"-Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, - jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. - Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manim tikėtum, kad visada manim pasitikėtum, bet kokiu atveju."

Taip taip,...

"-Ema, gyvenime yra kai kas baisiau už vampyrus, - jis paėmė mano ranką ir priglaudė prie lūpų. - Aš tau viską papasakosiu, tik ne dabar. Noriu, kad manim tikėtum, kad visada manim pasitikėtum, bet kokiu atveju."

Taip taip, pagalvojau, vis dar nesiliauja mistinių būtybių egzistencija naujoje paauglių ir vaikų literatūroje... Parašė S. Meyer vampyro ir mirtingosios meilės istoriją, o apie pasekmes nepagalvojo. Argi dar mažai po "Saulėlydžio" pasirodė kitų vampyrų, vilkolakių, puolusių angelų ir t.t.? Kai jau pradėjo lįst visokio plauko būtybės iš kiekvienos pakampės, tai neaplenkė ir lietuviškų ežerų bei salelių. Na ką gi, yra kaip yra.

Knygoje labai pasigedau tikro gyvenimo, tikroviškų žmonių tarpusavio santykių, apie kuriuos autorė, matyt, nepagalvojo. Kaip ir "Saulėlydžio" sagoje, čia aprašoma šeima: visi be proto gražūs, patrauklūs, turtingi, protingi ir dar apdovanoti nežemiškomis galiomis. Į šią šeimą Ema atvyksta dirbti aukle, prižiūrėti gražuolio našlio auginamą trejų metų sūnelį. Mergina priimama į darbą ir tą pačią akimirką iškeliauja į sodybą, kurioje toliau klostosi knygos siužetas.

Retkarčiais erzindavo tam tikri epizodai, nes nemačiau juose logikos, pasirodė banalūs. Pavyzdžiui, atvyko mergina dirbti aukle, o su vaiku (kuris, beje, iš karto ją priėmė kaip mamą), vis nepabūna. Jei jau vyras ieškojo žmogaus, galėsiančio prižiūrėti jo sūnų, tai kurių galų vaiką palieka draugams, virėjai, sodybos prižiūrėtojui, ar dar kažkam, tik ne panelei, kuri juo turėtų rūpintis? Kam tada išvis ją laikyti savo namuose? Kitas gan banalus dalykas - meilės trikampiai ir keturkampiai. Nespėjo Ema kojos įkelti į užmiesčio sodybą, o jau ir šeimininkas, ir jo pusbrolis pametė dėl merginos galvas. Tai atsitiko praktiškai tą pačią dieną. Meilė iš pirmo žvilgsnio? Galbūt. Bet kad visiems taip... Neįtikėtina.

Na, ir aišku, nuo realybės labai nutolstama, kai paaiškėja, jog Ema gali būti undinė, o jos mylimasis milijonierius - vandenis. Va čia tai jau ir juokas suėmė, juolab, kad knygoje rašoma: "yra kai kas baisiau už vampyrus", tai suprask - vandenis. O kuo jis baisesnis, taip ir liko neaišku. Vienintelė vandenio galia - priversti merginas kraustytis dėl jo iš proto ir plėštis nuo savęs drabužius. Nelabai gąsdina. Dar linksmiau pasidarė, kai horizonte pasirodė lyg ir vandenių mafija. Čia, matyt, turėjo būti kažkas panašaus į "Saulėlydžio" Volturius, tik šie jau ne teisybės ieškotojai ir tvarkdariai, o absoliutūs blogiukai. Žinoma, gerieji vis tiek laimi kovą prieš bloguosius ir knyga jau galėtų pasibaigti laimingai, bet netikėtai pabėga šitaip meilę prisiekinėjęs ir visada pasitikėti prašęs Emos mylimasis. Tęsinys - kitoje knygoje, taigi, žiūrėsim, kaip mūsų herojė toliau tvarkysis su dviem vaikais ir savo mylimaisiais.

