Gauja, minia, masė - suklusimo verti žodžiai. Tarytum pakanka garsiai sušukti "Žiūrėk, minia!", ir daugeliui prieš akis išnyra impulsyvios, organizuotos bei gausios žmonių bandos vaizdinys. Vaizdinys minios, kurios lūpomis...

Gauja, minia, masė - suklusimo verti žodžiai. Tarytum pakanka garsiai sušukti "Žiūrėk, minia!", ir daugeliui prieš akis išnyra impulsyvios, organizuotos bei gausios žmonių bandos vaizdinys. Vaizdinys minios, kurios lūpomis tarsi manifestas skanduojami įvairūs šūkiai - abstrakčios idėjos socialinei lygybei, vienodoms teisėms ar laisvės siekiui išreikšti. It pasąmonės balso pakuždėta, neaiški abejonė išnyra tuo pat metu: suprantama, kad ši minia kažko siekia, kažin ko geidžia, reikalauja... Visgi atsakyti į klausimą, ko iš tikrųjų, - klystančiam žmogui yra sunku.

Taigi, imu svarstyti: o kaip patsai Le Bon'as mėgintų paaiškinti šį neužtikrintumą? Nepaisant to, kad vėliau atsirado daugiau svarių, jo paties įkvėptų studijų (S. Freudo "Grupių psichologija ir Ego analizė", E. Bernays "Propaganda"), nostalgiškas potraukis klasikai paskatino ieškoti esmės pirmtakuose, vadinasi, Gustave'o Le Bon'o "Minios psichologijoje". (Legendos forma pasakojamas faktas, jog iš šio veikalo įkvėpimo sėmėsi A. Hitleris, o Italijos dučei B. Mussolini tai buvo atidžios analizės vertas kūrinys, manęs visiškai nejaudina: juk priešingu atveju būtų šventvagiška gilintis į tokią velnio sėklą!)

Ir vis dėlto po kelių atodūsių skaitymo daug kas pasidaro aišku. Nebekyla klausimų, kodėl minios ar kokią kitą idėją pirmiausia suvokiame vaizduotėje, o ne pasitelkę atidžią analizę; kaip yra, kad miniai reikia skambių lozungų, bet ne argumentuotos analizės; kas trukdo suvokti nenuspėjamo žmonių masės elgesio priežastis ir dar sunkiau nuspėjamas pasekmes. Juokinga, nejuokinga, bet netgi suprasti, kodėl daugeliui padaro įspūdį du bene didžiausi XX a. I pusės nusikaltėliai, irgi pasidaro paprasta.

Žinoma, Le Bon'o "biblinėmis" tapusios tiesos yra atsakymų kupinas šaltinis. Tereikia užduoti tinkamus klausimus, ir esminiai mechanizmai taptų aiškūs. Tuo tarpu daugelį klaidų, iš nežinojimo autoriaus paliktų savo studijoje, nesunkiai ištaiso vėlesnės teorijos Būtent jos reikalingos nušviesti toms problemoms, kurių Le Bon'o beveik nostradamiška akis tiesiog negalėjo numatyti.

Šešios istorijos, šešių žmonių likimai, šeši skirtingi laikmečiai. Tokiu būdu sudaryta šį knyga. Kiekviena iš šešių istorijų parašyta skirtingu stiliumi, kas leidžia pajusti skirtuma tarp veiksmo vietų ir...

