[Dėmesio: aprašyme gali būti atskleista daugiau nei jūs norėtumėte žinoti prieš imdami skaityti šią knygą] Knyga "Trys draugai" pasakoja ne apie bet ką, o apie tris draugus. Jie pažįstami nuo karo laikų ir dabar bando...

[Dėmesio: aprašyme gali būti atskleista daugiau nei jūs norėtumėte žinoti prieš imdami skaityti šią knygą] Knyga "Trys draugai" pasakoja ne apie bet ką, o apie tris draugus. Jie pažįstami nuo karo laikų ir dabar bando išgyventi Vokietijoje. Šalį kamuoja bedarbystė, infliacija, politinis nestabilumas ir šią situaciją palyginus su situacija Lietuvoje, atrodo, kad mes, lietuviai, gyvename rojuje.
Moterys priverstos eiti parsidavinėti, kad galėtų užsidirbti bent šiek tiek pinigų, visi sukasi kaip tik išmano. Būtent tokiomis sąlygomis geras draugas kaip niekada yra reikalingas. Vienam būtų tiesiog per sunku.
Tame Vokietijos ir draugų kontekste pradeda vystytis meilė tarp Robio ir Pat. Viskas prasideda nedrąsiai, jų gyvenimuose po truputį daugėja šilumos, šviesos, viskas eina vis geryn ir geryn. Kai Lietuvoje krizė buvo pačiame pike, kai kurie įžvelgė jos pliusų - žmogus yra priverstas pradėti džiaugtis paprastais dalykais, nes turtai jau atimti. Aprašomi herojai būtent tokiais dalykais ir džiaugėsi, jie sėmėsi vienas iš kito to kažko, kas skatino gyventi ir žiauriame pasaulyje matyti grožį. Tačiau gyvenimas yra nenuspėjamas, kartais atsitinka, kad iš tavęs atima net tuos paprastus džiaugsmus... ir lieki tik tu, vienas (realiai vienas niekada nesi, bet vistiek). Tada ir prasideda tikrasis išbandymas, o knyga pasibaigia.

Emile Zola - autorius, kuris dažnai šokiruoja. Jo kūryboje žmogus nėra išaukštinamas, atvirkščiai, atskleidžiama jo gyvuliškoji, vartotojiškoji pusė. Dažnai perskaičius jo knygą suvokiama begalinė žmogaus menkybė,...

Emile Zola - autorius, kuris dažnai šokiruoja. Jo kūryboje žmogus nėra išaukštinamas, atvirkščiai, atskleidžiama jo gyvuliškoji, vartotojiškoji pusė. Dažnai perskaičius jo knygą suvokiama begalinė žmogaus menkybė, išdidumas ir tuščias puikavimasis savimi. Žmogus gali būti išsilavinęs, turėti daugybę apdovanojimų, užimti aukštas pareigas, tikėti į Dievą, bet jis niekada nenustos priklausęs gyvūnų klasei. Galima maskuotis prašmatniais rūbais, papuošalais, bet kiekvieno viduje egzistuoja norų, pagundų pasaulis, priartinantis prie gyvuliškojo prado. Ir nieko čia nepadarysi, prieš gamtą nepakovosi, o prieš savo instinktus dar labiau.