Pabaigai vertėtų ir kokį gražų žodelį tarti. Labai patiko, kad veiksmas vyksta Lietuvoje, prie mūsų ežerų, jūros ar šiaip gamtoje. Dažnai pamirštame, kokia nuostabi aplinka mus supa, o su pagrindine knygos veikėja Ema galėjau džiaugtis kaitria saulute net ir sausio mėnesį. Romanas sušildė prisiminimais apie vasarą. Neblogai išvystyta detektyvinė siužeto linija, veiksmas, tiesos paieškos, paslapčių aiškinimasis, dabarties persipynimas su legendomis, ir viskas čia, po mūsų langais, atrodo, ranka pasiekiama. Taigi, abi svarstyklių pusės kiek išsilygina, ir pasakyti, kad knyga labai bloga, negaliu. Manau, nuomonė galutinai susiformuos po antrosios knygos dalies "Emos jūra".

Tobulas skausmas - tai suvokimas, kad vyro, už kurio ištekėjai, niekada nesugebėsi pamilti; suvokimas, kad tavo tėvus skiria begalinė praraja ir jie niekada nebus laimingi kartu; supratimas, kad tavo šeima - gyvena atskirą...

Tobulas skausmas - tai suvokimas, kad vyro, už kurio ištekėjai, niekada nesugebėsi pamilti; suvokimas, kad tavo tėvus skiria begalinė praraja ir jie niekada nebus laimingi kartu; supratimas, kad tavo šeima - gyvena atskirą gyvenimą ir tu jiems nepriklausai; atradimas, kad pastangos pakeisti šalies santvarką - bevaisės. Tobulas skausmas - tai veriantis jausmas, kai tenka užspausti mylimajam akis; kai prarandi mylimuosius; kai dėl apmaudaus nesusipratimo sugriauni gyvenimus...

Italų rašytojo Ugo Riccarelli "Tobulas skausmas" - tai šeimos saga, kurioje praradimai ir skausmas užsmaugia laimės gijas, nuraško vos prasiskleidusius džiaugsmo žiedus. Ir vis tik viltis čia nenužudoma, ji lieka...

Ar įsivaizduojate pasaulį be civilizacijos? Kai visi bando tave nužudyti dėl tavo batų ar maisto. Jie padarytų, bet ką, kad tik galėtų sočiai pavalgyti ir ramiai išsimiegoti, bet jie negali. Kiekvienas tavo žingsnis gali...

Ar įsivaizduojate pasaulį be civilizacijos? Kai visi bando tave nužudyti dėl tavo batų ar maisto. Jie padarytų, bet ką, kad tik galėtų sočiai pavalgyti ir ramiai išsimiegoti, bet jie negali. Kiekvienas tavo žingsnis gali būti paskutinis, nes aplinkui tvyro pavojai ir slankioja mistiniai padarai. Ar norėtum ten nukakti? Nemanau. Ar išdrįstumėte leistis į patį žemės centrą, kai požemiuose taip pavojinga? Vienintelis klausimas kas laukia dar giliau? Ši knyga prikaustys jus, ir nepaleis, kol jos nebaigsite. Herojai nuolat atsidurs tarp gyvenimo ir mirties. Sutiks daugybę baisiausiuose košmaruose nesapnuotų būtybių ir be to jiems dar ant kulnų lipa puikiai ginkluoti ir apmokyti paribio kariai. Nesvarbu kur tu eitum nors ir į patį žemės centrą jie seks paskui tave ir bandys nužudys. Vardan ko visa tai? Dėl mokslo? Taip, bet ar verta rizikuoti savo gyvybe, tik tam, kad parodytum žmonėms ką pasiekei? Į šį klausimą galėsi atsakyti tik perskaitęs knygą, tad ko laukti? Tačiau perspėju, kad ši knyga nėra labai maloni ir ją ne kiekvienas norės perskaityti.

Seniai norėjau paskaityti šią suvargusią knygelę, kurią lentynoje mačiau nuo tada, kai gimiau. Ir dar buvau pasiilgusi sentimentalių kūrinių, kurie neįpareigoja, tiesiog idiliškai nuteikia. Tai ir gavau pradėjusi skaityti....

Seniai norėjau paskaityti šią suvargusią knygelę, kurią lentynoje mačiau nuo tada, kai gimiau. Ir dar buvau pasiilgusi sentimentalių kūrinių, kurie neįpareigoja, tiesiog idiliškai nuteikia. Tai ir gavau pradėjusi skaityti.