Šešios istorijos, šešių žmonių likimai, šeši skirtingi laikmečiai. Tokiu būdu sudaryta šį knyga. Kiekviena iš šešių istorijų parašyta skirtingu stiliumi, kas leidžia pajusti skirtuma tarp veiksmo vietų ir laikotarpių. Pirmoji istorija pasakoja apie amierikiečių notaro Adam'o Ewing'o kelionę per Ramujį vandenyną devyniolikto amžiaus viduryje, kurios metu jis susitinka su aborigenais, misioneriais ir sukčiais jūreiviais. Antrosios istorijos pagrindinis veikėjas- jaunas pradedantysis kompozitorius Robert'as Frobisher'is, kuris 1931m. įsidarbina padėjeju pas žinoma kūreją, kad atskleisti savo talentą. Trečioji istorija labiau panaši į detektivinį trilerį , kuriame herojus, šiuo atveju jauna žurnalistė Luisa Rey, bando sutrukdyti turtingai įmonei pastayti potencialiai pavojinga atominį reaktorių. Ketvirtoji istorija pasakoja apie Thimoti Cavendish'a, knygų leidėją iš Londono, kuris patenka į įvairias keblias situacijas ir per apgavystę patenka į senelių namus. Penktosios istorijos veiksmas vyksta ateityje, kai žmonių gyvenimą kontroliuoja įvairios korporacijos, o visą juodą darbą atlieka klonai. Viena iš klonių, Sonmi~451, išsivaduoja iš korporacijos gniaužtų ir pamato pasaulį iš kito kampo. Paskutinioji, pagrindinė, istorija aprašo salų gyventojo Zachry nuotykius jau tolimoje ateityje, kai žemėjė įvyko katastrofa ir žmonija yra ties išnykimo riba.

Iš pradžių atrodo, kad visos šios istorijos neturi nieko bendro, tačiau jos visos tarpusavyje susijusios įvairiosmi detalėmis. Pavyzdžiui, tokiu būdu Frobisher'is savo kamabryje randa Adam'o Ewing'o dienoraštį, o Thimoti's Cavendish'as paštu gauna Luisa'os Rey rankraščius. Visos istorijos, išskyrus pagrindinę, nutruksta ties idomiausiu momentu, ir yra tęsiamos antroje romano pusėjė. Taigi, jeigu sužymėti skirtingas istorijas skaičiais, gautusi tokia schema: 1-2-3-4-5-6-5-4-3-2-1. Su tokiu skyrių išdėstymų susidūriau pirmą kartą, tačiau man jis visai patiko.

Apie ką gi iš esmės papasakoja "Cloud Atlas"? Apie praeitį ir ateitį, apie tai, kad viskas kartojasi. Apie žmogaus vaidmenį ir praeityję ir ateityję ir apie patį žmogų. Pagrindinė mintys gana aiški: viskas yra susiję ir viskas kartojasi. Žmonės ir civilizacijos nenori mokytis iš savo klaidų.

Šią knygą skaičiau jau antrą kartą, tačiau galėčiau skaityti ir skaityti. Iš tikrųjų ši istorija verčia ne kartą braukti ašarą, bei džiaugtis viskuo ką turime.

Veiksmas vyksta ateityje. Jonas, tai pagrindinis šio...

Šią knygą skaičiau jau antrą kartą, tačiau galėčiau skaityti ir skaityti. Iš tikrųjų ši istorija verčia ne kartą braukti ašarą, bei džiaugtis viskuo ką turime.

Veiksmas vyksta ateityje. Jonas, tai pagrindinis šio romano dalyvis. Jam vienuolika, nors iš tikrųjų, tai daugiau. Šioje bendruomenėje visi švenčia savo gimtadienį būtent gruodžio mėnesį, bet tik todėl, kad kūdikiai iš ugdymo centro tik tuomet yra perduodami tėvams. Nesvarbu kokį mėnesį gimė.

Istorija prasideda paklydusio lėktuvo praskridimu visiškai arti žemės. Jonas privalėjo klausytis garsiakalbių, kurie sakė, kad reikia viską skubiai palikti ir įeiti į namus ar kitą saugią vietą. Iš tikrųjų, manyčiau, jog Jonui šis reiškinys buvo įdomus, nes lėktuvai niekada neskraidžiojo virš bendruomenės, tačiau jis privalėjo klausytis vyresniųjų. Tėvai lyg niekur nieko grįžę namo sėda prie vakarienės stalo, kur visi privalo pasakotis dienos išgyvenimus. Sesutė Lilė pasakoja, kad atvažiavo vaikai iš kitos bendruomenės ir jie nesilaikė jų bendruomenės žaidimų aikštelės taisyklių. Ji iškėlus savo kumštį rodo kaip pyksta, bet po keleto minučių ją nuramina šeima. Ir taip visi šeimos nariai turi pasakotis. Po truputį eina laikas link Vardynų ir Gruodžio ceremonijų. Per šias šventes visa bendruomenė privalo būti ir visa stebėti. Per Vardynas naujavaikiams duodami vardai ir jie įteikiami šeimoms. Dėl Gruodžio ceremonijos labiausiai jaudinasi Jonas. Jis gaus paskyrimą kuo turės būti.

