Veronika ryžtasi mirti - vienas populiariausių Paulo Coelho romanų.Tai pasakojimas apie gyvenimą,mirtį,beprasmybės jausmą.

Jauna graži,protinga mergina bando nusižudyti.Kyla klausimas kodėl? Juk ji iš pažiūros turi bene...

Veronika ryžtasi mirti - vienas populiariausių Paulo Coelho romanų.Tai pasakojimas apie gyvenimą,mirtį,beprasmybės jausmą.

Jauna graži,protinga mergina bando nusižudyti.Kyla klausimas kodėl? Juk ji iš pažiūros turi bene viską,ko reikia žmogui - darbą, gražią išvaizdą,šeimą,sveikatą..Tačiau ar tikslus,tvarkingas,iš anksto numatytas gyvenimas tikrai teikia džiaugsmo? Merginai,vardu Veronika,to negana.Pasaulį ji pradeda matyti tamsiomis spalvomis.Nuolatinis jos tėvų įskiepytas tobulumo siekimas,tvarkingas,"normalus" gyvenimas darosi jai nebepakeliamas ir Veronika ryžtasi mirti.Bandymas mirti - nesėkmingas.Mergina atsiduria beprotnamyje,o netrukus ten sužino ir dar vieną lemtingą žinią - narkotikų sukelta koma nepagydomai paveikė jos širdį, gyventi beliko savaitė.Veronika kiek sutrinka,tačiau ir toliau nori tik mirties. Lemtingajai savaitei bėgant,Veronikos gyvenimas keičiasi, ji susipažįsta su kitais "bepročiais", išmoksta išlieti susikaupusias emocijas,jai jau nebėra visai vis vien,kas aplinkui vyksta,maža to, ji net sugeba įsimylėti.Abipusė meilė įsiplieskia skambant Veronikos pirštų valdomais pianino klavišais..Taip Veronika pakeičia ir jos mylimojo šizofreniko Edvardo gyvenimą.

Veronikai likus tik savaitę gyventi,ji panorsta dar padaryti tai,ko niekada nedarė ir ko pasiilgo("juk laiko liko tiek mažai!),užlipti ant Liublianos kalno,apkabinti mamą ir nors kartą visiškai atvirai su ja pasikalbėti..

Mirties pajautimas - sužadina norą GYVENTI.Supranti,jog pats esi savo gyvenimo kalvis ir jo niekas už tave nesukurs,viskas pasiekiama,jei labai nori; gyvenimas nebūtinai turi būti it tvarkingai sudėliotas ir surūšiuotas į stalčiukus,juk gyvename tik vieną kartą! Mylėkime,juokimės,džiaukimės maloniomis smulkmenomis,gyvenkime nesivaržydami.O juk ir pats gyvenimas - nenuspėjamas,tai puikiai įrodo šis pasakojimas.

Šis romanas nėra slogus,kaip galbūt gali pasirodyti iš pavadinimo. Knyga šviesi,lengvai skaitoma,įkvepianti gyventi.

Gero skaitymo!

Štai pagaliau atėjo laikas parašyti pirmąjį atsiliepimą apie knygą knygų iššūkiui. Skaičiau anglų kalba, todėl lietuviškai aprašyti yra problemų, juolab kad knygoje sąvokos tiesiog sukuriamos.



Knyga vadinasi "The...

Štai pagaliau atėjo laikas parašyti pirmąjį atsiliepimą apie knygą knygų iššūkiui. Skaičiau anglų kalba, todėl lietuviškai aprašyti yra problemų, juolab kad knygoje sąvokos tiesiog sukuriamos.



Knyga vadinasi "The Netocrats"(2000 m.). Lietuviškai gal būtų "Netokratai" (angl. net - internetas ir gr. kratos - valdžia), panašiai kaip "aristokratai". Ši knyga yra pirmoji dalis "The Futurica Trilogy". Knygos autoriai švedai Alexander Bard ir Jan Soderqvist. Alexanderis Bardas - žmogus orkestras - muzikantas, filosofas, socialinis teoretikas, ekonomistas, pranešėjas (ne taip seniai ir Lietuvoje buvo apsireiškęs)... Apie Jan Soderqvist galiu pasakyti tik tiek, kad yra knygos bendraautorius.



