J.Picoult yra viena iš tų knygų autorių, kurie rašo apie sunkias temas. Gal dėl to ji tokia populiari. Lone Wolf arba Vienišas vilkas ir vėl apima vieną tokių.

Mėgstu ją skaityti, nes tokios knygos atpalaiduoja, nereikia...

J.Picoult yra viena iš tų knygų autorių, kurie rašo apie sunkias temas. Gal dėl to ji tokia populiari. Lone Wolf arba Vienišas vilkas ir vėl apima vieną tokių.

Mėgstu ją skaityti, nes tokios knygos atpalaiduoja, nereikia per daug galvoti. Be abejo, jei panašios problemos tave aplenkė. Be to, jos knygų iš ties neina padėti, kai jau pradedi, praryji ją per kelias dienas. Maniau, kad knygos herojus, kuris palieka šeimą, nes geriau ir mieliau bendrauja su vilkais, yra visiška fantazija, nes tokių asmenų gi nėra. Ir nustebau, kad prieš kelias dienas delfi.lt perskaičiau būtent apie tokį žmogų. Skaičiau ne vieną Picoult knygą ir, jei gerai atsimenu, ji visuomet pirma ištyrinėja tai, apie ką rašo, todėl būčiau linkusi tikėti tuo, ką rašo apie vilkus ir žmogų, kuris su jais taip artimai susijęs. Tačiau yra daug nuomonių šia tema.

Visgi ne tik tai įdomu šioje knygoje. Verčia susimąstyti, kaip patys pasielgtumėme tokioje situacijoje, kai tau artimam žmogui neduoda jokių šansų pasveikti po operacijos, kuris yra nei gyvas nei miręs, ir kuris nebuvo idealus tėvas. Kai nuo tavęs priklauso, ar jo gyvybė bus palaikoma aparatų, ar visą likusį gyvenimą gulės lovoje ir nežinia iki kokio laipsnio bus sąmoningas, kai nežinia, ar tokį gyvenimą apskritai galima pavadinti gyvenimu... Aš vis dar mąstau.

Žodžiai Stephen King man ilgą laiką apsiribodavo tik tuo, kad ši rašytojo pavardė puikuodavosi ant tų vienodų violetinio atspalvio knygų viršelių, išdėliotų bibliotekos lentynoje. Retkarčiais ranka pačiupdavo kurį...

Žodžiai Stephen King man ilgą laiką apsiribodavo tik tuo, kad ši rašytojo pavardė puikuodavosi ant tų vienodų violetinio atspalvio knygų viršelių, išdėliotų bibliotekos lentynoje. Retkarčiais ranka pačiupdavo kurį geltoną numerį, tačiau akys, permetusios aprašymą, kažkodėl vis nukreipdavo žvilgsnį kitur. Vėliau pažinimas plėtėsi, o kažkur galvoje, po išgirstų suteikiamų Siaubo Karaliaus titulų šiam rašytojui, užsifiksavo priminimas kada nors į rankas paimti bent vieną jo knygą. Paskutinis pastūmėjimas buvo draugės patikinimas perskaityti Stepheno Kingo "Maratoną". Sakė ji, žiauriai gera knyga, ir linksėjo galva, o aš tik gūžtelėjau pečiais, tačiau galvoje, prie skyrelio, pavadinimu Stephen King, užsifiksavo ir kitas žodis: Maratonas.

"Maratonas" - tai romanas apie lenktynes, tačiau ne tokias, kurias galbūt jau įsivaizdavote. Ne, didysis idealizuoto Majoro ir jo Būrio organizuojamas Maratonas nesitęsia menkus 42 kilometrus. Maratonas trunka nei daug, nei mažai - iki paskutinio žingsnio.

Kiekvienais metais JAV organizuojamas Maratonas. Tai lenktynės, į kurias susirenka šimtas vaikinų iki 18 metų. Kiekvienas iš jų - su tikslu nugalėti ir laimėti Prizą. Duodamas startas ir Maratono dalyviai pradeda eiti. Nuo tos akimirkos jie nebeturi teisės sustoti ar eiti lėčiau nei keturios mylios per valandą. Šias taisykles pažeidusiam jaunuoliui, duodami trys įspėjimai - vienas po kito. Po jų seka šūvis. Lieka vienu dalyviu mažiau.