Kai ateina ceremonijos pirmoji diena, neatsitinka nieko ypatingo. Tiesiog Jonas nekantrauja. Antroji diena kelia įtampą. Popietę, būsimiems dvylikamečiams papietavus ir sugrįžus į salę pradedami duot paskyrimai. Vyresniųjų vadovė pakalba apie kiekvieno gyvenimą atskirai. Pirmas, antras, trečias... Eina numeriai. Jonas džiaugiasi už savo draugus, bet galiausiai - aštuonioliktas, dvidešimtas... Jonas baisiausiai susinervina ir nebežino ką daryti. Jį praleido! Bet jis nervinasi ir toliau, o atėjus galui jį staiga pakviečia. Jonas pamiršęs visą susirepetuotą eiseną žengia tirtančiomis kojomis. Vadovė peržvelgia jo trumpą gyvenimą, bei nupasakoja, kodėl būtent šį paskyrimą jam davė. Galiausiai paskiria - Siuntėjas. Garbingiausias bendruomenės darbas.

Po ceremonijos visi dvylikamečiai pasidalina savo įspūdžiais, pasidžiaugia paskyrimais ir atsisveikina. Namuose sveikina juos tėvai. Jonas abstulbsta, kai pamato, jog jo taisyklių aplanke tik vienas lapas, o pas kitus tuo tarpu storiausi aplankai. Jis perskaitęs taisykles supranta, kad jų laikytis sunku nebus, tačiau laikui bėgant supranta, jog taip lengva nėra.

Pirmąją dieną jis susipažįsta su Siuntėju ir gauna sniego prisiminimą.

Diena po dienos praeina beveik metai. Prisiminimų kraitis jau didelis.

Jono šeima iš tikrųjų prižiūri Gabrielį jau ilgai. Ugdyti paliktas antriems metams jis tapo lyg nebereikalingas.

Kartą paskelbus neeilinę nedarbo dieną Jonas užsuka į žaidimų aikštelę pažaisti. Jo draugai žaidžia karą ir jis tai prisimena lyg iš gautų prisiminimų. Jo geriausias draugas Eišeras jį "pašauna". Jonui visi jausmai išsiveržia su ašaromis. "Niekada daugiau nežaiskite šio žaidimo..." - tai vieninteliai Jono žodžiai. Jo akyse iškilo gerti prašančio kareivio vaizdas, kuris kraujavo visas, buvo išbalęs.

Jonas nuvažiavo namo.

Rytą tėtis pasigyrė, kad jam šiandien vieną iš gimusių dvynukų reiks palydėti Kitur. Jonas po pamokų nulėkė pas Siuntėją. Tą popietę jis paklausė apie nelaimę, nutikusią prieš dešimt metų. Jis atvirai papasakojo kaip tai įvyko. Vėliau Jonas papasakojo apie tėtį ir ką jis turėjo padaryt šįryt. "Ar norėtum pamatyt kas įvyko šįryt?" - po šių Siuntėjo žodžių Jonas pamatė, tai kas jį sukrėtė. Visiems laikams. Tą vakarą Jonas negrįžo namo. Visą naktį su Siuntėju aptarinėjo pabėgimo planą. Kitą vakarą ištiko neatidėliotinas dalykas, tėtis pasakė, jog kitą rytą jis palydės Gabį Kitur. Jonas privalėjo jį pasiimti, nes negalėjo jo palikti.

Pabėgimas suveikė puikiai, tačiau juos nuolat persekiojo jų ieškantys lėktuvai. Jonas sugebėjo apsaugoti, o maisto buvo truputį pasiėmęs. Maisto atsargos pamažu seko, o jie privažiavo mišką. Ten pirmą kartą pamatė paukštį, stirną, krioklį...

