Tai moterims skirta knyga, kurios mėgsta meilės istorijas kupinas neįtikėtinų nuotykių ir juokingų situacijų, kaip mes moterys elgiamės šalia vyrų. Džouns turi mylimąjį Marką Darsį, kuris yra Džouns svajonių princas....

Tai moterims skirta knyga, kurios mėgsta meilės istorijas kupinas neįtikėtinų nuotykių ir juokingų situacijų, kaip mes moterys elgiamės šalia vyrų. Džouns turi mylimąjį Marką Darsį, kuris yra Džouns svajonių princas. Tai vyras, kuris atitinka visus jos reikalavimus. Pagrindinė veikėja apsvaiginta beprotiškų Šezės ir Džudės patarimų gyvena keistame pasaulyje. Jos draugą stengiasi nuvilioti liekna, celiulito neturinti Rebeka, kuri kviečia juos abu dalyvauti įvairiuose renginiuose, kad tuo tarpu Rebeka galėtų daugiau laiko praleisti su Marku. Rebekai kuo puikiausiai pavyksta išskirti Bridžita su Marku ir juos supykdinti. Praėjus beveik trims mėnesiams jie vėl susitinka ir pradeda bendrauti, jų santykiai ne tokie kaip anksčiau, bet Markas stengiasi padėti Bridžitai, kuri atostogų metu patenka į kalėjimą. Bridžita už tokią didelę pagalbą dėkinga Markui ir nori su juo bendrauti. Visus šiuos mėnesius Bridžitos jausmai Markui niekur nedingo, o tik dar labiau sustiprėjo. Sužinojusi, kad Markas su Rebeka daugiau nebendrauja nusprendė susigrąžinti žmogų, kurį iš tikrųjų myli. Po netikėto grasinimo Bridžitai Markas pasiūlo jai apsigyventi pas jį. vieną vakarą Bridžita pagaliau išdrįso pasakyti apie savo jausmus Markui, jis taip pat nebuvo abejingas visą šį laiką jai. Tai istorija, kuri leidžia suprasti, jog savo tikslo reikia siekti, jeigu nori įgyvendinti savo troškimus.

Niekada nebuvau detektyvų mėgėja, bet ši knyga pakeitė mano požiūrį. Veiksmas įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, kas man būna labai retai.

Šią knygą skaičiau visur: namie, autobuse važiuojant į darbą ir grįžtant,...

Niekada nebuvau detektyvų mėgėja, bet ši knyga pakeitė mano požiūrį. Veiksmas įtraukia nuo pat pirmųjų puslapių, kas man būna labai retai.

Šią knygą skaičiau visur: namie, autobuse važiuojant į darbą ir grįžtant, darbe...:) Ir perskaičiau vos per kelias dienas.

Knyga yra apię jauną amišų merginą Keitę, kuri yra kaltinama dėl savo naujagimio žmogžudystės. Ją ginti imasi giminaitė, advokatė Elė, kuri yra tikras ryklys savo darbe. Teismo sprendimu Elei tenka apsigyventi paprastųjų fermoje, kad galėtų visą laiką prižiūrėti Keitė, tokios buvo užstato sąlygos. Gyvenimas su amišais nelengvas išbandymas Elei. Fermoje nėra elektros, įvairių buitinių prietaisų, be kurių dabar mums atrodo neįmanoma išgyventi. Amišai yra gilaus tikėjimo žmonės, kurie gyvena su pareigos jausmu, mokantys atleisti ir gerbti vienas kitą.

Parengti jos gynybą pasirodo labai sunku, nes mergina iš pradžių nenori pripažinti net to fakto, kad pagimdė kūdikį, nors visi medicininiai tyrimai rodo visai kitką. Elei tenka nueiti nelengvą kelią pelnant Keitės pasitikėjimą ir sužinant kas iš tikrųjų įvyko tą naktį kai Keitė pagimdė.

Gilių jausmų persmelktas kūrinys verčia kiekvieną susimastyti apie savo gyvenimo kelią ir iš naujo susistatyti savo prioritetus.

Perskaičiau ir... nesupratau kas įvyko. Patiko? NE. Tačiau negaliu sakyti, kad likau abejinga.

Pliusai: išlaikyta įrampa, kuri neleido mesti knygos į šoną, nors mano viduje viskas tiesiog rėkte rėkė, kad tai didžiausia...

Perskaičiau ir... nesupratau kas įvyko. Patiko? NE. Tačiau negaliu sakyti, kad likau abejinga.