Taip ir einama, nepaisant to, kad kojas pradeda traukti mėšlungis, kad akys merkiasi iš nuovargio, kad kūnas ima drebėti nuo karštinės, kad suplyšta batų padai ir basos pėdos turi dar ilgas mylias liesti asfaltą. Nepaisant to, jog aplink aidi šūviai ir ant žemės krenta vis kitas kūnas, kuris kareivių, prižiūrinčių Maratoną, tuoj pat nutempiamas šalin. Kuris išgyvens ir nesustos eiti - ar tai bus Barkovičius, grasinantis sušokti ant visų numirusių dalyvių kapų? Į priekį įsiveržę Maikas ir Džo? "Meino numylėtiniu" tituluojamas Garetis, kurį į priekį varo mintis apie mylimają Dženę? Makraisas? Pirsonas? Beikeris? Abraomas? O gal keistasis Stebinsas, žingsniuojantis gale, atsiskyręs nuo visų?..

Apmąstymai ir šūviai keičia dialogus, retkarčiais pasiekiančius vis absurdiškesnes ribas, o retkarčiais atskleidžiančius šį tą daugiau apie ėjiką - štai vienas iš jų, pasirodo, jau vedęs. Kas pasirūpins jo žmona, jei...? Jei teks ištart tokius žodžius: "Netrukdyk jam. Jis miršta, netrukdyk jam."

Kartais ir nesutrukdymas mirti tampa žmogiškumo apraiška. Tačiau kiek vertas žmogiškumas, jei jo kaina - tavo paties mirtis? Sustojimas pagelbėti draugui, kurio blauzdą sutraukė mėšlungis, gali reikšti įspėjimą tau. Pirmą. Antrą. Trečią. Po to belieka tik eiti. "Jis netgi nejautė pastovaus buko skausmo pėdose bei sustingusių kelių sausgyslių. Tik viena mintis tratėjo galvoje it mušamas būgnas. It širdies plakimas. Gyventi kiek ilgėliau. Gyventi kiek ilgėliau. Gyventi kiek ilgėliau. Kol žodžiai tapo visiškai beprasmiai."

Kiek vertas žmogiškumas, jei mirtis tampa Minios euforija? Apie Maratono ėjikus šalikelėje rikiuojasi žmonės, Maratonas tiesiogiai transliuojamas per televiziją, Maratoną išnaudoja prekybininkai, Maratoną juk valdo net ne Majoras, ne, visa tai - dėl Minios. Minia - beveidė, ošianti, kai jos akivaizdoje nušaunamas dar vienas dalyvis. Tykanti, kol galės pagriebti mirusio ėjiko batą - bus suvenyras. Trokštanti atsiduoti įkaitusiam, išsekusiam dalyvio kūnui. Geidžianti mirties. Ir susirenkanti vėl ir vėl - iki kitų metų, iki kito Maratono.

"Taip, jie - gyvuliai. Bet kodėl esi įsitikinęs, jog nuo to mes tampame žmonėmis?"

Jaunuoliai, rodos, turintys trykšti džiaugsmu ir maksimalizmu, laukti naujų progų ir išbandymų, semti iš laiko viską, kas geriausio, šie jaunuoliai, dar tik pradėję savo gyvenimo kelionę, kažkodėl nusprendžia ją pratęsti ir užbaigti eidami tuščias mylias Maratone. Nors išlieka tik vienas iš šimto. Net daugiau nei iš šimto, nes norinčių patekti į Maratoną - tūkstančių tūkstančiai, jie pildo anketas ir bando įveikti fizinius bei psichologinius testus, stengiasi gauti bent trupinėlį garbės, kuri po Maratono liks bereikšme. Galų gale, juk prisimenamas tik laimėjęs.

"Mes norime mirti, štai kodėl dalyvaujame. Kamgi daugiau, Gareti? Kamgi daugiau?"