Galiausiai privažiavo kalnus, kur buvo šalta, nebuvo maisto ir negalėjo važiuoti dviračiu toliau. Bet jie šildė vienas kitą prisiminimais ir pasiekę kalno viršūnę suprato, kad jau jie beveik yra Kitur. Kur egzistuoja giminė, šeima, židinys, jausmai, spalvos.

Džiaukimės, kad mes dar gyvename tokiame pasauly kur egzistuoja spalvos, muzika, kur galima išsirinkti su kuo gyvensi ir tau niekas to neparenka, kur gali turėti vaikų kiek nori ir niekas tau jų neparenka, kur gali pasirinkti profesiją, kur galima skaityti knygas, kur yra kalnų, kalnelių ir sniego, kur yra gyvūnų, kur matome spalvas ir girdime muziką, kur galime turėti jausmus ir kur yra meilė...

Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man...

Visų pirma prisipažinsiu, kad nesu tos kartos, kurią dar galima priskirti prie KGB vaikų. Tiesa, apie pačią instituciją ir susidūrimus su ja iš tėvų ir jų aplinkos teko girdėti daug ir visko. Taip pat ir 1996-ieji man labiau siejasi su dinozaurais, "Hobitu" ir ginčais iš serijos "mano futbolo kamuolys ne balionas, asile tu!". Tad tie pirmieji nepriklausomybės metai buvo labiau kontekstas nei rimta gyvenimo dalis. Nerūpėjo, kokios gaujos su kokiomis kovoja, kiek pas mus korupcijos ir panašūs klausimai. Politiniai, tiesa, kiek domino, vis tik rinkimai ir tada atrodė kažkas, į ką verta atkreipti dėmesį. Panašiai, kaip futbolo varžybos. O dar ir laimėjo sava komanda, tai visai gerai. Ir taip politizuoti pastebėjimai vis prasiverždavo. Dar tik po 1990-1991 m. taip įsikalė į galvą, kad ir "Jesus Christ Superstar" žiūrėdamas, sakiau, kad ne romėnai čia su violetinėm wife-beater maikėm, o sovietų desantininkai, akivaizdu, kaip ant delno. Tai tiek to asmeninio konteksto, o dabar apie pačią knygą. A, dar galiu pridurti, kad nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvišką romaną. O dar su daug greito veiksmo, tai smalsumas buvo išties baisiausiai didelis.
Kas pirmiausia krenta į akis paėmus knygą? Žinoma, viršelis. Girdėjau, kam jis nepatiko, bet bent man tai pasirodė labai gerai atskleidžiantis tą laikotarpį (aha, šalia kamuolio spardymo pamenu "videkus" su visom juostom gan gerai, nors patys tokio aparato ir neturėjom). Ir šiek tiek paslaptingumo duoda - kas čia tam įraše dabar bus. Nors, turiu prisipažinti (mini-SPOILER), laukiau, kad ir knygoj kur kokia vaizdajuostė reikšmingai, ne probrėkšmiais, iššoks. Nors ir nesu didelis iliustracijų mėgėjas tokio tipo knygose (pasakose ar pre-Tolkien fantasyžanro kūriniuose tai jos būtinos), o iš anksto užmetus akį į tai, kaip jos atrodys, didelių lūkesčių neturėjau. Bet, vertinant visumą, tai turiu pripažinti, kad jos ne tik netrukdė, bet ir papildė bei tiksliai atspindėjo šiaip jau niūroką kūrinio atmosferą. Ne veltui veiksmas vyksta vėlyvą rudenį. Tad už apipavidalinimą didelis pliusas.
Turiu pasakyti, kad nepaisant didelės pateiktų ištraukų gausos, jų neskaičiau ir laukiau kol jau gausiu pilną, galutinį ir nedalomą produktą. Ir gerai, nes po to nereikia pravertinėti lapų, mat "čia jau skaičiau", ar kurtis išankstinių teorijų apie tai, kas, kodėl ir kaip iš tikrųjų pasakojime vyksta. O visko vyksta daug ir greitai. Vos nutiko A (idant malonumo nesugadinčiau, siužeto detalių neatskleidinėsiu), nespėji gerai apmąstyti, o jau darosi B ir t.t. Pasakyti galima tik tiek, kad ne veltui Justinas seniai žinomas kaip fantastikos mylėtojas, tad laukia ir šiek tiek mistinių-fantastinių elementų. Skaitydamas troleibuse gali ir savo stotelę praleisti (taip beveik nutiko). O jei nutarėte dar kokius dvidešimt puslapių perskaityti prieš miegą, tai nenustebkite, jei galiausiai užsnausite tik baigę visą knygą (taip tikrai nutiko). Laukia ir nemažai netikėtumų. Galbūt net pagalvosite, "cha, taip ir galvojau!", vien tam, kad suprastumėte, jog vis tiek galvojote neteisingai ir viskas ne taip, kaip atrodė.
Didelę knygos dalį sudaro dialogai ir veikėjų autorefleksija (parašyta pirmuoju asmeniu, o skyriai pakaitomis paskirti tai vienam, tai kitam veikėjui). Kadangi pokalbius autoriui rašyti sekasi gerai (ir tikrai geriau nei, tarkim, H.P. Lovecraftui), toks pasakojimo būdas nei kiek netrukdo ir tuo pačiu padeda susidaryti ryškesnę nuomonę apie veikėjus. Kaip ir dviejų iš jų pamąstymai ir mintys. Charakterių panašumai ir skirtumai, skirtingas požiūris į tai, kas vyksta, galų gale skirtinga turima informacija daug prisideda prie intrigos kūrimo. Tad apibendrinimui: daug greito veiksmo, intriga, netikėtumai ir ta Lietuva, kurią mačiau devynmečio akimis. Tiksliau Lietuva, kurios mano devynmečio akys nelabai matė ir nelabai suprato. Ačiū autoriui, tikiuosi, ne paskutinis jo romanas. Tiems, kas dvejoja ar neplanuoja skaityti patariu daug galvos nesukti ir knygą įsigyti.

"Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena". J.V. Gėtė

Vedama šios žymaus filosofo minties, naujų metų pradžioje į rankas paėmiau pirmąjį savo iššūkį - Jostein Gaarder...

"Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena". J.V. Gėtė

Vedama šios žymaus filosofo minties, naujų metų pradžioje į rankas paėmiau pirmąjį savo iššūkį - Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis". Tai buvo tikras iššūkis tiek apimties, tiek turinio prasme, nes su filosofija nesame artimos "draugės". Neslėpsiu, kad šią knygą buvau pradėjusi skaityti keletą kartų, tačiau vis mesdavau... Šį kartą viskas buvo paprasčiau, galbūt tam tikroms knygoms reikia "užaugti" ar tiesiog ateina tinkamas laikas.

Taigi trumpai apie ką ši knyga. Jau knygos viršelio užrašas išduoda apie knygos turinį - tai romanas apie filosofijos istoriją. Penkiolikametė mergaitė kartu su paslaptingu filosofu keliauja per filosofijos istoriją, susipažįsta su žymiausiais filosofais ir jų pasiekimais. Kad tai nebūtų "sausa" ir galbūt šiek tiek nuobodoka filosofija, knygos autorius labai sumaniai viską pateikė sukurdamas personažus ir pasakodamas jų istoriją, nepalikdamas nuošalyje pagrindinės kūrinio esmės - filosofijos.

Kas knygoje patiko? Tai ne filosofijos vadovėlis, tačiau puikus būdas susipažinti su filosofijos pradmenimis ir tuo pačiu pasinerti į painią, bet įdomią pagrindinės veikėjos istoriją. Pasakojimas šiek tiek primena ir detektyvinę istoriją, nes yra šiek tiek mistikos ir paslapčių, kurios išlaiko dėmesį ir norą sužinoti, kas bus toliau. Knyga skaitosi lengvai, nes autorius nevartoja įmantrių bei sudėtingų žodžių, o jei jų ir pasitaiko, viskas paaiškinama pasitelkiant pagrindinės veikėjos ir filosofijos dialogą, kur kiekvienam skaitytojui, tarsi vaikui, viskas paaiškinama labai išsamiai. Dar vienas knygos privalumas - skatinimas sutelkti dėmesį ir mąstyti, nes skaitant tokią knygą tikrai reikia susikaupti ir nesiblaškyti, nes kitokiu atveju istorija neteks savo prasmės, o greitai praversti puslapiai bus tik sugaištas laikas.

