Vieną dieną nuobodžiai leisdama laiką mažą vežiodama po kiemą, skaidrinau sau dienas pokalbiais su kiemo mamytėm. Taip netikėtai kaimynei užsiminiau apie savo nuodėmingą polinkį paauglių literatūrai.

- O ypač man...

Vieną dieną nuobodžiai leisdama laiką mažą vežiodama po kiemą, skaidrinau sau dienas pokalbiais su kiemo mamytėm. Taip netikėtai kaimynei užsiminiau apie savo nuodėmingą polinkį paauglių literatūrai.

- O ypač man patinka knygos apie vampyrus, - taip ir pasakiau. Ir gal šiek tiek paraudau... vis dėlto jau seniai iš paauglystės amžiaus turėjau išaugti.

- O geras, - sušuko ji.- Nesigėdyk, man irgi patinka.

Taip mano konpiuteryje atsirado ši knyga. Kadangi neturiu nei planšetės, nei e-skaityklės, o be to dar man sunkia anglų kalba, užtrukau daugiau nei tris mėnesius, kol prisiruošiau prisėsti.

Kaimynė buvo visai teisi: skaitosi lengvai, įtraukia ir apie vampyrus. Knygą įveikiau per kelias dienas, bet tik todėl, kad neleisdavau sau ilgai naktinėti, juk vis dėlto man dar prie vaiko naktim keltis reikia. O ji dar ir nustebino- mat tai daugiau meilės romanas nei paauglių literatūros atstovas. Tokiam minimum N-14 reikia uždėti. (Vėliau kaimynė apšvietė, kad ši knyga iš tikrųjų priklauso paranormal romance žanrui, o aš net nežinojau kad toks yra).

Taigi, bent jau primojoje dalyje yra paimti du tipiški meilės romanų veikėjų charakteriai ir patalpinti į paslaptingą vampyrų pasaulį. Įtraukia, susuka galvą ir pilvą, vilioja ir seksualiai įaudrina. Rekomenduoju, be to puikiai tinka tobulinti anglų kalbai - kai kurių išsireiškimų net google vertėjas nesugebėjo išversti, teko prisiminti žodynus ir eiti aplinkiniais keliais, vis dėlto net prastai kalbant angliškai galima apsieiti ir be žodyno: kai kurių žodžių reikšmės aiškiai nuspėjamos iš konteksto. Jei jau kietėja, tai ir taip aišku kas.

Kalbant apie visus tuos meilės romanus, kažkodėl pagalvojau kuo erotinė literatūra skiriasi nuo pornografinės. Su filmais viskas aišku: jei yra rodomi lytiniai organai, reiškia tai porno. O su knygom? Kur ta riba? Kadangi meilės literatūra man ne naujiena, tai tarkim kad markizo de Sado užrašai ar toks kūrinys kaip Rekomenduoju moterim ir merginom. Jau ieškau antros dalies :D

Skaitydama knygą nė karto nepasigailėjau, kad pasirinkau ją. Romanas įtraukė nuo pirmo puslapuio. XVII a. mažas Vokietijos miestelis su savo neapsišvietusiais, prietaringais gyventojais ir neeilinio proto, logikos bei drąsos...

Skaitydama knygą nė karto nepasigailėjau, kad pasirinkau ją. Romanas įtraukė nuo pirmo puslapuio. XVII a. mažas Vokietijos miestelis su savo neapsišvietusiais, prietaringais gyventojais ir neeilinio proto, logikos bei drąsos žmogumi - budeliu tiesiog negali nesudominti. Jakobas Kuizelas pavaizduotas kaip XVII a. James'as Bondas, kuris priešą permato kiaurai ir veikia teisingumo vardu. Miestelyje viena po kitos įvyksta kelios žiaurios vaikų žmogžudystės. Ant nužudytų vaikų kūnų randamas ištatuiruotas raganiškas ženklas, todėl iš karto nusprendžiama, kad tai jų darbas. Įkalinama Šongau pribuvėja, pas kurią paskutinę lankėsi vaikai, o išgauti iš jos pripažinimą tampa koriko užduotimi. Tuo metu egzistavo begalė kankinimo būdų, kurių dėka prisipažintų net pats nekalčiausias, todėl bylos baigtis atrodo aiški. Ydant neprasidėtų šiurpus moterų, apkaltintų raganavimu, žudymas, kaip jau yra įvykę miestelio istorijoje, miesto valdžia nusprendžia dėl šventos ramybės paaukoti vieną, kad ir nekeltą pribuvėją. Bet budelis jaunojo daktaro bei savo dukters padedamas nusprendžia išsiaiškinti tiesą, nes nenori ant laužo deginti moters, padėjusios pasaulį išvysti jo vaikams. Žmogžudysčių, bei kitos mieste vykstančios velniavos priežastis pasirodo žymiai prozaiškesnė - pinigai. Knygoje netrūksta nei intrigos, nei romantiškos uždraustos meilės, nei rašytojo idealizuoto koriko didvyriškumo, todėl TIKRAI rekomenduoju ją perskaityti.

