Ponia ema bovari - tuščiagarbė, kvaila, egoistiška. Ištekėjusi už vyro, sukūrusi šeimą, ji ir toliau laukia ir ieško tos skaitytų meilės romanų meilės savo gyvenime. Jos vyras jos netenkina - juos nuomone jis...

Ponia ema bovari - tuščiagarbė, kvaila, egoistiška. Ištekėjusi už vyro, sukūrusi šeimą, ji ir toliau laukia ir ieško tos skaitytų meilės romanų meilės savo gyvenime. Jos vyras jos netenkina - juos nuomone jis neišsilavinęs, kvailas, neryžtingas, jai per prastas. Jo nuoširdi ir akla meilė poniai bovari, suteikia jai galimybę žaisti bei manipuliuoti juo, turėti ne vieną meilužį, kurie savo ruožtu, ponią bovari mato taip pat kaip ir ji savo vyrą. Jie ja žaidžia, manipuliuoja, išnaudoja, žada jai gyvenimą būtent tokį, kokį ji skaitė tuose meilės romanuose, su nuolatiniais meilės ir drugeliais, o atėjus akimirkai, sprunka. Akivaizdu, kaip turi baigtis ši istorija.

Ponas bovari, žinoma, nėra tobuliausias vyras. Kaip gydytojas jis neryžtingas, gavęs išsilavinimą per savo aklą kalimą, bijantis aprėpti šiek tiek daugiau, nei rašė vadovėlis. kita vertus, jo gyvenimo aplinkybės nelabai kelia jam didelių profesinių iššūkių. Neverčia jo tobulėti kaip gydytojui ir kaip vyrui. Būdamas mylinčiu vyru jis atleidžia žmonai visas jos paikystes, tenkina įnorius.

Dažnai ponia bovari lyginama su Tolstojaus ana karenina. Panaši istorija, panaši ir pabaiga. Kita vertus, skaitydama kareniną jaučiau savotišką ir gerąjį gailestį jai. Ji nuoširdžiai mylėjo, kentėjo, norėjo, ėjo iš proto, dėl viso šito, ryžosi palikti vyrą. Galiausiai jos meilė ją ir pražudė. O Bovari - ji nesukėlė tiek užjautimo ir noro ją paguosti, kaip ana. Ji paika, kvaila, egoistiška, manipuliuojanti, ir kas blogiausia, leidžianti manipuliuoti savimi. Romano pabaigoje jos priimtas sprendimas nėra toks garbingas, kaip galėtų pasirodyti. Tai bailio pasirinkimas, nesuteikiantis jokios garbės ar užjautimo jai.

g. flaubert`as puikiai aprašė vidinį moters pasaulį. Jos išgyvenimus, norus, nuklydimus, planus. Už šį romaną autorius pateko į teismą, nes "įžeidė dorą ir tikybą". Juk meilė visais laikas, gal tik mūsų dienomis šiek tiek keičiasi suvokimas, buvo didžiausia nuodėmė ir nusikaltimas. Visgi g.flaubert`ui pavyko įrodyti, kad jo kūrinys nėra nepadorus. Pats autorius yra pasakęs "ponia bovari - tai aš".

Iš Oliver Pötzsch knygos "Koriko duktė" sulaukiau būtent to, ko paprastai tikiuosi iš istorinių romanų - vaizdingi aprašymai leido nusikelti į tolimą praeitį.

Veiksmas vyksta Vokietijos miestelyje, besivadinančiame keistai...

Iš Oliver Pötzsch knygos "Koriko duktė" sulaukiau būtent to, ko paprastai tikiuosi iš istorinių romanų - vaizdingi aprašymai leido nusikelti į tolimą praeitį.

Veiksmas vyksta Vokietijos miestelyje, besivadinančiame keistai kiniškai skambančiu pavadinimu (bent jau mano ausiai) - Šongau. Ir nors jau XVII a., pasijunti atsidūręs juodžiausiuose Viduramžiuose, kurie teoriškai truko iki XV a.: aplinkui didžiulis skurdas, nešvara, neraštingumas, prietarai ir, be abejo, raganystės ar bent jau tikėjimas jomis. Krito tavo veršelis - ragana nužiūrėjo. Sudegė stoginė su turtingų pirklių kroviniais - tai ragana prikišo nagus. Kepėjas vėl pridegino duoną - tikrai ne todėl, kad buvo girtas. Nužudytas vaikas - ne kieno nors kito, o raganos darbas. Mirė dar vienas mažylis - ragana kalta, nors ji jau parą sėdi miesto areštinėje.