Kas nepatiko? Pagal turinį, tai atrodo "rimta" knyga vien dėl to kad gvildenami filosofiniai klausimai ir problemos, tačiau pagal knygos stilių lyg ir jaučiama, kad knyga buvo rašyta vaikams. Paprasti dialogai, primityvūs sudėtingų filosofinių minčių aiškinimo pavyzdžiai ir labai neįtikinantis penkiolikametės mergaitės "gilus" filosofijos suvokimas. Na taip, galbūt dėl to knyga "Sofijos pasaulis" laikoma jaunimo literatūros dalimi, tačiau man sunku suvokti, kaip šiuolaikiniai paaugliai imtųsi analizuoti žmogaus būties esmę ar panašius dalykus. Tiesa, ši knyga parašyta prieš 22 metus, o pasaulis, kaip žinia, keičiasi labai greitai...

Pabaigai galiu pasakyti, kad ši knyga ne kiekvienam skaitytojui. Kokiam? Sunku pasakyti. Galbūt tai nebus pati geriausia knyga, kurią esate skaitę, tačiau tai bus neabejotinai kitokia knyga nei kitos ir perskaityti ją tikrai verta, net jei ir nemėgstate filosofijos. Perskaičius "Sofijos pasaulį", filosofu netapsi ir gyvenimas neapvirs aukštyn kojomis, tačiau kažkas atmintyje tikrai išliks.

Paulo Coelho yra vienas iš mano mėgiamų autorių, atradau ir pamilau šį rašytoja ne dėl "Alchemiko" kaip daugelis jo skaitytojų, bet dėl "Veronika ryžtasi mirti". Pamenu šią knygą "sugraužiau" per kelias valandas, kaip ji...

Paulo Coelho yra vienas iš mano mėgiamų autorių, atradau ir pamilau šį rašytoja ne dėl "Alchemiko" kaip daugelis jo skaitytojų, bet dėl "Veronika ryžtasi mirti". Pamenu šią knygą "sugraužiau" per kelias valandas, kaip ji man patiko. Po to perskaičiau ir daugiau jo knygų, nors jos nesužavėjo labiau nei "Veronika ryžtasi mirti" bet taip pat patiko, nes kiekvienoj jų atrasdavau kažką sau, tik va perskaičiuos "Portabelo ragana" kažkodėl išseko noras skaityti šio autoriaus knygas, tad "Zahiras" gan ilgai užsigulėjo lentynoje neskaitytas, dėl šios priežasties ir įtraukiau jį į savo knygų iššūkio sąrašą. Bent jau man Paulo Coelho knygos skaitomos labai lengvai, taip pat ir ši. Pagrindinė šios knygos tema - meilė. Tai pasakojimas apie du vienas kitą mylinčius žmones, kurie buvo beprarandą šį jausmą, kaip ir daugelis žmonių. Ši knyga moko iš naujo atrasti meilę, tokią meilę, kurioje nebūtų vienas kito valdymo ir kontroliavimo, nebūtų kito žmogaus pririšimo prie savęs. Meilės nereikia perprasti, ją reikia jausti. Ši knyga moko mylėti, be jokių sąlygų iškėlimo vienas kitam. Ir jei meilė tikra, ji išlieka, kad ir kas benutiktų. Taip nutiko ir šios knygos herojams, vienas anksčiau, kitas vėliau, suprato, kad klažkas jų santykiuose blogai ir sugebėjo atrasti būdų kaip susivokti savyje, savo jausmuose ir išsaugoti meilę vienas kitam.

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti , kad šios temos niekuo nesusijusios , tačiau pasak Drugelio efekto arba Chaoso teorijos peteliškės sparno...

Romane susipina trys siužetinės linijos: prekyba moterimis, amžiaus vidurio krizė ir Apokalipsė. Gali pasirodyti , kad šios temos niekuo nesusijusios , tačiau pasak Drugelio efekto arba Chaoso teorijos peteliškės sparno plastelėjimas Amazonės džiunglėse sukelia Taifūną Japonijoje. Taigi į vergiją parduotos lietuvaitės merginos kančia ir pažeminimas galbūt prišaukia uraganą Meksikos įlankoje, o Pasaulio pabaigos akivaizdoje nebejaunų žmonuių paskutinė meilė atrodo saldesnė už pirmąją. Net ir liūdniausi dalykai kartais išspaudžia ne ašaras o šypseną .

