Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į...

Kaip ir būdinga Remarkui, ši knyga labai malonaus stiliaus. Visi veiksmai, visi dialogai, visi aprašymai sukuria pojūtį, kad tai labai natūralūs ir tikri įvykiai bei veikėjai. Veiksmo nedaug, visas dėmesys sutelktas į pagrindinio veikėjo jausmus. Jis pabėga nuo gestapo ir atsiduria Amerikoje, kuri iš pirmo žvilgsnio panaši į rojų, palyginus su tuo ką jam teko patirti Europoje. Tačiau net ir čia jis negali įveikti savo demonų, savo praeities potyrių, kurie persekioja ir neleidžia nurimti. Nors paskutinėse pastraipose teigiama, kad ši knyga - tai priemonė papasakoti apie Natašą, kuri buvo svarbiausias įvykis pagrindinio veikėjo gyvenime, tačiau aš asmeniškai susidariau tokį pagrindinės minties įspūdį: karas yra žiaurus ne tik dėl milijonų beprasmiškų mirčių, bet dar ir dėl to, kad jį mačiusių galvose palieką neišdildomą siaubą, ir dar žaiuriau yra tai, kad pabėgusiems žmonėms kita šalis niekada netampa tėvyne, o sugrįžusiųjų niekas nelaukia, nes, tiesą sakant, po karo nieko ir nelieka.

Apie Grajausko kūrybą niekad daug pasakyti negaliu. Na, "patinka". O kodėl, pasakyti kaip ir nelabai galiu. Gerai jau...vienas didis pliusas yra tas, kad jis neverkšlena. Ir kaimo negarbina. Taip, suprantu, kad reikėjo atgauti...

Apie Grajausko kūrybą niekad daug pasakyti negaliu. Na, "patinka". O kodėl, pasakyti kaip ir nelabai galiu. Gerai jau...vienas didis pliusas yra tas, kad jis neverkšlena. Ir kaimo negarbina. Taip, suprantu, kad reikėjo atgauti lietuvišką tapatybę, reikėjo ją graibstyti iš kaimo... bet kiek galima? Tai o Grajauskas to ir nebedaro. Puiku.

Ir romanas jo man pasirodė šmaikštus. Sakyčiau nuodugniai jis nupasakojo, kas yra Lietuvis, kitaip - lituanas, ir kaip viskas radosi iš klajojančio falo ir laukiančios vaginos, ir kad tikėjimas lietuviškas yra subtilus reikalas (kaip ir lietuvių kalba).

Trečdalis kygos - trileris. Kurio iki pusės knygos nesupratau. Ir iš vis man čia daug kas nelipo, kol staiga neatėjo nušvitimas ir džiaugsmas dideliausias, kai pagaliau sulipo. Skaitytojams suprantamas orgazmas (na ir kas, kad gal šiek tiek suvaidintas).

Negaliu sau leisti daugiau nieko komentuoti - per daug detalių, kurios gadintų džiaugsmą dar tik besiruošiantiems skaityti šią knygą. O ir šiaip... juk sakiau, kad apie Grajasko kūrybą daug pasakyti negaliu. Patiko.

Kas privertė susidomėti šia knyga, kurios pavadinimas yra Šekspyro citata? Žmonių kalbos apie ją. Šios knygos ir tuo pačiu pagrindinio veikėjo Iteno Holio pabaiga susilaukė dvejopos nuomonės, tad nusprendžiau išsiaiškinti...

Kas privertė susidomėti šia knyga, kurios pavadinimas yra Šekspyro citata? Žmonių kalbos apie ją. Šios knygos ir tuo pačiu pagrindinio veikėjo Iteno Holio pabaiga susilaukė dvejopos nuomonės, tad nusprendžiau išsiaiškinti pati kaip yra iš tikrųjų ir perskaityti šį klasikinį kūrinį. Aš nežadu čia atpasakoti turinio, noriu tik apžvelgti keletą man patikusių, įsiminusių detalių.
Taigi knygą skaityti iti lengva, ji kupina trumpų, kasdieniškų dialogų, aprašymai nevargina ir yra minimalūs. Laikmetis nėra labai griežtai apibrėžtas, nors iš tiesų veiksmas vyksta 1960-aisias, Niu Beitaune. Kas smarkiai užkliuvo, tai kokakola. Ją po darbo dienos pardavėjas vis išgerdavo su Džou. Be abejo dar įstrigo talismanas, Iteno tėvo laikrodis ir Iteno bosas italas Marulas.

