Nuo gimimo 1876 metais iki paauglystės Džekas Londonas gyveno Ouklendo lūšnynuose.Skurdo persekiojamas,nematydamas šviesesnės ateities Džekas išėjo iš namų ir pripuolamai dirbo įvairiausius darbus.Vergiškomis sąlygomis...

Nuo gimimo 1876 metais iki paauglystės Džekas Londonas gyveno Ouklendo lūšnynuose.Skurdo persekiojamas,nematydamas šviesesnės ateities Džekas išėjo iš namų ir pripuolamai dirbo įvairiausius darbus.Vergiškomis sąlygomis triūsė konservų fabrike,piratavo austrių veisyklose, kasė anglį,Beringo jūroje gaudė ruonius,valkataudamas skersai išilgai išmaišė Ameriką,Galiausiai buvo areštuotas ir prie Niagaros krioklių Niujorko valstijoje patubdytas už grotų.

Paleistas iš kalėjimo Londonas suprato sulauksiąs pasisekimo ne raumenis,bet protą lavindamas.Jis grįžo į Kaliforniją baigti gimnazijos ir paskui mokytis koledže.Laimėjęs laikraščio apsakymų konkursą Londonas nusprendė rašymu prasisknti kelią į šlovę ir susikrauti turtus.Tuo metu šalyje ėmė siausti aukso karštligė.Londonas neištvėrė;1897 metais jis paliko mokyklą ir iškeliavo į Aliaską,į Klondaiką.

Nors aukso nerado ir į Kaliforniją grįžo be cento kišenėje,bet sukauptas turtas buvo vertingesnis nei auksas.Šaltoje Šiaurėje dirbdamas su šunimis ir kovodamas su vilkais jis rado temų ir įkvėpimo kūrybai.Tie gyvūnai Londonui padarė tokį įspūdį,kad tapo dviejų jo populiariausių romanų - "Protėvių šauksmas'' ir "Baltoji iltis'' - herojais.Jis net pasirinko slapyvardį "Vilkas'', o vėliau "Vilko namais'' pavadino savo didžiulį namą Kalifornijoje.Vilko atvaizdas buvo išraižytas ir jo knygŲ Žymekliuose.

Per šešiolika savo kūrybos metų Džekas Londonas parašė nepaprastai daug kūrinių; deviniolika romanų,aštuoniolika apsakymų ir esė rinkinių, taip pat daug kitų knygų.Tačiau visame pasaulyje žinomas milijonierius visą laiką būdavo paskendęs skolose, nes išleisdavo daugiau nei uždirbdavo.

Sulaukus keturiasdešimt iš Džeko Londono liko tik ankstesnio gyvo, energingo vyro šešėlis.Jį pakirto keletas ligų, išsunkusių jo jėgas ir galiausiai pražudžiusių.Bet prieš tai jis spėjo sukurti knygas, kuriuose apstu veiksmo ir nuotykių.Tos knygos žavėjo ir tebežavi ištisas skaititojų kartas.

Baltoji Iltis pusiau vilkas, pusiau šuo.Jo kraujuje ir vieno, ir kito jėga bei drąsa. Tik gimęs ir šiek tiek ūgtelėjęs, jauniklis susiduria su žmonių ir žvėrių priešišku pasauliu. Įgimti instinktai ir žiaurios pamokos išmoko jį medžioti... kautis... nugalėti.

Visa kita nesvarbu.

Negeri žmonės skriaudžia jį ir išnaudoja, kol vienas vyriškis padeda šiam tauriam gyvūnui atskleisti savo nuostabią savybę - ištikimymibę.

Tik tuomet Baltoji Iltis gali drąsiai sutikti patį pavojingiausią iššukį.

pusiau vilkas, pusiau šuo.Jo kraujuje ir vieno, ir kito jėga bei drąsa. Tik gimęs ir šiek tiek ūgtelėjęs, jauniklis susiduria su žmonių ir žvėrių priešišku pasauliu. Įgimti instinktai ir žiaurios pamokos išmoko jį medžioti... kautis... nugalėti.