Pati knyga tai toks įdomus filosofijos (naujų konceptų kūrimas), sociologijos (tinkamų atsakymų pateikimas į tinkamus klausimus) ir futurologijos (žmogaus elgesio modelio kitimas ateityje) lydinys. Kaip autoriai patys rašo: tai yra naujas literatūros žanras, skirtas studijuoti ir apibūdinti artėjančius dramatiškus pokyčius žmogaus būsenoje pasitelkiant filosofišką kūrybiškumą ir empirinius faktus.



Man labai patiko ši knyga. Gal dėl to, kad aš mėgstu nuolat ką nors naujo atrasti ir į daugmaž girdėtus dalykus pasižiūrėti kiek kitu kampu; gal dėl to, kad labai norėjau šitą knygą perskaityti?.. Vienaip ar kitaip, autoriai stebina savo įžvalgomis apie istorinius-socialinius procesus. Kad ir pati knygos pradžia: imama istorija apie japonų kareivį Shoichi Yokoi, kuris Marianų salų džiunglėsi pats vienas sėkmingai tęsė Antrąjį Pasaulinį karą dar 27 metus po jo oficialios pabaigos, nes nežinojo, kad karas baigėsi. Juokinga istorija, bet, autoriai sako, kad mes negalima juoktis iš šio pasimetusio kareivio. Jo problema tik ta, kad jo sprendimai rėmėsi netikslia informacija. Geriau pagalvojus kiekvienas iš mūsų sprendimus priiminėjame neturėdami tikslios informacijos, vadinasi, mes nieko perdaug nesiskiriame nuo minėto kareivio. Man labai įdomios tokios crazy istorijos. Jas paskaičius jų, galvoje sukirba idėja, kad gyvenimas yra tai, ką mes susikuriame tarp savo ausų ir nelabai kas daugiau.



Knygos tikslas yra apibrėžti, kas ir kokie bus naujieji pasaulio galingieji -- netokratai. Jei yra naujieji galingieji, tai kyla natūralus klausimas: kur dėsis senieji galingieji -- kapitalistai? Kitas klausimas: jei yra naujieji galingieji, tai gal yra naujieji valdomieji? Autoriai sako yra -- konsumtariatas. O kaip ta naujoji pasaulio santvarka vadinsis? Informacionalizmas. Kas čia per velnias? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus yra knygoje ir čia jų nepateikinėsiu - iššūkis Tau, malonusis skaitytojau.



Autoriai teigia, kad socialinių pokyčių varomoji jėga yra technologija, ir ne bet kokia technologija, o informacijos technologija. Išskiriami keturi didžiausi technologiniai šuoliai: žodinė kalba (žmogaus skirtumas nuo primatų) --> rašytinė kalba --> spausdintas žodis --> "Mass media" (dabartinė būsena). Esminis šių pokyčių bruožas yra tai, kad pristačius naują technolgiją, pasiekiamos informacijos kiekis išauga radikaliai. O kartu su išaugusiu prieinamos informacijos kiekiu, neišvengiamai prasideda ir drastiški socialiniai pokyčiai. Futurologijos dalis knygoje yra ta, kad bandoma apibūdinti ateities visuomenės kontūrus, nes mes gyvename revoliucijos laikotarpiu -- mass media is taking place!



Plačiausiai nagrinėjamas pasikeitimas iš feodalinės visuomenės į kapitalistinę visuomenę. Šis pasikeitimas, anot autorių, buvo inicijuotas spausdinto žodžio atsiradimo. Argumentaciją rasit knygoj. Dėl paiko įdomumo čia tik vieną iš daugybės spalvingų pavyzdžių pateiksiu. Turbūt žinot, kad feodalizmo laikais sąvoka vaikas neturėjo nieko bendro su žmogaus amžiumi - žmogus ir tiek, tik mažas. Sąvoka "vaikas" reiškė priklausomybę giminei (labai būdinga feodalams). Tačiau atsiradus spausdintam žodžiui, keitėsi sąvokos "suaugęs" reikšmė - būti suaugusiam ėmė reiškė sugebėjimą skaityti! O vaikas buvo priešingai suaugusiajam - asmuo, kuris nemoka skaityti. O kadangi niekas tik gimęs nemoka skaityti, tai ir sąvoka vaikas buvo susieta su amžiumi, iki kurio asmuo išmoksta skaityti. Labai įdomus požiūris.