Antony Burgess "Prisukamas apelsinas" mano rankose atsiduria jau nebe pirmą kartą. Kažkada seniai, dar mokyklos laikais atsiverčiau pirmą puslapį ir pamačiusi rusiškus žodžius, kurie nebuvo pažymėti žvaigždutėmis ir...

Antony Burgess "Prisukamas apelsinas" mano rankose atsiduria jau nebe pirmą kartą. Kažkada seniai, dar mokyklos laikais atsiverčiau pirmą puslapį ir pamačiusi rusiškus žodžius, kurie nebuvo pažymėti žvaigždutėmis ir išversti išnašose, supratau, kad nieko nebus ir grąžinau knygą į bibliotekos lentyną. Dabar, po daugiau nei penkių metų aplinkoje, kurioje gatvėje mane dažniau užkalbina rusiškai nei lietuviškai, pamėginau įveikti šį iššūkį. Ir ne kursyvu išskirti žodžiai man sukėlė didžiausią įspūdį.

Aleksas - jaunuolis, kiekvieną vakarą leidžiantis su draugeliais industrinio miesto pieno bare. Deja, pienas su pliusu ne saldžiau miegoti padeda, bet kviečia vaikinus į gatves. Ką jie ten veikia? Mušasi, prievartauja, vagia, tyčiojasi, užpuolinėja ir t.t. Būtent žiaurios scenos privertė mane išsižioti. O vaikinams smurtas yra visiškai įprastas, vietomis netgi nuobodus, bet juk vis tiek daugiau nėra ką veikti...

Skaitydama giliai širdyje aš supratau, kad žiaurus Alekso elgesys - tai maištas prieš prisitaikėlišką visuomenę, plaukimas prieš srovę, bet niekaip neįstengiau jo pateisinti. Ypač kai po naktinių žygių jis grįždavo namo ir klausydavosi Bethoveno, kurio muzikoje jis rasdavo visišką euforiją. Atrodo, koks nusikaltėlis galėtų klausytis simfonijų? Ir jam tik penkiolika!

Nesinori atpasakoti knygos siužeto, bet buvo vietų, kuriose aš tikrai nuoširdžiai gailėjausi Alekso, kai kur norėjau gerai jį papurtyti, kai kada šypsojausi dėl teisingos ironijos ir prisiminiau seną gerą anglišką posakį apie karmą. Žodžiu, smarkiai įsitraukiau į knygą ir pabaigusi ją kurį laiką negalėjau atsikvošėti.

"Prisukamas apelsinas" tikrai iškels klausimų apie pasirinkimą, apie moralę, apie vertybes, apie visuomenę. Knyga paliks visus atsakymus surasti patiems.

Kita stotelė - Stanley Kubrick sukurta ekranizacija. Nors, žmonės kalba, ji nutolsta nuo knygos. Pažiūrėsim - pamatysim.

Vėžiu segantys vaikai paauglių literatūroje nėra naujiena. Manau, tokių knygų autoriai paprasčiausiai nori parodyti įvairias gyvenimiškas situacijas. Hazel, iš vienos geriausių knygų apie vėžiu sergančius paauglius, John...