Buvo kiek juokinga skaityti tokią elementarią istoriją, kur veiksmas primena lotynų amerikiečių muilo operos peripetijas - didžiulė brolių dvynių meilė, įsimylėjusi mergaitė, kuri kaip bjaurusis ančiukas virsta gulbe, taip tampa gražia ir visų gerbiama mergina, o kurgi dar jos neva piktos užmačios nutraukiant Landri santykius su Madlona (kuri, kaip paaiškėja, iš tikro buvo tikra koketė). Daugiau net negaliu pasakyti nieko apie turinį, nes jei tai perskaitytų žmogus, dar neskaitęs, bet norintis perskaityti knygą, tai neliktų visiškai nieko nauja. Iš kitos pusės, nenuspėjamumo istorijoje tikrai ir taip nėra. Visgi, tai geras savaitgalio skaitinys, kurio ir norėjau.

P.S. šio kūrinio geriau neskaityti PMS laikotarpiu, nes kyla pavojus įsijausti į saldų sentimentalumą ir net netyčia ašarą apsiašaroti. Džiaugiuosi, kad man taip nenutiko (nors ir buvo kvailų šypsnių, prisiminus savos meilės detales).

Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į...

Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į pagrindinio veikėjo jausmus. Jis pabėga nuo gestapo ir atsiduria Amerikoje, kuri iš pirmo žvilgsnio panaši į rojų, palyginus su tuo ką jam teko patirti Europoje. Tačiau net ir čia jis negali įveikti savo demonų, savo praeities potyrių, kurie persekioja ir neleidžia nurimti. Nors paskutinėse pastraipose teigiama, kad ši knyga - tai priemonė papasakoti apie Natašą, kuri buvo svarbiausias įvykis pagrindinio veikėjo gyvenime, tačiau aš asmeniškai susidariau tokį pagrindinės minties įspūdį: karas yra žiaurus ne tik dėl milijonų beprasmiškų mirčių, bet dar ir dėl to, kad jį mačiusių galvose palieką neišdildomą siaubą, ir dar žaiuriau yra tai, kad pabėgusiems žmonėms kita šalis niekada netampa tėvyne, o sugrįžusiųjų niekas nelaukia, nes, tiesą sakant, po karo nieko ir nelieka.

Apie Grajausko kūrybą niekad daug pasakyti negaliu. Na, "patinka". O kodėl, pasakyti kaip ir nelabai galiu. Gerai jau...vienas didis pliusas yra tas, kad jis neverkšlena. Ir kaimo negarbina. Taip, suprantu, kad reikėjo atgauti...

Apie Grajausko kūrybą niekad daug pasakyti negaliu. Na, "patinka". O kodėl, pasakyti kaip ir nelabai galiu. Gerai jau...vienas didis pliusas yra tas, kad jis neverkšlena. Ir kaimo negarbina. Taip, suprantu, kad reikėjo atgauti lietuvišką tapatybę, reikėjo ją graibstyti iš kaimo... bet kiek galima? Tai o Grajauskas to ir nebedaro. Puiku.

Ir romanas jo man pasirodė šmaikštus. Sakyčiau nuodugniai jis nupasakojo, kas yra Lietuvis, kitaip - lituanas, ir kaip viskas radosi iš klajojančio falo ir laukiančios vaginos, ir kad tikėjimas lietuviškas yra subtilus reikalas (kaip ir lietuvių kalba).

Trečdalis kygos - trileris. Kurio iki pusės knygos nesupratau. Ir iš vis man čia daug kas nelipo, kol staiga neatėjo nušvitimas ir džiaugsmas dideliausias, kai pagaliau sulipo. Skaitytojams suprantamas orgazmas (na ir kas, kad gal šiek tiek suvaidintas).

Negaliu sau leisti daugiau nieko komentuoti - per daug detalių, kurios gadintų džiaugsmą dar tik besiruošiantiems skaityti šią knygą. O ir šiaip... juk sakiau, kad apie Grajasko kūrybą daug pasakyti negaliu. Patiko.

Kas privertė susidomėti šia knyga, kurios pavadinimas yra Šekspyro citata? Žmonių kalbos apie ją. Šios knygos ir tuo pačiu pagrindinio veikėjo Iteno Holio pabaiga susilaukė dvejopos nuomonės, tad nusprendžiau išsiaiškinti...