Skaitydama jaučiausi tarsi klimpstanti į giliausią prietarų, neišmanymo ir jo sąlygotos baimės liūną. Galbūt tokią reakciją lėmė tai, kad aš moteris, gal vyras šią knygą skaitytų ramiau, bet man vienomis akimirkomis kraujas virte užvirdavo, o kitomis jaučiausi tiesiog beviltiškai paprasčiausiai dėl to, kad gyvendama tais laikais priklausyčiau rizikos grupei - kiekviena moteris gali būti apkaltinta raganavimu. Jei tik kas miestelyje nutiks, reikės surasti kaltininką, o juo pirmiausiai taps moteris, daugiau išmananti už visas kitas - taigi miestelio pribuvėja, mat ji pažįsta visokias žoleles, iš jų gamina tepalus, tinktūras, gėralus, vadinasi, naudojasi tamsiomis, iš velnio gautomis žiniomis. O jei nelaimės nesibaigs atsikračius šitos raganos, visada atsiras pavydi moteriškė, paliudysianti, kad gražuolė kaimynė nevengia pajodinėti ant šluotos. Žinoma, jei šeima turtinga ir įtakinga, greičiausiai niekas neišdrįs apkaltinti jos moterų, tačiau niekada negali būti ramus - prasidėjus didiesiems "valymams" ant laužo supleška ir viena kita teisėjo ar burmistro žmona ar duktė.

Tikrą atgaivą širdžiai šioje knygoje teikia vos keli personažai: niekingiausios profesijos atstovas korikas Jakobas, jo duktė Magdalena ir pusiau mokytas jaunasis miestelio gydytojas Simonas. Tai, rodosi, vieninteliai žmonės visame miestelyje turintys bent kiek sveiko proto ir netikintys prietarais. Tik jie rizikuodami viskuo - savo reputacija, padėtimi ir net gyvybe - ieško tikrojo visų nelaimių kaltininko ir stengiasi nuo kančių ir mirties apsaugoti nekaltąją.

Beje, knygos autorius yra tikros korikų dinastijos palikuonis. Benagrinėjančiam šeimos medžius ir visą per daugelį metų sukauptą informaciją jam ir kilo mintis parašyti knygą apie šią profesiją ir šitaip juos savotiškai reabilituoti. Mat korikas buvo būtinas kiekvienam miesteliui - jis atlikdavo ne vien budelio, bet ir savotiško sanitaro funkcijas: valydavo miestą (prisiminkime, kad tais laikais kanalizacijos nebuvo, naktipuodžių turinį pildavo pro langus tiesiog į gatvę). Todėl korikai būdavo savotiški "neliečiamieji" - niekas nepageidaudavo su jais bendrauti, palaikyti ryšių, nors, koks paradoksas, suskaudus dantį ar susukus pilvą skubėdavo ne pas gydytoją, kurio paslaugos dažnam būdavo per brangios ir, maža to, neveiksmingos, nes daktarai tais laikais be kraujo nuleidimo ir klizmų statymo dar ne kažin ką temokėjo, o belsdavosi į korikų duris, mat jie turėjo daug žinių apie žmogaus kūną ir mokėjo gydyti įvairius negalavimus.

Trumpai tariant, knyga tikrai įdomi ir įtraukianti. Jei norite pašiurpti nuo antisanitarinių gyvenimo sąlygų ir prietarų tamsybės bei pasidžiaugti, kaip šviesiai, švariai ir "išmaniai" dabar gyvename, rekomenduoju perskaityti.

Jodi Picoult - Gailestingumas. Neseniai buvau skaičiusi tos pačios autorės knygą "Mano sesers globėjas". Panašu, kad J. Picoult savo kūriniuose nagrinėja visuomenei opias problemas, kurias negalima vertinti vienareikšmiškai....

