Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima:...

Maksimo Gorkio kūryba nuveda į tamsius, purvinus Rusijos laikus, kai valdžia ir tam tikra prasme žmogus, priklauso carui. Kaimuose ir miestuose tvyro skurdas, pyktis, žmonių išnaudojimas. Klasikinė kaimiečių šeima: girtaujantis, grašius uždirbantis ir nuolatos mušantis savo pačią vyras, bei žmona, gimdanti vaikus, prižiūrinti namus ir nuolat besitaikstanti su girto vyro nuotaikos svyravimais. Tai tarsi užburtas ratas, besisukantis iš kartos į kartą ir teikiantis saugomą. Gorkio veikėjas Pavlas Vlasovas - jaunuolis, kuriam toks gyvenimas nepriimtinas ir jis visomis savo galios pastangomis siekia pabudinti liaudį, skatinti keisti savo gyvenimą ir nebijoti kovoti už savo teises. Tačiau tai nėra taip paprasta: per daugelį metų žmonės priprato vergauti caro valdžiai, nesipriešinti bet kokiam naujam jo sprendimui, mokesčiui. Ir tik giliai pasąmonėje įsišaknijusią neteisybę išliedavo pykčiu prieš kaimyną, žmoną arba galutinai nusigerdavo.

Pradžioje atrodė, kad jaunuoliui niekada nepavyks pajungti liaudies, juolab, kad tiesa, kurią jis skleidė buvo jiems be galo skaudi, jie jos bijojo. Tačiau mažas laimėjimas prieš išnaudotojus praplatina Pavlo gretas, o žinia apie jį ir jo siekius pradeda sklisti žaibo greičiu po visus aplinkinius kaimelius ir miestus. Liūdna, tamsi kasdienybė pasibaigia, prasideda naujas, margas, įvairus gyvenimas. Žmonės pradėjo geisti tiesos: beraščiai mokinosi skaityti, o po to slapta skaitydavo uždraustą literatūra, jaunuoliai rinkdavosi į trobas, kur diskutuodavo, skaitydavo, draugiškai ginčydavosi. Tiek laiko kentėjusi liaudis pradėjo augti ir joje kunkuliavo pyktis ir noras atkeršyti engėjams.

Vertėtų prieiti prie pagrindinio Gorkio personažo - motinos. Tai daug patyrusi moteris, našlė, Pavlo motina, kuri, mano manymu, didis personažas. Pradžioje ji skeptiškai žiūri į sūnaus nutolimą nuo įprasto kaimiško gyvenimo, o vėliau tampa jo sekėja. Šiam personažui tenka susidurti su dideliais sunkumais: miršta šeimos maitintojas vyras, sūnus persiakiojamas žandarų dėl revoliucinių įdėjų, po kiek laiko tenka jį lankyti kalėjime. Motina be galo stipri, jos širdis milžiniška, ji myli visus ir nori visus apsupti taika ir meile. Neseniai teko matyti labai seną filmą "Metropolis'', apie vargšus darbininkus ir protingus jų išnaudotojus, kurio pagrindinė mintis tokia: tarp galvos ir rankų turi būti tarpininkas - širdis. Kaip šiuo atveju tai susiję su kūriniu "Motina''? Pelagėja Nilovna (motina) savo atvira meile visiems buvo tarpininkas tarp miesto darbininkų ir kaimo valstiečių. Miesto žmonės siekė lygybės visiems ir valdžios liaudžiai, tuo tarpu valstiečiai įniršę troško kraujo, naujų žemių. Motina tiek su vienais, tiek su kitais kalbėjo ne žodžiais, o širdimi, ji visą save atidavė žmonėms, nes troško to, ko ir jos sūnus, kad žmonės žinotų visą tiesą.

iki šiol nelabai galiu suprasti, ar ši knyga man labai patiko ar šiek tiek patiko. Kartais skaitant būdavo painu susigaudyti tarp naujų vardų, o dar ta painiava su tėvavardžiais. Bet, manau, esmė ne varduose. Kūrinys neturi pabaigos, man jis nutrūksta per greitai, norėjosi sužinoti tolimesnį personažų likimą. O gal paprasčiausiai autorius palieka vietos skaitytojo fantazijai. Kiek rašoma istorijos vadovėliuose - revoliucija Rusijoje įvyko, vadinas bet kuriuo atveju knyga turėjo baigtis teigiama linkme.