Netokratai man patiko, skaitysiu ir likusias dvi "The Futurica Trilogy" dalis. Netokratus rekomenduoju į rankas paimti visiems (ypatingai riebus yra 10 knygos skyrius). Patarimas skaitysiantiems: skaitydami apie netokratus galvokite apie pačius įtakingiausius žmones internete (Google, Facebook, Wikileaks) ir tai ką jie išdarinėja. Imkit domėn ir startup veiklos modelį. Knygos idėjos galioja netgi Lietuvos mastu -- Andrius Užkalnis, Rokiškis Rabinovičius, mano nuomone, būtų puikūs lietuviškų netokratų pavyzdžiai...

Knygos autorius - Anthony Robbins - labai charizmatiška ir žavinti asmenybė, savo kalbomis sugebanti įkvepti žmones visame pasaulyje. Tad ir jo knyga tokia - įkvepianti ir kartu kažkuo sužavinti. Pirmą kartą išleista dar 1987...

Knygos autorius - Anthony Robbins - labai charizmatiška ir žavinti asmenybė, savo kalbomis sugebanti įkvepti žmones visame pasaulyje. Tad ir jo knyga tokia - įkvepianti ir kartu kažkuo sužavinti. Pirmą kartą išleista dar 1987 m. Amerikoje, ji dar ir šiandien puikuojasi tarp perkamiausių populiariosios psichologijos knygų. Panašaus stiliaus knygų yra ne viena ir ne dvi, tad galbūt ypatingai "šviežių" minčių joje ir nerasite. Visgi, manau, jog būsite sužavėti autoriaus įtaigumu ir sugebėjimu apie viską kalbėti paprastai ir suprantamai. Labai tinkama "lengvam paskaitymui".

J. D. Salingeris - vienas savičiausių ir subtiliausių autorių iš visų mano skaitytųjų. Jo devynių apsakymų rinktinė nepasiduoda apibūdinama vienoje lakoniškoje recenzijoje, kita vertus, amerikiečių prozininko kūrybos...

J. D. Salingeris - vienas savičiausių ir subtiliausių autorių iš visų mano skaitytųjų. Jo devynių apsakymų rinktinė nepasiduoda apibūdinama vienoje lakoniškoje recenzijoje, kita vertus, amerikiečių prozininko kūrybos bruožų turbūt paprastai neapibrėši net išsamiom studijom ir monografijom.

Antai šios rinktinės pabaigoje publikuojamas ir atskiras kritikės tekstas, kuris, mano požiūriu, rašytojo tekstų nepaaiškina, neišplečia, o veikiau nuo literatūrinio pulso atitolina. J. D. Salingeris nepasiduoda siaurai mokslinei analizei, nes yra daugiasluoksnis, nevienareikšmis.

Abejoju, ar verta ir prasminga rinktinę apibūdinti glaustai. Apsakymuose vaizduojami įvykiai yra kasdieniški, tačiau labai specifiškai sutankinti, įsodrinti, įkrauti. Autorius įtampą ir intrigą kuria išskirtinai per eigą ir dialogus, o aprašinėjimų vengia. Jokios didaktikos ir moralizavimo - skaitytojui leidžiama pačiam nutuokti, kas su veikėjais dedasi. J. D. Salingeris siūlo aukščiausios prabos literatūrą, elegantišku ir meistrišku kalbėjimu liudijančią žmogiškosios būties trapumą. Ir žinoma, knyga visiškai netinka veiksmo ar įmantraus siužeto mėgėjams.

