Dar viena šios autorės knyga, susijusi su maistu. Frambuaza paveldi iš motinos ne tik sugebėjimą gaminti, bet ir jos receptų knygą. Joje ne tik likerių, lietinių, pyragėlių, įvairių užpilų gaminimo paslaptys, bet ir jos...

Dar viena šios autorės knyga, susijusi su maistu. Frambuaza paveldi iš motinos ne tik sugebėjimą gaminti, bet ir jos receptų knygą. Joje ne tik likerių, lietinių, pyragėlių, įvairių užpilų gaminimo paslaptys, bet ir jos šeimos istorija, užrašyta tarp receptų.

Frambuazos vaikystė paslaptinga. Gyvena ji su motina, broliu ir seserimi. Frambuaza susidraugauja ir įsimyli jauną vokiečių kareivį Tomą Leibnicą. Norėdama ištrūkti iš namų ir susitikti su juo ji į namus parsineša apelsiną. Tai uždraustas vaisius. Motinai nuo jo kvapo pradeda skaudėti galvą ir ji užsidaro savo kambaryje kelioms dienoms. Tada vaikams būna laisvė.

Keliaujame Frambuazos gyvenimo vingiais: čia ji pasakoja apie savo vaikystę, čia dabartinio gyvenimo akimirkos, nenutrūkstamais saitais susietos su praeitimi. Ji bijo savo buvusio gyvenimo. Tą baimę padeda nugalėti meilė vaikystės draugui.

Visa knygos intriga atsiskleidžia tik ją perskaičius. Puslapis po puslapio veriame Frambuazos gyvenimo paslaptį ir nulat jaučiame...apelsinų kvapą.

Įdomu, kogėl Frambuazos motina nemėgo apelsinų?

Drįsčiau pavadinti šią knygą "Romantiška savaitgalio knyga".. Lengvai skaitoma, "amerikietiškos" stilistikos knyga. Pasakojimas apie karjeristę teisininkę Sara, kurios gyvenimas pasikeičia mirus vienam jos klientui. Pradeda...

Drįsčiau pavadinti šią knygą "Romantiška savaitgalio knyga".. Lengvai skaitoma, "amerikietiškos" stilistikos knyga. Pasakojimas apie karjeristę teisininkę Sara, kurios gyvenimas pasikeičia mirus vienam jos klientui. Pradeda aiškėti Saros giminės praeities paslaptys, "atsimerkia" akys dėl gyvenimo draugo. Jeigu turite antrą pusę, kuri tik galvoja apie save, kas jam patogiau ir neatsižvelgia į jus ir jūsų poreikius, tai gal ši knyga įkvėps žengti žingsnį.. Tačiau niekas negaratuos, kad gyvenime atsiras kitas tinkamas žmogus, kas nutiko herojai. :) Knygoje herojės ir jos artimųjų gyvenimai pasikeičia, atsiranda naujų veiklų, aistrų. Pasikeičia visa prioritetų hierarchija. Žinoma pabaiga, kaip ir reikia tikėtis -laiminga, gal kiek saldi:)

Jurgos Ivanauskaitės kūryba mane traukė dar nuo tų laikų, kai mokiausi mokykloje, tačiau rimčiau šios autorės knygas pradėjau skaityti vos prieš metus. Paskutinė mano perskaityta knyga buvo "Miegančių drugelių tvirtovė"....

Jurgos Ivanauskaitės kūryba mane traukė dar nuo tų laikų, kai mokiausi mokykloje, tačiau rimčiau šios autorės knygas pradėjau skaityti vos prieš metus. Paskutinė mano perskaityta knyga buvo "Miegančių drugelių tvirtovė". Užvertusi paskutinį šios knygos puslapį, supratau, jog J. Ivanauskaitės kūryba mane labai žavi ir intriguoja, todėl ir toliau skaitysiu jos knygas.