Nana - girtuoklio ir palestuvės dukra - kurtizanė. Nebuvo ji didelė gražuolė, o ir kūno linijomis nepasižymėjo, tačiau pavergė Prancūziją savo perlamutrine oda, ugniniais plaukais. Jos pagrindinis ginklas, sužeidžiantis kiekvieną norimą vyrą buvo kūnas, kuriuo ji pati be galo žavėdavosi, nuolat glamonėdavo žiūrėdama į save veidrodyje. Ta beribe meile sau užkrėtė ir vyrus, kurie pasijutę jos meilės pančiuose negalėdavo, o ir nelabai norėdavo iš jų ištrūkti. Trokšdami jos švelnių prisilietimų, aistringų naktų, meilužiai jai pirkdavo ir dovanodavo brangiausias dovanas, duodava krūvas pinigų. Daugelis jų nuskurdo, palikimus iššvaistė Nanos užgaidoms. Kiekvienas jų suprato, kad toji moteris turi be galo daug vyrų ir visi yra išnaudojami, bet nei vienas neatsispyrė pagundai dar bent kartelį pajusti svaigų malonumą jos glėbyje. Nana buvo tobula savo amato virtuozė. Ji po savo kojomis galėjo turėti visą Prancūziją. Į jos meilužių sąrašą įėjo bankininkai, grafai, markizai. Ir visi jie buvo niekinami ir žiauriai apiplėšinėjami kurtizanės. Jai buvo begalinis malonumas matyti turtuolį, besižeminantį prieš ją, kad nebūtų atstumtas.

Iš pažiūros Nanos herojė atrodanti begėdė, pasipuikėlė, ištvirkėlė, bet skaitant toliau nuomonė pradeda kisti. Nana, labai bijo likti viena, ji kenčia ir nori meilės, bet kartu ir supranta, kad visi vyrai yra tik gyvuliai, norintys tik jos glamonių. Kartą ji iki begalybės įsimylėjusi gyveno su vyru, pakentė jo žeminimus ir mušimus iki tol, kol jis pakeitė ją kita moterimi. O ji tik norėjo normalaus gyvenimo, mylėti ir būti mylima. Nereikėjo jai nei pinigų, nei didžiulių turtų, ji svaigo nuo paprastų dalykų, kaip tyras oras, šiltas šviežus pienas, aromatingos laukinės gėlės. Tačiau jos gyvenimas jau buvo paženklintas ir trauktis ji nebegalėjo.

Kaip įvykiai klostėsi, kokia jos pabaiga neatskleisiu, tik galiu vėl pridurti, kad knyga lengvai šokiruojanti. Aš nenusivyliau Zole kūryba, kuo toliau, tuo man labiau patinka jo darbai. O šis vienas iš tų, kurį perskaityčiau ir antrą kartą.

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad...

Knyga, kurią skaityti yra kraupu. Iki galo ištempiau tik dėl dviejų priežasčių: knygų iššūkio (pasižadėjimo visų pirma sau), ir sakinio knygos aprašyme, jog viskas (t. y. esmė ir grožis) paaiškės tik knygos gale. Tad ir laukiau, tikėjausi, kad knygoje vaizduojami žiaurumai bus kažkaip pateisinti, paaiškinti. Nors neįsivaizduoju kas galėtų pateisinti tokius žiaurius vaiko (paauglio) žaidimus, susikurtus nepaaiškinamus ritualus.

Savo gyvenimą ir jo ritualus, labai savotiškus žaidimus, kasdienybę pasakoja septyniolikmetis Frensis. Tai, kad jis nužudė vieną, vėliau - antrą, tada - dar vieną žmogų, jis pasako tiesiog taip, lyg pasakotų ką valgęs pusryčiams, nes ši "veikla" - tik dėl visuotinės (lyčių) "lygybės". Visa šio berniuko šeima turi savų "įpročių": vienas - deginti šunis, kitas - mauti triušių kaukoles ant stulpų, sprogdinti, trečias - mintinai žino kiekvieno namuose esančio daikto išmatavimus... Tiesiog - "įprasta" šeimynėlė neįprastoje saloje. Be to - pagrindinis veikėjas gyvena lyg ir nelegaliai - jis neturi jokių dokumentų, tėvas jį slepia nuo aplinkinių ir niekas nežino jų giminystės ryšių. Galbūt akylesnis skaitytojas jau šioje vietoje "užklius" mintimis ir pajaus kažką įtartino, kas knygos pabaigoje ir atveda į jo gyvenimo paslaptį...