Jodi Picoult - Gailestingumas. Neseniai buvau skaičiusi tos pačios autorės knygą "Mano sesers globėjas". Panašu, kad J. Picoult savo kūriniuose nagrinėja visuomenei opias problemas, kurias negalima vertinti vienareikšmiškai. Taip pat ir knygoje "Gailestingumas" yra visuomenėje daug ginčų sukelianti tema - eutanazija. Ar žmogus turi teisę kitam asmeniui atimti gyvybę? Kas jam suteikia teisę vaidinti Dievą? O gal yra kokios nors išlygos, kuriomis remiantis mirtis gali būti pateisinama? Rašytoja pateikia gyvenimišką istoriją: 11 metų santuokoje gyvenanti pora patiria emocinę įtampą, kai paaiškėja, jog žmona serga vėžiu ir jis išplitęs į kaulus, limfmazgius, smegenis. Nežinia, kiek laiko liko gyventi, bet moteris negalėdama daugiau kęsti skausmo ir nežinios paprašo vyro ją nužudyti. Na, galvočiau, kad daugiau pasakoti būtų neteisinga tų skaitytojų atžvilgiu, kurie susidomėtų šiuo kūriniu... Manau, kad knygą verta perskaityti kiekvienam, nesvarbu ar jis pritaria ar prieštarauja eutanazijos minčiai.Jodi Picoult - Gailestingumas. Neseniai buvau skaičiusi tos pačios autorės knygą "Mano sesers globėjas". Panašu, kad J. Picoult savo kūriniuose nagrinėja visuomenei opias problemas, kurias negalima vertinti vienareikšmiškai. Taip pat ir knygoje "Gailestingumas" yra visuomenėje daug ginčų sukelianti tema - eutanazija. Ar žmogus turi teisę kitam asmeniui atimti gyvybę? Kas jam suteikia teisę vaidinti Dievą? O gal yra kokios nors išlygos, kuriomis remiantis mirtis gali būti pateisinama? Rašytoja pateikia gyvenimišką istoriją: 11 metų santuokoje gyvenanti pora patiria emocinę įtampą, kai paaiškėja, jog žmona serga vėžiu ir jis išplitęs į kaulus, limfmazgius, smegenis. Nežinia, kiek laiko liko gyventi, bet moteris negalėdama daugiau kęsti skausmo ir nežinios paprašo vyro ją nužudyti. Na, galvočiau, kad daugiau pasakoti būtų neteisinga tų skaitytojų atžvilgiu, kurie susidomėtų šiuo kūriniu... Manau, kad knygą verta perskaityti kiekvienam, nesvarbu ar jis pritaria ar prieštarauja eutanazijos minčiai.

Romano autorius Kenas Kizis- bpagrindinio herojaus R. P. Makmerfio paveiklsu įkūnija esminį savo gyvenimo principą- būk pats savimi! Ne vien psochiatrinę ligoninę šiame romane aprašo autorius. Jisn kalba apie stiprią,...

Romano autorius Kenas Kizis- bpagrindinio herojaus R. P. Makmerfio paveiklsu įkūnija esminį savo gyvenimo principą- būk pats savimi! Ne vien psochiatrinę ligoninę šiame romane aprašo autorius. Jisn kalba apie stiprią, išdidžią asmenybę, kuri negali paklusti sureguliuotam visuomenės tvarkos laikrodžiui- ji išdrįsta būti pati savimi ir padeda įmonėms atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų, įkvėpti drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Šioje knygoje pasakojama apiedevyniolikametės, studentės Emos gyvenimo atkarpa. Ji ieško darbo, nes reikia susimokėti už mokslus. Ir randa. Ji įsidarbina vaikų aukle pas vieną turtingiausių vyrų pasaulyje. Tačiau jos...

Šioje knygoje pasakojama apiedevyniolikametės, studentės Emos gyvenimo atkarpa. Ji ieško darbo, nes reikia susimokėti už mokslus. Ir randa. Ji įsidarbina vaikų aukle pas vieną turtingiausių vyrų pasaulyje. Tačiau jos viršininkas nepaprastas. Jis vandenis - turintis ypatingų galių. Ema atskleidžia savo šeimos paslaptį, visa jos šeima yra vandeniai. Mano manymu ši knyga paneigia stereotipą, kad lietuvių rašytojų kūriniai yra nepatrauklūs, neįdomūs. Siūlau paskaityti.