Taigi, Naujuosius 2013-uosius metus pradėjau su knyga "Placebas". Šiame romane veiksmas aprašomas keliomis kryptimis. Viename kelyje figūruoja labai protinga ir didelį visuomenės pripažinimą turinti būrėja Julija, kitame - jos geriausia draugė žurnalistė Rita, besispecializuojanti kriminalinių straipsnių rašyme, na, o trečiame - kodiniu pavadinimu Jis - tas, kuris vykdo įvairias psichologinio pobūdžio programas su žmonėmis, siekdamas suteikti jiems placebo efektą, t.y. kad jie įtikėtų tuo, kas rašoma laikraščiuose, kalbama per radiją ar rodoma per televizorių. Visos knygos metu intriguojančiai ir paslaptingai pasakojama garsios būrėjos žūties istorija, kurios atomazga (beje, man netikėta) pateikiama tik pačioje knygos pabaigoje. Greta to, romane pateikiama nemažai įdomių dabartinį mūsų gyvenimą vaizduojančių reiškinių, kurie kartais sukelia šypseną, o kartais priverčia rimtai susimąstyti.

Ši knyga man buvo be galo įdomi ir su dideliu nekantrumu laukiu tos dienos, kuomet vėl atsiversiu dar vieną šios iškilios autorės kūrinį. Drįstu teigti, kad ši knyga mane tikrai dvasiškai praturtino ir netgi privertė susimąstyti, jog mes savuose gyvenimuose kartais kreipiame dėmesį ne į tikruosius, dvasinius ir moralinius dalykus, o pasikliaujame mums brukama gyvenimo butaforija.

Linkiu, kad kiekvienam, paėmusiam į rankas šią knygą, ji sukeltų kuo daugiau klausimų, pareikalautų apmąstymų ir įsigilinimo į save. Tikrai tikiu, kad šis kūrinys praturtins kiekvieno jį perskaičiusio sielą.

Dovilė

Labai mėgstu skaityti istorines knygas. Nepaprastai žavi Antikos laikus primenančios istorijos. Šįkart jau knygos viršelis skelbia, kad bus kalbama apie Romos priešus. O narsiųjų romėnų priešai, šiuo atveju, mūsų...

Labai mėgstu skaityti istorines knygas. Nepaprastai žavi Antikos laikus primenančios istorijos. Šįkart jau knygos viršelis skelbia, kad bus kalbama apie Romos priešus. O narsiųjų romėnų priešai, šiuo atveju, mūsų protėviai. Taip, tai istorinis romanas apie baltų gentis, stojusias į kovą su stipriais priešais. Tai istoriją apie kovų, kurios vėliau bus vadinamos Gotų karais, pradžią.

Negaliu tvirtinti, kad romano kalba paliko neišdildomą įspūdį, tačiau kartais gal kiek ir šypseną keliantys saulutės, mėnulio, Giltinės, Lemties pasikalbėjimai savitai jungia pasakojimą į vientisą istoriją. Juolab, kad baltų tikėjimas buvo neatsiejamas nuo gamtos jėgų.

Kaip lietuvė, visgi vertinu R. Drakšo ryžtą sukurti romaną apie pirmąjį baltų genčių vadą Knyvą. Apie jo bendražygius ir rėmėjus Kernių, Kauną, Vykintą, Skomantą ir kitus narsius ir tik istorijos vadovėliuose daugiau ar mažiau minimus žmones. Knygoje autorius pateikia ir to metų genčių skirtybių panoramą, vaizdingas epizodas, kai vykdomas aukojimo ritualas.

"Romos priešai" - romanas, leidžiantis didžiuotis savo protėviais. Kadangi mes neturime daug grožinių knygų apie savo krašto praeitį, ši tikrai verta dėmesio. Kad ir kokius trūkumus bandytume įžvelgti, turime pripažinti, kad sausi istorijos faktai įlieti į grožinio kūrinio srautą, tampa daug patrauklesni, paveikesni ir artimesni.