Mintis, kad Mija turės praleisti visas žiemos atostogas Genovijoje, jai visai nepatinka. Kai visi jos draugai linksminsis, ji turės deramai elgtis, ir mokytis princesiškų dalykų, su savo senele. Jai taip pat nepatinka, kad reikia...

Mintis, kad Mija turės praleisti visas žiemos atostogas Genovijoje, jai visai nepatinka. Kai visi jos draugai linksminsis, ji turės deramai elgtis, ir mokytis princesiškų dalykų, su savo senele. Jai taip pat nepatinka, kad reikia išsiskirti su vaikinu, kurį ji įsimylėjusi, bet ją kamuoja ir abejonės ar vaikinas kurį ji myli, taip jaučia tą patį ir jai. Be visų šių Mijos problemų, dar ir jos senelė kišasi į jos gyvenimą. Jai nesvarbu, kad Mijos vaikinas yra gražuolis, bet senelė mano, kad Mijai jis netinka, nes yra nekilmingasis, ir Mijos senelė stengsis iš visų jėgų savo dukraitei įpiršti tikrą princą.

Pirmas įspūdis buvo, kad ir antroji knygų iššūkio knyga bus nuobodi.. Pirmieji 200 puslapių skaitosi gana lėtai, nors veiksmas knygoje nestovi vietoje. Man, kaip ir daugeliui, ji priminė S. Collins "Bado žaidinių" knygas:...

Pirmas įspūdis buvo, kad ir antroji knygų iššūkio knyga bus nuobodi.. Pirmieji 200 puslapių skaitosi gana lėtai, nors veiksmas knygoje nestovi vietoje. Man, kaip ir daugeliui, ji priminė S. Collins "Bado žaidinių" knygas: paaugliai, sulaukę pilnametystės; svarbūs apsisprendimai; gyvenimą keičiantys pasirinkimai; sunkumų įveikimai; naujos reikšmingos pažintys; paauliški santykių aiškinimaisi; kova dėl išlikimo; stiprėjančios asmenybės; noras pakeisti pasaulį... Bet knygai įpusėjus pagaliau prasidėjo intriga, įdomumas, žadėtieji siužeto posūkiai, širdį draskančios išdavystės ir baisios piktadarystės, tradicijų įtaka ir lemtingi apsisprendimai bei lauktieji romantiški jausmai, kurie pagyvina knygą.

Aprašymas - Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą), Taikingųjų (draugiškumą), Eruditų (protą). Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis. Be to, ji turi paslaptį, kurios niekam negali atskleisti, antraip jos gyvybei iškils pavojus. Sužinojusi, kad jos iš pirmo žvilgsnio tobulai visuomenei gresia žlugimas, Beatričė supranta, kad jos paslaptis gali išgelbėti mylimus žmones arba pražudyti ją pačią.

Išvada - pirmoji distopinės trilogijos dalis patiko. Greitai ir lengvai skaitosi - nuotykinė istorija su pamąstymais apie savo sprendimų pasekmes plius romantikos trupiniai. Pradedu skaityti tęsinį "Insurgentė"

Subjektyvus įvertinimas: 7 iš 10 balų

Kai taip retai juokiamės, ši knyga buvo tarsi nemokamas vitamino C šaltinis. Šmaikšti knyga.

Hanos požiūris į problemą ir jos sprendimas labai nustebino, privertė pažiūrėti į tokias istorijas kitu kampu. Tarp skaitytų...

Kai taip retai juokiamės, ši knyga buvo tarsi nemokamas vitamino C šaltinis. Šmaikšti knyga.

Hanos požiūris į problemą ir jos sprendimas labai nustebino, privertė pažiūrėti į tokias istorijas kitu kampu. Tarp skaitytų romanų ši knyga labai išsiskyrė. Nebuvo jokių meilės nuopolių ar pakilimų. Jokių išsiskyrimų ar susitaikymų. Jokių "amžinai ir laimingi". Tiesiog vienos šeimos istorija su labai jau kasdieniškom mūsų problemom, tokia artima visiems, su lengva ironijos gaidele. Taip kaip kartais atsitinka gyvenime... Ir kaip rašė knygos santrumpoj, tikrai prideda pasitikėjimo savimi!