"Pekino dienoraščiai"- tai dienoraščio forma parašyta eseistikos knyga apie pasakotojos - studentės metų laikotarpio patyrimus Kinijoje.

Šmaikštus žvilgsnis į kitokią, neįprastą kultūrą: keistas maistas (tenka...

"Pekino dienoraščiai"- tai dienoraščio forma parašyta eseistikos knyga apie pasakotojos - studentės metų laikotarpio patyrimus Kinijoje.

Šmaikštus žvilgsnis į kitokią, neįprastą kultūrą: keistas maistas (tenka valgyti net skorpioną, bet taip pat autorę stebina ir tai, jog kinų maiste labai daug kiaulienos (Kai baigsiu šį sakinį, Pekino kinai jau bus sumalę dešimt tūkstančių kiaulių...) ir jų pomėgis virti riebaluose net salotos lapą; sudėtinga kalba ir raštas; mūsų šalyje jau primiršta, o jaunam žmogui ir neregėta tvarka (Kinijos Liaudies Respublikoje daug melo). Lietuvos ir lietuvių ten niekas nežino - esi priimamas kaip rusas.

Patekusi į tą svetimą ir nesuvokiamą pasaulį, autorė bando kuo geriau susipažinti su kinų kultūra, todėl lanko parodas, muziejus (Mokslo ir technologijų muziejus ir žavi, ir atskleidžia kinų pasaulio "robotėjimą"), bando suvokti Pekino operos subtilybes ir pagrindinį jos tikslą - teikti džiaugsmą. Per požiūrį į operą kinai atsiskleidžia kaip konservatyvi tauta.

Pažinti Kinijos gyvenimo savitumą turbūt tiek autorei, tiek skaitytojui padeda pakankamai detali pažintis su kinu. Autorė pristato įdomiausius režisierių darbus ( Li Yu "Pasiklydę Pekine"(2007), Cheno Kaige "Sudie, mano sugulove"(1993), Ningo Hao "Smilkalai"(2001) ir kt), kuriuose atsiveria istorinė ir šiandieninė, iš "raudonos" virstanti į laukinio kapitalizmo šalį Kinija, kurioje net santykis su dievu sumaterialėja.

Kelionės po miestus ir miestelius atveria įvairiapusį Kinijos paveikslą: Tiandzino miestelis jai pasirodo kaip iškirptas ir į Kiniją įklijuotas Paryžius. Baisiai keistas koliažas, Naupingą rašytoja apibūdina kaip savo širdies VIP, kurio atmosfera pakeri iš karto ir kur atsiranda gilesnis santykis su tikrove:Lietus čia - gyva užuolaida.Pasakotoja keliauja po Kiniją, net vidinę Mongoloją, bendrauja su įvairių tautų jaunuoliais ir stengiasi pažinti jų išskirtinumą ir, žinoma, suteikia galimybę netiesiogiai pakeliauti skaitytojui.

Tai vertinga knyga apie tolimos šalies kasdienybę bei kultūrą, iš kurios grįždama atostogų autorė Kopenhagoje patiria kultūrinį šoką, pamačiusi azijietiškos kultūros antonimus, bet atsisveikinant su ja visam laikui ima prabusti ilgesio drakonas. Galėčiau tik pridurti, jog perskaičiusi V. Grainytės "Pekino dienoraščius" į savo būtį taip pat įsileidau dar menkai pažįstamą tą ilgesio drakoną ir Kinija šiek tiek priartėjo. O dabar noriu pamatyti visus knygoje paminėtus filmus...

