Ir net atidarytame po 200 metų jo kape, nieko nerasta.

Tarsi susiejus su šia legenda, "Mago" knygoje kaip tik aprašoma Flamelio mirtis ir jo prisikėlimas bei tolesnė kova su blogiu.

Pasakojimas atrodo išbaigtas, nuoseklus, tačiau kuo toliau, tuo jis darosi nuobodesnis.

Ši knygų serija tarsi mėginimas patekti į "Hario Potero" arba " Narnijos kronikų" gerbėjų pasaulį. Tačiau realiai tai tiesiog paaugliams skirta knygų serija, kuri suaugusiems tiesiog per nuobodi ir per lėkšta.

Apie autorių :

Danielis Defo - anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. Gimė Londone smulkaus prekybininko Džeimso Fo šeimoje. Savo pavardę rašytojas pakeitė į Defo (de Foe), turėdamas jau per keturiasdešimt metų. Tiksli...

Apie autorių :

Danielis Defo - anglų šnipas, rašytojas ir žurnalistas. Gimė Londone smulkaus prekybininko Džeimso Fo šeimoje. Savo pavardę rašytojas pakeitė į Defo (de Foe), turėdamas jau per keturiasdešimt metų. Tiksli jo gimimo data nežinoma, manoma, jog jis gimė 1660 m. pabaigoje arba 1661 m. pradžioje.

Trumpai apie knygą :

Sudužus laivui jis atsiduria negyvenamoje saloje. Robinzonas tyrinėja salą. Išmoksta medžioti, prasimanyti maisto. Jis net gi pasistato namus! Prisijaukina laukinių gyvūnų. Jis buvo bebaimis. Kovojo su atplaukiančiais kanibalais. Svarbiausia, kad mokėjo skaičiuoti dienas! Saloje jis taip pat susirado draugų.
Šis romanas sukurtas remiantis tikra istorija.

Man patikusios citatos :

"Kiekvienoje padėtyje uoliai paieškojus rasis kas nors guodžiančio."
"Pavojaus baimė dešimtį tūkstančių kartų baisesnė už patį pavojų.".
"Aukščiausioji žmogiškoji išmintis - sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių ir išlaikyti ramybę per visas audras."

Mano nuomonė apie knygą :

Iš pradžių man ši knygą buvo labai neįdomi, bet skaitant vis daugiau jau nebegalėjau nuo jos atsitraukti.
Kai perskaičiau šią knygą aš viską apgalvojau. Ir po kiek laiko beveik visos mano vertybės pasikeitė.
Tikrai siulau perskaityti šią knygą ne dėl to, kad tai privaloma, o dėl to, kad ji parašyta remiantis tikrais faktais. Gal ir Jūs perskaitę knygą pakeisite savo vertybęs.

Ši knyga – tai net 616 žinutės iš 1900-1940 metų lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Šioje humoro antologijoje – įvairūs smagūs, juokingi, kartais ir tragikomiški nutikimai iš kasdienio gyvenimo. Minimi...

Ši knyga – tai net 616 žinutės iš 1900-1940 metų lietuviškos nacionalinės ir regioninės spaudos. Šioje humoro antologijoje – įvairūs smagūs, juokingi, kartais ir tragikomiški nutikimai iš kasdienio gyvenimo. Minimi herojai – tikri žmonės, gyvenę tuo laiku. Knyga skiriama istorijos ir humoro mėgėjams: humoro, kuris pasižymi subtilumu ir originalumu. Žinutės knygoje suskirstytos įvairiomis temomis, tokiomis kaip: „Įsimylėjėliai, jaunikiai ir nuotakos“, „Kaimynai“, „Menininkai ir pramogautojai“, „Šposininkai“ ir t.t. Knygos tekstą papildo ir to meto leidiniuose paskelbti aforizmai bei karikatūros. Beje, žinučių kalba – autentiška, netaisyta ir neredaguota, tačiau kai kurių svetimybių paaiškinimai yra pateikti. Knygos gale pateikiami svarbesni 1900-1940 metų įvykiai.

Pacituosiu keletą žinučių :)

„LIETUVOS ŽINIOS
1925m kovo 1d., 5p.