Visa kita nesvarbu.

Negeri žmonės skriaudžia jį ir išnaudoja, kol vienas vyriškis padeda šiam tauriam gyvūnui atskleisti savo nuostabią savybę - ištikimymibę.

Tik tuomet Baltoji Iltis gali drąsiai sutikti patį pavojingiausią iššukį.

Savižudybė... Kodėl daugelis iš mūsų gyvenimą baigia savižudybe? Į šį klausimą turbūt niekas negalėtų atsakyti. Juk tiek daug žmonių nušoka nuo balkono, pasikoria tvarte, persipjauna venas. Kodėl? Dėl nalaimingos...

Savižudybė... Kodėl daugelis iš mūsų gyvenimą baigia savižudybe? Į šį klausimą turbūt niekas negalėtų atsakyti. Juk tiek daug žmonių nušoka nuo balkono, pasikoria tvarte, persipjauna venas. Kodėl? Dėl nalaimingos meilės? Skolų? O gal gyventi atsibodo?

Taip galvojo ir Deivė Tauraitė, o pati savo gyvenimą baigė ant traukinio bėgių. Kodėl? Manau, jog jos meilė Valiui buvo nesėkminga. Deivei penkiolika. Ji gera plaukikė, poetė ir labai graži. Mama su Deive gyvena vienos, be tėvo. Mamelė dainuoja aklųjų chore ir suranda savo svajonių princą - neprimatantį Pranuką. Paauglė suranda benamį šuniuką, priglaudžia, pavadina Džodžeriu. Pačiai mergaitei nesiseka meilėje. Kabinėjasi Dvyliktokas Žilvinas Bauba, o princo nepavyksta surasti. Bet štai ateina lapkričio 25 diena, kai ji susipažįsta su savo meile - Valentinu, kol... sužino, kad Valentinas jos niekada nemylėjo, ja naudojosi siekdamas pritapti prie kitų, nes buvo ne tos orientacijos. Kovo 13 dieną Deivė mirė. Nusižudė.

Labai gera mergaitė buvo Deivutė. O gal ne? Gal ji dar rašytojo Vytauto Račicko širdyje gyvena? Gal skaitytojų širdyje gyvuoja? Manoj Širdy ji dar gyva ir laiminga.

Vienas iš gražiausių Deivės eilėraščių.

Einu mišku. Sustoju ir dairaus.

Tarp krūmų lyg ugnelė švyti.

Bet kas ją prižiūrės, kas saugos ją,

Jeigu aplink tik niūrios pelkės plyti?

Gal medžiai milžinai sargai?

O gal baltuolės plukės?

Ir skubinuos ugnelės link

Aš džiaugsmo kupina, suplukus.

Bet kas gi čia? Tai ne ugnis -

Krūmelis tarsi laužas švyti

Ir norisi visiems suukt:

-Žiūrėkit, žalčialunkis žydi!

O tai paskutinis Deivės eilėraštis. Parašius šį eilėraštį ji nusižudė.

Prašau, nekaltinkit manęs

Ir nieko nieko nesakykit

Dėl to, kad neišmokau aš

Kažkam ir dėl kažko patikti.

Nepykit ant manęs, kad aš nemoku

Lankstytis prieš kitus.

Geriau atsiimu paskirtus man

Dygius, skaudžius žodžius.

Nepykit ant manęs, kad įšeinu

Ir palieku visus

Juk man tikrai už jus geriau -

Lietaus lašai, niūrus dangus.

Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo...