Kažkada esu skaičiusi šią knygą. Seniai. Nežinau, kodėl, bet vėl norėjosi paimti ją į rankas ir versti vieną lapą po kito, stengiantis dar kartą įsigilinti į seniai visiems girdėtas mintis. Man ši knyga, kaip duona,...

Kažkada esu skaičiusi šią knygą. Seniai. Nežinau, kodėl, bet vėl norėjosi paimti ją į rankas ir versti vieną lapą po kito, stengiantis dar kartą įsigilinti į seniai visiems girdėtas mintis. Man ši knyga, kaip duona, kai sunku, kai apnyksta tamsios, šaltos, niūrios dienos. Ji mane pakelia, suteikia įkvėpimo naujiems darbams. Į aplinką pradedu žvelgti truputėli kitaip. Kiek laiko užteks, kad išlikčiau pakilime? Nežinau. Prisimenu, kad kai pirmą kartą ši knyga pateko man į rankas, šovė mintis, net renginį suorganizuoti šia tema. Renginys buvo šaunus. Smagiausia buvo tai, kad teko girdėti pastabas, jog mintys labai gražios. O ir aš pati jaučiausi gerai, tokia sustiprėjusi (vidumi). Jaučiausi lyg būčiau paskleidusi daug mažų gniužuliuką - linksmučių, kurie nuskriejo į žmonių širdis. Linkiu paskaityti visiems.

"Ant stalo stovėjo žibalinė lempa baltu gaubtu. Čiupęs ją, Rolandas padidino liepsną ir, priėjęs prie lango, apšvietė merginą.
Ji bematant atsitraukė. Jis kilstelėjo lempą, ir ji išniro iš šešėlio. Šviesa apšvietė...

"Ant stalo stovėjo žibalinė lempa baltu gaubtu. Čiupęs ją, Rolandas padidino liepsną ir, priėjęs prie lango, apšvietė merginą.
Ji bematant atsitraukė. Jis kilstelėjo lempą, ir ji išniro iš šešėlio. Šviesa apšvietė jai veidą. Sustoję visi trys įsistebeilijome vieni į kitus.
Koks savotiškas jos veidas.....
Net jei ir nugyvenčiau tūkstantį metų, greičiausiai nepamirščiau to veido, kurį štai mūsų sode mačiau pirmą kartą gyvenime, dar nieko apie šią merginą nežinodama."

Tai knygos beveik pati pradžia, 10 puslapis. Nuo būtent šitos vietos man pradėjo darytis įdomu. Nors ir skaityti buvo sunku, bet šią knygą įveikiau. Ir tuo didžiuojuos! Ji man labai patiko, labai. Nors gal ir viso labo būtų kokioje 12-oje vietoje (viso labo?) bet ją išbaigti buvo verta. Tiesa, labai supykau ant leidyklos - pusės knygos anotacijos buvo netiesa! O ištikro buvo taip:

Į Švedijoje gyvenančią gana keistą šeimą atvyksta kambarinė Karolina. Jauna, bet jau susidariusi tvirtą nuomonę apie pasaulyje vykstančius dalykus. Vaikams kambarinė tampa neatsiejama gyvenimo dalis, viską valdanti ekonomė Sveja tik ginčijasi su ja, o mama, kaip visada, tyli.... Ramiai gan lėtai slenkantis tempas verčia labiau įsijausti į kasdieninį šeimos gyvenimą, ir kaip įprastus dalykus pakeitė Karolina, kaip kiekvienas yra užsidaręs savyje, svajoja ir turi paslapčių....

Baigusi šią knygą supratau, kad galinė padėtis visišykai skiriasi nuo pradinės. Pradžioje, atrodė neįtikėtina, net neįmanoma, kad atsitiks, kaip gale. Kad žmonės visiškai pasikeis. Kad visiškai pasikeis jų gyvenimas. Neiįtikima.

