Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras...

Įtraukti šią knygą į iššūkio sąrašą nusprendžiau dėl to, jog dalis mano kursiokų ją tiesiog įsimylėjo ir skaitė po 2, 4 ir daugiau kartų.

Kiti kaip tik liko labai nusivylę ir apgauti.

Knygoje švedų psichiatras daugiau ar mažiau nuosekliai aprašo savo gyvenimą, bei jį lydėjusias svajones. Kai kurių kritikų nuomone dėl to šią knygą galima laikyti autobiografine. Todėl suprantu kodėl dalis ją perskaičių žmonių jaučiasi apgauti - knygoje nėra tokių atvejų aprašymų, kokie dažnai būna gydytojų autobiografijose ir iš kurių būtų galima pasimokyti tiek patiems gydytojams ar pacientams (arba, tiksliau sakant, jaustis vėliau gudresniu).



Tačiau knyga neabejotinai yra parašyta gydytojo iš tokio pasaulėžiūros taško, kokią turi tik gydytojai (ar žmonės, kurie yra gydytojai, bet to net nežino, hehe).

Joje nėra originalumo, nėra kažko kas vėliau draskytų smegenis ir neduotų ramybės, daug vietų, kur autoriaus savimeilė ir narcicizmas verčia šyptelti, daug kas pagražinta ir pakreipta linkme "aš vis tiek buvau teisus ir nuostabus", o su kai kuriomis konkrečiomis mintimis nesutikčiau kardinaliai.

Ir vis dėl to nėra to pykčio, nuoskaudos, keršto ir kitų dalykų, kuriuos dažnai žmonės klaidingai maskuoja manydami, kad jų geros savybės juos užgožia ar, dar blogiau, naudoja šiuos kaip menamo gerumo pagrindą.



Jeigu reikėtų knygą apibūdinti vienu žodžiu - ji yra nuoširdi, jei jums atrodo, kad nuoširdumo šiam pasaulyje trūksta, knyga jums labai patiks.

Bet jei patys nuoširdumo nemėgstate ir neieškote, greičiausiai liksitę nesupratę apie ką jinai ir kodėl joje tiek daug monologų su šunimis ;) ...



Juokinga, nes knygą pirkau blusų turguje iš vienos gyvūnų prieglaudos ir už ją sumokėti litai būtent tai prieglaudai ir nukeliavo. O pats autorius už kūrinius gautus honorarus irgi skirdavo gyvūnų (konkrečiai paukščių) prieglaudoms.

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka...

Vaivos Grainytės "Pekino dienoraščius" perskaityti pasirinkau neatsitiktinai. Buvo smalsu nors vieną knygą perskaityti iš rekomenduojamųjų "Metų knygos rinkimų 2012". Pasirinkimu esu patenkinta.

Rašytojos - studentės dėka skaitydama netiesiogiai keliavau po Kiniją. Sužinojau apie kitų žmonių kultūrą, klimatą, elgesį, kitokią mediciną, kiniškus heroglifus. Apie Kinijos nežmonišką karštį, smogą, perpildytą viešąjį transportą.

Vaida ne tik studijavo Pekine, bet ir stengėsi kiekvieną laisvą dieną keliauti po miestus, muziejus, parodas. Ir tai visa perteikė knygoje, kurią perskaičius liko gilus įspūdis ir noras pabuvoti toje šalyje...

Tai ne pirmoji mano perskaityta Doloresos Kazragytės knyga. Viskas lyg labai pažįstama ir kartu daug kas nauja. Autorė lyg bėga per gyvenimą, fiksuodama tai, kas vyksta aplinkui ir kartu aprašydama pagrindinius savo gyvenimo...

Tai ne pirmoji mano perskaityta Doloresos Kazragytės knyga. Viskas lyg labai pažįstama ir kartu daug kas nauja. Autorė lyg bėga per gyvenimą, fiksuodama tai, kas vyksta aplinkui ir kartu aprašydama pagrindinius savo gyvenimo įvykius. Ji tap smagiai sukasi laiko verpete: spektakliai Marijampolės teatre, susitikimai su skaitytojais, poezijos vakarai.. O kokie nuostabūs iš praeities išplaukę atsiminimai. Autorei norisi įamžinti viską, kas buvo svarbiausia gyvenime: įvykius, gerus ir blogus sutiktus žmones. Be galo malonu skaityti šią knygą.

Labai įdomi knyga, patraukli tiek turiniu, tiek paprastu lengvu rašymo stiliumi. Labai gražiai aprašoma teatro užkulisiai.

Pagarbiai rašoma apie buvusį vyrą, kas lietuviams ne visai priimtina. Labai džiugu, kad rašytoja labai...

Labai įdomi knyga, patraukli tiek turiniu, tiek paprastu lengvu rašymo stiliumi. Labai gražiai aprašoma teatro užkulisiai.

Pagarbiai rašoma apie buvusį vyrą, kas lietuviams ne visai priimtina. Labai džiugu, kad rašytoja labai savikritiškai atsiliepia apie savo sugrįžimą prie tikėjimo, daug įvairių palyginimų.