Reikalingi dvynukai


Po Velykų Liaudies Opera, kurią vedu, stato mano „Birutę“ ir „Vaikas ar Mergaitė“ – dvynukus. Visas vargas, kad iki šiam laikui negaliu gaut dvynukų. Reikalinga, kad būtų berniukas ir mergaitė, labai panašūs veidu ir ūgiu ir amžiaus nuo 8 iki 10 metų. Koks tai lietuvių didelis apsileidimas, kad tokio menkniekio negali gaut. Jeigu kur yra dvynukai, tai prašau duot žinių, aš juos prirengsiu veikalan: dvynukams reiks dainuot ir šokt „Vaikas ar Mergaitė“ operetei.
Mikas Petrauskas“


„LIETUVOS ŽINIOS
1938m. liepos 30d., 10p.


Pabėgo jaunikis nuo jaunosios


Į Butrimonis liepos 19d. iš Lendarnos km. atvyko bažnyčion vestuvininkai. Einant tuoktis, jaunikis su jaunąja kažko susiginčijo ir trumpai pasiginčijęs, koja įspyręs jaunajai, pabėgo.
Vestuvininkai jaunikį suradę miestely, atsivedė prie jaunosios, bet jiedu ir vėl smarkiai susiginčijo. Šį kartą jaunikis pabėgęs taip pasislėpė, kad jo nebesurado.“


Smagi ir nuotaikinga knyga, įrodanti, kad lietuviai tikrai nėra tokie niurzgos ir pesimistai, nesugebantys iš savęs pasijuokti, kaip kartais mums atrodo. Tiesa, knygoje atsiskleidžia ne tik teigiamos savybės (šmaikštumas, originalumas, kūrybingumas, smalsumas ir kitos), bet ir neigiamos, tokios kaip kerštas ir pavydas.

Keturi vaikai - dvi mergaitės ir du berniukai - sename name netikėtai
randa duris, vedančias į paslaptingą pasaulį - Narniją. Tai nuostabus
kraštas, kuriame gyvena kalbantys gyvūnai, kentaurai ir milžinai. Deja,
ramios...

Keturi vaikai - dvi mergaitės ir du berniukai - sename name netikėtai
randa duris, vedančias į paslaptingą pasaulį - Narniją. Tai nuostabus
kraštas, kuriame gyvena kalbantys gyvūnai, kentaurai ir milžinai. Deja,
ramios Narnijos dienos jau praeity - ją užvaldė Baltoji ragana. Sklinda
mitas, kad nuo jos kerų išvaduoti gali keturi Žemės vaikai...

Fantastinė,kvapą gniaužianti knyga(gal kiek per plona).Negali net atsitraukti.Perskaitykite.Jums patiks.

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia...

Dauguma iš mūsų tikrai esame matę filmus "Šindlerio šąrašas", "Pianistas", skaitę knygų panašia tematika... Anos Frank rašytas dienoraštis irgi yra kupinas istorinių faktų, tačiau viesą vokiečių okupaciją pateikia kiek iš kitokios - švelnesnės pusės. Jau įžangoje paaiškėja Anos likimas, tačiau visa knyga įdomumo dėl to nepraranda.

Žinant faktą, jog man pačiai daugėliau nei trylika (tiek buvo Anai pradėjus rašyti šį dienoraštį), dauguma jos išvedžiojimų ir skundų pirmoje knygos pusėje atrodė tokie naivūs ir vertė šypsotis. Ypač jos pareiškimai kas kelias savaites apie tai, kaip ji nemyli, nekenčia savo mamos, apie tai, kaip neva niekas jos nesupranta. Puikiai atsimenu, jog ir pati mąstydavau panašiai būdama jos amžiaus, o jei atsiversčiau tų laikų dienoraščius, rasčiau analogiškas mintis...

Skaitant Anos įrašus puikiausiai jautėsi, jog mergina nebijo reikšti savo nuomonės ir jausmų. Taip pat su kiekvienu mėnesiu jautėsi ir jos psichologinis brendimas. Pirmi jausmai, pirmas bučinys... tik skaudžiausia, jog viskas tokiomis sąlygomis - slėptuvėje.

Visą knygą "žavėjausi" van Danų šeimyna, ypač ponia. Galiausiai pati atsiminiau, jog esu patyrusi ką reiškia gyventi keliems skirtingiems žmonėms labai blogomis sąlygomis - be galimybės kažką keisti, pabūti ramiai vienatvėje ir be jokio privatumo. Nenuostabu, jog toks gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.