Talismanas atrodo toks nekaltas dalykėlis, bet ar tikrai? Šioje knygoje jis ne tik išgelbėjo nuo fiasko, bet ir išgelbėja žmogaus gyvybę. Iteno tėvo laikrodis buvo palygintas su jo draugo širdimi, kuris sustojo, o po kurio laiko Itenui buvo pranešta, kad Denis mirė. O Marulas man bene labiausiai patikęs veikėjas šioje knygoje. Jis atvyko į Ameriką nelegaliai, nors tikrai mylėjo šią šalį, iš jo atėmė viską, ką turėjo, tačiau jis tikėjo gerumu ir sąžiningumu iki to laiko, kol suprato, kad čia tokia vieta, kur būdamas sąžiningu neužsidirbsi ir tapo žiauriu. Tačiau, kai teko palikti šalį dėl nelegalaus atvykimo, jis savo parduotuvę padovanojo savo sąžiningui darbuotojui Itenui, nes jis jam lyg šventasis, vienintelis sąžiningas žmogus. Nors tas sąžiningumas buvo ant labai plonytės ribos.

Ar lengva būti šventuoju? Ar verta? Kas nutinka blogiems žmonėms? Kas valdo pasaulį? Ar pinigai tikrai yra svarbiausi mūsų gyvenime?

Labai rekomenduoju šią knygą perskaityti tiems, kurie nėra tikri dėl savo gyvenimo kelių. "Kad dar vienas žiburys neužgestų"

Prieš įsigydama šią knygą ir įtraukdama į iššūkio sąrašą, interneto platybėse peržvelgiau komentarus. Radau visokių - ir giriančių už nepaparastą vienatvės jausmo atskleidimą, įdomiai perteiktus žmonių...

Prieš įsigydama šią knygą ir įtraukdama į iššūkio sąrašą, interneto platybėse peržvelgiau komentarus. Radau visokių - ir giriančių už nepaparastą vienatvės jausmo atskleidimą, įdomiai perteiktus žmonių pasaulius, jų mąstymą, ir peikiančių (netgi pykstančių!) už pagrindinių veikėjų silpnybes, jų prisitaikymą prie gyvenimo ir vangių pastangų kažką pakeisti.

Tai dviejų atskirų žmonių istorija. Taip, nuo mokyklos laikų jie pažįstami, vienas kitam artimiausi, tačiau visgi atskiri žmonės, kurie tik tam tikrais gyvenimo momentais susiduria, bet tam tikrų kliūčių (jų pačių išgalvotų, jaučiamų) pagalba taip ir netampa kažkuo panašesniu į bendrą vienetą.

Vienatvė slegianti, todėl kartais pagrindiniam veikėjui vis šmėsteli noras jos atsikratyti - "Akimirką Matijai toptelėjo, kad būtų gerai, jeigu bent kas nors lauktų ir jo. Norėjo su kuo nors pasidalinti savo kūno svoriu, tarsi jo galvos turinys staiga būtų pasidaręs per sunkus kojoms". Ne veltui pats veikėjas pavadina savo gyvenimą keliu, kuriuo jis eina "užmerkęs akis ir užkimšęs ausis", nenorėdamas (bijodamas) ištrūkti iš savo pasaulio ir gyventi gyvenimą. O kai visgi trumpam ištrunka, pasidaro baisu ir jis nori grįžti "į savo butą, savo patogią nebūtį".