Vieną dieną Filipą Marlau,privatų seklį,likimas suveda su Briedžiu Malojumi. Jis ką tik išėjo iš kalėjimo už banko apiplėšimą. Briedis Malojus ieško savo mylimosios Velmos, kadaise dainavusios užeigoje "Pas...

Vieną dieną Filipą Marlau,privatų seklį,likimas suveda su Briedžiu Malojumi. Jis ką tik išėjo iš kalėjimo už banko apiplėšimą. Briedis Malojus ieško savo mylimosios Velmos, kadaise dainavusios užeigoje "Pas Florianą'.Jos ieškoti imasi ir Filipas Marlau. Asmeniškai aš antrą kart šios knygos neskaityčiau. Mažoka veiksmo ir daug aprašomų vaizdų. Seklys be intrigos.

"Orchidėjų namai" - tai jaudinanti istorija! Visiškai pasinėriau į herojų pasauly, kiekvienas puslapis žadino smalsumą, kokie dar įvykiai laukia spėtų pamilti herojų Džulijos ir Kito. Kaip susiklostys anglų didiko Hario ir...

"Orchidėjų namai" - tai jaudinanti istorija! Visiškai pasinėriau į herojų pasauly, kiekvienas puslapis žadino smalsumą, kokie dar įvykiai laukia spėtų pamilti herojų Džulijos ir Kito. Kaip susiklostys anglų didiko Hario ir jaunutės jo žmonos Olivijos gyvenimai. Mintys sukosi apie tai kas laukia toliau, kokie likimo smūgiai dar sujudis ir taip tragišką herojų gyvenimą. Kaip baigsis ši, per kelias kartas užsitęsusi istorija. Kartu su knygos veikėjų kasdienybe šalia ėjo jų prisiminimai, išgyvenimai, istoriniai įvykiai, kurie nubloškė net į tolimąjį Tailandą.

Nuoširdžiai rekomenduočiau šią knygą ilgam žiemos vakarui, tiems kurie pasiilgę išskirtinės istorijos. Jokių nuvalkiotų frazių, visiškai nenuspėjamas turinys. Super!

Pradžioje ši knyga mane sužavėjo. Patiko autoriaus požiūris, minčių dėstymas ir jų pateikimas, tačiau vėliau knyga spėjo mane ir nuvilti. Knygoje daugiau nei 300 puslapių, bet mano nuomone, pagrindines mintis buvo galima...

Pradžioje ši knyga mane sužavėjo. Patiko autoriaus požiūris, minčių dėstymas ir jų pateikimas, tačiau vėliau knyga spėjo mane ir nuvilti. Knygoje daugiau nei 300 puslapių, bet mano nuomone, pagrindines mintis buvo galima išsakyti ir mažesniame kiekyje knygos lapų, nesikartojant ir nebepateikiant tų pačių idėjų dar ir dar kartą. Tačiau... Knygoje neaprėpiamai daug nuostabių minčių, kurios turi išliekamąją vertę kiekvieno žmogaus pasąmonėje. Jei visi vadovautųsi autoriaus patarimais, mes gyventume matydami daugiau besišypsančių ir laimingų žmonių. Nes "gyvenimas turėtų būti nuotykis", "gyvenimas turėtų teikti pasitenkinimą". Rekomenduočiau šią knygą turėti savo namų bibliotekoje kiekvienam, nes užvaldžius blogoms mintims, šioje knygoje būtų galima pasisemti pozityvumo ir gerų emocijų.

Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši...

