Pagrindinė veikėja jauna mergina Pope kuri džiaugiasi artėjančia vasara ir netikėtai sužina, kad jei liko gyventi visai nedaug, net nebesulauks rudens. Ir kaip paaiškėja jos vienintelė viltis isgyventi tai jos draugas...

Pagrindinė veikėja jauna mergina Pope kuri džiaugiasi artėjančia vasara ir netikėtai sužina, kad jei liko gyventi visai nedaug, net nebesulauks rudens. Ir kaip paaiškėja jos vienintelė viltis isgyventi tai jos draugas Džeimsas, kuri jį begalo įsimylejusi ir kaip bebutu keista jis yra vampyras. Siužetas iš pirmo žvilgnio atrodo įdomus paauglių dievinancių knygas apie vampyrus tarpe, bet perskaičius supratau kad tai viena iš prastesnių mano skaitytų knygų. Pirmiausia tai kad Popės kaip pagrindinės veikėjos charakteris gan silpnas ir apskritai nekelia didelio susižavėjimo. Mergina užgožia jos mylimasis vampyras, o jos brolis kuris yra antraeilis veikėjas šioje knygoje ir tai pasižymi stipresniu charakteriu ir yra daugiau atskleista jo budo bruožų nei Popes. Dar man nepatiko kad visas siužetas viena ištysa linija be jokios didesnės intrigos ar kvapą gniaužiančių emocijų ir viskas gan nuspejama. Knygos negelbėja ir tai, kad ją lengva skaityt, nes to priežastis nėra lengvas autorės stilius ar kvapą gniaužiantis siužetas. Čia kaltint reiktų popieriaus netaupymą: storiausi lapai, didžiausias šriftas, o nieko nepasakyta.Todėl šią knygą vertinu pagal savo penkiabale sistema tik 2 :-(

Knyga, verta dar vieno - gal ir n-tojo - perskaitymo, arba bent jau nuėjimo į teatrą. Nors verčiant vis kitą knygos puslapį taip ir įsivaizdavau, kaip tuos puslapius galėtų versti režisūrą studijuojantis studentas, tačiau...

Knyga, verta dar vieno - gal ir n-tojo - perskaitymo, arba bent jau nuėjimo į teatrą. Nors verčiant vis kitą knygos puslapį taip ir įsivaizdavau, kaip tuos puslapius galėtų versti režisūrą studijuojantis studentas, tačiau su jos turiniu galėtų susipažinti ir kiekvienas, kuriam yra įdomus teatras ir su jo scena šiandien vykstantys dalykai. Knyga rašyta vokiečio ir prieš gerą dešimtį metų, tačiau jau paminėtas E. Nekrošiaus Hamletas (galbūt dabar rašydamas Lehmann'as įtrauktų ir kitus Lietuvos režisierius). Lietuvos teatras neatsilieka nuo Vakarų Europos - ar net visos kultūros - teatro. Veikiau atsilieka žiūrovas. Jis neįvertina, nes nesupranta, o nesupranta, nes menkai domisi tuo, kas vyksta ne Lietuvoj. Jei muzikos, literatūros atveju Lietuvos žmonės dar susipažįsta (iš daromų įrašų, vertimų) su viso likusio pasaulio tendencijomis, tai teatro atžvilgiu šis susipažinimas yra skurdus. Užsienio teatras retai atvažiuoja į Lietuvą, o lietuviai dar nelinkę dėl teatro važiuoti į užsienį. Taigi gal kiek ir griežtoka sakyti, tačiau Lietuvos žiūrovo žvilgsnis išlieka nekintantis jau gal daugiau nei Lietuvai metų po paskutinio karto atkuriant Nepriklausomybę. O jei pamato kokį nors užsienio režisieriaus darbą, tai ima šaukti, kad tai nesuprantama, o jei mano, kad suprato, tai nebent iš pasenusios interpretacijos, tai ir klaidingai, ir iš ignorancijos puola. Todėl manau, kad ši knyga galėtų padėt bent nors jau jaunesniam teatro žiūrovui pakeisti savo požiūrį į šiandieninį postdraminį teatrą ar suprasti, kodėl režisierius pasirinko būtent tokiu būdu pastatyti spektaklį.