Kas privertė susidomėti šia knyga, kurios pavadinimas yra Šekspyro citata? Žmonių kalbos apie ją. Šios knygos ir tuo pačiu pagrindinio veikėjo Iteno Holio pabaiga susilaukė dvejopos nuomonės, tad nusprendžiau išsiaiškinti pati kaip yra iš tikrųjų ir perskaityti šį klasikinį kūrinį. Aš nežadu čia atpasakoti turinio, noriu tik apžvelgti keletą man patikusių, įsiminusių detalių.
Taigi knygą skaityti iti lengva, ji kupina trumpų, kasdieniškų dialogų, aprašymai nevargina ir yra minimalūs. Laikmetis nėra labai griežtai apibrėžtas, nors iš tiesų veiksmas vyksta 1960-aisias, Niu Beitaune. Kas smarkiai užkliuvo, tai kokakola. Ją po darbo dienos pardavėjas vis išgerdavo su Džou. Be abejo dar įstrigo talismanas, Iteno tėvo laikrodis ir Iteno bosas italas Marulas.

Talismanas atrodo toks nekaltas dalykėlis, bet ar tikrai? Šioje knygoje jis ne tik išgelbėjo nuo fiasko, bet ir išgelbėja žmogaus gyvybę. Iteno tėvo laikrodis buvo palygintas su jo draugo širdimi, kuris sustojo, o po kurio laiko Itenui buvo pranešta, kad Denis mirė. O Marulas man bene labiausiai patikęs veikėjas šioje knygoje. Jis atvyko į Ameriką nelegaliai, nors tikrai mylėjo šią šalį, iš jo atėmė viską, ką turėjo, tačiau jis tikėjo gerumu ir sąžiningumu iki to laiko, kol suprato, kad čia tokia vieta, kur būdamas sąžiningu neužsidirbsi ir tapo žiauriu. Tačiau, kai teko palikti šalį dėl nelegalaus atvykimo, jis savo parduotuvę padovanojo savo sąžiningui darbuotojui Itenui, nes jis jam lyg šventasis, vienintelis sąžiningas žmogus. Nors tas sąžiningumas buvo ant labai plonytės ribos.

Ar lengva būti šventuoju? Ar verta? Kas nutinka blogiems žmonėms? Kas valdo pasaulį? Ar pinigai tikrai yra svarbiausi mūsų gyvenime?

Labai rekomenduoju šią knygą perskaityti tiems, kurie nėra tikri dėl savo gyvenimo kelių. "Kad dar vienas žiburys neužgestų"

Prieš įsigydama šią knygą ir įtraukdama į iššūkio sąrašą, interneto platybėse peržvelgiau komentarus. Radau visokių - ir giriančių už nepaparastą vienatvės jausmo atskleidimą, įdomiai perteiktus žmonių...

Prieš įsigydama šią knygą ir įtraukdama į iššūkio sąrašą, interneto platybėse peržvelgiau komentarus. Radau visokių - ir giriančių už nepaparastą vienatvės jausmo atskleidimą, įdomiai perteiktus žmonių pasaulius, jų mąstymą, ir peikiančių (netgi pykstančių!) už pagrindinių veikėjų silpnybes, jų prisitaikymą prie gyvenimo ir vangių pastangų kažką pakeisti.

Tai dviejų atskirų žmonių istorija. Taip, nuo mokyklos laikų jie pažįstami, vienas kitam artimiausi, tačiau visgi atskiri žmonės, kurie tik tam tikrais gyvenimo momentais susiduria, bet tam tikrų kliūčių (jų pačių išgalvotų, jaučiamų) pagalba taip ir netampa kažkuo panašesniu į bendrą vienetą.

Vienatvė slegianti, todėl kartais pagrindiniam veikėjui vis šmėsteli noras jos atsikratyti - "Akimirką Matijai toptelėjo, kad būtų gerai, jeigu bent kas nors lauktų ir jo. Norėjo su kuo nors pasidalinti savo kūno svoriu, tarsi jo galvos turinys staiga būtų pasidaręs per sunkus kojoms". Ne veltui pats veikėjas pavadina savo gyvenimą keliu, kuriuo jis eina "užmerkęs akis ir užkimšęs ausis", nenorėdamas (bijodamas) ištrūkti iš savo pasaulio ir gyventi gyvenimą. O kai visgi trumpam ištrunka, pasidaro baisu ir jis nori grįžti "į savo butą, savo patogią nebūtį".