Pradėjus šią knygą supratau, kad nieko nesuprantu. Bet skaitant toliau, darėsi vis įdomiau. Tai istorija apie dvi geriausias drauges- Liją ir Kesę. Kokie jų panašumai ir skirtumai? Panašumas: abi norėti sulieknėti,...

Pradėjus šią knygą supratau, kad nieko nesuprantu. Bet skaitant toliau, darėsi vis įdomiau. Tai istorija apie dvi geriausias drauges- Liją ir Kesę. Kokie jų panašumai ir skirtumai? Panašumas: abi norėti sulieknėti, skirtumas: Kesė mirusi, o Lija gyva.Lija paimdama į rankas maistą iškart įsivaizduoja kiek jis turi kalorijų. Lija jau atsidūrisi kartą psichiatrinėje gali pakliūti dar kartą. Balsas Lijos galvoje vis liepia toliau viską kontroliuoti, būti stipriai, liesėti greičiau, sverti mažiau. Jei ji toliau eis šiuo keliu-liesa, liesesnė, liesiausia,-galbūt pradings iš viso. Kyla klausimas, kaip mirė Kesė? Kesė sirgo bulimija ir nuo to jai trūko stemplė. Tai knyga apie anoreksiją, bulimiją. Manau ši tema labai aktuali šuolaikiniam jaunimui. Iš dalies, tai kraupoka knyga, mane asmeniškai privertė susimąstyti. "Būtina perskaityti...brutalu ir poetiška" (Booklist).

Dar visai neseniai Kristiną Sabaliauskaitę vertinau gana skeptiškai. Ir netgi tiksliai negalėčiau įvardyti kodėl. Kad per staigiai atsirado, kad yra (atrodo) arogantiška, kad gal tikrai jos įspūdinga silvareriška sėkmė...

Dar visai neseniai Kristiną Sabaliauskaitę vertinau gana skeptiškai. Ir netgi tiksliai negalėčiau įvardyti kodėl. Kad per staigiai atsirado, kad yra (atrodo) arogantiška, kad gal tikrai jos įspūdinga silvareriška sėkmė pataikauja nekritiškam literatūriam skoniui. Tada perskaičiau pirmąją Silva Rerum; įspūdis - iki šiol jokioje knygoje nebuvau aptikusi tokio nebanalaus ir paprasčiausiai gražaus (bet nepagražinto) meilės aprašymo. Antroji Silva Rerum manęs dar laukia šiais metais. O dabar - apie Danielių Dalbą. Apie jį ir apie knygą kaip jis - šiuolaikišką, kartais grubią, cinišką, bet realią (?). Man pats ryškiausias šios knygos leitmotyvas - idėja, kad žmogaus išorė slepia daug, labai daug dalykų. Kitaip sakant, nespręsk apie žmogaus laimę iš jo aprangos, visuomeninės padėties, sutuoktinio finansinių galimybių ir pan. Atrodytų, visai neoriginali įžvalga, ir visi mes šitai suprantame. Sakyčiau, nė velnio. Suprantame, o vis tiek sprendžiame, vis tiek vertiname, o įvertinę jaučiamės labai nelaimingi (kaip Olibanumo draugės arba Žeismasčio Ramutė), nors be reikalo. Kristina Sabaliauskaitė beveik kiekvienoje istorijoje tai pabrėžia - kasdieniškomis, kone buitinėmis situacijomis, bet išties meistriškai.