Iš kitos pusės šioje knygoje yra išdėstyta, kaip keičiasi požiūris į veikalą, tekstą, erdvę, laiką, medijas ne tik teatro mene, bet ir kitose meno rūšyse. Tai sudėtingas veikalas, kuris reikalauja ir daugiau mažiau išsilavinusio skaitytojo, kuris būtų susipažinęs ne tik su šiandieniniu teatru, bet ir su literatūros, kultūros teorijomis. Todėl nereikėtų iš anksto numesti knygos dėl jos sudėtingo perskaitymo, o verčiau pačiam skaitytojui pasidomėti "sudėtingais" žodžiais.

Jeigu paklaustumėt kas šiuo metu yra mano mėgstamiausia rašytoja, susimąstyčiau, nes man patinka ir J.K.Rowling, ir Stephanie Meyer, ir Suzanne Collins, bet jos parašė tik vieną gerą knygų seriją. Sandra Brown neabejotinai...

Jeigu paklaustumėt kas šiuo metu yra mano mėgstamiausia rašytoja, susimąstyčiau, nes man patinka ir J.K.Rowling, ir Stephanie Meyer, ir Suzanne Collins, bet jos parašė tik vieną gerą knygų seriją. Sandra Brown neabejotinai būtų mano sąrašo viršuje, nes visos jos knygos įtraukia nuo pirmo puslapio. "Liudytoja"- knyga, kuri patiks ir detektyvų, ir romantinių knygų gerbėjams. Šioje knygoje susipina daug siužetinių linijų: senosios meilės tarp Dodžo ir Karolinos pabudimas, nesveikas Oreno troškimas nužudyti Berę ir jai atkeršyti, Skijaus ir Berės romanas, tikrojo tėvo atsiradimas Berės gyvenime ir t.t... Manau, nenusivils nei vienas paėmęs į rankas šią knygą!

Tai pirmoji Danutės Tumonytės-Mažeikienės knyga. Nuoširdus eiliavimas. Eilėraščiuose sudėtas gamtos grožis Taip lengva skaityti, visi suprantami ir artimi. Gal dar ir todėl,kad asmeniškai pažystu šią nuostabę...

Tai pirmoji Danutės Tumonytės-Mažeikienės knyga. Nuoširdus eiliavimas. Eilėraščiuose sudėtas gamtos grožis Taip lengva skaityti, visi suprantami ir artimi. Gal dar ir todėl,kad asmeniškai pažystu šią nuostabę poetę.Rekomenduoju šią knygą paskaityti net ir tiems kas eilių neskaito.Knygos viršelio google.lt nerasta, todėl uždedu poetės nuotrauką.

"Marlis ir aš", tai knyga,kurioje rašoma apie patį ištikimiausią draugą- Marlį. Nors Marlis buvo labai išdykęs, viską draskė, kramtė, buvo sunkiai suvaldomas, bet vistiek Džonas jį labai mylėjo. Po kelių mėnesių...

"Marlis ir aš", tai knyga,kurioje rašoma apie patį ištikimiausią draugą- Marlį. Nors Marlis buvo labai išdykęs, viską draskė, kramtė, buvo sunkiai suvaldomas, bet vistiek Džonas jį labai mylėjo. Po kelių mėnesių Džonas susipažino su Džene, Dženei nelabai patiko Marlis, nes jis viską griovė, kramtė merginos grandinėles,žiedus,drabužius. Kiek vėliau jie susilaukė pirmojo vaiko - Patriko. Patrikas buvo pirmasis vaikas, kuris kaip ir Džonas mylėjo Marlį iš visos širdies. Marlio nebuvo įmanoma nuvesti į dresiravimo mokyklą. Jis nesilaikė taisyklių ir teko jį išmesti. Dženė,praradusi viltį, apšaukė Džoną ir pratarė : "Kol kažkur nepaliksi šuns, gali namo negrįžti."