Ši Stepheno Kingo knyga, drįsčiau teigti, buvo gan vykusi kelionės į jo kūrybą pradžia. Įtampa, kova, prasmė ir mirtis - viskas supinama meistriškai, tačiau, turėčiau prisipažinti, pabaiga mane kiek nuvylė. Tačiau, nepaisant to, knygą į rankas paimčiau ir antrąsyk - kad, jau žinodama atomazgą, sekčiau ne kulminacijos kilimą, bet lėtai slysčiau žodžiais, sugerdama visas užuominas į save.

Maratone reikia tik eiti. Arba mirti. Eiti, nors šalia galbūt nugriūna tavo draugo lavonas; eiti, peržengus žmogaus galimybių ribas; eiti, genamam mirties baimės; eiti, panirus į transą; eiti, nors jau nebežinai, kodėl eini.

"Eiti arba mirti - toks šioks istorijos moralas."

Keli įdomūs faktai apie autorių: paauglystėje Jo Nesbø svajojo apie futbolininko karjerą, ragavo muzikanto duonos, debiutavo grupėje De Tusen Hjem, vėliau įkūrė roko grupę Di Derre, dirbo pagal išsilavinimą - ekonomistu....

Keli įdomūs faktai apie autorių: paauglystėje Jo Nesbø svajojo apie futbolininko karjerą, ragavo muzikanto duonos, debiutavo grupėje De Tusen Hjem, vėliau įkūrė roko grupę Di Derre, dirbo pagal išsilavinimą - ekonomistu. Kai jo tėtis išėjo į pensiją ir rengėsi parašyti knygą apie Antrąjį pasaulinį karą, tačiau... mirė, Jo Nesbø suprato, kad negali ilgiau švaistyti laiko, metė darbą ir ėmėsi rašymo. Beje, tėvo svajonė iš dalies išsipildė, sūnus savo knygoje "Raudongurklė" aprašė tai, ką planavo parašyti tėvas... Ir dar, ne mažiau įdomu ir tai, kad jis rašo ne tik suaugusiems, bet ir... vaikams.





Šis tas iš knygos paraščių*:






Skaitydama knygą, ilgai sukau galvą, ką įtraukti į savo paraštes... Užkabino akių aprašymai, laikrodis, o kai skaičiau apie vieną veikėją, Ranhildą, maniau, kad many vyksta kažkoks trumpas sujungimas, atrodo, net smegenys traškėjo, trūko oro, temo akyse, puikiai sukurtas charakteris! Bet pasirinkau kai ką kitą...

Apie rašytoją plačiau pasidomėjau tik baigusi skaityti, dar nežinojau, kad jo gyvenime svarbią vietą užima muzika, kad geriau įsivaizduočiau Harį, pradėjau klausyti knygoje minimų kūrinių. Štai viena daina, Jim Stärks "Morning Song" , kurią Haris niūniavo, kai "jo nuotaika buvo nuostabi. Jautėsi žvalus. Tiesiog laimingas". Ta daina man niekaip nelimpa prie įsivaizduojamo inspektoriaus, bet pačiai labai patiko ir muzika, ir klipas. Pasiklausykit.




Apie veiksmą. Vidury miesto profesionalus žudikas nupila Gelbėjimo armijos savanorį, kuris sutiko susikeisti su broliu pamainomis ir atrodo, gavo kulką į kaktą visai be reiklo... Žudikas dėl oro sąlygų negali pasprukti iš apsnigtos Norvegijos ir laikraštyje perskaito, kad nupylė ne tą... Taigi pasilieka baigti užduoties ir medžioja savo auką, o jį sučiupti mėgina ne kas kitas kaip Haris Hūlė ir jo komanda...





Apie pažintį su knyga:



Skaičiau begalę gerų atsiliepimų ir įtikėjau, kad nuo pirmų puslapių eisiu iš proto dėl šios knygos. Bet taip nebuvo. Iki kokio 150 puslapio varčiau akis, raukiau nosį, tampiau lūpas ir į vieną pusę, ir į kitą... Jau ir pyktis paėmė. Bet galų gale įvyko tas BUM, kuris prikausto prie knygos ir neleidžia atsiplėšti iki pat galo. Tiesa, dar buvo kelios vietos, kai kilo nepasitenkinimas, jog žudikas vaikšto policijai po nosim ir vis lieka nesučiuptas. Bet pyktį teko pamiršti, kai tolesniuose puslapiuose vėl ėmė BUM'buminti.

