Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos),...

Knyga tikrai nesužavės nuostabiu vizualiniu grožiu ir tikrai nekvėpuosite tuo naujumo kvapu, kurį juntame naujose knygose.. visgi..

Dauguma juos vadina prarastąja karta... žmones (nepaprasti!!! kūrėjai, meniškos sielos), kuriems buvo lemta išgyventi I-jo Pasaulinio karo (kitiems ir II-ojo) žiaurumus... Visgi veikiau jie buvę palaušti emociškai, nusivylę žmogiškumu (humanizmas - ironiška sąvoka)...

Vienas iš jų - tai Ernestas Hemingvėjus (įdomu ir tai, jog "prarastosios kartos" sąvoką pats ir sugalvojęs ir baisiai jos nemėgęs, nes pats nesijautė jokios kartos atstovas)..

Tai biografinė knyga, parašyta dar buvusios Sovietų Sąjungos laikais, ruso Boriso Gribunovo... ir kad knyga truputuką "paplėkusi" (turiu galvoje sovietinius štrikus) paneigti nepaneigsi... Pati rašytojo asmenybė ir jo polinkis žavėtis komunizmo ideologija buvo neišvengiamai puikus koziris autoriui manipuliuoti skaitytoju... bet jei žinai ir moki kritiškai vertinti - baimintis nėra ko...

Skaitydama nuolat mankštinau savo smegenis, nes vis galvojau, kur pelai ir kur grūdai.. bet nesigailiu, nes Ernestas Hemingvėjus tikrai įdomi asmenybė, kurią apibūdinčiau, kaip realistiškai nusiteikusį, nutrūtgalvišką keliautoją-rašytoją...

Ko knygoje tikrai trūko?... nesu bulvarinių skaitalų mėgėja, tačiau kartais knyga darėsi nuobodoka, nes būta akimirkų, kai autoriaus žodžiai skambėjo labiau kaip E. Hemingvėjaus kūrinių analizė... arba vien tik analizė... Juk kartais gali užknisti skaityti citatas iš rašytojo kūrinių...

Visus trūkumus vienaip ar kitaip atpirko pati rašytojo asmenybė, kuri stengėsi iš gyvenimo pasiimti ir patirti visa ką tik gali ir remiantis savo asmenine patirtime kurti tarsi savo gyvenimo atspindį knygose... Įdomiausi skyriai, bent man, pasirodė būtent tie, kuriuose yra pasakojama jaunystė, I-jo Pasaulinio karo patirtys, bandymas įsitvirtinti žurnalistikoje (vien tam kad išgyventų), pirmieji metai Paryžiuje... Beje pats Hemingvėjus tuos pirmuosius jaunystės metus Paryžiuje, kai su žmona gyveno itin vargingai, laikė pačiais geriausiais jo gyvenimo metais... Ironiška, bet Gribunovas tarsi pakartojo rašytojo mintį, nes pirmuosius skyrius parašė tarsi su įkvėpimu... Iš visų skyrių dar išskirčiau apie II Pasaulinį karą, čia taip pat pateikiama daugiau rašytojo asmeninių savybių, gyvenimiškos patirties detalių...

Visgi, prieš imant šią knygą į rankas, reikėtų žavėtis praėjusio šimtmečio atmosfera, "Prarastosios kartos" kūryba ir aišku pačia asmenybe, kitu atveju knyga tikrai neišlaikytų dabarties egzamino.

Ar tikrai lengva sulieknėti skaitant knygą? Skaitydama, net susierzinau - "valgyk savo mėgstamą maistą" vis kartojo... o aš nežinau ką mėgstu, nes valgau viską kas valgoma. Jeigu gyvūnai valgo tik tai, kas jiems skanu ( pvz....

Ar tikrai lengva sulieknėti skaitant knygą? Skaitydama, net susierzinau - "valgyk savo mėgstamą maistą" vis kartojo... o aš nežinau ką mėgstu, nes valgau viską kas valgoma. Jeigu gyvūnai valgo tik tai, kas jiems skanu ( pvz. : vilkai - mėsą, drambliai - žolėdžiai ir t.t.). tai kodėl mes apgauname save visokiais prieskoniais ir pagardinę valgome bet ką... O jei tai būtų š... bet su cukrum?:))))) Niekada nevalgytume !!!!! Labai taiklūs autoriaus pastebėjimai, palyginimai. Pirmą savaitę, patikėjau, kad galėsiu "sulieknėti", paskui pamiršau autoriaus patarimus, bet prie pagrindinių minčių kaskart vis grįžtu. Valgyti tada, kai pajunti alkį, nes tai signalas, kad mano "mašinai" trūksta kuro. Vaisius valgyti iš ryto... Ar knyga man padės "sulieknėti" - nežinau. Supratau, kad prie jos reikia kaskart sugrįžti ir "pasisitiprinti" autoriaus mintimis. ( sausis)

Tai buvo viena iš labiausiai slegiančių knygų, kurias esu skaičiusi. Visa knyga tarsi pasakojimas iš už stiklo, iš kitos pusės, kurioje yra pagrindinė herojė. Stulbinanti ir netgi piktinanti nuotaikų kaita, problemų...