Vynas yra... vyno nėra... meilė yra... meilė. Ne, tai nėra romanas apie nusaldintą meilę. Tai knyga apie meilę miestui, apie stiprią meilę moteriai. Apie jausmus tam, ko jaunas bohemiškas elgeta niekada nė negalėjo turėti.
Be galo dievinu knygas, tačiau tikėsite ar ne - nemėgstu poezijos; tikriausiai todėl buvo labai sunku įsiskaityti į šį romaną, kuris man pasirodė (iš pradžių) kiek per daug poetiškas. Nepaisant to, vėliau įtraukė tarsi sukūrys ir knygą įveikiau per porą prisėdimų. Pirmuosius gerus penkiasdešimt puslapių skaičiau pusbalsiu. Nenorėjau numesti knygos nesuteikusi jai dar vieno šanso, nes tekstas tikrai labai gražus ir lengvas...
Nė nenumanau ar tai sutapimas ar ne, tačiau knygą pradėjau skaityti kelios dienos prieš sausio 13-ąją, nors dar tada nežinojau, kad ši diena yra dešimtosios Jurgio Kunčino mirties metinės... toks sutapimas, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo... viskas susiję - meilė, mirtis, euforija, varnalėšų ir vyno naktis, Bekešo kalnas, valkatos, bohemikai...
Vietomis skaitant darėsi graudu, kitais kartais negalėjau nustoti šypsotis, matyt, kadangi esu sarkazmo šalininkė. Pasakotojas toks stiprus ir turi puikių istorijų, jog jos įtikina ir nebekelia jokių abejonių. Poetiškai. Bet tą jau minėjau, ar ne? Švelniai, tačiau su klaikiu ironijos prieskoniu ir nuojauta, kad viskas gerai tikrai nesibaigs.
Jeigu perskaičius šį romaną nepatikima meile, tai bent jau įsimylimas Vilnius. Atšilus orams tikrai keliausiu su vyno buteliu ant Bekešo kalno... pamąstyti, pasėdėti romantiškai, gal net pasivolioti varnalėšose...
Knygą ėmiau iš bibliotekos, tačiau planuoju įsigyti, nes norėčiau turėti savo lentynoje. Stipru.

Vieną dieną draugė atnešė man šią knygą , sakė,kad būtinai turiu ją perskaityti. Na, kai perskaičiau knygos anotaciją, man nelabai patiko pokario metas, politika ir pan. Bet kai pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukti....

Vieną dieną draugė atnešė man šią knygą , sakė,kad būtinai turiu ją perskaityti. Na, kai perskaičiau knygos anotaciją, man nelabai patiko pokario metas, politika ir pan. Bet kai pradėjau skaityt, negalėjau atsitraukti. Pasirodo knyga labai įdomi ir turtinga. Tai viena iš tų knygų, kurias prisimeni visą gyvenimą. Estijos kaimas, pokario metas, kumunizmas ir šalia dviejų kartų moterų istorija. Alydė ir Zara, jos visiškai skirtingos, bet jas jungia, jų abiejų baisūs išgyvenimai.

Ramiai gyvenančios Alydės kasdienybę sugriauna netikėta viešnia, rusė, prairusiom kojinėm, vakarietiška suknele, baikščiai reaguojanti į bet kokį garsą. Įtari Alydė nusprendžia padėti merginai. Ir ilgainiui jos sugeba suprasti vieną kitą, ir atrasti, kad jas jungia kai kas daugiau negu patirtos nuodemės bei prievarta.

Šioje knygoje rasite visko - meilę, pavydą, smurtą, neapykantą, prievartą ir daug kitų emocijų.

P. Coelho knygą Alchemikas parašė 1987 metais, o Lietuvoje ji pirmą kartą pasirodė 1997. Vos pasirodžius garsiajam kūriniui jis užkariavo pasaulį. Tad kodėl šią legendinę knygą aš į rankas paėmiau tik šiais 2013...

P. Coelho knygą Alchemikas parašė 1987 metais, o Lietuvoje ji pirmą kartą pasirodė 1997. Vos pasirodžius garsiajam kūriniui jis užkariavo pasaulį. Tad kodėl šią legendinę knygą aš į rankas paėmiau tik šiais 2013 metais? Priežastis paprasta- visada gana kritiškai žvelgiau į rašytojus, kurie leidžia knygas dažnai ir daug. Tačiau vedina smalsumo ir noro susidaryti asmeninę nuomonę ar tiesiog paskaityti "dėl bendro išprūsimo" (kaip dabar dažnai sakoma) paėmiau šią knygą į rankas.