Labai įdomi knyga rekomenduoju perskaityti.

Pasirinkau perskaityti šią knygą, nes distopija - mano vienas mėgstamiausių literatūros žanrų, tačiau negalėčiau pasakyti jog ji mane itin sužavėjo. Ko gero dėl to kaltas visai neseniai perskaitytas George Orwell romanas...

Pasirinkau perskaityti šią knygą, nes distopija - mano vienas mėgstamiausių literatūros žanrų, tačiau negalėčiau pasakyti jog ji mane itin sužavėjo. Ko gero dėl to kaltas visai neseniai perskaitytas George Orwell romanas "1984-ieji", kurio tematika yra labai panaši ir kuris mane sužavėjo labiau nei bet kuris kitas panašaus pobūdžio iki šiol skaitytas kūrinys. Kita vertus, jeigu pirmiausia į rankas būčiau paėmusi "Puikų naują pasaulį", galbūt ir Orwell'o šedevras būtų nublankęs.

Taigi, ši knyga apie ateities visuomenę, kurioje visi žmonės "pagaminami" buteliukuose, hipnozės būdu "išmokinami" naujosios visuomenės vertybių ir yra beviltiškai priklausomi nuo užsimiršti padedančio vaisto "soma". Vartotojiška visuomenė, kurioje neegzistuoja nei meilė, nei šeima ir kiekvienas priklauso visiems kitiems.

Verčia susimąstyti apie pasirinkimo laisvę ir kritinio mąstymo svarbą.

Vieną gražią vasaros dieną Indija Opala Buloni užėjusi į parduotuvę "Vinis Diksis" sutiko mažą, murziną šuniuką, kuris buvo benamis. Jį norėjo parduotuvės direktorius atiduoti šungaudžiams kol Opala pasakė:

-Tai,...

Vieną gražią vasaros dieną Indija Opala Buloni užėjusi į parduotuvę "Vinis Diksis" sutiko mažą, murziną šuniuką, kuris buvo benamis. Jį norėjo parduotuvės direktorius atiduoti šungaudžiams kol Opala pasakė:

-Tai, Vinis Diksis! Mano šunelis! Nereikia jo atiduoti šungaudžiams.

Nuo tos dienos Vinis Diksis gyveno pas dešimtmetę Opalą. Jos tėvelis buvo pamokslininkas, o mamytės ji neturėjo..... Deja, ji ją paliko.

Vinis Diksis su Opala patyrė labai daug nuotykių, susirado daug draugų (nors neseniai buvo su tėveliu atvažiavusi ir apsigyveno kitame mieste), be to sužinojo daug dalykų apie mamą. Šunelis tarsi koks stebukladarys.

Pagal šią knygą, kuriamas filmas. Siūlau perskaityti 10 - 14 metų mergaitėms bei berniukams.

Skaitydama knygą supratau, jog autorė mums norėjo padėti suprasti, kad geriausi draugai yra gyvūnai. Jie geriau viską supranta už mus - žmones. Šiuolaikinis žmogus ieško naudos sau.

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg...

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg ir buvo susitepę. Sužavėjo mintis su paveikslu, labai gerai sugalvotą jį panaudotį, lyg sąžinės atspindį. Pabaiga nebuvo lengvai nuspėjama ir visą laiką beskaitant knygą buvo labai smalsu sužinoti, kaip viskas pasibaigs. 8/10, nors knyga gan įtraukianti, vėliau pasidarė nuobodoką skaityti apie visus Doeriano nuopolius, knygos nuotaika buvo slogi.

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų...

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų iššūkis - puiki proga susipažinti su kaimyno Witold'o bent jau vienu kūriniu.

Kai maždaug prieš porą savaičių baigiau skaityti Witold'o Gombrowicz'iaus "Apsėstuosius", atrodė, kad apie šią knygą neturėsiu ką parašyti. Ir per tą laiką iki dabar niekas nepasikeitė. Kai baigiau keliauti iš pradžių kėlusios susidomėjimą istorijos puslapiais, pasijutau nusivylusi. Tikriausiai tikėjausi siaubą keliančios pabaigos, tačiau, pasirodo, viskas buvo daug paprasčiau nei buvo galima tikėtis.

Na, šiaip pats siužetas įdomiai ir intriguojančiai suregztas, netgi šiek tiek primena detektyvą: 1938-ųjų Lenkija, sena pilis, kurioje gyvena išprotėjęs kunigaikštis (ir kaip žmogus neišprotės gyvendamas pilyje, kurioje, atrodo, vaidenasi, be to, yra slegiamas buvusių kalčių naštos), nusigyvenę bajorai, savo namuose įkūrę poilsio namus, šiek tiek mįslingas teniso treneris.