Lapkričio vaikas. Šią knygą pasiėmiau paskaityti, kadangi suintrigavo aprašymas, o ir komentarai bei atsiliepimai apie šią knygą buvo/yra geri. Perskaičius aprašymą tikėjausi daug paslapčių, įdomaus siužeto. Deja,......

Lapkričio vaikas. Šią knygą pasiėmiau paskaityti, kadangi suintrigavo aprašymas, o ir komentarai bei atsiliepimai apie šią knygą buvo/yra geri. Perskaičius aprašymą tikėjausi daug paslapčių, įdomaus siužeto. Deja,... Pirmaja šiais metais perskaityta knyga, ir būtent Ch.Schwarz "Lapkričio vaikas", teko nusivilti. Perskaičius supratau, jog ji man nėra tokia idomi, kokios tikėjausi.

Vietom skaitėsi labai įdomiai ir norėjosi sužinoti, kas toliau, tačiau vietomis mintys nuklysdavo kažkur kitur... Beabejo buvo ir tokių pasakojamų epizodų, kuomet pagalvojau "oho, koks žmogus ta Amanda" - atrodo protu nesuvokiama, bet kaip ir mes kiekvienas iš nevilties galim visko pridaryti.

Drįstu daryti išvadą, joh arba aš kažko nesupratau arba dar ne dabar buvo laikas šią knygą imti į rankas.

Pasakojama trijų nuo vaikystės pažįstamų draugų gyvenimo istorija. Du vyrai ir viena moteris, trijulė lyčių atžvilgiu tokia pati kaip Hario Poterio knygoje, ko pasekoje tikėjausi meilės trikampio ar bent meilės atkarpos....

Pasakojama trijų nuo vaikystės pažįstamų draugų gyvenimo istorija. Du vyrai ir viena moteris, trijulė lyčių atžvilgiu tokia pati kaip Hario Poterio knygoje, ko pasekoje tikėjausi meilės trikampio ar bent meilės atkarpos. Buvo trikampis, tačiau nepaprastas, o apvestas apskritimu, kuris atspindi aplinkui juos vykstančius įvykius. Tas apskritimas, visa situacija, susidarė dėl to, kad moterį (Deliją) vaikystėje pagrobė tėtis ir vienas ją užaugino. Dabar ši tiesa išaiškėja, apverčia visų gyvenimus ir verčia ieškoti atsakymų, kodėl tėtis taip pasielgė, kas Delija buvo prieš pagrobimą, kur jos mama ir t.t. Visi trys yra susieti artimų ryšių, dėl to visi trys apgaubiami šia istorija.
Išvada: knyga mano pasaulio neapvertė, kažkokių ypatingų įžvalgų nesuteikė. Buvo keletas gerų minčių pamąstymui (pvz., ar tikrai reikia rinktis antrąją pusę tokią, kuri tave daug labiau mylėtų nei tu ją), patiko, kad viskas aprašyta iš kurio nors veikėjo perspektyvos, aprašomos jo mintys, pamąstymai, jausmai - man asmeniškai tai didelis pliusas palyginus su tomis knygomis, kuriose pasakotojas stebi didžiąją dalį istorijos iš šono.

Britų rašytojos E. L. James kūrinys "Fify Shades of Grey" - pirmoji trilogijos apie milijonieriaus ir merginos, ką tik baigusios mokslus universitete, dalis. Knygos pavadinimas - sunkiai išverčiamas, nes jame, kaip ir visoje...

Britų rašytojos E. L. James kūrinys "Fify Shades of Grey" - pirmoji trilogijos apie milijonieriaus ir merginos, ką tik baigusios mokslus universitete, dalis. Knygos pavadinimas - sunkiai išverčiamas, nes jame, kaip ir visoje knygoje neretai pasikartoja žodžių žaismas, vartojami daugiaprasmiai žodžiai. Taigi, "Fifty Shades of Grey" gali būti verčiama kaip "Penkiasdešimt Grėjaus šešėlių/atspalvių" - tai būtų nuoroda į pagrindinį knygos herojų Christian Grey. Tuo pačiu metu, "grey" yra spalva - pilka. Ši spalva dažnai minima knygoje - pilkos Christian akys, pilka jo vaikystė, penkiasdešimt jo pilkų atspalvių. Taigi, betkokiu atveju pavadinimas daugiau ar mažiau yra pagrindinio herojaus apibūdinimas.