Kai nutinka kažkas bloga, visada save pasiguodžiu, jog sėkmė dar ateis, kad tiems, kurie elgiasi su manimi bjauriai, bus atseikėta gyvenimo, kad egzistuoja karma... Ir tada perskaičiau šią knygą.
Ne ne ne, neapsigaukite, ši knyga nėra ypatingai šlykšti (nebent dar nesusigyvenote su aplink gyvuojančiu smurtu), bet pasidžiaugti, kad gyveni būtent dabar, tikrai priverčia. Ypač kai vos tik atsivertus knygą išvysti eilutes - "vilkai įpratę ėsti žmogieną" ar "lavonai ir mirtis". Tačiau verčiant puslapį po puslapio vis labiau įkrenti į pasaulį po antrojo pasaulinio karo, kai Rytprūsiuose gyveno vien moterys su vaikais, badas ir mirtis. O pastarųjų buvo daug daugiau. Motinos siuntė savo vaikus anapus Nemuno į Lietuvą, kur buvo duonos ir mėsos. Ir vaikai pareigingai ieškojo draugiškų ūkininkų, sunkiai dirbo, gyveno pusbadžiu ir viskas tik dėl to, kad po keletos mėnesių vėl slapstydamiesi bėgtų per Nemuno ledą. Tačiau šįkart ne tuščiomis, o pilna kuprine maisto bulvių lupenomis mintantiems broliams ir seserims. Tik kad ne visi tuos namus pasiekdavo... Juk daugumai kareivių tuo laiku nieko nereiškė mestelėti granatą ar dvi į vaikų būrelį.
Bet ši knyga tokia nedidelė ir taip greitai baigiasi, kad nenoriu daugiau išduoti ir sugadinti Jums skaitymo džiaugsmo. Tik pridursiu, jog šioje A. Šlepiko knygoje nėra nei vieno nereikalingo žodžio, tuo labiau sakinio. Tačiau šiuo atveju, mažiau tampa daugiau.

Knyga kažkuo priminė Alice Miller "Gabaus vaiko dramą". Ten esminis momentas smurtui prieš vaikus ir ši knyga kupina smurto ne tik prieš vaikus, bet smurto apskritai. Ir tokio juodo, gilaus, iš esmės. Alice Miller greičiausiai...

Knyga kažkuo priminė Alice Miller "Gabaus vaiko dramą". Ten esminis momentas smurtui prieš vaikus ir ši knyga kupina smurto ne tik prieš vaikus, bet smurto apskritai. Ir tokio juodo, gilaus, iš esmės. Alice Miller greičiausiai neskaitė Gorkio, nes būtų pašiurpusi.

Vertinga buvo prisiliesti prie tamsių praeities laikų. Pajusti, kaip žmones gyveno, ką patyrė. Kitaip pamatai dabarties savo bėdas (aka first world problems) ir žmonijos pasiekimus kažkaip kitaip pradedi vertinti. Kultūrą...

Patinka man tie viršeliai, kuriuose matosi tik akys. Patinka ir skaityti knygas, kuriose kalbama apie Europietes, kurios susituokė su musulmonais. Kodėl? Nes tada pasijaučiu labai protinga, kad pati sėdžiu su lietuvaičiu šalia....

Patinka man tie viršeliai, kuriuose matosi tik akys. Patinka ir skaityti knygas, kuriose kalbama apie Europietes, kurios susituokė su musulmonais. Kodėl? Nes tada pasijaučiu labai protinga, kad pati sėdžiu su lietuvaičiu šalia. Taip mano rankose ir atsirado knyga iš mamos lentynos pavadinimu "Priversta tylėti". Geriausia, kad tai tikro žmogaus tikra istorija. Tad tik ir liko atsisėsti į savo lovą (kaip visada visada) ir skaityti.