Džonas labai nusivylė pamatęs tokią Dženės nuotaiką. Marlį paliko pas draugą. Grįžęs namo, Dženė jo atsiprašė, pasakė esanti per daug pasikarščiavusi.Gali parsivesti Marlį namo.

Po kiek laiko gimė dar 2 vaikai - Elzė ir Matas. Jie irgi mylėjo šunį.

Po kelių savaičių Marlis jau buvo senas, silpo. Džonas jį nuvežė pas daktarus, jie pasakė, kad jam blogai, susikusios žarnyno žarnos. Kitą dieną Marlis mirė. Visi labai ilgėjosi Marlio, palaidojo jį po medžiu. Nors Marlis buvo pats blogiausias pasaulyje šuo, bet jis buvo GERIAUSIAS VISŲ ŠEIMOS NARIŲ DRAUGAS.

"Laimingasis Princas ir kitos pasakos", tai knyga, kurioje rašoma, kad jei tu pasiaukosi dėl kitų, tau tai gali irgi atsitikti. Laimingasis Princas atidavė savo akis kregždutei, kuri buvo sušalusi iš šalčio, visus turtus...

"Laimingasis Princas ir kitos pasakos", tai knyga, kurioje rašoma, kad jei tu pasiaukosi dėl kitų, tau tai gali irgi atsitikti. Laimingasis Princas atidavė savo akis kregždutei, kuri buvo sušalusi iš šalčio, visus turtus išdalijo vargšams, kurie per Kalėdas tiesiog stovėjo prie gatvės ir prašė išmaldos. O brangiausiąjį Deimantą, atidavė sunkiai sergančiai mergytei, kuri ligos kamuojama, stengėsi neprarasti vilties. Ji tikėjo, kad stebuklai pildosi, todėl kiekvieną dieną tikėjo, kad pasveiks. Deja, taip nenutiko net ir tada , kai Laimingasis Princas atidavė Deimantą. Mergaitė po kelių dienų visiškai nusilpo, bet viltis, tikėjima stebuklais, vieną dieną pasiteisino ir pagijo. Kai Laimingasis Princas atidavė viską, ką turėjo, liko be nieko. Po kelių dienų Princas sušalo ir numirė. Bet giliai širdyje visada galvojo: "Aš išgelbėjau mergaitė, vargšus. Nesvarbu , kad aš likau be nieko, bet juk ne turtai svarbiausia.Aš savimi labai didžiuojuosi." Taip Princas kartojo visą savo gyvenimą.

Keistai nuteikianti knyga. Jau norisi padėti ir nebeskaityti,bet norisi sužinoti kuo visa tai baigsis. Vaikų namuose augusi nei kuo nepasitikinti,niekur nepritampanti paauglė.Dar mažą priėmusi moteris dėjo visas...

Keistai nuteikianti knyga. Jau norisi padėti ir nebeskaityti,bet norisi sužinoti kuo visa tai baigsis. Vaikų namuose augusi nei kuo nepasitikinti,niekur nepritampanti paauglė.Dar mažą priėmusi moteris dėjo visas pastangas,išmokė suprasti gėlias. Rodosi jau galėtų ji atsiverti pasitikėti,dėja... Pridaro daug klaidų,bėga nuo ją mylinčių žmonių ir juos skaudina.Tiek nepasitiki savimi,kad palieka ir dukrą. Tik meilė gėlėm jų kalba po truputį padės ištaisyti klaidas.

"Gyvenimą reikia liesti, o ne smaugti. Kartais turi atsipalaiduoti, o kitais kartais judėti į priekį su juo. Tai kaip valtis. Laikyk variklį įjungęs, kad galėtum vairuoti srovėj (p. 118)" - bene svarbiausia R. Bredbury...

"Gyvenimą reikia liesti, o ne smaugti. Kartais turi atsipalaiduoti, o kitais kartais judėti į priekį su juo. Tai kaip valtis. Laikyk variklį įjungęs, kad galėtum vairuoti srovėj (p. 118)" - bene svarbiausia R. Bredbury kūrinio mintis. Kitais žodžiais tariant reikia tiesiog gyventi, sutikti gyvenimo iššūkius ir nesistengti keisti nusistovėjusios tarkos.