Pabaigoje pati Ana daug svajojo apie tai, kaip šį dienoraštį po karo išleis kaip knygą. Noras, žinoma, išsipildė, tik, deja, Anai jau nebesant gyvai...

Optimistiška istorija su pesimistiška pabaiga. Pati rekomenduočiau ją skaityti žmonėms dar iki pilnametystės. Jei pati būčiau skaičiusi prieš 8-9 metus, manau būtų palikusi gerokai didesnį įspūdį.

"Talentingasis misteris Riplis" laikomas viena geriausių visų laikų detektyvo žanro knygų. Šis 1955 m. parašytas romanas buvo apdovanotas prestižine Edgaro Allano Poe premija, pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas...

"Talentingasis misteris Riplis" laikomas viena geriausių visų laikų detektyvo žanro knygų. Šis 1955 m. parašytas romanas buvo apdovanotas prestižine Edgaro Allano Poe premija, pagal jį sukurtas to paties pavadinimo filmas sulaukė didelio populiarumo.

Tokį apibūdinimą galima rasti ant knygos. Pavadinimas- labai girdėtas. Atsiliepimų- taip pat nemažai. Filmo, kuris rodytas turbūt bent kelis kartus, nemačiau, bet nuogirdos suintrigavo, ir knyga atsidūrė "reikia perskaityti" sąraše.

Tomas Riplis- gabus, bet savo vietos gyvenime neradęs vaikinas, gyvenantis anaiptol ne taip, kaip norėtųsi. Ne patys geriausi darbai, apšiūrę kambariai, kuriuose glaudžiasi tik laikinai, neaiški kompanija. O norėtų suktis visuomenės grietinėlėje, savo sąmoju žavėti ne tik įvairaus plauko padugnes. Laukdamas geresnių dienų, Tomas užsiima ne visai švariais darbeliais, kol vieną dieną turtingas ponas pasiūlo apmokėti kelionę į Italiją, kur Tomo misija- įkalbėti paklydėlį sūnų grįžti namo. Tomas suvokia, kad gali pradėti naują gyvenimo lapą- sukurti naują savo istoriją, parodyti save tokiu, koks nori būti. Ir nors Dikis Grynlifas, kurį turi grąžinti namo, ne visada žavisi Tomu ir jo elgesiu, pastarasis nepraranda vilties išpešti naudos. Iš pirmo žvilgsnio paprasta sukčiaus istorija pasisuka kita linkme, kai pasiplaukiojimo metu jis Dikį nužudo. Ir jo sukčiavimai įgauna visiškai kitą mąstą... Apsimetęs Dikiu Grynlifu, Tomas pradeda melo, apgavystės, išsisukinėjimų ir bėgimo maratoną...

Skaitant knygą neapleido įtampa ir jaudulys- o kas dabar? pasiseks? ne? O ir jausmai Riplio atžvilgiu taip pat dvejopi- jaudiniesi, kaip jam pasiseks, bet paskui pagalvoji- juk jis žudikas! Kartais pajauti suirzimą dėl naivaus ar kvailoko jo elgesio, kuris įstūmė į pavojų.

Autorė puikiai išlaiko intrigą, nežinomybę iki paskutinio puslapio, įtraukia taip, kad su jauduliu ir nerimu lauki- kas toliau?

Beje. trumpas šuolis į šalį- paskaičius knygą nusprendžiau pažiūrėti filmą. Verdiktas vienas- skaičius knygą jį žiūrėti tikrai nereikia, nes toli gražu neprilygsta originalui...

Paulo Coelho romanas "Veronika ryžtasi mirti", tai apie jauną merginą, kuri bando nusižudyti. Pasirinkusi migdomuosius Veronika pasiryžta įgyvendinti savo planą...tačiau po kelių dienų mergina pabunda psichiatrijos...

Paulo Coelho romanas "Veronika ryžtasi mirti", tai apie jauną merginą, kuri bando nusižudyti. Pasirinkusi migdomuosius Veronika pasiryžta įgyvendinti savo planą...tačiau po kelių dienų mergina pabunda psichiatrijos ligoninėje. Ligoninėje Verinika sužino, kad gyventi liko tik savaitė. dienom bėgant mergina susipažįsta su keliais ligoniais... ir pradeda matyti ne tik juodą ją supančią tamsą. Bėgant laikui suprasdama, jog beliko vos keletas dienų, Veronika pradeda jas branginti ir iš tiesų gyventi. Gyventi taip, kaip visada norėjo, nieko nesiveržydama ir nebijodama.