Pliusai: išlaikyta įrampa, kuri neleido mesti knygos į šoną, nors mano viduje viskas tiesiog rėkte rėkė, kad tai didžiausia nesąmonė, kokią man tik teko skaityti. Tačiau vis versti puslapį po puslapio skatino tas moteriškas smalsumas: "o kas toliau?", "o kiek toli gali nueiti šis kerštaujantis baltaodis, turintis aštuntadalį juodaodžio kraujo žmogus?". O pasirodo, kad nueiti jis gali toli... labai toli. Tiek toli, kiek leido jo liguista psichopato fantazija, pažadinta keršto jausmo, netekus jaunesniojo brolio.

Minusai: pornografija su visiškai banaliais dialogais ir naiviais merginų paaikčiojimais: "glamonėkite mane", "Ak, Jūs toks žavus", "mes susituoksime" ir pan.

Pačios knygos sukūrimo aplinkybės yra kiek netradicinės. Knyga sukurta per rekordiškai trumpą laiką - 10 dienų (matyt, toks ir rezultatas) tam, kad laimėti lažybas. Na, lažybas laimėti tai laimėjo, bet ar verta buvo išleisti šią knygą? Tuo labiau, kad vėliau ji Prancūzijoje buvo uždrausta, o autoriui teko sumokėti 100 000 frankų.

Antroji Z. Stankaus knyga, kurioje tęsiama karo Afganistane tema. Sakyti, kad tai pirmosios šio autoriaus knygos " Kaip tampama albinosais" tęsinys negalėčiau, tačiau šioje knygoje išlaikoma ta pati tematika ir rašymo stilius,...

Antroji Z. Stankaus knyga, kurioje tęsiama karo Afganistane tema. Sakyti, kad tai pirmosios šio autoriaus knygos " Kaip tampama albinosais" tęsinys negalėčiau, tačiau šioje knygoje išlaikoma ta pati tematika ir rašymo stilius, trumpai aprašomi ir primenami įvykiai iš pirmosios knygos. Šioje knygoje pasakojimas apie Afganistaną persipina su autoriaus bei jo draugų vaikystės prisiminimais. Matyt ne veltui knyga vadinasi Miražas.
Knyga sukelia daug jausmų - ji šokiruoja, verčia gailėti, šlykštėtis, vietomis skaityti su šypsena lūpose. Autorius savo knygoje norėjo kuo tiksliau ir tikroviškiau perteikti savo išgyvenimus; knygoje pilna riebių rusiškų keiksmažodžių, vulgarios vyriškos kalbos, rusicizmo ir įvairiausių žargonų, būdingų socializmo laikams bei kariams. Vaikystės ir paauglystės prisiminimai puikiai atspindi tuos sovietinius laikus, kai mandarinai būdavo deficitas,o firminiai džinsai ir importinės cigaretės parodydavo tavo kietumą. Skyriuose apie karą Afganistane realiai pavaizduojamas kario gyvenimas, kuomet ištisai lydi mirties jausmas, namų ilgesys, malšinamas hašišu, alkoholiu ir kareiviškais juokeliais.

Kai dar buvau paauglė ir lankiausi jaunųjų filologų stovykloje, Gintarė Adomaitytė vis ragino rašyti vaikams / paaugliams. Ta mintis kažkaip vis persekioja, nors šiaip ir nieko neberašau, bet su šiųmečiu KNYGŲ IŠŠŪKIU...

Kai dar buvau paauglė ir lankiausi jaunųjų filologų stovykloje, Gintarė Adomaitytė vis ragino rašyti vaikams / paaugliams. Ta mintis kažkaip vis persekioja, nors šiaip ir nieko neberašau, bet su šiųmečiu KNYGŲ IŠŠŪKIU atsirado galimybė pasigilinti į paauglių pasaulį Daivos Vaitkevičiūtės romano "Trise prieš mafiją" dėka.

SIUŽETAS. Saulėnų miestelyje įsikūrusiuose vaikų namuose gyvena tėvų palikti vaikai - Emilė, Kobė ir kiti. Vieną dieną viskas pasikeičia, kai juose apsigyvena Kasparas (Saboniukas), kurio tėvai neva pagrobti mafijos. Veiksmas plėtojamas labai išradingai, su detektyvine intriga, atsiranda "slapta mašina", o Kasparo dėdė, pasirodo, prisidėjęs pie jo tėvų pagrobimo. Knygos finalas optimistiškas ir turbūt visų globos namų auklėtinių svajonės išsipildymas - Emilę ir Kobę įsivaikina Kasparo tėvai.