Bet perskaityti rekomenduočiau daug kam. Nė kiek nesigailiu ją nusipirkusi. Ir antros dalies tikrai neatidėsiu į šalį - ji jau įrašyta į būtiniausiai nusipirkti sąrašą.

Knygą galima apibūdinti vienu žodžiu: paslaptinga.

"Didieji užkariautojai per istoriją dažnai žengia kruvinais batais. Jų paliktas žaizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai neišdyla per šimtmečius".

Kelionė su Čingischanu tęsiasi antroje Conno Igguldeno knygoje...

"Didieji užkariautojai per istoriją dažnai žengia kruvinais batais. Jų paliktas žaizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai neišdyla per šimtmečius".

Kelionė su Čingischanu tęsiasi antroje Conno Igguldeno knygoje "Lanko viešpačiai". Ši istorija žiauri ir kruvina, kaip ir pagrindinis jos herojus. Mūšiais ir grasinimais suvienijęs mongolų gentis Čingis drauge su broliais patraukia į žygį prieš didžiuosius kinų miestus, bet prieš tai reikia pereiti Gobio dykumą ir įveikti jos pakraštyje įsikūrusią galingą ir paslaptingą Si Sia karalystę. Netoliese - saugiai už Didžiosios kinų sienos besijaučianti Dzinų imperija, viliojanti ir grėsminga. Čingio vadovaujami mongolai žiaurumu, gudrumu ir klasta stengiasi nugalėti priešus, o už jo nugaros šamanas ir šnipai rezga sąmokslus...

"Lanko viešpačiai" - antrasis pasakojimas apie Čingischaną. Jo gyvenimas - tai kraujo skonis ir pergalių saldumas, svajonės apie didingą imperiją, nerimas dėl tautos ateities ir pavergtų priešų aimanos. Šioje dalyje daug dėmesio skiriama mūšių taktikoms, karo scenoms, Dzinų imperijos gyvenimo būdui. Čingischanas susiduria su daugybę problemų: kaip užkariauti akmenines miestų tvirtoves Si Sia karalystėje ir Dzinų imperijoje? Kaip būtų geram tėvui savo vaikams, kuriuos pamiršo kariaudamas su priešais? Kaip toliau vesti savo kariuomenę į karo žygius? Rekomenduoju perskaityti visiems besidomintiems tolimųjų kraštų Mongolijos, Kinijos istorija, papročiais bei kam patinka istoriniai romanai.

Įsiminiau šiuos Čingischano žodžius pasakytus savo sūnui: "Mes esame vilkai, vaike, o vilkas nieko neklausia ožkų, kurias pjauna. Jis nesvarsto, kaip geriausiai leisti laiką, kol jo nasrai ir letenos nenusidažo raudonu krauju ir jis nenugali visų priešų".

Kartais skaitant sunku suvokti kaip kažkokie laukuose gimę mongolai sugebėjo nugalėti galingus kinus ir jų imperiją. Taip pat buvo neįtikėtina kaip daugiatūkstantinė kariuomenė įveikdavo šimtus kilometrų ar vienus didžiausių Kinijos kalnų. Patiko tai, kad knygos pabaigoje autorius atskleidžia istorines pastabas, kurios paaiškina apie faktus, kurie tikrai buvo ir įvyko, o kurie buvo pagražinti ar šiek tiek pakeisti. Įdomu buvo tai, kad autorius pasirinko šią knygą pasakoti iš kiekvieno veikėjo prizmės. Kiek žinau, apie Čingischaną ir jo užkariavimus rašytojas yra išleidęs iš viso keturias knygas, tačiau išverstos į lietuvių kalbą tik dvi, todėl laukiu ir tikiuosi, kad bus išverstos ir likusios dalys.

Autorius: Conn Iggulden. Leidėjas: Tyto alba. Metai: 2012. Puslapiai: 461. Žanras: Istorinis romanas. Knygos kaina svyruoja apie 34 Lt.

Česlovas Milošas. Vardas toks pažįstamas, savas. Tačiau tikėjaus, kad sunkiai skaitysis. Tad nustebau- skaičiau taip lengvai, noriai ir skaniai J Tiesiog labai gerai skaitosi.