Prievartai, gyvybės atėmimui, silpnesniojo skriaudimui, gyvūnų padegimams, žudymams, kankinimas ar yra koks nors pateisinimas? Net ir tai, kas atsiskleidžia pasakojimo pabaigoje, nepadėjo pateisinti paauglio septyniolikmečio. Tai, ką sužino apie save, lyg ir turėtų paaiškinti visą jo gyvenimą, to gyvenimo poelgius, mąstyseną, tačiau - manęs tai neįtikino, ir nesugebėjo priversti pateisinti. Tik - taip, gyvenimas po tokių "staigmenų", naujienų tikrai apsiversti privalo. Tačiau šis apsivertimas man irgi nuskambėjo kažkaip neįprastai, lyg štai, dabar jau viską paaiškinom: kas, kaip ir kodėl, ir tai išteisina visą žiaurią veiklą, žmogžudys tampa nepakaltinamas (nejaugi?) ... Galbūt kaip tik specialiai ir palikta daug vietos skaitytojų interpretavimams, ir jų pačių gyvenimų apvertimui... Na, o gal tiesiog - priimkime tai, kaip knygą, kaip pasakojimą ir tiek...

Žadėtasis širšių fabriko grožis man taip ir liko paslaptis. Esmė jo buvo atskleista, bet dėl grožio - drįsčiau suabejoti. Nes tai, kas yra pradinis žudynių įrankis, kad ir prie altoriaus įrengtas, vis vien savo esmės nepagražina ir nepateisina.

"Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum, kad nužudžiau tris žmones. Taip nesąžininga."

Sausio mėnesio knyga. Pagaliau aš ją įveikiau! :)

APIBENDRINIMAS. Šiais laikais vis daugiau žmonių tuokiasi iš meilės (anksčiau dominavo praktiniai, ekonominiai sumetimai), vis daugiau skiriasi arba gyvena nesusituokę...

Sausio mėnesio knyga. Pagaliau aš ją įveikiau! :)

APIBENDRINIMAS. Šiais laikais vis daugiau žmonių tuokiasi iš meilės (anksčiau dominavo praktiniai, ekonominiai sumetimai), vis daugiau skiriasi arba gyvena nesusituokę keisdami gyvenimo partnerius. Ar tai sveikia? Ar tai mūsų netraumuoja? Ar visuomenė nedegraduoja? Autoriaus nuomone - "Ne!" ir perskaičiusi knygą aš su tuo 100 proc. sutinku. Visada kirbėjo klausimas, kas geriau, išsiskirti ar kankintis santuokoje traumuojant save ir aplinkinius. Turėdamas pasirinkimo laisvę, gali siekti laimės vietoj to, kad aukotum savo gyvenimą disfunkciniuose santykiuose (šis žodis dažnai kartojosi knygoje ir, įtariu, kad jis jau nusėdo mano kasdienės kalbos žodyne:).

NEIŠTIKIMYBĖ... Kodėl mes esame neištikimi? Nes norime, kad mumis nuolatos kas nors žavėtųsi, norime atkeršyti partneriui, kuris nebetenkina mūsų lūkesčių, vengiame problemų, ieškome iliuzinės romantinės meilės, kurioje viskas gražu, esame silpni, nes bijome artumo... Pastaroji priežastis man buvo netikėta. Bet, anot autoriaus, bijodami pernelyg suartėti su sutuoktiniu, parodyti savo tikrąją asmenybę su privalumais ir... trūkumais, tapti priklausomu, pažeidžiamu ir galbūt atstumtu, įskaudintu, bėgame ieškoti atsvaros artumui į kito žmogaus glėbį.