Kaip minėjau, viena iš knygos veikėjų, Ranhilda, savo charakteristika itin suintrigavo, kiti veikėjai gal nebuvo tokie ryškūs, bet labai labai gerai "nupieštas" jų pasaulis taip tikroviškai atsispindėjo mano vaizduotėje, kad rodėsi, jog skaitau ne kriminalinį romaną, o storą storą teisėsaugos pareigūnų ataskaitą su visom nusikaltimo detalėm.

Šįkart sąmoningai mėginau atpažinti blogiuką, bet taip susipainiojau, kad ėmiau įtarinėti visus iki vieno, nors manau, kiti skaitę šią knygą, man pritars, jog autorius tikrai pasistengė, kad daugelis knygoje aprašytų žmonių turėtų motyvą žudyti.

Na, dar galėčiau rašyti ir rašyti, bet pridursiu tik tiek - skaitysiu visas jo knygas ir kitiems rekomenduosiu. Nors dar nė pati gerai nesuvokiu, kuo detektyvai taip traukia skaitytojus, juk kažin kokios meninės vertės juose nerasi... Tačiau smagu tokiu būdu atsipalaiduoti ir tiek. Kažin ar kada bus gana tų malonumo vienetų, kuriuos renku skaitydama knygas?...




* paraštėmis vadinu knygos detales, kurios mane itin sudomino, papiktino, nustebino, nuvylė, sukrėtė, pralinksmino, privertė susimąstyti...

Tai knyga, kurios viršelis visur ir visada krisdavo į akis: tiek knygynuose, tiek parduotuvėse, tiek internete, bet visada įsigydavau vis kitą knygą, kol vieną dieną nusprendžiau, kad gana išsisukinėti ir galiausiai...

Tai knyga, kurios viršelis visur ir visada krisdavo į akis: tiek knygynuose, tiek parduotuvėse, tiek internete, bet visada įsigydavau vis kitą knygą, kol vieną dieną nusprendžiau, kad gana išsisukinėti ir galiausiai nusipirkau ir šią knygą. Jūs net neįsivaizduojate kokia aš dabar laiminga, kad taip padariau. Knygą perskaičiau per pora prisėdimų ir ji buvo tiesiog puiki.

Pagrindinis knygos herojus - Peteris.Fantazijos meistras, kurio galvoje gimsta nuostabiausi siužetai, istorijos istorijose. Įdomu tai, kad turėdamas tokią fantaziją ir galėdamas būti populiariausias rašytojas, jis pasirenka kitą kelią ir pardavineja romanų fabulas kitiems rašytojams ar tiems, kas labai nori jais tapti, taip sukurdamas įspūdingą slaptą verslą.

Tai 197 puslapiai neįprastos istorijos.

"Vienas malonumas įtaisyti moteriai vaiką, kuris nebus mano. Man visada patiko save skleisti, man patiko tuštintis ir niekada nerūpėjo vadinamosios autorinės teisės. Aš nejaučiau poreikio gauti aplodismentų už tai, kam duodu pradžią ar ką palieku po savęs, taip buvo nuo mažų dienų."

Ką gi, ši knyga - tai dar vienas įrodymas, kad visi genijai yra nenormalūs:):) Labai daug girdėjau apie šį asmenį, dėl to norėjau perskaityti šią knygą, net jos apimtis neišgąsdino:)

Iš pradžių gal ir nelabai...