Tai buvo viena iš labiausiai slegiančių knygų, kurias esu skaičiusi. Visa knyga tarsi pasakojimas iš už stiklo, iš kitos pusės, kurioje yra pagrindinė herojė. Stulbinanti ir netgi piktinanti nuotaikų kaita, problemų radimas, kur, rodosi, jų ir nėra, vos ne viso farmakologijos vadovėlio išvardinimas, pastovus blogos savijautos jausmas pradžioje tikrai "lietuviškai" piktina - viskas iš nežinojimo ką veikti, iš per gero gyvenimo, galėtų susiimti. Tačiau keliaujant toliau pradedi suprasti ir pajausti, kad tai baisios ligos depresijos gniaužtai, kurie nepaleidžia, nepaiso visų pastangų, atima gražiausius jaunystės metus, neleidžia įgyvendinti norų.

Priežastys - paprastos, sukrečiančios, verčiančios susimąstyti. Mama, matanti savo įsivaizduojamą dukros idealą, ir visiškai nepriimanti jos tokios, kokia ji yra iš tikrųjų. Tėvų lengvabūdė santuoka, sujungusi tiesiog iš namų ir tėvų priežiūros norinčius pabėgti žmones, neturinčius nieko bendra. Tų pačių tėvų skyrybos virtusios karo lauku - siekiama išlaikyti visuomenėje priimtą modelį " mes abu rūpinamės ir esame atskingi už savo vaiką",o realybėje pokalbis su dingusiu tėvu " aš tave myliu, bet gydymosi sąskaitų apmokėti nepadėsiu".. Mamos nuomonė"kodėl tu ne tokia kaip visi, juk viską turi". Man atrodo, kad daugumai iš mūsų tokios situacijos nesvetimos, bet palėptos giliai giliai.

Sukrečianti nemaloni bet teisinga istorija.

Karas - turbūt neišsemiama tema literarūroje. Net ir žinant jo beprasmiškumą. Knyga "Katalonijai pagerbti" taip pat apie karą, gal ne tokį įžymų, tačiau ne mažiau svarbų to krašto žmonėms. Tai Ispanijos piletinis karas,...

Karas - turbūt neišsemiama tema literarūroje. Net ir žinant jo beprasmiškumą. Knyga "Katalonijai pagerbti" taip pat apie karą, gal ne tokį įžymų, tačiau ne mažiau svarbų to krašto žmonėms. Tai Ispanijos piletinis karas, vykęs 1936-1939 metais. Knygos autorius Džordžas Orvelas dalyvavo kare 1936-1937 m. kaip savanoris. Knyga - tai dienoraštis apie įvykius Ispanijoje karo metu.

Knyga gyva, įdomi. Pakankamai lengvai ir greitai skaitosi, nors ir mažai pokalbių. Pats knygos stilius priminė E.M. Remarko knygas apie karą. Trūksta maisto, tabako, aptekę utėlėm...

Šiaip knygą įvertinčiau 9/10 Tikrai nesigailiu, kad ji viena iš sąraše esančių.

Man patiko perskaityta knygutė. Princesė Deizė labai bijojo vorų, šunų, drakonų. Šioje knygutėje ji nugalėjo baimes ir pati išgasdino drakoniuką. Drakoniukas išsigandęs užlipo ant stogo, princesė jį pavaišino...

Man patiko perskaityta knygutė. Princesė Deizė labai bijojo vorų, šunų, drakonų. Šioje knygutėje ji nugalėjo baimes ir pati išgasdino drakoniuką. Drakoniukas išsigandęs užlipo ant stogo, princesė jį pavaišino pyragaičiais. Ir jie susidraugavo. Ši knygutė išmokė mane būti draugiškai su visais. Labai gražus knygelės viršelio paveikslėlis.

Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę...

Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę kovą.

Erškėčių paukščiai - šeimos istorija, pasakojanti apie jaunos merginos Megės Klieri bei jos šeimos gyvenimą. Būdama maža mergaitė ji atvyksta iš Naujosios Zelandijos į Australiją ir apsigyvena Drohedoje. Droheda, nepaisant visų blogų atsiminimų, tai vieta, į kurią visada norisi sugrįžti, tai visas Klierių šeimos pasaulis.