Iš tikrųjų suprantu, kaip kai kurie skaitytojai galėjo pasipyktinti pagrindinių veikėjų charakteriu, jų noru pasislėpti ir nieko nekeisti. Tačiau pastangos visgi yra, labai mažytės, neryžtingos, kitiems galinčios pasirodyti nereikšmingos. Šioje vietoje norėtųsi nusistebėti, kaip subtiliai autorius moka tai pavaizduoti - bijodamas padaryti pirmą žingsnį santykyje su moterimi, pagrindinis veikėjas, sėdėdamas mašinoje "padėjo delną ant sėdynės vidurio, tarsi mesteldamas virvės galą į jūrą". Daugybė tokių smulkmenėlių sudaro bendrą vaizdą, gyvenimą žmonių, kurie per daug galvoja, kaip pasielgti, per daug bijo, ir neleidžia sau tiesiog mėgautis akimirkomis. Jie paskęsta savo mintyse, savyje ir taip patys užkerta kelią savo laimei. Jų pastangų visgi yra per mažai, bet jie paprasčiausiai nesugeba kitaip.

Galiausiai kūrinyje yra sprendžiama, ar bus įveiktos veikėjus skiriančios "dvi plytų eilės, keli centimetrai tinko ir devyneri metai tylos", ar Matijai užteks drąsos "atsidurti spąstuose, paskęsti ir amžinai pasiklysti"?

Man ši knyga patiko. Ji leidžia pakankamai tiksliai suprasti, įsivaizduoti, kaip jaučiasi veikėjai, dvelkia begaliniu liūdesniu, kartais slegia kaip ir pati veikėjų vienatvė. Kita vertus, atrodo, tai gera pamoka kiekvienam. Nežinau, autorius to norėjo, ar aš tiesiog interpretuoju knygą pagal dabartinę savo būsena, bet ši knyga man - paskatinimas gyvenime būti aktyvesniai, mažiau dvejoti ir galvoti, daugiau jausti, bandyti, klysti, bet neužkirsti kelio galimybei kiekvieną dieną patirtį laimę.

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų,...

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų, tik ką jau bepadarysi, kas buvo-nebepakeisi... Tik gaila, kad kentėt turėjo tie, kurie to nebuvo nusipelnę.

Ta ironija labai kreipdavo Stutthofo vaizdą ir nesuprata tik vieno-kam Sruoga taip viską vaizdavo?!?! Gal jam pačiam buvo lengviau apie tuos metus kalbėt su šypsniu?

T prakeikta lagerio prievarta taip gąsdino, jog naktį gražių sapnų sapnuot neidavo. Teko pagalvoti, ar jiem, lagerio "svečiam" buvo taip smagu ten gulėt. Suvokiau, kad tai baisiausia, ką žmonės galėjo sukurti.

Jei galvojate, ar skaityti šią knygą, ar ne, atsakau-būtinai skaitykite ją, nes tik taip suvoksite baisiausius žmonių nusikaltimus atlikinėtus nekaltiem žmonėm

Knygoje aptariami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Per klinikinius pavyzdžius puikiai atskleidžiamas logoterapijos metodų pritaikymas įvairiose situacijoje ir jų veiksmingumas. Gana paprastai ir...

Knygoje aptariami pagrindiniai logoterapijos ir egzistencinės analizės principai. Per klinikinius pavyzdžius puikiai atskleidžiamas logoterapijos metodų pritaikymas įvairiose situacijoje ir jų veiksmingumas. Gana paprastai ir glaustai aprašoma, kaip suprantama atskirų psichinių sutrikimų kilmė žvelgiant iš egzistencinės perspektyvos, bei palyginama su biologinės ir psichodinaminės krypčių teorijomis. Toks požiūrio į negalavimus kampas vertas dėmesio, nes atskleidžia, kokia didele dalimi žmogus sąmoningai pasirenka ir kontroliuoja savo ligos eigą.

Džiaugiuosi perskaičiusi šią knygą, visgi, besiruošiantiems jos imtis, verta pašonei turėti internetą, nes jeigu nesate psichoterapeutas ar medikas, tikrai susidursite su ne visai aiškiais terminais, kuriuos verta suprasti. Taip pat žinios apie vienų ar kitų psichinių sutrikimų dinamiką, taip pat prasvers siekiant tiksliau įsivaizduoti, kaip logoterapijos metodai padeda tuos sutrikimus įveikti. Rekomenduoju dirbantiems sveikatos sitemoje, ar tiesiog su žmonėmis, bei ieškantiems peno savo apmąstymams apie prasmę gyvenime.