Ką gi, ši knyga - tai dar vienas įrodymas, kad visi genijai yra nenormalūs:):) Labai daug girdėjau apie šį asmenį, dėl to norėjau perskaityti šią knygą, net jos apimtis neišgąsdino:)

Iš pradžių gal ir nelabai įtraukia, nes yra daug techninių detalių apie kompiuterius, programas ir kaip viskas prasidėjo. Mane labiau domino Jobs'o asmenybė ir kaip sukuriamos tokios firmos kaip Apple. Be to, girdėjau daug kalbų, kad Apple be Jobs'o neišsilaikys, buvo smalsu, kodėl taip žmonės mąsto. Ir turiu pripažinti, gal tame ir yra tiesos, tokių žmonių tiesiog nėra. Gerbiu jį už tai, kad jam buvo nusispjaut, ką žmonės apie jį mąsto, kad realizavo savo sumąnymus net jei visi jį vadino bepročiu. Jis patvirtina taisyklę, kad jei išties nori būti turtingas, turi koncentruotis ne į pinigus, bet į produktą. Gerbiu jį už tai, kad niekam nepataikavo ir jei sumąstė, kad žmonės norės būtent tokio įrenginio, tokį ir darė. Jis laikėsi Henry Ford credo: Jei būčiau klientų klausęs, ko jie nori, šie būtų paprašę greitesnio arklio:):):):) Knygoje pilnai atskleista, koks keistuolis buvo Jobs'as,o kartu jo požiūris į gyvenimą, darbą ir visa kita. Mane išties privertė susimąstyti apie daug ką. Joje netrūksta gerų minčių. Geriausia man? " A realm of intimate, personal power is developing-power of the individualt to conduct his own education, find his own inspirating, shape his own environment, and share his adventure with whoever is interested.

Gero skaitymo;)

Visų pirma "Pienių vynas" - pati tikriausia sezoninė knyga. Ir visai ne šiaip sau. Skaityta jau ne pirmą kartą, bet geriausiai jos išmintis atsiskleidžia žiemą, kai visa gyvybė, kuria alsuoja knygoje aprašoma vasara, yra...

Visų pirma "Pienių vynas" - pati tikriausia sezoninė knyga. Ir visai ne šiaip sau. Skaityta jau ne pirmą kartą, bet geriausiai jos išmintis atsiskleidžia žiemą, kai visa gyvybė, kuria alsuoja knygoje aprašoma vasara, yra apgaubta balta sniego antklode.

APIE GYVENIMO PATIRTĮ. Paprastais, šiltais veikėjų dialogais pasakojama apie vaikystę ir senatvę. Pagrindinis knygos veikėjas Daglas Spoldinas ir būrys jo draugų į save geria ne tik patirties kupiną savo dvyliktąją vasarą, bet ir stebisi ir klausosi senųjų išminties. Berniukas džiaugiasi supratęs, kad yra gyvas tam, kad galėtu jausti ir matyti jį supantį pasaulį, o tai su kokiu užsidegimu krautuvininkui pasakoja kiek laimės jam suteiks naujieji teniso bateliai, jei tik juos galėtų įsigyti, net didžiausiam surūgėliui įspaustų šypseną veide. Taip pinasi mažųjų ir senųjų gyvenimai Grintauno miestelyje, Ilinojaus valstijoje. Vaikai nusprendžia, kad seniai niekada nėra buvę vaikai, bet kartu pagarbiai juos vadina tikraisiais keliautojais, kurie žvelgdami atgal mato daug daugiau negu, kad jie įžvelgia žiūrėdami į priekį. Virtuvėje besisukanti stebukladarė senelė, kurios rankos nevarčiusios jokių receptų knygų nebyliai sukviečia visus namiškius prie nesibaigiančių vaišių stalo ir išmintingasis senelis, besidžiaugiantis ką tik nupjautos žolės kvapu ir mokantis jaunuolius mažiau bėgti ir dažniau sustoti tam, kad užuostų tikrą gyvenimo kvapą. Ši "Pienių vyno" vasara kupina patyrimo, tikrų tikriausia virsmo vasara Daglui ir jo draugams : "Ir čia praminti ar dar nepraminti takai tvirtino: kad taptų vyrais, berniukai turi keliauti, visą laiką keliauti."