Tikėjausi kažko panašaus į uždarytą europietę kur nors arabų šalyse mažame kambaryje. Ją vyras muša, neleidžia bendrauti, liepia dirbti milijonus darbų. Deja, šioje knygoje moteris pati pasirinko tokį kelią: pirmiausia, tapo muslima, po to savo nori išvažiavo su vyru į vieną iš musulmonų kraštų. Žinoma, kaip ir visada, vyras iš pradžių labai europietiškas, labai mylintis ir taip toliau ir panašiai. Vėliau jis tampa absoliučiu musulmonu su savo maldomis ir kvailu požiūriu į moteris. Įdomiausia tai, kad šis vyras ne šiaip sau tikintis, bet dar ir teroristas! Taip taip, jis žmonai nesako, kuo užsiima iki tam tikro laiko, bet vėliau pats atsiveda savo moterį, nes nori parodyti, ką jis veikia išvykęs iš namų. Kaip teisinosi? Jam taip liepė Alachas, toks jo noras. Žodžiu... Nors čia dar ne viskas! Vyras po 10 ar trupučio daugiau metų į namus parveda antrą žmoną su vaiku, nes pirmoji nesugebėjo dėl nevaisingumo jam padovanoti tos dovanos. Čia ir baigėsi mano kantrybė...

Pagrindinė veikėja buvo laisva, vyras leido jai važiuoti atgal į Vokietiją, bet ji atsisakė. Esą, toks gyvenimas yra blogas, bet be vyro būtų gyventi dar blogiau. Pradžioje pajuokos objektu buvusios skaros, vėliau tapo privalomos, nes kitaip herojė jausdavosi kaip nuoga. Kas dar geriau, ji net susitaikė, kad yra antra moteris, savo guosdama, kad nebemyli vyro (nors akivaizdu, kad dar mylėjo). Taip ir laukiau, kada ji pabėgs, kada baigsis knyga...

Knygą perskaičiau per vieną dieną. Juokingiausia, kad ne todėl, jog man labai patiko, o todėl, kad norėjau ją greičiau baigti. Žinoma, patiko tos vietos, kai jie keliavo į Meką, kad buvo paminėtas mano mėgiamas Osama bin Ladenas, šiaip tos absurdiškos situacijos kėlė juoką (esu ironikė, nieko negaliu padaryti). Kita vertus, kažkaip pagalvojau apie Meką... Pati, jeigu ten nuvažiuočiau, tikiu, kad pajusčiau dievą. Vien dėl to, kad aplink milijonas tikinčiųjų...

Knyga man nepatiko. Bet nėra ir iš tų, kurių neverta skaityti. Kodėl gi ne? Tik tiek, kad tiems, kas į rankas paėmė šią knygą, reikėtų žinoti, kad pavadinimas tikrai neatitinka pačios istorijos. Labiausiai dėl to, nes ji būtent ir kalba, ką matė gyvendama su vyru.

Pirmą kartą šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tada ji man paliko labai didelį įspūdį ir vis ją prisimindavau. Visada norėjau perskaityti ją dar kartą, dėl to ir pasirinkau iššūkiui, tik šykart skaičiau originalo...

Pirmą kartą šią knygą skaičiau dar mokykloje. Tada ji man paliko labai didelį įspūdį ir vis ją prisimindavau. Visada norėjau perskaityti ją dar kartą, dėl to ir pasirinkau iššūkiui, tik šykart skaičiau originalo kalba.

Visada domėjausi japonijos kultūra, tad knyga man labai patiko. Autorius amerikietis, tačiau, mano manymu, labai vaizdžiai aprašė aplinkos detales ir tam tikras tradicijas. Kartais net buvo galima pajusti ir kvapus ir ryškiau matyti aprašomų kimono grožį. Knygoje buvo daug nežinomų man terminų, tačiau jie iškart yra paaiškinami, tad skaityti tikrai lengva. Viskas pasakojama pagrindinės veikėjos akimis. Aprašomas moters gyvenimas nuo pat vaikystės iki brandaus amžiaus. Kaip ji vaikystėje yra parduodama ir apmokoma tapti geiša. Geišos gyvenimas aprašytas labai smulkiai, atskleista daug subtilių detalių, išgyvenimų. Patiko meilės istorija su savotiškai gera pabaiga.