Vos atvykusi į Australiją Megė susipažįsta su jaunu ir gražiu kunigu Ralfu de Brikasaru. Vėliau tarp jaunos merginos ir kunigo gimsta meilė, uždrausta, sukėlusi daug skausmo ir kančių, bet gyva iki pat mirties. Meilė pavogta iš Dievo, už kurią reikėjo atsiliginti su kaupu, vagystę išpirkti didžiuliu skausmu.

Jaudinantis pasakojimas apie santykius tarp partnerių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, jų silpnąsias puses, nuodėmes ir paslaptis. Kiekvienas knygos veikėjas ir jo likimas vertas dėmesio ir apmastymų.

Knyga skaitosi lengvai, žavi savo paprastumu, todėl tikrai rekomenduoju ją visiems, kas dar neskaitė.

Seniai jau dulkėjo ši knyga ant lentynos. Kažkaip vis nesinorėjo skaityti knygos, kurios anotacija teigia, jog pagrindinis jos veikėjas "tai vieta, Montedidijus". Kažkokia nesąmonė, galvojau, bet draugė, atitempusi šią knyga...

Seniai jau dulkėjo ši knyga ant lentynos. Kažkaip vis nesinorėjo skaityti knygos, kurios anotacija teigia, jog pagrindinis jos veikėjas "tai vieta, Montedidijus". Kažkokia nesąmonė, galvojau, bet draugė, atitempusi šią knyga net už Atlanto, nebūtų gi neįdomios vežusi. Ir pasirodo tempė tą knygą tokį kelią ne be reikalo. Tikrai buvo įdomi ir man patiko. Perskaičiau vienu prisėdimu (trumpoka visgi). Man anaiptol nepasirodė, kad čia pagrindinis veikėjas vieta, nes pati knyga tai trylikamečio berniuko dienoraštis. Jei kas kitaip manot, prašom apšvieskit. Veiksmas, berods, vyksta kažkur apie 1960-uosius. Berniukas, kurio vardas net nėra minimas, pabaigęs penkias klases pradėjo dirbti padėjėju pas baldininką. Jis iš pažiūros labai paprastai aprašo ir papasakoja dienos ir įvykius, žmones su kuriais susidūrė. Tačiau tame paprastume glūdi labai nevaikiškas įžvalgumas kartais susimaišantis su dar vaikišku naivumu. Aplamai, knyga gan keista, ypač dėl to, kad šis trylikametis gyvena jau suaugusioj gyvenima: dirba, rūpinasi namais, net turi mylimąją, kuri šiaip jau pati nusprendė, kad jie įsimylėjėliai, o jis nesipriešino. Labai panorėjus būtų galima prianalizuot puslapius apie šią knygą, ten pilna užslėptos simbolikos ir perkeltinių prasmių. Jei skaityt vien dėl turinio, tai turinys tikrai savotiškai įdomus net ir paviršutiniškam skaitymui, tingint per daug kažką analizuot.

Knygos autorė Jean Sasson - neįprasta svetimšalė Siaudo Arabijoje. Islamiškoje šalyje, kurioje turistai daugiau nei nepageidaujami, ji praleido daugiau nei dešimt metų. Tačiau knyga "Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po...

Knygos autorė Jean Sasson - neįprasta svetimšalė Siaudo Arabijoje. Islamiškoje šalyje, kurioje turistai daugiau nei nepageidaujami, ji praleido daugiau nei dešimt metų. Tačiau knyga "Princesė: visa tiesa apie gyvenimą po skraiste" - ne apie keliones, ši knyga apie islamiškų kraštų moteris, pasakojama J. Sasson draugės, princesės Sultanos lūpomis.

Sultana nėra tikrasis princesės, vienos iš karališkosios Saudidų giminės narių, vardas. Islamo pasaulyje neįsivaizduojama, kad moteris gali turėti savo nuomonę ir ją išsakyti, piktintis vyrų sprendimais ar net islamiškais papročiais, pavyzdžiui, išprievartautai mergaitei paskirta mirties bausme ar moters, įsimylėjusios kitatikį, uždarymui karceryje. Visam likusiam gyvenimui. Tad nenuostabu, jog princesė norėjo išlaikyti savo paslaptį.

O po juoda skraiste islamo pasaulyje slepiama itin daug. Stora medžiaga uždengtose akyse atsispindi liūdesys ir nerimas, kai penkiolikmetė tekinama už nepažįstamo penkiasdešimtmečio. Būsima ketvirtoji žmona.. Arba kai vėl gimsta mergaitė, o ne berniukas. Kai žinai, kad teisiškai valstybėje net neegzistuoji, nes niekas neužregistravo, kad gimei, niekam nerūpės, kad mirsi.