APIE DŽIAUGSMĄ IR VASAROS RITUALUS. Visa Spoldingų šeimos vasara susideda iš daugybės ritualų. Tai ir pirmosios vasaros žolės pjovimas, sūpynių pakabinimas verandoje, naujų sportinių batelių pirkimas ir dar daug visokiausių įvykių, bet svarbiausias jų - pienių rinkimas ir vyno darymas. Šis visus draugėn suburiantis ritualas atskleidžia knygos metaforą apie gyvenimo patirtį, jos džiaugsmus ir nusivylimus: "Žiemą tas vynas minutę kitą primins vasarą, o kai buteliai ištuštės, ta vasara dings amžinai, ir neliks jokių apgailestavimų, jokio sentimentalaus šlamšto, ant kurio klupinėji paskiau kokius keturiasdešimt metų. Švarus, skaidrus, gaivinantis - štai koks pienių vynas."

IR VISA KITA. Ray Bradbury lengvu pasakojimu į realybę įpinantis šiek tiek iliuzijos, padeda bent trumpam prisiminti paprastus, bet dažnai užmirštamus gyvenimo džiaugsmus.

Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą

Gintaras Kaltenis

2010-aisiais dešimt Lietuvos raitelių žemaitukų veislės žirgais iš Senųjų Trakų (Vytauto Didžiojo gimtinės) nujojo 2000 kilometrų iki Juodosios...

Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą

Gintaras Kaltenis

2010-aisiais dešimt Lietuvos raitelių žemaitukų veislės žirgais iš Senųjų Trakų (Vytauto Didžiojo gimtinės) nujojo 2000 kilometrų iki Juodosios jūros (joje, anot legendos, Vytautas Didysis girdęs savo žirgus). Taip buvo paminėtos 600-osios Žalgirio mūšio metinės, įrodyta nepakartojama žemaitukų ištvermė bei patvirtinta minėtoji legenda. Vienas raitelių - žurnalistas bei reklamos specialistas Gintaras Kaltenis - parašė knygą "Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros: 2000 kilometrų istorijos". Ją sunku begauti (nors išėjo ir antra papildyta laida su DVD), nes parašyta puikiu stiliumi, įdomiai, tiesiog intriguojančiai, tad masiškai skaitoma. Panašus likimas turbūt laukia ir antrosios autoriaus knygos "Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą"...

Ši knyga išleista 2012 metais, po to, kai beveik tas pats raitelių būrys 2011-aisiais nujojo 1000 kilometrų iš Vilniaus į Krokuvą. Šiuo žygiu buvo primintas kitas mūsų istorijos epizodas, kai paskutinis Jogailaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas 1551 m. parlydėjo nuo keistos ligos Krokuvoje mirusią savo jauną, nepaprastai mylėtą žmoną karalienę Barborą Radvilaitę į Vilnių, nes toks buvęs jos reikalavimas - būti palaidotai gimtajame Vilniuje. Raiteliai, padėję baltų lelijų puokštę ant Barboros Radvilaitės karsto Vilniaus arkikatedros požemiuose, per Baltarusiją ir Lenkiją pasiekė Krokuvą, kur Vavelio katedros rūsiuose padėjo puokštę ir ant Žygimanto Augusto sarkofago (valdovas irgi pageidavęs būti palaidotas Vilniuje, bet lenkų ponai neleidę...).