Pavadinimas visai nepasufleravo kas bus rašoma šioje knygoje, tad kiekvienas puslapis buvo stagmena. Įdomu tuo, kad jau nuo pirmųjų puslapių žinojau kuom baigsis knyga, bet tai nesustabdė smalsumo sužinoti herojų istorijos iki...

Pavadinimas visai nepasufleravo kas bus rašoma šioje knygoje, tad kiekvienas puslapis buvo stagmena. Įdomu tuo, kad jau nuo pirmųjų puslapių žinojau kuom baigsis knyga, bet tai nesustabdė smalsumo sužinoti herojų istorijos iki galo. Kiekvienas mūsų nors kartelį esam beskaitydami knygą atsivertę paskutinį puslapį ir pasmalsavę kuom viskas baigsis. Šiuo atveju pats autorius tai padarė už mane.

Pagaliau išsipildė dar viena mano svajonė perskaityti šią daug kartų rekomenduotą Selmos Lagerliof kūrinį, kuris ir išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Man Švedija - artima šalis, nors ir nebuvau dar nė sykio aplankiusi,...

Pagaliau išsipildė dar viena mano svajonė perskaityti šią daug kartų rekomenduotą Selmos Lagerliof kūrinį, kuris ir išgarsino rašytoją visame pasaulyje. Man Švedija - artima šalis, nors ir nebuvau dar nė sykio aplankiusi, bet sutikta mergina iš Švedijos sudarė įspūdį, kad tai labai įdomus ir savitas kraštas. Tad ir šį jausmą vėl tikėjausi patirti šioje knygoje, kurioje turėtų būti gausu mistikos, miškingų vietovių, charakteringų žmonių. Taip ir buvo - "Sakmė apie Gestą Berlingą" tik dar labiau susitiprino ir papildė įsivaizduojamą piešinį apie Švediją ir kokia dvasia tenais tyko.

Mane kūrinys įtraukė dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, nors ir keista, bet visuomet paimsiu seno leidimo knygą, kuri tirps tarp mano pirštų, nes patinka geltoni ir čežantys puslapiai, kurie atrodo slepia kažkokią paslaptį, ir kurią būtinai turiu sužinoti (gal čia taip pat polinkis skaityti praeitų šimtmečių autorių kūrinius, kurie nebespausdinami naujais leidiniais). Antra, autorės rašymo stilius. Toks jaukus, vaizdingas, realus, kad priminė man lyg A. Diumos knygas, kuriuose norisi ir liūdėti, ir džiaugtis besigilinant į siužeto istoriją. Trečia - magija, mistika, mitinės būtybės. Taip, sakmėje buvo pasakojama apie Gurlitos lokį, vaiduoklius, Duvrės raganą, Dievo pasiuntinį, mirtį, girios trobelę, kaip ir patys siužeto herojai - Sintramas ir majorienė, turintys didesnių galių, ir kiti paprasti žmonės, galintys užkeikti, prakeikti ir tikintys šiais veiksmais. Tai suteikė knygai nepaprasto žavesio.

Žinoma, kartais sunku buvo jausti vientisą istorijos liniją, sekti jos įvykius, kai kiti nauji įvykiai pasipildavo kitame skyriuje. Taip pat trūko pagrindinio veikėjo, nors pagal knygos idėją - tai Gesta Berlingas. Tačiau, kai pasakojama trečiu asmeniu, pagrindinis veikėjas tarsi išnyksta, nes tiek daug visko vyksta aplinkui siužetuose.

Vis dėlto, knyga pamokanti ir iškelianti vertybes, dorybes, žmogaus sąžiningumą ir jautrumą. Tai taip pat dar vienas pliusas, kodėl man patinka skaityti "ne apie nieką", o apie daug ką, nesvarbu, kad šios dorybės yra seniai žinomos. Džiaugiuosi, kad autorei pavyko parašyti apie tai, apie ką seniai buvo svajojusi prieš tapdama rašytoja - "knygose įamžinti savo krašto didybę, meilę jo gamtai ir žmonėms".