VAIKYSTĖ IR DISFUNKCINĖS ASMENYBĖS. Psichoterapeutas priežasčių ieško vaikystėje, nes ten susiformuoja mūsų socialinės elgsenos įpročiai. Buvo įdomu pasiskaityti apie disfunkcines asmenybes. Daugelyje radau ką sau pritaikyti ir jau kilo noras užsirašyti pas psichologą, bet neturiu tiek lėšų, tad teks kapstytis pačiai. Ši knyga tinka norintiems geriau save pažinti. Žinoma, tik tuo atveju, jei turime drąsos pripažinti savo trūkumus ir noro keistis. O keistis nėra lengva, nes atrodo, kad turi atsisakyti kažko, kas esi būtent Tu. Vis dėlto, kai gyvenimas tampa gražesnis, jei pakeitį savo netinkamą elgesį ar klaidingą mąstymą, tada supranti, kad tikrai verta pripažinti savo trūkumus, net jei tai labai, labai nemalonu.

REZIUMĖ. Būtina stengtis išsaugoti santykius, net jei tam reikia keistis, pripažinti klaidas, sunkiai dirbti, bet tik tuomet, jei juose dar yra likę nors lašelis meilės. Priešingu atveju, geriausia išeitis - skyrybos, tik psichoterapeutas pabrėžia, kad labai svarbu išsiskirti gražiai, priešingu atveju problemas ir nuoskaudas išsinešime į kitus santykius.

Galbūt per mažai laiko praėjo nuo paskutiniojo šios rašytojos skaityto romano-detektyvo, nes, žinant, kad visi jos kūriniai labai panašūs, man, susipažįstančiai su devintuoju jos detektyvu, viskas pasirodė jau skaityta,...

Galbūt per mažai laiko praėjo nuo paskutiniojo šios rašytojos skaityto romano-detektyvo, nes, žinant, kad visi jos kūriniai labai panašūs, man, susipažįstančiai su devintuoju jos detektyvu, viskas pasirodė jau skaityta, girdėta ir panašu. Nors tikrai negaliu pasakyti, jog nepatiko. Greitai skaitomas, lengvas, įdomus romanas vakaro atsipalaidavimui. Trumpai - eilinė Sandros Brown knyga ir tuo viskas pasakyta.

Atrėjant trečiąjam tūkstantmečiui vienoje saloje susitinka keli skirtingų pažiūrų asmenys, ir vieną vakarą susėdę po žvaigždėtu tropikų dangum ima diskutuoti apie visa tai, kas juos supa, apie pasaulio prasmę,...

Atrėjant trečiąjam tūkstantmečiui vienoje saloje susitinka keli skirtingų pažiūrų asmenys, ir vieną vakarą susėdę po žvaigždėtu tropikų dangum ima diskutuoti apie visa tai, kas juos supa, apie pasaulio prasmę, amžinybę, gyvybę kitose planetose ir t.t. Kuris požiūris teisingiausais, grindžiant tai religijom, evoliucijos mokslu, fizika, legendomis ir mistika pasakyti neįmanoma. Arba sutinki su kokiu nors faktu, arba ne. Ir betkokiu atveju būsi arba teisus, arba klysi. Įdomus tas gyvenimas. Yra du keliai, o juos renkamės ilgai ir sunkiai...

Šis jų pokalbis yra tik menkutė dalis visoje knygoje. Pagrindinis personažas Frankas rašo laišką savo mylimąjai Verai, kuri žadėjo jam pusę amžiną gyvenimą užtikrinančio gėrimo (jei tik jį tokį rastų...). Jame jis bando ją užtikrinti sava meile, surasti kelią atgal į jos šidį (jiedu išsiskyrę). Kančia milžiniška, nes amžius jau žada greitą gyvenimo pabaigą, o lyg ir nieko, kas galėjo būti jųdviejų misija, pasaulo tikslas šiame jų gyvenime, nebeliko. Tik jie vienas kitam. Laiške Frankas įpina savo pokalbius su gekonu (pasaulio dvasia?), susitikimus su Ana ir Chose (mistiškais įsimylėjeliais), kalba apie visatos baimę, apie evoliciją, gamtosaugą... O kai laiškas baigiasi, viskas apsiverčia aukštyn kojom!

Knyga baigiasi manifestu ateities kartoms. Dabartinio pasaulio aukštesnieji žinduoliai parašė atsakymus į visus klausimus, taip, kaip jie dabar tai supranta. Galbūt ateitje pasaulio siela atsikratys saldžios Majos apgaulės?