Ir visai netikėtai prasideda visokie keisti, šiurpoki, paslaptingi įvykiai. Aš, žinoma, vis laukiau dar kažko baisesnio ir kraupesnio. Bet visai netikėtai istorijoje pasirodo tokio šviesaus ir blaivaus proto žmogus, kad viskas tarsi turėtų susidėlioti ir gražiai pasitvirtinti to išminčiaus paskutinis sakinys: "Šiame pasaulyje, kupiname neaiškumų ir mįslių, prieblandos ir drumzlių, stebuklų ir klaidų, yra tik viena neklystama tiesa - charakterio tiesa!". Na, taip, sunku su tokiomis tiesomis ginčytis, tačiau ar tikrai reikėjo taip kurti knygos siužetą, kad paskui būtų galima viską taip paprastai užbaigti? Na, čia jau ne mano sritis, tikriausiai Witold žinojo, ką rašo ir ką kuria. Ir, ko gero, W. Shakespeare buvo teisus sakydamas, kad nieko nėra nei geras, nei blogas, tik žmogaus protas tokiu jį padaro (There is nothing either good or bad but thinking makes it so).

Ateityje tikiuosi perskaityti ir kitų Witold'o G. kurtų istorijų.

Nei patiko , nei nepatiko, nei nustebino. Skaičiau su malonumu, bet antrąkart vargu ar norėsiu ją paimti į rankas.

Kažkodėl nesinorėjo patikėti Rutos (pagrindinės veikėjos) personažu, o ir pasirodė ji kažkokia labai jau...

Nei patiko , nei nepatiko, nei nustebino. Skaičiau su malonumu, bet antrąkart vargu ar norėsiu ją paimti į rankas.

Kažkodėl nesinorėjo patikėti Rutos (pagrindinės veikėjos) personažu, o ir pasirodė ji kažkokia labai jau vyriška. Išskyrus knygos pabaigoj, kai ji tapo motina ir iš tikrųjų įsimylėjo. Gal dėl to kažkokio Rutos vyriško grubumo, neapleido mintis, kad ji - tai pats Irvingas. Ir ne tik todėl, kad ji ir rašo tik spausdinimo mašinėle, o ne kompiuteriu, ir romanai jos paremti vaizduote, ne autobiografinėm detalėm. Beskaitydama būtent taip ir isivaizdavau Irvingą - truputį paplaukęs, besiblaškantis gyvenime, kažko vis laukiantis ir ieškantis, bandantis.

Tačiau man daug labiau patiko tas, atrodo, vis nesuaugantis, pasimetęs Edis ir jo beribė, nesibaigianti meilė gerokai vyresnei pradingusiai iš jo gyvenimo moteriai.

Dar labai blaškė ir trukdė skaityti skaičiai. Kam kiek metų, kiek būtų metų, jeigu būtų, kada minučių tikslumu atvyksta ir išvyksta traukiniai iš Hamptono, kas po kiek metų susitiko, kiek metų nesimatė, ką šnekėjo po tiek metų ir pan. Vis dėlto dėdė Irvingas vertas dėmesio rašytojas. Ko gero teks įveikti dar keletą neskaitytų jo knygų.

Fiodoro Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - tai vaikino, nužudžiusio dvi moteris istorija. Knygoje labai įdomiai atskleidžiama žudiko psichologija: pats nusikaltėlis Raskolnikovas vaizduojamas kaip doras, sąžiningas...

Fiodoro Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė" - tai vaikino, nužudžiusio dvi moteris istorija. Knygoje labai įdomiai atskleidžiama žudiko psichologija: pats nusikaltėlis Raskolnikovas vaizduojamas kaip doras, sąžiningas ir protingas žmogus, o jo įvykdyto nusikaltimo priežastys lieka nesuvokiamos. Pats žudikas kaip priežastį įvardija norą peržengti ribą tarp to, kas galima, ir to, kas negalima, ir išbandyti savo drąsa - tapti Napoleonu ar kitu stipriu vyru bent akimirkai. Teismo paskelbta žmogžudysčių priežastis yra Raskolnikovo sąmonės aptemimas, pamišimas, savo veiksmų nesuvokimas. Na, o autorius gražiai atskleidžia dar vieną priežastį - likimą, ir pasakoja apie įvairius atsitiktinumus, kurie padrąsino Raskolnikovą imtis tokio veiksmo. Žmogžudžio Raskolnikovo siela tyra, tai parodo jo pagalba ir atjauta kitiems vargstantiems žmonėms, jo sąžinės priekaištai, kamuojantys po pat nusikaltimo. Galiausiai tie priekaištai pastūmėja vaikiną prisiimti atsakomybę ir prisipažinti. Jis įgauna progą išpirkti savo nuodėmes, dėl kurių gailisi, tačiau pačiame procese ima filosofuoti, ar tikrai tai, ką jis padarė, yra taip nuodėminga, neteisinga ir nežmogiška. Jis susikuria savo teoriją, leidžiančią išsilaisvinti nuo vidinės graužaties, bet tuomet nemato prasmės atpirkinėti to, ko nelaiko neteisybe. Patiriama neviltis atima Raskolnikovo išdidumą, savitumą ir norą gyventi, tačiau įvyksta stebuklas ir meilė įprasmina šio tragiško herojaus atpirkimo kančias.