Knygoje darniai persipina žygio aprašymas, jame patirti nuotykiai su istorijos faktų priminimais, kartais - jų interpretacijomis. O juk ir žygyje, ir mūsų istorijoje buvo visko... Turbūt pirmiausia - tai nepaprasta dviejų kilmingųjų meilė. Tais laikais tai buvo kažkas neįprasto: santuokos paprastai būdavo sudaromos tik dėl išskaičiavimo (A. Pugačiova kitados dainavo: "Vsio mogut koroli..."). Žygio dalyviai buvo labai skirtingos gyvenimiškos patirties, skirtingo amžiaus, tad ir bendraujant turbūt iškildavo problemų. Bet autorius rašo: "Tačiau noras pasiekti tikslą išties gali padaryti stebuklus." Buvo LDK - faktas. Bet koks skirtingas istorijos paveldo suvokimas! G. Kaltenis priminė dar pirmosios kelionės metu Baltarusijoje patirtą nuostabą: "Sutikdavo mus draugiškai, bet išsikalbėjus paaiškėdavo, kad neva jie yra litvinai, tikrieji LDK paveldėtojai, o ne mes. Mes, pasak jų, esame žemaičiai." O kaip sunku buvę "įveikti" Baltarusijos ir Lenkijos sieną (procedūros truko 21 valandą). Bet paaiškėję, kad pirmą kartą Europos Sąjungos sieną kirto raiti keliautojai! Na, o Lenkijoje buvusi tikra tautų draugystė. Po dienos kelio įrengus stovyklą, į ją žmonės eidavę kaip į šventę ar ekskursiją. Žirgams buvo nešamos daržovės. Vykdavo vakaronės, kurių metu buvo kalbama ir dainuojama abiem kalbomis. Žinoma, kelionėje tykojo ir pavojai. Štai kartą mašina tiesiog nutrenkė legendinį žygeivių šunį Alšį nuo kelio į pievą. Tačiau šis tik porą dienų pašlubčiojo - ir nieko (o juk pirmoje kelionėje jo gyvybė vienu metu kabojo ant plauko, kol galų gale Alšis buvo tiesiog "prikeltas iš numirusių")...

Pernai raiteliai nebesurengė trečiojo savo žygio. Ogi būtų buvę galima tikėtis trečios kelionių knygos su naujais nuotykiais, naujomis patirtimis, naujam gyvenimui prikeltais mūsų istorijos faktais, puikiomis - kaip ir ankstesniuose leidiniuose - nuotraukomis. O šios knygos pabaigoje esančiame skyrelyje "Kaip sekasi žygeiviams šiandien" skaitome: "Žemaitis Vaidotas (Digaitis iš Laukuvos - aut.) buvo išjojęs aplink Baltijos jūrą - vienas su dviem žemaitukais ir lietuvių skalike Alka." Ir tikrai: pernai šis užsispyręs žemaitis apjojo Baltijos jūrą, įveikdamas 6000 kilometrų! O kad taip būtų išjojęs visas raitelių būrys... Minėtame skyrelyje G. Kaltenis parašė ir apie save: "Mane aplankė apšvietimas. Ėmiau dar labiau domėtis istorija, planuoju parašyti knygą apie žemaitukus." Tad lauksime naujų žygių, naujų knygų. Kaip ne kartą abiejose knygose rašė pats autorius - "Misija įmanoma!"...

Anti Utopija toli gražu nenauja tema knygų pasaulyje. Bet kaip kaip "Saulėlydis" sugrąžino vampyrus, taip " Bado žaidynės" - nedemokratiško ateities pasaulio revoliucijas. Vienos knygos geresnės už kitas, amerikiečių...

Anti Utopija toli gražu nenauja tema knygų pasaulyje. Bet kaip kaip "Saulėlydis" sugrąžino vampyrus, taip " Bado žaidynės" - nedemokratiško ateities pasaulio revoliucijas. Vienos knygos geresnės už kitas, amerikiečių rašytojaVeronica Roth palyginti neseniai debiutavo su fantastiška knyga "Divergentė", sukėlusia didžiulį susidomėjimą pasaulyje. Taip pat yra išleista antroji knyga "Insurgentė" ir visi gerbėjai su nekantrumu laukia serijos finalo.
Kiekviena anti utopijos (angliškai distopian, taigi Distopijos) knyga pasižymi išskirtine pasaulio santvarka ir vaizdu, dažniausiai ne itin maloniu. Šįkart tai - ateities Čikaga, apjuosta siena ir pasidalijusi į penkių luomų, susiskirsčiusių pagal vertybes, būstines - rajonus. Čia yra bebaimiai, taikingieji, teisuoliai, nuolankieji, eruditai ir beluomiai. Pagrindinė knygos veikėja Tričė, gimusi nuolankiųjų luome, atėjus laikui pasirinkti gyvenimo kelią, sužino turinti daugiau galimybių negu kiti ir pasirenka palikti namus. Ji susiduria su gausybe iššūkių, kuriuos turi įveikti norėdama tapti kito luomo nare, be to greitai sužino apie įtakingų žmonių planus sunaikinti viską, kas Tričei atrodo pastovu. Kaip ir daugelyje YA ( young adult fiction - paauglių literatūros) knygų "Divergentėje" pagrindiniai santykiai yra su tėvais, draugais ir, žinoma, pagrindinė veikėja įsimyli patrauklų vaikiną.
Ši knyga nustebino įvairių vertybių gausa, be to, kad kiekvienas luomas turi savo vertybes, pagrindinė veikėja vertina įvairius santykius su žmonėmis ir pasiaukoja vardan bendrų tikslų. Nors "Divergentė" - galbūt tik madinga distopinė knyga, bet giliau pasikapsčius galima užmiršti, kad yra skirta paaugliams.