Vos pradėjus versti puslapius, mano išankstiniam, pakankamai neigiamam, nusistatymui buvo lemta žlugti. Beveik neatsitraukdama kūrinį perskaičiau per pusdienį. Tikrai nesitikėjau kažin ko stebuklingo, tačiau gavau nesumeluotą įkvėpimą, entuziasmą ir skaitymo malonumą iš didžiosios raidės. Nors pati istorina gana paprasta: jaunuolis susapnavęs pranašingą sapną leidžiasi ieškoti lobio. Savo kelyje jis sutinka įvairių išminčių, išmoksta girdėti gamtos balsą, siekti savo svajonių ir pažinti meilę. Ši kelionė jaunuoliui skleidžiasi tarsi pumpuras link atsakymo: kaip reikia gyventi? Labai įdomu pasirodė tai, kad jaunuolio vardas lieka nežinomas iki knygos epilogo. Matyt, autorius nusprendė nuasmeninti savo veikėją iki tol kol jis išties bus vertas asmenybės- vardo ir tai atsitinka tada, kai jis pagaliau randa išsvajotajį lobį.

Ši knyga yra kelionė, meditacija, įkvėpimo šaltinis. Taip pat tai ideali dovana žmogui, kuriam reikia pareflektuoti savo gyvenimą. Kita mano užduotis yra perskaityti daugiau P.Coelho knygų, manau, tik tada galėsiu susidarytą svarią nuomonę apie šitą rašytoją, bet knyga alchemikas su lyg paskutiniu puslapiu atsidūrė mano rekomenduotinų knygų sąraše.

Supratau, kad daugiausia valios ir pasiryžimo prireiks nepatingėti ir parašyti kiekvienai knygai komentarą, nes tikrai mieliau apie jas padiskutuoju nei rašau. Pirmoji "Knygų iššūkio" knyga tapo F. Dostojevskio "Pažemintieji...

Supratau, kad daugiausia valios ir pasiryžimo prireiks nepatingėti ir parašyti kiekvienai knygai komentarą, nes tikrai mieliau apie jas padiskutuoju nei rašau. Pirmoji "Knygų iššūkio" knyga tapo F. Dostojevskio "Pažemintieji ir nuskriaustieji". Mėgstu rusų klasiką, nors ir gan sunkiai paimu ją į rankas, tačiau kai tai nutinka - vienas malonumas. Ir ši knyga neveltui papildė iššūkio sąrašą, nes dūlėjo lentynoje nuo tada, kai išmainiau kažkokį viduramžių filosofijos vadovėlį. Tačiau ne apie tai. Patinka man F. Dostojevskis. Rasdavau jo knygose kažką būdama keturiolikos, randu ir dabar. Net knygos pradžioje aprašytas Peterburgas priminė tai, ką buvau atradusi knygoje "Nusikaltimas ir bausmė" - melancholiją, tokią skurdžią, pilką, murziną ir niūrią. Pirmi puslapiai priminė, kad F. Dostojevskio kūryba tikrai nėra ta, kurioje reikėtų ieškoti pozityvumo, o kartais tikrai nuteikia net slogiai nuotaikai. Šioje knygoje paliestos didžiosios žmogaus gyvenimo moralinės temos - meilė, sąžinė, išdidumas, tėvų/vaikų santykiai. Gyvenimas tarsi daugybė kelių ir nežinia kokį žada tau tavasis likimas. Aprašytosios mergaitės Nelės likimas tik įrodo, kad kiekvienas turi savo neišvengiamą naštą, kurią reikia nuolankiai priimti. Tačiau skaitant visgi nepaliko įspūdis, kad ši knyga yra gerokai nutolusi nuo šiuolaikinio gyvenimo (ar tiesiog gyvenimo, apskritai) ir daugeliu atveju veikėjų išdidumas, tarpusavio santykių sureikšminimas, kančios išaukštinimas rodės gerokai perdėti ir beprasmiški.

