Prieš pradėdama skaityti knygą, klaidingai buvau susidariusi įspūdį, kad šeima atsiskyrusi gyvena vos ne akmens amžiuje. O realiai, turėjo ir normalią virtuvę, ir telefoną, ir televizorių su kabeline. Iš principo tai...

Prieš pradėdama skaityti knygą, klaidingai buvau susidariusi įspūdį, kad šeima atsiskyrusi gyvena vos ne akmens amžiuje. O realiai, turėjo ir normalią virtuvę, ir telefoną, ir televizorių su kabeline. Iš principo tai radikalų šeima dėl tėvo požiūrio į viską: mediciną (jokių medikų net ir kritiniais atvejais (aišku, kai neturi draudimo tai juk atsieina kosminius pinigus)), švietimą (vaikų mokymas namuose: nors koks ten mokymas, kai motina armijai vaikų gamina valgyt, verda visokius žolių užpilus ir dar yra pribuvėja - tai moteriai net svajot nėra ko apie nuoseklų vaikų mokymą, fiziškai tam neužtenka laiko; nors vėlgi - niekas juk griežta ir neuždraudė eiti į mokyklą, tiesiog tam buvo labai apsunkinamo sąlygos), realaus ruošimosi pasaulio pabaigai (kone juokiausi, kai ta pasaulio pabaiga taip ir neatėjo ir tėvas visas suakmenėjęs toliau žiūrėjo televizorių).
Pasakojimas juda lėtai, bet nuosekliai, kad kuo aiškiau atskleisti visus veikėjų charakterius ir poelgius.
Neiimčiau smerkti pagrindinės veikėjos, kad ji vis nusileisdavo tėvo ir brolio valiai ir nesipriešino smurtui. O kam tu gali pasiskųsti, jei su niekuo apart šeimos nebendrauji? Ir kaip tu gali pasipriešinti, jeigu kitokio gyvenimo nematei ir neįsivaizduoji? Tik slėptis savyje, bandyti pateisinti tokį elgesį ir kažkaip bandyti išgyventi.
Mums, tokiomis sąlygomis negyvenus net neįmanoma įsivaizduoti, kaip galima taip gyveni.
Visa knyga atspindi tai, kad Tara labai stipri. Turėjo ryžto ir užsispyrimo ištrūkti iš šeimos pančių ir kažką pasiekti.

Knyga sunki. Rimta. Tai ne romanas nuotaikai pakelti. Tačiau apie kitokį gyvenimą. Ir siekį ne tik išgyventi, bet gyventi geriau.
Rekomenduoju.

Ši istorija nebuvo vien tik apie žydus bei Aušvicą. Tai ir istorija apie atleidimą. Tokį, kuris gali atrodyti tikrai neįmanomas. Kai kuriuos dalykus atleisti yra tikrai be galo sunku. O ir ką reikštų Seidžės atleidimas?...

Ši istorija nebuvo vien tik apie žydus bei Aušvicą. Tai ir istorija apie atleidimą. Tokį, kuris gali atrodyti tikrai neįmanomas. Kai kuriuos dalykus atleisti yra tikrai be galo sunku. O ir ką reikštų Seidžės atleidimas? Kuomet ji tiesiogiai nėra su tuo susijusi. Tie, kurie buvo, jau visi senai nebegyvi.
"Atleidimas" pasirodė truputį kitokia knyga nei įprasta Picoult. Braižas, žinoma, jog likęs tas pats, bet pati istorija pateikta kitaip. Asmeniškai man šioje knygoje buvo ir keletas visiškai nereikalingų veikėjų, be kurių istorija man būtų buvusi net ir geresnė. Nebuvo tai pati stipriausia Jodi knyga, bet blogiausia pavadinti taip pat negalėčiau. Dar yra tikrai ne viena neskaityta Picoult knygas, tad mielai skaitysiu ir kitas autorės knygas.

Lengvai skaitosi. Paliestas pilietiško karo laikotarpis. Gan anksti supranti priežastį išsiskyrimo ir nenoro susitikti, bet tik pačiam paskutiniam skyriuje tikroji tiesa. Parodo kaip galima pasiaukoti norint apsaugoti mylymą ir...

Lengvai skaitosi. Paliestas pilietiško karo laikotarpis. Gan anksti supranti priežastį išsiskyrimo ir nenoro susitikti, bet tik pačiam paskutiniam skyriuje tikroji tiesa. Parodo kaip galima pasiaukoti norint apsaugoti mylymą ir brangų žmogų. Ir kaip svarbu gyvenime išklausyti kitą pusę, kokios priežastys privertė taip pasielgti.

Lengvas skaitinys. Visai pagauli knyga. Tačiau tiek vyniota ir intriguota... o po to taip staiga viskas, vos ne paprastai išsiriša: tamsusis/gilusis internetas, o mes nepagalvojome apie nusikaltimo vietą. :)
Nei baisiai sužavėjo,...

Lengvas skaitinys. Visai pagauli knyga. Tačiau tiek vyniota ir intriguota... o po to taip staiga viskas, vos ne paprastai išsiriša: tamsusis/gilusis internetas, o mes nepagalvojome apie nusikaltimo vietą. :)
Nei baisiai sužavėjo, nei nuvylė. Viduriukas.

Negaliu sakyti, kad knyga visai nepatiko. Tikrai taip nebuvo. Tačiau kartais skaitėsi tikrai sudėtingai. Nemažai nebevartojamų žodžių, vėliau pripranti juos skaitant. Knyga pasirodė vietomis ištęsta, o vietomis norėjosi...

Negaliu sakyti, kad knyga visai nepatiko. Tikrai taip nebuvo. Tačiau kartais skaitėsi tikrai sudėtingai. Nemažai nebevartojamų žodžių, vėliau pripranti juos skaitant. Knyga pasirodė vietomis ištęsta, o vietomis norėjosi daugiau įsigilinimo į mūšius. Mūšiai man pasirodė nelabai vaizdingi, o čia juk romanas. Tačiau labai patiko kunigaikščių šeimos linijos ir dramos. Ypač patiko Vytauto, Onos ir dukros Sofijos santykių aprašymas.

Didelių lūkesčių šiai knygai neturėjau, tačiau šį kartą teko truputį nusivilti. Pasirodė, jog autorė norėjo tiek daug visko į šią istoriją sudėti, tačiau pats istorijos pateikimas manęs vis dėlto neįtikino. Man...

Didelių lūkesčių šiai knygai neturėjau, tačiau šį kartą teko truputį nusivilti. Pasirodė, jog autorė norėjo tiek daug visko į šią istoriją sudėti, tačiau pats istorijos pateikimas manęs vis dėlto neįtikino. Man pritrūko cinkelio. Norėjosi daugiau siužeto vingių, trupučio įtampos. Personažai taip pat pasirodė paviršitiniški.Tikrai netrūko šioje knygoje kraštovaizdžio aprašymų, kurie manęs netrigdė, tačiau imdavo atrodyti, jog su jais yra truputį persistengta.
Nepaisant to, knyga tikrai nebuvo prasta ir ją perskaičiau gana greitai. Manyčiau, jog ji patiks tiems, kuriems norisi neįpareigojančio, lengvai skaitomo romano. "Motinos tyla" - apipinta melu, paslaptimis bei nutylėta tiesa.