Kita vertus, negaliu sakyti, kad visiškai viskas knygoje patiko. Kelios istorijos kalbos atžvilgiu pasirodė perspaustos, o gal tai tiesiog mano subjektyvus ir senamadiškas pojūtis, kad literatūroje vaizduojami dalykai turėtų būti šiek tiek pakylėti (net jei ir kalbama šių laikų kalba). Viena mažiausiai paveikių liko ir Danieliaus Dalbos (DaDa) - šiuolaikinio stereotipiškai sėkmingo vyro, šiek tiek dadaistinės (bent jau savo skandalingumu) asmenybės, įkūnijančios dabartį - istorija. Gal todėl, kad asocijavosi su neseniai matytu ne itin patikusiu fantastiniu filmu, kurio niekaip negaliu prisiminti, ir su vasarą skaitytu Jameso Hiltono Dingusiu horizontu (pastarasis paliko gerą įspūdį; beje, jis taip pat iš Baltų lankų fondo).

Tiesa, dar Vilnius. Šioje knygoje - visai kitoks, bet nemažiau svarbus, daugiakultūris, žadinantis prisiminimus, suguldytus į dabarties - tokios danieliškos - silva rerum.

Ir štai taip po Danieliaus Dalbos & kitų istorijų mano nuomonė apie Kristiną Sabaliauskaitę pasikeitė. Na ir kas, kad staigiai atsirado, bet atsirado išsilavinusi, išlaukusi savo laiko, turinti ką ir žinanti kaip pasakyti. Labiau rafinuota ir jaučianti savo vertę nei arogantiška (ne veltui ir jos tinklaraštis - Rafinerija - rafinuotas, ir jau tikrai kad ne be reikalo jos autorines teises gina Lawin). Danieliaus Dalbos žodžiais tariant, taip gali erzinti tik pranašesnis intelektas. Galiausiai, ir gera literatūra gali būti populiari. Suprantama ir pagauli, kalbanti tarsi iš mums visiems svarbaus konteksto ištrauktais ryškiais, įsimenančiais epizodais.

Verta paskaityti - да да.

Tik pradėjus Tortiljų kvartalą viskas siaubingai erzino. Veikėjai - vietiniai valkatos, apsileidę beraščiai tinginiai, tik ir žiūrintys, ką nugvelbti, kuo pasinaudoti, bet svarbiausia - iš kur gauti galoną vyno. O dar...

Tik pradėjus Tortiljų kvartalą viskas siaubingai erzino. Veikėjai - vietiniai valkatos, apsileidę beraščiai tinginiai, tik ir žiūrintys, ką nugvelbti, kuo pasinaudoti, bet svarbiausia - iš kur gauti galoną vyno. O dar rašymo stilius - kiekvienoje pastraipoje po bajerį, tokį lyg ir švelniai užslėptą, verčiantį šypsotis ir gailėtis tų tarsi nepiktybinių kvaišelių.

NEsišypsojau. Sukandus dantis įveikiau Denio ir jo draugelių istoriją, atsiverčiau Konservų gatvę ir supratau, kad ten gyvenimas klostysis labai panašiai, tik vietoj vyno visi plemps Senąjį Tenisiuką. Betgi žinot ką? Man ėmė patikti. Matyt, jau buvau pripratusi prie tos savotiškos filosofijos. Veikėjų Gatvėje daugiau, jų istorijos ne visada susijusios, ne visada atvirai juokingos (Frenkis, Džo ir Vilardas), o pusiausvyrą šitoje linksmoje bei purvinoje beprotybėje išlaiko rimtasis Dokas.

"Žinia apie vakarėlį pasiekė net Gėjų Salinaso kalėjime, ir jis išsiderėjo iš šerifo, kad šis jį tą vakarą išleis, ir pasiskolino iš jo du dolerius kelionei į abu galus."

Knyga patraukė gražiu viršeliu ir pavadinimu. Nesu skaičiusi nė vieno Santa Montefiore kūrinio, tad tai buvo pirmoji pažintis su šios rašytojos kūryba.Perskaičiau šią knygą su didžiausiu malonumu ir pasimėgavimu....

Knyga patraukė gražiu viršeliu ir pavadinimu. Nesu skaičiusi nė vieno Santa Montefiore kūrinio, tad tai buvo pirmoji pažintis su šios rašytojos kūryba.Perskaičiau šią knygą su didžiausiu malonumu ir pasimėgavimu. Skaičiau lėtai, neskubėdama.