knyga apie dvynukes Živilę ir Dieną. Taip taip, toks buvo antrosios sesutės vardas. Taip jau nutiko, kad mokykloje jos tapo naujokėmis. Netrukus Živilė ir Diena susirado puikų draugą Mykolą. Jo senelis - šaunus...

knyga apie dvynukes Živilę ir Dieną. Taip taip, toks buvo antrosios sesutės vardas. Taip jau nutiko, kad mokykloje jos tapo naujokėmis. Netrukus Živilė ir Diena susirado puikų draugą Mykolą. Jo senelis - šaunus miškininkas. Mykolas taip pat labai domėjosi miškais. Dienai labai patiko Mykolas, o Živilei - ne, todėl dažnai kildavo pykčiai tarp Živilės ir Mykolo. Pasak Dienos, tai viskas dėl pavydo, kuris apimdavo Živilę. Na, ir kaip Jūs manote, kaip viskas toliau klostėsi?

kartą Živilė tiesiog suabejojo Mykolo sugebėjimais ir atsitiko taip, kad... Mykolas pasisiūle surengti iškylą į mišką ir įrodyti savo sugebėjimus. Miške vaikams nelabai pasisekė, tai yra iš viso nepasisekė. Jiems beeinant mišku, Mykolas staiga įkišo ranką į kišenę ir... nustėro. Kišenė tuščia!!! Nebuvo nei kompaso, nei mobilaus... Argi Jums nesmalsu, kas nutiko Mykolui, Živilei ir Dienai? Jei taip, tai pasiimkite Vilės Vėl knygą "Kaip mes išgarsėjome" ir paskaitykite. Jūsų laukia daug netikėtumų. SĖKMĖS!

dalyvauja Metų knygos - 2012 rinkimuose.

Tai moterims skirta knyga, kurios mėgsta meilės istorijas kupinas neįtikėtinų nuotykių ir juokingų situacijų, kaip mes moterys elgiamės šalia vyrų. Džouns turi mylimąjį Marką Darsį, kuris yra Džouns svajonių princas....

Tai moterims skirta knyga, kurios mėgsta meilės istorijas kupinas neįtikėtinų nuotykių ir juokingų situacijų, kaip mes moterys elgiamės šalia vyrų. Džouns turi mylimąjį Marką Darsį, kuris yra Džouns svajonių princas. Tai vyras, kuris atitinka visus jos reikalavimus. Pagrindinė veikėja apsvaiginta beprotiškų Šezės ir Džudės patarimų gyvena keistame pasaulyje. Jos draugą stengiasi nuvilioti liekna, celiulito neturinti Rebeka, kuri kviečia juos abu dalyvauti įvairiuose renginiuose, kad tuo tarpu Rebeka galėtų daugiau laiko praleisti su Marku. Rebekai kuo puikiausiai pavyksta išskirti Bridžita su Marku ir juos supykdinti. Praėjus beveik trims mėnesiams jie vėl susitinka ir pradeda bendrauti, jų santykiai ne tokie kaip anksčiau, bet Markas stengiasi padėti Bridžitai, kuri atostogų metu patenka į kalėjimą. Bridžita už tokią didelę pagalbą dėkinga Markui ir nori su juo bendrauti. Visus šiuos mėnesius Bridžitos jausmai Markui niekur nedingo, o tik dar labiau sustiprėjo. Sužinojusi, kad Markas su Rebeka daugiau nebendrauja nusprendė susigrąžinti žmogų, kurį iš tikrųjų myli. Po netikėto grasinimo Bridžitai Markas pasiūlo jai apsigyventi pas jį. vieną vakarą Bridžita pagaliau išdrįso pasakyti apie savo jausmus Markui, jis taip pat nebuvo abejingas visą šį laiką jai. Tai istorija, kuri leidžia suprasti, jog savo tikslo reikia siekti, jeigu nori įgyvendinti savo troškimus.