Knygos siužetas trumpai, neatskleidžiant galimai įdomiausių knygos detalių - jaunas, įtakingas milijonierius, susižavi jauna, nepatyrusia studente Anastasia, tarp jų įsiliepsnoja kažkas "daugiau" nei aistra, jis lepina ją savo prabangiomis pramogomis, ji įsimyli, bet...jis turi paslaptį. Kyla merginos vidinė kova su tuo, kas jos ir visuomenės manymu yra "gerai" ir "teisinga", Anastasia turi rinktis tarp meilės ir jai priimtino gyvenimo būdo. Taigi, ne kartą aprašyti meilės klausimai, jausmų painiava ir dvejonės karaliauja šio romano puslapiuose. Susipažinus su siužetu kyla klausimas - na ir kaip ši knyga tapo tokiu skandalingu bestselleriu? Ne, Christian nėra nei vampyras, nei ateivis ir netgi niekada nebuvo moterimi... Vis dėlto, atsakymas labai paprastas - knygoje gausu detaliai aprašytų jaunuolių meilės scenų, o ir pagrindinio herojaus paslaptis nėra tokia jau nekalta. Būtent dėl iššaukiančių erotikos (o gabūt kai kas tai įvardintų net ir kaip pornografijos) elementų ši knyga susilaukė tiek daug dėmesio ir, vos tik pasirodžiusi knygynuose, savo pardavimų skaičiumi aplenkė net serijos apie Harį Poterį knygas.

Vis dėlto, nors ir sukėlęs didžiulį susidomėjimą ir savo pardavimų skaičiumi pralenkęs net pačias žymiausias knygas, "Fifty Shades of Grey" vargu ar yra kuo nors geresnis romanas, nei visi kiti "lengvi" skaitiniai. Atrodo, kad jei šioje istorijoje nebūtų tiek daug (ar tik ne perdaug?) intymių elementų (kurie, nuoširdžiai tariant, net skaitant priverčia raudonuoti ir impulsyviai nusukti akis į šalį) tai būtų tiesiog dar viena, niekuo neišsiskirianti valdingo milijonieriaus ir jaunos, naivios merginos meilės istorija, tinkanti ramiems vasaros vakarams, jaukiai gulint hamake.

Taigi, jei norite patirti trumpa, bet aistringą skaitymo malonumą, kaitinantį vaizduotę - šis E. L. James romanas - kaip tik jums. Kita vertus, antros šios trilogijos dalies į rankas jau nebeimsiu.

Knyga sukrėtė iki širdies gelmių... Tokia realistinė ir pamokanti, bet tuo pačiu ir žiauri. Matome kaip stipriai paauglius gali paveikti apkalbos, kaip ir atsitiko Hanai. Pergyvenau kartu su Hana, daug kur knygoje atpažįstu...

Knyga sukrėtė iki širdies gelmių... Tokia realistinė ir pamokanti, bet tuo pačiu ir žiauri. Matome kaip stipriai paauglius gali paveikti apkalbos, kaip ir atsitiko Hanai. Pergyvenau kartu su Hana, daug kur knygoje atpažįstu save, kai besimokydama mokykloje kentėjau nuo gražesnių mergaičių, arba pasipūtusių berniukų. Ir taip pat , kaip ir Hana, nesulaukiau pagalbos. Bet aš atkentėjau tą laikotarpį, išlaukiau, o Hana to nesugebėjo, ji buvo per silpna ir norėjo keršto..

Reikia būti alkanam knygų. Savo alkį pradėjau malšinti suleidusi dantis į G. Orwell knygą "1984-ieji". Skaitant knygą kilo įvairių minčių ir jausmų. Mąsčiau apie tą totalitarinį režimą, ir taip pat apie pagrindinį...

Reikia būti alkanam knygų. Savo alkį pradėjau malšinti suleidusi dantis į G. Orwell knygą "1984-ieji". Skaitant knygą kilo įvairių minčių ir jausmų. Mąsčiau apie tą totalitarinį režimą, ir taip pat apie pagrindinį veikėją Vinstoną.