Na štai, paėmiau pirmą knygą iš knygų iššūkio. Šią knygą svajojau perskaityti nuo pat to laiko, kai ji atsirado knygynuose. Labai užkabino pats aprašymas ir netgi knygos viršelis. Knygą įsigijau jau prieš kelis...

Na štai, paėmiau pirmą knygą iš knygų iššūkio. Šią knygą svajojau perskaityti nuo pat to laiko, kai ji atsirado knygynuose. Labai užkabino pats aprašymas ir netgi knygos viršelis. Knygą įsigijau jau prieš kelis mėnesius, bet tik dabar atėjo laikas ją atversti. Patikėkit, tikrai nepasigailėjau. Tai viena iš tų knygų, kur paimi į rankas ir negali paleisti, o jei jau paleidi, tai vis tiek galvoji apie ją. Jau vos ne naktimis sapnavosi :) Labai patiko siužetas, išlaikoma įtampa nuo pat pirmų knygos puslapių. Netikėti posūkiai, veikėjai ir daugybė kitų dalykų tikrai nepaliks Jūsų abejingų. Tai ne paprastas detektyvas. Jame susipina kelios istorijos, kurios paskui sujungiamos į vieną neįtikėtiną istoriją. Sužavėjo pats hipnozės aprašymas, veikėjų gyvenimo istorijos, patirtas smurtas ir jo poveikis ateičiai.
Žodžiu tai viena geriausių kada mano skaitytų knygų, kurią galėčiau rekomenduoti visiems, ypač detektyvų mėgėjams.

Pirmoji mano perskaityta "Knygų iššūkiui 2013" knyga. Tiesa, ne be pirmą kartą skaityta, tačiau šį kart suprasta ir įvertinta visai kitaip.

Ši knyga vadinama geriausia P. Coelho knyga, leiskit pasitaisyti, ar bent...

Pirmoji mano perskaityta "Knygų iššūkiui 2013" knyga. Tiesa, ne be pirmą kartą skaityta, tačiau šį kart suprasta ir įvertinta visai kitaip.

Ši knyga vadinama geriausia P. Coelho knyga, leiskit pasitaisyti, ar bent žinomiausia. Kai pirmąjį kartą paėmiau ją į rankas, perskaičiau per kelis prisėdimus, šį kart viskas buvo sunkiau ir sudėtingiau. Anksčiau man atrodė, jog šios knygos moralas tai tikrosios meilės suradimas, neva, kai kažką myli, neberūpi niekas kitas aplinkui, tarkim jaunuolio nesužavėtų nei viena žavinga sinjorita, nes jis turi savo mylimąją ir ką jau čia kalbėti apie kitas.. Šį kart, knygos moralas sukosi aplink "Asmeninę legendą". Neva kiekvienas žmogus gyvenime turi susikurti ir įgyvendinti ją, ir, žinoma jokios meilės negali sutrukdyti to padaryti.

Ar rekomenduočiau knygą kažkam?.. Žinoma taip. Galbūt, tas kažkas, įžvelgtų visiškai kitą moralą, negu aš, galbūt knygoje rastų save patį. Tiesą, kai pirmąjį kartą skaičiau knygą, radau joje save, o, štai, dabar neįžvelgiu net labai norėdama..