Pasaka - ne pasaka. Apie kiekvieno iš mūsų būtį šiam pasauly. Apie aistrą, tikėjimą, karą, viltį, netektis, džiaugsmus... Apie tai kas tikra ir ko niekam nelinkėtumėm ištiesų pajausti...

Nuo pat pradžių mane knyga...

Pasaka - ne pasaka. Apie kiekvieno iš mūsų būtį šiam pasauly. Apie aistrą, tikėjimą, karą, viltį, netektis, džiaugsmus... Apie tai kas tikra ir ko niekam nelinkėtumėm ištiesų pajausti...

Nuo pat pradžių mane knyga patraukė istorija apie upeivių gyvenimą - ramų ir tylų kaip pati upė. Sužavėjo istorija apie tokią meilę, kur nereikia žodžių vieni kitiems suprasti. Panieliai plaukiantys laivu "Dievo malonė". Tikintys, ramaus būdo, tyri...

Tačiau aprašomos penkios naktys... Per jas pasikeičia net kelios kartos, o pasauliui - tai toks trumpas laikas, kaip kelios valandos... Kartos vis aistringiau myli, mylisi, karštai tiki, sunkiai ir atkakliai dirba, kenčia gimdymo sunkumus, švenčia naujos gyvybės atėjimą į šį pasaulį. Ne taip ir baisu. Kol neateina karas. Ir pirmas, ir antras, ir dar velniai žino kelintas... "Dievo malonė" po truputį keičiasi į "Dievo rūstybę", žmonės palieka namus ir namiškius su viltim, viltys dūžta, gyvybės nutrūksta... Vieni pasitraukia iš anksto, kiti žengia atvira krūtine į visas kančias. Likę gyvi meldžiasi ir prašo ramybės. Ir vistiek naktis keičia naktį, nepriklausomai nuo mūsų norų... Ir po sunkaus meto visada sugrįžta leimės kupinos akimrkos!

Knyga įtraukia vos pradėjus skaityt, o po to ir ilgai nepaleidžia. Tai ne paviršutiniškas, ir ne lengvas skaitalas. Knyga tikrai vers mąstyti, greičiausiai turėsite daugiau apie ką pagalvoti, nei tik apie pirkinius, gėles ar pinigus.

Mėgaukitės. :)

Knyga labai patiko. Joje lygiagrečiai aprašomas dvi istorijos: viena - šiuolaikinės moters, rašytojos gyvenimas, kita - viduramžiais gyvenusios tarnaites istorija. Knygoje keliams klausimas, ar bėgant laikui keičiasi žmonių...

Knyga labai patiko. Joje lygiagrečiai aprašomas dvi istorijos: viena - šiuolaikinės moters, rašytojos gyvenimas, kita - viduramžiais gyvenusios tarnaites istorija. Knygoje keliams klausimas, ar bėgant laikui keičiasi žmonių išgyvenimai, požiūris ir ar pasimokoma iš praeities klaidų. Tiek dabar, tiek prieš šimtus metų žmonės vis bando ieškoti savo vietos gyvenime, tiek tada, tiek dabar žmonėms būdinga klysti, visais laikai kelyje pasitaiko ir blogų žmonių ir gerų - galinčių padėti. Šiuolaikinė rarašytoja Gertrūda rašo romaną apie raganas, bet be rašymo dar ir dirba susitinka su įvairiais žmonėmis, yra mylima, bet taip pat ir išgyvena išdavystę. Viduramžiais gyvenanti tarnaitė Morta įsimyli turtinga ponaitį, jį suvilioja ir yra apkaltinama raganavimu, kas tais laikais reiškė neišvengiamai žiaurią mirtį. Bet kaip ir mūsų laikų Gertrūda,kurią išdavė mylimasis suranda vyrą su kuriuo galiausiai sukuria šeima, taip ir Morta nepaisasnt tokių baisių išgyvenimų sutinka vyrą, kuris ją išgelbsti ir su kurio vėliau sukuria laimingą šeimą. Knyga įdomi tuo, kad joje aprašomas moteriškas požiūris į įvairias gyvenimiškas situacijas, iš jos galima pasimokyti ir surasti gerų patarimų sau. Labai rekomenduoju.