Pats totalitarinis rėžimas, veikėjai aprašyti labai tikroviškai. Sukurti labai stiprūs ir įtaigūs veikėjų charakteriai. Knygoje atsiskleidžia, ką gali padaryti valdžia eiliniam piliečiui. Ji gali kontroliuoti ne tik veiksmus, bet ir mintis. Gali priversti mąstyti, kad 2+2=5. Skaitant apie Vinstono kankinimus iškyla ryškus paveikslas, kaip valdžia visomis įmanomomis priemonėmis siekia palaužti žmogų. Ji siekia, kad eiliniai piliečiai taptų savarankiškai nemąstančia, kvaila avinų banda, kurią galėtų lengvai kontroliuoti. Žmonės turi tapti lyg zombiais, neturėti savo nuomonės, tam tikslui ji pradėjo kurti naujakalbę. Naujakalbės tikslas - naikinti kalbą. Valdžia ima kurti naujus žodžius, kad žmogus neturėtų kuo juos pakeisti, kad siauras mąstymas atsispindėtų skurdžioje kalboje. Žodžių naikinimas, kalbos naikinimas, literatūros naikinimas - tai priemonės, kad žmogus kuo mažiau savarankiškai mąstytų. Žmogaus mąstymas turi tilpti į to meto, angsoco režimą. Turi vyrauti vienas mąstymas, kuris neprieštarautų jų ideologijai. Žmogus privalo mąstyti siaurai, neišeinant už savo mąstymo dėžutės ribų. Jaučiasi, kaip valdžia mėgaujasi savo darbu, nes ji nori įgyti dar daugiau valdžios. Ne tik palaužti fiziškai, bet ir morališkai. Valdžia neturi jokių vertybių, jos siekis - dar didesnė, dar brutalesnė valdžia.

Valdžia valdo ne tik žmogų, jo mintis, bet taip pat ji gali valdyti ne tik dabartį, bet ir praeitį. "Kas valdo praeitį, valdo ateitį, kas valdo dabartį, valdo praeitį".

"Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus, vienu metu turėti dvi vieną kitą paneigiančias nuomones, žinoti jas esant prieštaringas ir abiem tikėti, naudoti logiką prieš logiką, atsižadėti moralės ir kartu kliautis ja, tikėti, kad demokratija neįmanoma ir kad partija yra jos sargas, pamiršti tai, ką reikia pamiršti, o paskui, atėjus reikalingam momentui, ištraukti visą tai iš atminties ir greitai vėl pamiršti, o svarbiausia - taikyti šį procesą pačiam procesui. Tai ir yra aukščiausia subtilybė: sąmoningai skatinti nesąmoningumą ir drauge nesuvokti to hipnozės akto, kurį pats sau atlieki. Netgi norint suprasti tą žodį "dvejamintė", reikia pasitelkti dvejamintę.

"Lojalumas - tai ne mąstymas, tai - nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas - nesąmoningas"

nors praktiškai visa a.gide kūryba pasižymi autobioigrafiškumu, tačiau "imoralistas" nedidelės apimties, bet bene autobiografiškiausias jo darbas.

jaunuolio istorija. susipažįsta, pamilsta, suserga kūnu, pereina sielos ligas...

nors praktiškai visa a.gide kūryba pasižymi autobioigrafiškumu, tačiau "imoralistas" nedidelės apimties, bet bene autobiografiškiausias jo darbas.

jaunuolio istorija. susipažįsta, pamilsta, suserga kūnu, pereina sielos ligas ir... pradeda savęs paieškas, t.y. labiau ne paieškas, o pradeda minti taku, kuris veda link tikrojo 'aš' virsmo. jis pasikeičia, siekia naujų tikslų, spjauna į senas vertybes, draugus, suvokia save kaip visiškai kitą žmogų, tikrąjį save, o ne ta apgaule, kuria jis buvo visą laiką iki tol. galiausiai jo 'savęs ieškojimai', savojo 'aš' išaukštinimas ir siekimas, apsprendžia ir jo žmonos likimą, kurią, kaip jis pats ne kartą mini, tikrai nuoširdžiai mylėjo, kiek jis pats suprato tą meilę ir buvo pajėgus ją realizuoti.

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima - tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo...