Pagrindinis veikėjas Tomas, berniukas, augantis...

Česlovas Milošas. Vardas toks pažįstamas, savas. Tačiau tikėjaus, kad sunkiai skaitysis. Tad nustebau- skaičiau taip lengvai, noriai ir skaniai J Tiesiog labai gerai skaitosi.

Pagrindinis veikėjas Tomas, berniukas, augantis senelių dvare. Bet tas dvaras lietuviškas, 20 a. pr., iš ties, ne toks kaip filmų ar užsienio knygų dvarai. Daugelis įvykių regima iš Tomo perspektyvos, smalsiai, atvirai. Žmonių bendravimas, kiekvieno savitumas ar keistumas, gamtos ciklai, mitoliginiai velniai ir bažnyčios dievas, visa aprėpiama. Man panašu truputi į magiškąjį realizmą, lietuvišką.

Daugiau patys paskaitysit, nes tikrai vertaJ

Kelios citatos:

Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur.

Žmogus juk ne medis, tas žino, ko jam reikia: šviesos. O žmogui atrodo, kad jis auga tiesiai, o iš tiesų auga kreivai.

Niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvens tų žmonių gyvenimą, lipa laiptais ir, žengdamas jų pėdsakais, apžiūrinįja istorijos namų užkaborius.

Roland'o Barthes'o "Camera lucida. Pastabos apie fotografiją" - visai nedidelė, viena iš mažiausios apimties šio autoriaus knygų. Ir vis dėl to skaičiau ją ilgai, po truputį, tarsi ragaudama ypatingo skonio saldumyno ir...

Roland'o Barthes'o "Camera lucida. Pastabos apie fotografiją" - visai nedidelė, viena iš mažiausios apimties šio autoriaus knygų. Ir vis dėl to skaičiau ją ilgai, po truputį, tarsi ragaudama ypatingo skonio saldumyno ir norėdama pajusti visus skonius ir poskonius bei įkvėpti visus aromatus. Kadangi ir pati fotografija man kartu ir labai artima, bet visuomet iki galo nepažinta ir paslaptinga draugė, tad ir šia knyga - studija norėjosi mėgautis ir pasinaudoti lyg vartais į apmąstymų pasaulį. Įdomu kartu su autoriumi klaidžioti po nuosteklius tokio įdomaus ir nevienareikšmiško objekto tyrinėjimus ir visapusišką analizę įvairiais rakursais - stebint, abejojant, klausiant... Netgi įvertinant save patį, tarsi kitą, iš šono - fotografuojamąjį, tuo momentu neišvengiamai tampantį aktoriumi, kaip ir gyvenime, beistengiantį palikti atmintyje geriausią savo veidą. Skaitydama šią knygą - paskutinę prancūzų literatūros teoretiko, filosofo, kalbininko, kritiko ir semiotiko R. Barthes'o knygą, parašytą prieš daugelį metų - 1979-aisiais, jaučiausi lyg vedžiojama už rankos tarp klausimų ir atsakymų, lyg dalyvaudama gyvame, iki šių dienų nenutrūkusiame autoriaus užmegztame pokalbyje su skaitytoju. Rašytojo egzistencija tarp būties ir nebūties tęsiasi kartu su vis dar skaitomais ir aktualiais jo kūriniais. Lygiai taip pat fotografija suteikia egzitenciją kiekvienam, į kurio akis išlikusioje nuotraukoje mes žvelgiame. Žvelgiame, taip sąmoningai ar nesąmoningai prisiliesdami prie istorijos, būties amžinybės ir mirties, su kuria esančių sąsajų fotografijoje filosofas pastebi gana nemažai.

Nors autorius taip visapusiškai ir nuosekliai knygoje tiria ir išanalizuoja fotografiją kaip reiškinį, tačiau tuo visiškai neįspraudžia jos į jokius rėmus. Perskaičius šią knygą, atvirų klausimų lieka ne ką mažiau nei gautų atsakymų. Tai viena iš knygų, kurias po kiek laiko skaitant dar ir dar kartą, rasime vis naujų dalykų, atsiliepiančių į mūsų sąmonę ir įgytą patirtį.