Romane aprašomi du laikmečiai: 1945 m. karo metai (praeitis) ir 1971 m.- dabartis.Pasakojama apie jauną maištingą merginą Albą. Ji graži, savanaudė, tačiau vyrai negali atsispirti jos žavesiui. Alba laisvų pažiūrų, jai netrūksta gerbėjų dėmesio, bet meilužiai jai neilgam. Ji ne pėsčia, ne tokia kaip kitos merginos. Tačiau ji nelaiminga, nes Anglijoje jautėsi svetima. Albos motina Valentina buvo italė, kilusi iš mažo Inkatelarijos miestelio, o tėvas Tomas - anglas. Motina mirė autoavarijoje jai vos gimus. Pasibaigus karui, tėvas mažytę Albą parsivežė į Angliją.

Užaugusi Alba Arbakl savo dienas lengvabūdiškai leido gyvenamajame laive ''Valentina''. Laivas buvo pavadintas jos motinos garbei. Mergina mylėjo savo laivą, nes jis priminė jai motiną. Tik laive ji jautė motinos dvasią, girdėjo jos balsą. Pamotė Margo sao santuokoje su Tomu nuolat jautė Valentinos šešėlį. Ji nepajėgė ištrinti jos atminimo, nors ir stengėsi jį prislopinti, išrauti iš Albos jos itališkas šaknis. Alba nepažinojo savo motinos, jos giminių ir nėra aplankiusi vietos kur gimė. Tėvas sąmoningai vengė klausimų apie Valentiną ir apie Italiją. Mergina nepritapo prie naujosios šeimos- įseserių ir įbrolio, kurie jodinėjo, lošė bridžą, uogavo. Jos mintys vis nuklysdavo į Viduržemio jūros pakrantes ir alyvmedžių giraites. Albą slėgė nežinia, ją žeidė mintis, kad ji niekieno, t.y. be šaknų. Ji jautė turinti teisę viską sužinoti apie savo motiną. Netikėtai laive aptinka tapytą Valentinos portretą ir tuoj pat užsidega noru priversti tėvą atskleisti praeities šydą.Tačiau priremti prie sienos tėvas ir pamotė tylėjo, stovėjo lyg įkasti į žemę. Supratusi, kad iš tėvo taip ir nesužinos slepiamaos tiesos, ji pasiryžta pati nuvykti į Italiją ir surasti motinos giminę. Kelionė į praeitį smarkiai pakeičia Albos požiūrį į gyvenimą, ji pasikeičia pati kaip asmenybė.

Romane greta Albos motinos gyvenimo istorijos gvildenama ir meilės tema. Ficas pamilsta maištingąją Albą, jis priima ją tokią kokia ji yra. Kuo baigiasi ši meilės istorija neatskleisiu...

Perskaičiusi knygą dar ilgai gyvenau aprašytais jausmais ir įvykiais. Istorija man patiko: įtraukianti, nenuobodi, jausminga ir šilta, persmelkta erotiškumo ir ... figų kvapo. Man patiko S.Montefiore rašymo stilius, susigundžiau perskaityti kitus jos romanus: ''Dvasių medis'' ir ''Sodininkas iš Prancūzijos''.

Labai trumpai: anglų-afganų kilmės rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas nutaria įgyvendinti savo svajonę ir su šeima persikelti gyventi į Maroką. Įsigydamas šiek tiek apgriuvusį, bet įspūdingą namą -...

Labai trumpai: anglų-afganų kilmės rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas nutaria įgyvendinti savo svajonę ir su šeima persikelti gyventi į Maroką. Įsigydamas šiek tiek apgriuvusį, bet įspūdingą namą - Kalifo rūmus, kartu "apdovanojamas" sargais, džinais ir daugybe nuotykių prisijaukinant Maroką.