"Kuo daugiau žmonės turi galimybių būti laimingi, tuo jie nelaimingesni." - Paulo Coelho, Veronika ryžtasi mirti.

Dažnai tėvai dievina savo vaikus. Jie juos lepina, myli, bučiuoja ir bara(tada kada jie blogi). Šioje knygoje visai kitaip. Šios knygos pagrindinės herojos tėvai nekenčia jos ir galvoja, jog ji kaip šašas. Jie ją vadina...

Dažnai tėvai dievina savo vaikus. Jie juos lepina, myli, bučiuoja ir bara(tada kada jie blogi). Šioje knygoje visai kitaip. Šios knygos pagrindinės herojos tėvai nekenčia jos ir galvoja, jog ji kaip šašas. Jie ją vadina neišmanėle, kvaile, kopūstgalve nors jų dukra visai ne tokia. Pusantrų metų mergaitė taisyklingai kalbėjo. Trijų skaitė laikraščius ir žurnalus. Ketverių jau skaitė knygas, poemas, eilėraščius. Tėvai visai nekreipė dėmesio į dukterį. Brolis mokykloje, tėvas darbe, o motina užuot rūpinusis vaiku kiekvieną dieną važiavo į miestą už keliųs kilometrų žaisti bingo. Matilda kol jų visų nebuvo lankėsi bibliotekoje. Tėvams ji ničnieko nesakė, nes jie manė "Knyga - tai šlamštas, o televizorius..."

Už tai, kad tėvai ją taip peikė ji jiems atkeršyjo.

Matildos keršijimai tėvams:


Superklijais ištepė tėčio skrybele, kurią rengėsi tėvas. Jis žinoma prilipo.
Išgasdino tėvus papūga, kuri kalbėjo baisiai. Jie galvojo, jog tai šmekla.
Nudažė tėvo plaukus itin atspariai platinių blondinių plaukų dažais. (Jie buvo motinos)




Matilda į mokyklą ėjo penkerių su puse. Savo protu pranoko visus mokinius ir beje susidraugavo su mokytoja Meilute.Tėvai nesidomėjo Matildos mokslais ir nesidžiaugė jos pasiekimais. Mokyklos direktorė buvo panelė Kuoka. Pati blogiausia moteris pasaulyje. Matilda ją pamokė. Kaip? Pasirodo mergaitė tūrėjo paslaptingų galių ir galėjo judinti daiktus.

Knyga labai nuostabi, gera ir siūlau perskaityti visiems, kurie netingi.

Turiu prisipažinti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių įsigyjau šią knygą, buvo tiesiog pakerėjęs viršelis. Apie britų rašytoją Nicholą Evansą ir jo žymujį romaną "Arklių užkalbėtojas" jau buvau girdėjusi...

Turiu prisipažinti, kad viena iš priežasčių, dėl kurių įsigyjau šią knygą, buvo tiesiog pakerėjęs viršelis. Apie britų rašytoją Nicholą Evansą ir jo žymujį romaną "Arklių užkalbėtojas" jau buvau girdėjusi anksčiau, bet kadangi esu didesnė vilkų mylėtoja nei arklių, pirmai pažinčiai su Evanso kūryba pasirinkau ne mažiau žymų jo romaną "Vilkų ratas".

Romano veiksmas vyksta nedideliame Houpo miestelyje, Montanoje. Kadaise jo apylinkėse buvo įsikūrę tūkstančiai vilkų, bet atklydę vilkų medžiotojai juos masiškai naikino, mat už tai gaudavo premijas iš valstybės ir galvijų augintojų. Galiausiai vilkai šiame regione beveik visai išnyko, bet miestelio gyventojų neapykanta jiems niekur nedingo.