Iš daugybės sub-sacharinės Afrikos valstybių Ruanda man visada atrodo kažkokia ganėtinai artima - tikriausiai dar vaikystėje nemažai tam įtakos padarė Hermano Šulco pasakojimai apie šią šalį ir susitikimai su jo bendruomenės jaunimu Kauno Sobore. Dar prie to galima pridėti didelį įspūdį padariusį filmą "Hotel Rwanda" bei vieno pažįstamo pasakojimai apie Kigalio banką.

"Rwanda, Inc" į šių metų knygų iššūkio sąrašą įtraukiau todėl, kad apie šią knygą nuskaičiau kažkuriame ekonomistų internetiniame dienoraštyje: Ruanda ekonomistus pastarąjį dvidešimtmetį labai domina tuo, kad ji perėjo link ganėtinai radikalaus liberalizmo ir per labai trumpą laiką sugebėjo tapti viena konkurencingiausių Afrikos valstybių (berods pagal lengvumą daryti verslą ją lenkia tik Mauricijus ir Pietų Afrika), nors dar 1994-aisiais joje vyko milijoną gyvybių nusinešęs genocidas.

Iš pačios knygos tikėjausi šiek tiek gilesnės analizės, o radau tik kažką panašaus į dabartinės vyriausybės programą (Ruandos 2020 vizija yra labai svarbus dokumentas apie tai, ką šalis norėtų pasiekti) su šiokia tokia jos kritika. Aišku, Ruandai reikia pasiekti labai labai daug: nedaug jos gyventojų turi pilną vidurinį išsilavinimą, labai mažai namų turi elektrą (net papildomi 10 MW galios yra didelis žingsnis į priekį), tarptautinė prekyba sudėtinga, nes labai dideli logistikos kaštai (planuojama nutiesti geležinkelį iki Tanzanijos uostų), o kaimyninės valstybės pilnos sukilėlių, kurie tik ir taikosi rasti progų sukelti sumaištį. Jau nekalbant apie tai, jog reikia kažkaip tarpusavyje sutaikyti Ruandos piliečius, nes sunkoka negriežti danties ant kaimynų, kurie žudė tavo gimines.

"Rwanda, Inc" labiau yra knyga apie jos prezidentą Paul Kagame, nei apie pačią Ruandą: jis joje piešiamas kaip pats pagrindinis visų pokyčių variklis, Ruandos CEO, valdantis šalį kaip tarptautinę korporaciją ir turintis labai daug draugų tarp pasaulinio lygio verslininkų. Skaitant knygą nuolat kirbėjo mintis, jog čia gal ir yra didžiausia grėsmė pačiai Ruandai: klausimas, ar liberalios reformos tęstųsi, jei Kagame pasitrauktų. Kagame valdys šalį iki 2017 metų, o vėliau pagal konstituciją nebeturi teisės kandidatuoti. Nemažai kas abejoja, ar jis paliks valdžią, nors jis dievagojasi, jog demokratiją gerbs. Daugiausiai Kagame kritikos susilaukia dėl žodžio laisvės varžymų: oficialiai ji ribojama tam, kad nebūtų kurstoma nesantaika tarp tutsių ir hutų, bet stebėtojai teigia, jog cenzūra naudojama ir politiniams oponentams užtildyti. Prisiminus Acemoglu knygą "Why Nations Fail", nesukūrus instuticijų, kurioje reprezentuojami įvarūs požiūriai ir nuomonės, ekonominis augimas gali būti tik laikinas. Kagame ir šiaip yra piešiamas kaip itin stiprios rankos politikas, panašus į "geradarį diktatorių", kuris labai griežtomis priemonėmis mažina korupciją bei formuoja šalies viziją - sakoma, kad tokiems būna sunku atsisakyti valdžios.

Tarptautinėje politikoje Kagame yra vertinamas prasčiau nei tarp tarptautinių verslininkų: jis dažnai kaltinamas tuo, kad veliasi į konfliktus su Kongo Demokratine Respublika, kurioje, Ruandos vyriausybės nuomone, yra sukilėlių, kurie buvo išvaryti iš Ruandos po genocido. Prancūzų, kurie valdė Ruandą kolonijizmo laikais, Kagame irgi nemėgsta.

Iš dalies skaitant apie Ruandą nejučia prisimeni ir Gruziją: panaši ultra liberali ekonominė politika, kontroversiški politinės laisvės vertinimai ir šiek tiek karinių konfliktų. Įdomu bus stebėti, ar Ruandoje demokratija tikrai įsitvirtins.