Įspūdis išliko geras perskaičius ir antrą kartą.

Po sesijos grįžus namo norisi pailsėti. Kaip aš tą darau? Žinoma, į rankas griebiu knygą, kuri manęs jau seniai laukia. Tą knygą parašė amžiną atilsį Gendrutis Morkūnas. O knyga skamba daugiau negu neįtikėtinai: "Iš...

Po sesijos grįžus namo norisi pailsėti. Kaip aš tą darau? Žinoma, į rankas griebiu knygą, kuri manęs jau seniai laukia. Tą knygą parašė amžiną atilsį Gendrutis Morkūnas. O knyga skamba daugiau negu neįtikėtinai: "Iš Nuomšiko Gyvenimo". Ištiesusi kojas ant pačios patogiausios lovos pasaulyje ėmiau skaityti...

iš tikrųjų, knygoje aprašoma skaudi vaikiška istorija apie Nuomšiką. Įdomu, kas tas nuomšikas? Tai vaikas, kuris gyvena vaikų namuose. Vaikas, kurį žmonės gali nuomotis, kad jie atliktų vieną ar kitą darbą. Pavyzdžiui, tokie vaikai žiemomis valo sniegą nuo mašinų, nueina į parduotuvę ir panašiai. Taip jie ir gyvena. Man tai pasirodė graudu. Juk tie vaikai mato normalių vaikų normalų gyvenimą (labai stereotipiškai kalba, bet omenyje turiu faktą, kad jis mato šeimas, laimingus vaikus, kuriuos jie laiko silpnavaliais). Užtat visoje knygoje net nebuvo pasakyta, kad toks gyvenimas yra blogas, nes nuomšikai stiprūs, daug ką moka, ne taip kaip mamų, tėvų vaikai.

Tokia jau ta knyga. Skaityti buvo labai įdomu, nes G. Morkūnas labai paprastai sugeba papasakoti vaikų gyvenimo sunkumus. Juk mes sakome, kad vaikystė pats paprasčiausias gyvenimo laikotarpis. Vat ir ne... Rašytojas įrodo, kad vaikystė daugiausiai sunkumų turintis laikotarpis. Tada tu kuri save (nors tų vaikų niekas nemoko, kaip reiks elgtis tada, kai jie išeis iš Namų), tampi atsakingas už save. Kitu atveju turėsi atlikti bausmę, būsi išjuoktas ar sumuštas kitų vaikų.

Šią knygą skaitė mano mama, jai patiko. Skaičiau ir aš, man dar labiau patiko. Sėdime dabar ir jau beveik savaitę kalbame, koks visgi įdomus būna vaikų gyvenimas su savais sunkumais. Džiaugiuosi, kad turiu su kuo pakalbėti! Kad ir kaip ten būtų, nenorėčiau būti nuomšike (nors pagrindinis knygos veikėjas ir teigia, kad bet kokiu atveju mes esame kažkam nuomojami), kuri neturi namų ir visada turi būti stipri.

Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja...

Kas bendro tarp Sigito Parulskio ir Elo Bandžio?