Ši knyga nukelia į XVII a.Iraną.Knygoje pasakojama apie merginą,kuriai po tėvo mirties su motina tenka išsikraustyti iš gimtojo kaimelio į sostinę pas gimines.Dukrai tik keturiolika,bet pagal papročius ji tinkamo amžiaus...

Ši knyga nukelia į XVII a.Iraną.Knygoje pasakojama apie merginą,kuriai po tėvo mirties su motina tenka išsikraustyti iš gimtojo kaimelio į sostinę pas gimines.Dukrai tik keturiolika,bet pagal papročius ji tinkamo amžiaus tekėti..Tais laikais norint ištekėti reikėjo kraičio,tačiau tėvo mirtis,skurdas neleido jo sukaupti.Atsikraustydamos pas gimines dukra ir motina dirba tarnaitėmis.Mergina padedant dėdės ima rišti kilimus ir mano,kad tai padės sukaupti pinigų kraičiui..Deja,viskas susiklosto kur kas sudėtingiau.Dukra yra karštakošė,padaro daug neapgalvotų sprendimų .. norėdama įtikti motinai sutinka sudaryti sigę(trijų mėnesių santuoką,sige išlikus net iki šių dienų) su vieno turtingo arklių pirklio sūnumi.Jaunikis ne tik mėgaujasi trumpalaike žmona,bet ir pagal siges reikalavimus moka pinigus žmonos šeimai.Knygoje pasakojama apie prietarus,moterų padėtį,yra gausybė įdomios medžiagos apie kilimų kūrimą,taip pat yra septynios trumpos pasakos,kurios gan aiškiai susietos su knyga.

Trylikametė Sani (Kasandra) niekaip negali įsimylėti. Konis (Konstantinas), Sani brolis kabina mergaites, žino kaip joms patikti. Taip pat jis juokiasi nuo Sani, kaip ji negali įsymylėti. Konį jau pamilo šimtus merginų tik...

Trylikametė Sani (Kasandra) niekaip negali įsimylėti. Konis (Konstantinas), Sani brolis kabina mergaites, žino kaip joms patikti. Taip pat jis juokiasi nuo Sani, kaip ji negali įsymylėti. Konį jau pamilo šimtus merginų tik Kimė kol kas nekimba ant jo kabliuko, bet tik kol kas..... Liza bando padėti draugei ir siūlo pabandyti įsimylėti Robą - tikrą gražuolį! Konis susilažino su seseriami kas daugiau parašys priežasčių dėl meilės. Konis "1000 priežasčių įsimylėti", Sani "1000 priežasčių neįsimylėti".

Mama vardu Zuzana vis skundžiasi, jog negali susitvarkyti namų ruoša, vaikais, pirkiniais ir kt. Tėvas vis priekaištauja, kad Zuzana tikrai nepavargsta ir siūlo jai pasikeisti vaidmenimis. Tėvas dirbs namie, tvarkysis su namais, vaikais. Mama tavrkysis kontoroje. Sani, Konis ir Kornelijus negali pakęsti, kaip tėvas tvarkosi. Visur purvina, jis negali susitvarkyti su Penkiamečiu Kornelijumi. Todėl Konis sugalvoja pasisamdyti namų tvarkytoja Liudmila.

Karlas (Konio draugas) padovanoja draugui šunį. Broliai (Konis ir Kornelijus) negali sugalvoti šuneliui vardą. Konis jį pavadina Karlu, o Korneli-

jus Pušeliu.

Koniui pavyksta suvilioti Kimę, o Sani susitvarko suįsimylėjimu.