Nepaisant šios šiurpiai niūrios moterų teisių ir laisvių temos, autorė pasakoja ir apie auksu tviskančią kasdienybę. Nors šydas turi uždengti visą moters kūną, po juo - prabangiausi drabužiai, kvepalai... Ir problemas princesės sprendžia paprastai: nori po barnio susitaikyti su anyta - nueini ir nuperki jai deimantų vėrinį už keliasdešimt tūkstančių dolerių. Nori atrodyti itin dorovinga - užsidedi tankiausios medžiagos šydą ant akių. Kas, kad pro jį nieko nesimato ir kas porą žingsnių griuvinėji. Kartais net sunku suprasti, ar Sultana iš tikrųjų taip žvelgia į pasaulį, ar tik šaiposi iš savęs.

Apskritai, rimta, vietomis šiurpoka Sultanos gyvenimo istorija, su nedideliais humoro pagardais yra lengvai skaitoma ir įdomi knyga. Viena iš tų, kurios praplėčia mąstymo horizontus ir tikrai palieka įspūdį - išlikti abejinga tiesiog neįmanoma.

"Miegančių drugelių tvirtovė" perskaityti norėjau jau senokai,ypač po pagal šią knygą sukurto filmo.Romane susipina egzistenciniai klausimai : tikėjimas,pasaulio pabaigos ir mirties baimė,bei pagrindinių knygos veikėjų...

"Miegančių drugelių tvirtovė" perskaityti norėjau jau senokai,ypač po pagal šią knygą sukurto filmo.Romane susipina egzistenciniai klausimai : tikėjimas,pasaulio pabaigos ir mirties baimė,bei pagrindinių knygos veikėjų gyvenimai.

Istorija idomi : Pagrindinė veikėja Monika,perkopusi keturiasdešimt moteris,kenčianti nuo kartais pasikartojančios depresijos ir neretai aplankančio beprasmybės jausmo.Didysis lūžis jos gyvenime prasideda tuomet,kai važiuodama su vyru Linu netyčia partrenkia staiga į gatvę išbėgusią moterį,kuri pasirodo esanti prostitutė ir mėgino nusižudyti.Moniką sujaudina vargšės prostitutės likimas ir siekia jai padėti-aplanko ligoninėje,tuomet nemažai ir sužino apie "nesaldų" jos gyvenimą,tačiau,kiek vėliau,netikėtai ( o gal ir taip ), Moniką aplanko žinia,jog nelaimingoji moteris nusižudė.Tai priveda prie pažinties su savo darbui visiškai atsidavusia socialine darbuotoja Vanga,kuri rūpinasi gyvenimo nuskriaustomis moterimis-prostitucijos aukomis.Monika pasisiūlo į savo namus priglausti tris buvusias prostitutes ir atvesti jas į doros kelią.Štai ir prasideda įdomiausioji dalis : kūrinio centre nusivylusi gyvenimu moteris,o šalia jos ryškių charaterių prostitutės,merginos,kurių gyvenime buvo daugiau skausmo,nei džiugių akimirkų,kurios patyrė tai,ko daugelis nė sapne nėra regėjęs.Merginos pakeičia iš pirmo žvilgsnio monotonišką Monikos gyvenimą,jis tarsi įgauna prasmę,tampa kiek nesnuspėjamas,kupinas naujų potyrių,prostitučių išpažinčių ir nuopolių,įvykiai seka vienas po kito.Monos santuoka byra į šipulius - jos vyras Linas susiranda kitą moterį ir ruošiasi ją vesti.Taip dažnai minėti "siamo dvynių" kūnai skyla pusiau,yra tarsi niekšiškai bei nesuvokiamai atskirti.O kur dar vis gausėjantys,pasaulio pabaigą simbolizuojantys signalai,mirties baimė...Nepaliaujamai eina metai,kurie artina tą nežinomą ir nepatirtą mirtį.

Romanas baigiasi kiek netikėtai,tačiau triejų buvusių prostitučių gyvenimas jau paženklintas visam laikui ir vargu ar greit sušvies gražesnėmis spalvomis,viena iš jų net tampa žudiko auka.Tai įtraukianti knyga,kupina įvairių apmąstymų apie gyvenimą,mirtį,tikėjimą ne tik Dievu,bet ir žmonėmis,supažindinanti su žiauriu prostitučių gyvenimu,verčianti susimąstyti.Rekomenduoju perskaityti visiems.