Vėžiu segantys vaikai paauglių literatūroje nėra naujiena. Manau, tokių knygų autoriai paprasčiausiai nori parodyti įvairias gyvenimiškas situacijas. Hazel, iš vienos geriausių knygų apie vėžiu sergančius paauglius, John Green The Fault in our stars, buvo neteisi, romanuose šia tema vaikai nepagyja ir nesukuria Paramos fondų, jie susidaro paskutinių norų sąrašą ir jį įgyvendina. Ne išimtis irJenny Downham knyga "Kol dar gyva" Tesa, kaip ir daugelis tokių knygų veikėjų serga, atspėkite, leukemija. Kaip ir daugelis paauglių tokioje padėtyje nori paprastų dalykų, meilės, sekso, laiko, būti garsi, išbandyti kvaišalus. Tesai viso to pasiekti padeda geriausia draugė, kuri pastoja ir turi savo bėdų, ir be paniurusios mirštančios draugės, šeima: nepailstamai gydymo būdų ieškantis tėtis, nenuorama broliukas ir kitur gyvenanti mama. Bet svarbiausia knygos detalė - istorija kaip Tesa susipažįsta su kaimynu ir jį karštai įsimyli. Jis lieka iki pat pabaigos ir niekada nepasitraukia. " Naktis prilygsta akistatai su mirtimis, bet ne vienai." - sako Tesa, savo vaikinui Adamui.
Man patiko kaip knygos veikėjai buvo tikri: matę ir šilto, ir šalto, pati geriausia dalis buvo tai, kad veikėjai prisipažįsta, kad būna ir liūdna, ir gera, o gyvenimas dinamiškas, ir kai ką išsprendžia svajonės. " Visur pilna ženklų. Vienus susigalvoji. Kiti pasirodo patys." Ženklai paskatina veikti, sudaryti svajonių sąrašu, bet reikia nebijoti Svajoti aukštai, nes jos pildos, ne tik mirštantieji turi galimybę tai daryti...

Pirmiausiai norėčiau atsiprašyti, kad, rašydama knygos pavadinimą iš atminties, padariau klaidą. Tikrasis pavadinimas yra "Den ydmyge amulet".

"Kuklusis amuletas" yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima...

Pirmiausiai norėčiau atsiprašyti, kad, rašydama knygos pavadinimą iš atminties, padariau klaidą. Tikrasis pavadinimas yra "Den ydmyge amulet".

"Kuklusis amuletas" yra paaugliams skirta knyga, kurioje reikšmingą dalį užima magija. Pagrindinė herojė Josephine yra paauglė, besimokanti magų mokykloj. Jos tėvus girtas magas pavertė medžiais, ir, kol bus rastas būdas jiems grąžinti žmonių pavidalus, Josephine gyvena kartu su dėde ir teta. Šie gi įgyvendina seną svajonę - nusipirkę prieš 40 metų galingo mago statytą prašmatnų namą mažame miestelyje Haselby (Lazdynai? Lazdynėliai? Lazdynaičiai? Lazdynuva? Lazdyniškės? Nors ne, miestelis Anglijoje, tai koks Lazdyntaunas), pertvarko jį į viešbutį. Tačiau vieną dieną Josephine arklidės palėpėje randa skeletą. Mažos mergaitės skeletą.

Kokią paslaptį slepia senas pastatas? Kodėl viešbutyje apsistoję demonų medžiotojai? Ar tikrai kai kurie svečiai yra tuom, kuo dedasi? Ir kodėl vaikystės draugas taip keistai elgiasi?

Knygos pasaulyje valstybės tokios pačios, kaip tikrovėje (Anglija, Švedija, Vokietija, minimas ir Sibiras), bet tai turbūt vienintelis ryšys. "Kukliojo amuleto" pasaulyje katės kinkomos į karietas, prekiaujama elfais, o mokslas skilęs į dvi šakas - magiją ir technologijas. Tik kai kurie žmonės gali įvaldyti magiją, taigi magų prisibijoma. Maža ką jie gali pridaryti...

"Kuklusis amuletas" laimėjo Orla prizą.

Šiaip sunkoka vertinti kokybę, nes didžioji dalis mano dėmesio buvo sutelkta į teksto supratimą, o ne į siužetą. Visgi užkliuvo autorės bandymas viską pavaizduot labai fantastiškai, manau, buvo šiek tiek persistengta. Retkarčiais protagonistės elgesys buvo kvailas, bet turbūt taip ir turėjo būt, nereikia iš aikštingų, vienišų paauglių tikėtis brandaus elgesio :) Bendrai paėmus istorija gera, buvo keletas įtemptų momentų, viskas gražiai "išrišta" ir sukurta gera pabaiga, paruošianti istorijos tęsiniui. Jeigu netyčiom išleistų ir lietuviškai, galima drąsiai imti ir skaityti.