1. Maitintis. 2. Ilsėtis. 3. Protarpiais bastytis. 4. Saugoti ištikimybę. 5. Mylėti vaikus. 6. Dūkti mėnesienoje. 7. Laikyti ausis pastačius. 8. Rūpintis kaulais. 9. Mylėtis. 10. Dažnai staugti. Tai dešimt vilkų gyvenimo...

1. Maitintis. 2. Ilsėtis. 3. Protarpiais bastytis. 4. Saugoti ištikimybę. 5. Mylėti vaikus. 6. Dūkti mėnesienoje. 7. Laikyti ausis pastačius. 8. Rūpintis kaulais. 9. Mylėtis. 10. Dažnai staugti. Tai dešimt vilkų gyvenimo taisyklių. Jei nori harmoningo gyvenimo - vadovaukis jomis.

"Bėgančios su vilkais" - kūrinys apie moterį. Apie moterį kaip kūrinį. Moters pasaulį galime išvysti per pasakų prizmę. Niekada nemaniau, kad pasakoje glūdi tiek daug reikšmių ir simbolių. Niekada nemaniau, kad kiekviena moteris yra arba gali būti Laukinė Moteris.

Knyga reikalaujanti laiko ir susikaupimo. Knyga, kuri įkvepia ir pažadina užmirštus talentus. Skaitydama ją vėl pradėjau tapyti. Tai įdomus, turtingas, žavintis, įtraukiantis, pozityvus ir motyvuojantis kūrinys.

Tai buvo mano pirmoji pažintis su R. Granausko kūryba. Ji nenuvylė. Su didžiausiu malonumu skaičiau noveles parašytas gražia išraiškinga kalba. Lengvi, bet kartu ir kupini giliausios prasmės sakiniai atskleidžia autoriaus...

Tai buvo mano pirmoji pažintis su R. Granausko kūryba. Ji nenuvylė. Su didžiausiu malonumu skaičiau noveles parašytas gražia išraiškinga kalba. Lengvi, bet kartu ir kupini giliausios prasmės sakiniai atskleidžia autoriaus talentą rasti tinkamiausius žodžius nusakyti visą to laikmečio gyvenimo savotiškumą. Lengvu jumoru prisotinti pasakojimai, patraukia skaitytoją. Tik paskutinioji novelė "Trys vienatvės" kitokia. Čia jau bėgantis laikas atneša šaltuką į širdis. Susimąstai...

Knyga rado vietą mano pamėgtų knygų sąraše.

Vienareikšmiškai - puiki.! Lengva, ir ne per saldi, kas gan retokai pasitaiko skaitant šiuolaikinius meilės romanus. Verčia šiek tiek pasukti galvą bei palieka vietos vaizduotei.

Žodyno principu sukurtas romanas - tai meilės...

Vienareikšmiškai - puiki.! Lengva, ir ne per saldi, kas gan retokai pasitaiko skaitant šiuolaikinius meilės romanus. Verčia šiek tiek pasukti galvą bei palieka vietos vaizduotei.

Žodyno principu sukurtas romanas - tai meilės istorija tarsi mažų skiautelių suklijuota abėcėlės, o ne chronologine, tvarka. Iš pradžių tai šiek tiek glumina, vėliau, kaip dėlionėje, rankioji visas dalis, bandai atkurti visą veiksmą savo galvoje, įstatyti trūkstamas detales. Kaip ir visoms dėlionėms, gyvuojančioms ilgesnį laiką, žinoma, trūksta dalių. Tačiau baigus romaną tai tikrai netrukdo.

Net vertimas, tikrai nebūdamas 'superinis', susiskaitė be proto skaniai, o kadangi teko pačiupinėti ir originalą, likau tiesiog sužavėta šiuo autoriaus darbu.

Įdomiausia laukiant vertimo buvo, kaip bus perteiktas pats žodyno principas - nes verčiant pamatinius žodžius visiškai pakistų chronologinė tvarka. Kompromisas gana neblogas, tačiau (!) mintyse sukosi ir geresnių variantų.