Niekada nebuvau detektyvų mėgėja, bet ši knyga pakeitė mano požiūrį. Veiksmas įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, kas man būna labai retai.

Šią knygą skaičiau visur: namie, autobuse važiuojant į darbą ir grįžtant,...

Niekada nebuvau detektyvų mėgėja, bet ši knyga pakeitė mano požiūrį. Veiksmas įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, kas man būna labai retai.

Šią knygą skaičiau visur: namie, autobuse važiuojant į darbą ir grįžtant, darbe...:) Ir perskaičiau vos per kelias dienas.

Knyga yra apię jauną amišų merginą Keitę, kuri yra kaltinama dėl savo naujagimio žmogžudystės. Ją ginti imasi giminaitė, advokatė Elė, kuri yra tikras ryklys savo darbe. Teismo sprendimu Elei tenka apsigyventi paprastųjų fermoje, kad galėtų visą laiką prižiūrėti Keitė, tokios buvo užstato sąlygos. Gyvenimas su amišais nelengvas išbandymas Elei. Fermoje nėra elektros, įvairių buitinių prietaisų, be kurių dabar mums atrodo neįmanoma išgyventi. Amišai yra gilaus tikėjimo žmonės, kurie gyvena su pareigos jausmu, mokantys atleisti ir gerbti vienas kitą.

Parengti jos gynybą pasirodo labai sunku, nes mergina iš pradžių nenori pripažinti net to fakto, kad pagimdė kūdikį, nors visi medicininiai tyrimai rodo visai kitką. Elei tenka nueiti nelengvą kelią pelnant Keitės pasitikėjimą ir sužinant kas iš tikrųjų įvyko tą naktį kai Keitė pagimdė.

Gilių jausmų persmelktas kūrinys verčia kiekvieną susimastyti apie savo gyvenimo kelią ir iš naujo susistatyti savo prioritetus.

Perskaičiau ir... nesupratau kas įvyko. Patiko? NE. Tačiau negaliu sakyti, kad likau abejinga.

Pliusai: išlaikyta įrampa, kuri neleido mesti knygos į šoną, nors mano viduje viskas tiesiog rėkte rėkė, kad tai didžiausia...

Perskaičiau ir... nesupratau kas įvyko. Patiko? NE. Tačiau negaliu sakyti, kad likau abejinga.

Pliusai: išlaikyta įrampa, kuri neleido mesti knygos į šoną, nors mano viduje viskas tiesiog rėkte rėkė, kad tai didžiausia nesąmonė, kokią man tik teko skaityti. Tačiau vis versti puslapį po puslapio skatino tas moteriškas smalsumas: "o kas toliau?", "o kiek toli gali nueiti šis kerštaujantis baltaodis, turintis aštuntadalį juodaodžio kraujo žmogus?". O pasirodo, kad nueiti jis gali toli... labai toli. Tiek toli, kiek leido jo liguista psichopato fantazija, pažadinta keršto jausmo, netekus jaunesniojo brolio.

Minusai: pornografija su visiškai banaliais dialogais ir naiviais merginų paaikčiojimais: "glamonėkite mane", "Ak, Jūs toks žavus", "mes susituoksime" ir pan.

Pačios knygos sukūrimo aplinkybės yra kiek netradicinės. Knyga sukurta per rekordiškai trumpą laiką - 10 dienų (matyt, toks ir rezultatas) tam, kad laimėti lažybas. Na, lažybas laimėti tai laimėjo, bet ar verta buvo išleisti šią knygą? Tuo labiau, kad vėliau ji Prancūzijoje buvo uždrausta, o autoriui teko sumokėti 100 000 frankų.