Knygoje pasakojama apie paauglių, dar beveik vaikų, nuotykių bei svajonių kupiną gyvenimą. Keletas berniukų nusprendžia niekad nesenti ir paskelbia karą senukams, manydami tokiu būdu išvengti senatvės. Komiškos vaikų išdaigos apkartina ne vieno senolio gyvenimą. Tačiau to dar negana, vieną vakarą vaikams šauna galvon, jog norint sustabdyti laiką būtina sugadinti miesto laikrodį. Tik sugadinus laikrodį, deja niekas nepasikeičia. Vasara eina pabaigon. Nori nenori tenka su ja atsisveikinti ir vaikams, ir senoliams.

Patiko išryškinta jauno - seno priešprieša. Savotiškas gyvenimo ratas - seni miršta, netenka fiziologinių galių, kiti - jaunuoliai auga, bręsta, atranda meilę, erekciją ir kitus dalykus.

Knygą iš dešimties balų vertinčiau septynetu, nes iš kūrinio tikėjausi daugiau. Rekomenduočiau ne tik jaunimui, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms. Beje, R. Bradbury "Sudie, vasara" savo idėjomis labai artima Dž. Selinderžio kūriniui "Rugiuose prie bedugnės".

Po turtingo rančios savininko mirties pagal tastamentą ūkį paveldi trys jo dukros iš skirtingų santuokų.Skirtingo būdo seserys-Vila,Tesė ir Lilė-suartėja. Nuostabių laukų ir kalnų apylinkėse,ima siautėti žūdikas...

Po turtingo rančios savininko mirties pagal tastamentą ūkį paveldi trys jo dukros iš skirtingų santuokų.Skirtingo būdo seserys-Vila,Tesė ir Lilė-suartėja. Nuostabių laukų ir kalnų apylinkėse,ima siautėti žūdikas manjakas. tai Lilės vyras nuo kurio ji pabėgo. Seserys turi palaikymą iš kitų rančų jaunuolių. jų rupinimasis perauga į meilės romanus. Tačiau knyga lyg be pabaigos,norisi versti lapą ir dar rasti ką skaityti. Man labiau patinka kai taškai ant i sudėlioti. Manjakas šlaistosi po langais ir net neaišku,kaip jį sugavo ar išviso sugavo?

KITI. Įvardis, kuris nutolina žmones. Asmeniškumo jame visiškai nėra. Žodis du kartus pavartotas pavadinime, kelia šiokį tokį šiurpą ir tarsi noriu jį išversti: svetimi, nepažįstami balsai, nematyti ir klaidūs kambariai....

KITI. Įvardis, kuris nutolina žmones. Asmeniškumo jame visiškai nėra. Žodis du kartus pavartotas pavadinime, kelia šiokį tokį šiurpą ir tarsi noriu jį išversti: svetimi, nepažįstami balsai, nematyti ir klaidūs kambariai. Pirmieji žodžiai ant viršelio ir jau gana nejauki nuotaika.

Kūrinio pradžia taip pat nenudžiugina. Pasakojama apie mamos netekusį berniuką Džoelį, kuris ruošiasi keliauti gyventi pas tėtį. Nors nusimato kelionė, o kelionių istorijos paprastai smagios, ši kažkodėl nenuteikia džiugiems nuotykiams. Ir vėl mano spėjimai pasitvirtina. Berniukas sunkiai randa tėvo namus. Juose tęsiasi ta pati paslaptinga ir keista nuotaika. Keistas namas, keisti žmonės, keistos apeigos, keistos kaimynės sesės dvynės. Ir išties vis daugėja tų kitų, neatpažintų. Tačiau berniukas drąsiai tyrinėja naująjį pasaulį, išmintingai susidraugauja su aplinka ir tie keistuoliai pamažu jo taip nebestebina. Berniukas auga ir pamažu atranda savo vietą pasaulyje.

Tai moderniosios gotikos kūrinys. Dėl to jį su malonumu skaitys būtent šio žanro mėgėjai. Man knyga buvo per slogi. Kada šiandien ir taip aplinkui nedaug šviesos, tvinpyksiška istorija nesužavi.