Anyway, dedu į mėgstamas ir rekomenduoju perskaityti. Daug laiko neužims, bet mažomis smulkmenomis ir gan netikėtais sprendimais bei specifiniu (kartais net nelabai meiliu) žodynu paskaninsite dieną.

Šią dieną ganėtinai įdomiai praleidau su garsiųjų rašytojų Charlotte ir Emily Bronte jaunėlės sesers Anne knyga, kuri tapo ir pirmuoju iš šių metų iššūkio perskaitytu kūriniu.

Agnesė Grėj- švelni, kantri ir...

Šią dieną ganėtinai įdomiai praleidau su garsiųjų rašytojų Charlotte ir Emily Bronte jaunėlės sesers Anne knyga, kuri tapo ir pirmuoju iš šių metų iššūkio perskaitytu kūriniu.

Agnesė Grėj- švelni, kantri ir pasiaukojanti mergina, gyvenanti kukliai gyvenančioje šeimoje. Trokšdama įgyti daugiau savarankiškumo ir pagelbėti tėvams finansiškai, Agnesė pradeda dirbti guvernante. Šis darbas, kaip netrukus ji pastebės, ne toks ir lengvas, ypač, kai vaikai- be galo išlepinti, o tėvai- amžinai vaikų pusėje. Ir, nors romanas pirmą kartą pasirodė 1847-aisiais, galima nesunkiai pastebėti, kad problemos išlikusios tos pačios iki pat šių dienų. Argi ir dabar tėvai negina savo vaikų, kad ir ką jie būtų padarę, o jei dar kokia auklė neapsikentusi lengvai pliaukšteli per užpakalį ar ranką, tai ji iš karto išvaroma iš darbo, nors patys tėvai ir nevengia pakelti rankos prieš išdykaujantį vaiką. Agnesė greitai susipažįsta su taisyklėmis ir stengiasi jų laikytis, kad ir kaip sudėtinga būtų. Pirmoji pusė knygos ir yra skirta būtent pagr. veikėjos nuotykiams auklėjant turtingųjų vaikus. Todėl laukiantieji meilės istorijos nuo pat pradžių turėtų nusivilti, kadangi meilė į Agnesės širdį pasibeldžia tik antroje kūrinio pusėje, bet net ir tuomet man pasirodė, kad toji meilės istorija tėra antraplanė, kadangi daugiausiai sukoncentruotas dėmesys į kitus veikėjus ir jų istorijas: ypač paneles Mari, kurių guvernantė yra Agnesė, bei jos tėvus. Tik pačioje pabaigoje pagaliau visas dėmesys skiriamas būtent meilei. Ir galvoju, kad tai, jog viskas nebuvo sukoncentruota tik į meilę, man patiko. Romanas skaitėsi iš tiesų visiškai lengvai ir buvo pakankamai įdomu, kad nesinorėtų jo mesti į šalį, siužetas bei personažai kėlė gan skirtingus jausmus: tikrai negalėčiau ilgai tverti su tokiais siaubingais vaikais, tad taip ir norėjosi, kad Agnesė kurį nors vaiką gerai papurtytų ir išeitų iš darbo aukštyn pakelta galva. Todėl visiškas nuolaidumas, tokios mintys, kad būsiu kantri ir vieną dieną tie vaikai pasikeis kartais tikrai atsibosdavo, apskritai, pagr. veikėjos charakteris man ne itin patiko. Knygoje parodoma turtingųjų tuštybė, žemesniųjų menkinimas, grožio idealizavimas, pateikiama nemažai Agnesės pamąstymų įvairiomis temomis, kuriuos skaityti buvo įdomu. Na, kalbant apie pabaigą, tai banalesnės sugalvoti tikriausiai net nebūtų galima, bet kadangi kažko tokio ir tikėjausi, teliko tik akis pavartyti ir užversti paskutinį puslapį.

Tačiau pripažinsiu, kad iš skaitytų atsiliepimų tikėjausi prastesnės knygos, todėl buvau tikrai maloniai nustebinta. Gal, jei būčiau kitos nuotaikos, ir būtų užkliuvęs ramus, su mažai įvykių, sentimentalokas pasakojimas, bet juk niekada nežinome, kas būtų, jei... Man patiko ir tikrai rekomenduočiau.