Ši knyga šaltais žiemos vakarais - puikus pasirinkimas. Susisukus po antklode ir bekabinant šaukštu karštą šokoladą (daug jo susivartojo per tas kelias dienas) ar gurkšnojant mėtų arbatą, skaityti knygą apie gyvenimą Maroke - gėris. Nuo idiliškų vaizdų žvelgiant iš terasos, namų įrengimo keistenybių iki kasdienių sargų sumanymų bei absurdiškų džinų išdaigų. Pridėjus kultūrinius ypatumus, daugybę naujų žmonių, atsirandančių kuriant gyvenimą naujoje šalyje bei kalbos barjerus- nuotykių pakanka. Viena iš smagiausių knygos dalių- džinsų "pasireiškimai", būdai juos paveikti ar atsikratyti. Autorius rašo, kad džinai patys pasirenka, ar tu jais tikėsi, ar ne. Viskuo nepatikėjau, bet išbandyti aprašytą būdą, skirtą, kad medis duotų skaniausius vaisius, susigundžiau. Tik aš šiuo atveju bandysiu paveikti savąją orchidėją, mažu, pražys pagaliau gražiausiais žiedais :)

Vykstant nuotykiams, potyriams bei kitiems įvykiams, šis tas vyksta ir su pačiais knygos herojais. Autorius tai ir patvirtina- nuo avantiūristinio sprendimo įsigyti namą Kasablankoje (o tada jau bus matyt, geriausias ar blogiausias tai gyvenimo sprendimus) iki vidinės išminties, kai kad ir kas beįvyktų, galiausiai vis vien gali atsistoti ir tęsti pradėtą darbą, kad ir kokia sunkiausia situacija tai bebūtų.

Tikro gyvenimo skonio knyga. Rekomenduoju (pasirūpinkit karštais gėrimais prieš pradedami skaityti ;) ).

Odė "Kvepalams"?

Knygą įsigijau senokai, susigundžiusi anotacija - "Laturo katalogas" lyginamas su įspūdingaisiais P. Siuskindo "Kvepalais". Yra mat dėl ko lyginti. Toks pats veiksmo laikas ir vieta (XVIII a. Prancūzija -...

Odė "Kvepalams"?

Knygą įsigijau senokai, susigundžiusi anotacija - "Laturo katalogas" lyginamas su įspūdingaisiais P. Siuskindo "Kvepalais". Yra mat dėl ko lyginti. Toks pats veiksmo laikas ir vieta (XVIII a. Prancūzija - "Kvepalų" dėka, tas amžius man iki šiol asocijuojasi purvu, tamsiais protais, smirdinčiais turgais ir pūvančiomis ligomis).

Yra dėl ko lyginti. Abiejose knygose vienišoms moterims gimsta sūnus, ypatingo negrožio, gebančio vien savo baisiniu veidu išgąsdinti ir užhipnotizuoti, kad aiktelėjus išmestum ką tik gimusį kūdikį iš rankų. Siuskindo herojus turi unikalią nosį, o Frobenijaus mažasis herojus nejaučia ypač svarbaus jausmo - skausmo. Bjaurus, apdovanotas unikalia savybe, būsimas genijus ir serijinis žudikas. Vienas leidžiasi į kvapų, antras - į skausmo paieškas (pasineria į smegenis). Ir vienas, ir antras turi savo aukų sąrašus, ir vienas, ir antras randa savus mokytojus (parfumerį ir anatomą).

Yra ko lyginti. Netgi per daug panašumų. Užtat tuo, kas knygą daro patrauklią, - stiliumi, įtaigumu, įspūdžiu, aprašymais "Laturas" niekaip neprilygsta "Kvepalams". Niūri, nenuosekli.

Žiovavau, skaitydama apie atveriamas smegenis ir plakamas prostitutes. Turėjo būti baisu, bet nebuvo. Nešiurpino. Neįtikino.

Vertinimas - 5 iš 10.