Aistros mieslelyje užverda po to, kai vienas atklydęs vilkas pasikėsina į įtakingiausio miestelio galvijų augintojo Bako Kolderio dukters naujagimį ir papjauna jos šunį. Pasipūtusio ir savimi pasitikinčio Bako Kolderio paskatinti, Houpo gyvulių augintojai susivienija, kad paskutiniai likę 8 vilkai būtų nužudyti. Bet savo planus jiems įgyvendinti nėra taip paprasta, nes vilkus saugo apsaugos programa ir įstatymai. Kad būtų numalšintas gyventojų pasipiktinimas, į miestelį pakviečiama jauna vilkų specialistė ir biologė Helena Ros. Jos užduotis nustatyti vilkų buvimo koordinates ir pasirūpinti, kad kiekvienas segėtų sekimo ankaklį. Miestelyje Helena susipažįsta su 18-mečiu Bako Kolderio sūnumi Luku. Jautrus ir gamtą mylintis vaikinas svajoja tapti biologu ir nuvilia tėvą, nes neketina pratęsti šeimos tradicijos ir tapti gyvulių augintoju. Miestelio bendruomenė pasidalina į dvi stovyklas - vieni gina vilkus ir kovoja už jų išsaugojimą, kiti siekia padaryti viską, kad Houpe vilkų nebeliktų. Kas turi įvykti, kad žmonių žiaurumas būtų pažabotas?

Knyga pasakoja apie tai, kaip laukinė gamta susiduria su civilizacija. Asmeniniai žmonių poreikiai tampa svarbesni už meilę gamtai, visuomenė pamiršo, kaip būti gamtos dalimi. Houpo gyventojai net nesvarsto galimybės, kad žmonės ir vilkai gali gyventi šalia vienas kitų, nedarydami vieni kitiems žalos. Jie mato vienintelę išeitį, sunaikinti tai, kas kelia problemą. "- Kaip manai, kas slypi tuose žvėryse, kad jų taip nekenčia žmonės? - Vilkuose? Nežinau. Gal jie pernelyg panašūs į mus. Žiūrime į juos ir matome save. Mylintys, rūpestingi, gyvenantys bendruomenėmis padarai, kurie, pasirodo, dar ir nuožmūs žudikai." Skaitant šį romaną buvo labai lengva įsijausti į veikėjus supančią aplinką ir susipažinti su tikruoju vilkų gyvenimu. Taip, vilkai yra žudikai, bet tai juk gamtos ciklo dalis, jie žudo tam, kad išgyventų. Kažkas turi žūti, kad kitas gyventų toliau. Patiko tai, kad knygoje pateikiama ne vien vilkų gynėjų pozicija, bet ir galvijų augintojų. Parodoma, kaip skaudu jiems yra netekti savo gyvulių ir negalėti padaryti nieko, kad juos apgintų, nes vilkus gina valstybė. Skaitant tampa sunku palaikyti kažkurią vieną pusę.

Romaną labai pagyvina ne tik gausybė taiklių sąmojų, filosofinių klausimų bet ir plačiai išvystytos realių veikėjų asmenybės. O taip pat labai gražiai gimsta pagrindinių veikėjų Helenos ir Luko meilė. Abiejų praeitis labai skaudi ir tai dar labiau juos suartina. Jie parodo vienas kitam, kaip gyventi toliau, įkvepia ryžto, drąsos kovoti už savo įsitikinimus ir vilkų išsaugojimą. Smagu stebėti, kaip jų meilė vilkams perauga į meilę vienas kitam.

Manau, kad tikrai nepraleidau laiko veltui, skaitydama šį N. Evanso romaną. Autorius tikrai nemažai laiko praleido rinkdamas informaciją apie vilkus ir tai tikrai matosi. Sužinojau daug apie jų įpročius, maitinimąsi, vilkų tarpusavio santykius, jauniklių atsivedimą, gyvenimo būdą. Knygos pabaiga gal ir yra kažkiek nuspėjama, bet man ji buvo būtent tokia kokios ir norėjau. Vieni veikėjai savo pamoką išmoksta skaudžiuoju būdu, kitiems tenka susitaikyti su kovos už vilkus padariniais. Ši knyga parodo, kad turime vertinti kiekvieną gyvenimo dieną ir vieni kitus, gyventi dabar, būti dabar, per daug nesigilinant, kas laukia ateityje. Neturime atitolti nuo gamtos, nes kitaip galime pamiršti, kas esame mes patys ir kokias vertybes turime puoselėti.