Tai, kad jie abu pliktelėję? Ne. Na, taip, bet aš ne apie tai. Šiaip jau Sigis 1993 metais lankėsi Čikagoje, kur dienas iki mirties tuo metu skaičiavo (autorius skaičiuoja sekundes iki parašiuto žiedo truktelėjimo) garsiausias moteriškų batų pardavėjas pasaulyje. Rašytojo profesija verta panašios pagarbos kaip ir patelių apavo specialisto. Tik kitaip negu Elą, moterys Sigitą mėgsta. Perka ir jo siūlomus popierinius batus, bando panardinti juose savo kojas tikėdamosis, kad desantininkas Robertas pasilenkęs švelniai pabučiuos jų pėdų išlinkimus, visai prie sąnario, visai kaip Marijai Nidos kopose. Galbūt dar suteiks tris sekundes dangaus - tai, matyt, retai pavyksta jų vyrams, veikiausiai taip pat tarnavusiems armijoje. Bet aš ne moteris. Man nerūpi, ar intelektualioji Marija iš tiesų yra Parulskio moteris, aš nesvarstau galimybės, kad knygos viršelyje pavaizduota tatuiruota krūtinė priklauso keliais centimetrais žemiau esančiai pavardei. Man svarbiau, kad Parulskis yra blankesnė, ne tokia komiška ar apverktina, bet šį tą perskaičiusi ir parašiusi šiaurietiška Bandžio versija. Knygos variklis tiek siužetine tiek idėjine prasme - prisiminimai, deja, jau tik kūrybos produktai, iškreiptos interpretacijos. Bandžio gyvenimo motorėlis - atminties trupiniai, ne - gabalai iš mokyklos laikų amerikietiško futbolo varžybų ar nuotykių senajame Dodže. O ir veidas Elo išties primena nuotrauką romano nugarėlėje, kurioje Sigito snukis - tarsi išvargintas raudonplaukės žmonos bei vaikų. Kalbu ne apie ugniaplaukę Mariją ir palikuonis. Raudonplaukė - tai ragana egzistencija, negalinti nieko išvalyti ar pamaitinti, o visas gyvenimas tik kankinantis seksas, jos aistrų tenkinimas (kiek pamenu, Elas Bandis lovoje ištverdavo kokias tris sekundes). Ne ką didesnis džiaugsmas ir vaikai - Dievas ir kitos iliuzijos.



Grįžtant prie filologinio tipo recenzijos, turėčiau pasakyti, kad romanas yra gana poetiškas. Tą ne kartą pripažino ir pats autorius. Vietomis su metaforomis perspausta, hiperbolizuota, net šiek tiek egzaltuota, aprašant karinę tarnybą norėtųsi dokumentiškesnio pasakojimo, daugiau įdomių faktų apie bendražygius: Igorį, Fazę, Gošą, Midlerį... Kita vertus, lietuviai niekada nemokėjo rašyti klasikinių, siužetinių romanų. Ir ši knyga - regis, labiau panašios tematikos esė rinkinys su šiokiu tokiu dialogų prieskoniu. Įdomus sprendimas - į kūrinio pabaigą išdygęs "Katalogas", kuriame fiksuojama patirtis su moterimis - kerštas Marijai. Jau šeštame puslapyje pabrėžiama, kad "Apibendrinimai - šlykštus dalykas". Į juos panašių išvadų knygoje netrūksta: "Nieko baisesnio nebūtų šioje žemėje nei bažnyčios pavidalo moteris", "nieko liūdnesnio už vyrą, kuriam pimpalas ima pūti, neteko matyti". Taip pat knygoje pateikiamas vienas įdomesnių požiūrių į Sausio 13-osios įvykius (žodis "įdomus" čia vartojamas kita prasme nei apibūdinant Algirdo Paleckio pasisakymus šia tema).



Išsiaiškinau, kad Parulskis nėra geras rašytojas ar istorijų pasakotojas, bet jis meistriškas amatininkas, moteriškų batų pardavėjas, žinantis, kaip turi atrodyti patrauklus tekstas, pats užpatentavo išradimą, šabloną, kuriam pagal laikotarpį tereikia pritaikyti kosmetinius atnaujinimus. Sigitas kaip Porsche automobiliai, kurių dizaineriai - genialūs tinginiai. Iš tolo atpažįstamas kėbulas, o atmintin įsigėręs ženkliukas - Parulskio pavardė ant knygos kapoto. Juolab, kad kitas Parulskis (Ernestas) - viso labo Volkswagen projektas su vaikinais iš Štutgarto kuriant VW-Porsche 914, kuris geriausiu atveju nuo 0 iki 100 km/h įsibėgėja per maždaug devynias sekundes. Devynias žemės sekundes.