Iš tikrųjų suprantu, kaip kai kurie skaitytojai galėjo pasipyktinti pagrindinių veikėjų charakteriu, jų noru pasislėpti ir nieko nekeisti. Tačiau pastangos visgi yra, labai mažytės, neryžtingos, kitiems galinčios pasirodyti nereikšmingos. Šioje vietoje norėtųsi nusistebėti, kaip subtiliai autorius moka tai pavaizduoti - bijodamas padaryti pirmą žingsnį santykyje su moterimi, pagrindinis veikėjas, sėdėdamas mašinoje "padėjo delną ant sėdynės vidurio, tarsi mesteldamas virvės galą į jūrą". Daugybė tokių smulkmenėlių sudaro bendrą vaizdą, gyvenimą žmonių, kurie per daug galvoja, kaip pasielgti, per daug bijo, ir neleidžia sau tiesiog mėgautis akimirkomis. Jie paskęsta savo mintyse, savyje ir taip patys užkerta kelią savo laimei. Jų pastangų visgi yra per mažai, bet jie paprasčiausiai nesugeba kitaip.

Galiausiai kūrinyje yra sprendžiama, ar bus įveiktos veikėjus skiriančios "dvi plytų eilės, keli centimetrai tinko ir devyneri metai tylos", ar Matijai užteks drąsos "atsidurti spąstuose, paskęsti ir amžinai pasiklysti"?

Man ši knyga patiko. Ji leidžia pakankamai tiksliai suprasti, įsivaizduoti, kaip jaučiasi veikėjai, dvelkia begaliniu liūdesniu, kartais slegia kaip ir pati veikėjų vienatvė. Kita vertus, atrodo, tai gera pamoka kiekvienam. Nežinau, autorius to norėjo, ar aš tiesiog interpretuoju knygą pagal dabartinę savo būsena, bet ši knyga man - paskatinimas gyvenime būti aktyvesniai, mažiau dvejoti ir galvoti, daugiau jausti, bandyti, klysti, bet neužkirsti kelio galimybei kiekvieną dieną patirtį laimę.

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų,...

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų, tik ką jau bepadarysi, kas buvo-nebepakeisi... Tik gaila, kad kentėt turėjo tie, kurie to nebuvo nusipelnę.

Ta ironija labai kreipdavo Stutthofo vaizdą ir nesuprata tik vieno-kam Sruoga taip viską vaizdavo?!?! Gal jam pačiam buvo lengviau apie tuos metus kalbėt su šypsniu?

T prakeikta lagerio prievarta taip gąsdino, jog naktį gražių sapnų sapnuot neidavo. Teko pagalvoti, ar jiem, lagerio "svečiam" buvo taip smagu ten gulėt. Suvokiau, kad tai baisiausia, ką žmonės galėjo sukurti.

Jei galvojate, ar skaityti šią knygą, ar ne, atsakau-būtinai skaitykite ją, nes tik taip suvoksite baisiausius žmonių nusikaltimus atlikinėtus nekaltiem žmonėm

Knygoje aptariami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Per klinikinius pavyzdžius puikiai atskleidžiamas logoterapijos metodų pritaikymas įvairiose situacijoje ir jų veiksmingumas. Gana paprastai ir...

Knygoje aptariami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Per klinikinius pavyzdžius puikiai atskleidžiamas logoterapijos metodų pritaikymas įvairiose situacijoje ir jų veiksmingumas. Gana paprastai ir glaustai aprašoma, kaip suprantama atskirų psichinių sutrikimų kilmė žvelgiant iš egzistencinės perspektyvos, bei palyginama su biologinės ir psichodinaminės krypčių teorijomis. Toks požiūrio į negalavimus kampas vertas dėmesio, nes atskleidžia, kokia didele dalimi žmogus sąmoningai pasirenka ir kontroliuoja savo ligos eigą.

Džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą, visgi, besiruošiantiems jos imtis, verta pašonei turėti internetą, nes jeigu nesate psichoterapeutas ar medikas, tikrai susidursite su ne visai aiškiais terminais, kuriuos verta suprasti. Taip pat žinios apie vienų ar kitų psichinių sutrikimų dinamiką, taip pat prasvers siekiant tiksliau įsivaizduoti, kaip logoterapijos metodai padeda tuos sutrikimus įveikti. Rekomenduoju dirbantiems sveikatos sitemoje, ar tiesiog su žmonėmis, bei ieškantiems peno savo apmąstymams apie prasmę gyvenime.