VEIKĖJAI. Daiva Vaitkevičiūtė pasirenka štai tokią pasakojimo perspektyvą: visi įvykiai pasakojami pagrindinės veikėjos Emilės lūpomis. Tai drąsi, aktyvi, išradinga ir sumani mergaitė, mėgstanti klausytis DELFINŲ. Kobė - dienų dienas leidžiantis prie krepšinio lanko. Kiti veikėjai - Balionas, besidomintis automobiliais, Akvilė, kasdien prie durų laukianti mamos, direktorė Bronytė ir piktoji auklėtoja Liucė - savaip nuspalvina knygos pasaulį. Su prabangos atspalviu vaikų namuose atsiranda Kasparas (Saboniukas), kuris turi visko, ko reikia, ir kuris vis mėgina išaisaiškinti, kur dingo jo tėvai.

ERDVĖ. Veiksmas dažniausiai sukasi Saulėnuose - vaikų namuose, jų krepšinio akštelėje, pačiame miestelyje, tik kartą peržengiama ši erdvė - kai trijulė taksi automobiliu išvyksta į Kauną.

SĄSAJOS SU NEKNYGINE TIKROVE. Knygoje gausu ir kasdienos realijų - Emilė klausosi Stano ir grupės "Delfinai", minimi Leonardo di Caprio (knygoje adaptuota forma Leonardas Dikaprijas) ir žurnalo "Panelė" puslapis "Sex failai", į susitikimą su vaikais per krepšinio rungtynes atvažiuoja pats Arvydas Sabonis. Tiesa, knygoje minimas paaugliams galbūt sunkiau atpažįstamas konkretus įvykis - minimi tėvas ir sūnus nupjautomis galvomis, kuris siejamas su konkrečia Kiesų istorija.

KALBA. Knyga parašyta sklandžia, gražia kalba, yra žargono ("grybą pjauna"...), pasirodo koks nors žodelis "blemba", tačiau budri akis nepraslysta pro keletą kalbos klaidelių - "neužskaito taškų" (p. 159, turėtų būri "neįskaito taškų"), "Nepykite, treneri, taip gavosi" (p. 162, "...neišėjo...").

KNYGA IR SERIALAS. Probėgšmiais žiūrėjau ir pagal šią knygą sukurtą serialą "Be namų" - tiesa, nedrįsiu imtis jų palyginamosios analizės, nes nemačiau visų serijų. Tik drąsiai galiu pasakyti, kad tiek knyga, tiek serialas vienodai įtraukia.

MANO VERTINIMAS. 10/10.

Džiaugiuosi, kad naujuosius metus pradėjau su Gabrielio Garsijos Markeso "Šimtu metų vienatvės". Tai knyga, galinti padėti nubrėžti naujus gyvenimo kontūrus ir kryptis. Galbūt veikėjų gausa padės susitapatinti su kuriuo nors...

Džiaugiuosi, kad naujuosius metus pradėjau su Gabrielio Garsijos Markeso "Šimtu metų vienatvės". Tai knyga, galinti padėti nubrėžti naujus gyvenimo kontūrus ir kryptis. Galbūt veikėjų gausa padės susitapatinti su kuriuo nors iš jų - energinga dėl namų ir šeimos beplušanti motina, tarp knygų bibliotekoje paskendęs sūnus, nerūpestinga gražuolė duktė, sūnus maištautojas, sūnus palaidūnas, dukra, išgyvenanti nelaimingą meilę... O galbūt tie patys personažai privers susimąstyti, kad visų mūsų gyvenimai panašūs, tarsi vilkeliai, kurie įsukti vienatvės prakeiksmo ir meilės troškimo, svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę.

Dabar galiu prisipažinti, kad tai nėra ta knyga, kuri būtų mane sužavėjusi - jeigu reiktų rinktis mėgstamiausių knygų dešimtuką, veikiausiai ten jos nebūtų. Tačiau meluočiau, jeigu sakyčiau, kad kūrinys manęs neįtraukė. Stilius neįprastas, ir iš pradžių reikėjo laiko, kad pajusčiau pasakojimo ritmą, prisitaikyčiau prie jo - pasikartojantys vardai ir įvykiai keičia vienas kitą, daug margų ir vaizduotę žadinančių detalių. Neišsiverčiau be Buendijų giminės medžio, kurį piešiau, kad nepasiklysčiau istorijos labirintuose. Taip pajutau skaitymo malonumą. Taigi knyga reikalauja atsidavimo ir energijos. Tačiau ir pati padovanoja daug įsimenančių nuostabos akimirkų.

Manau, jog tai vertinga knyga, su kuria būtina susipažinti kiekvienam literatūra besidominčiam asmeniui.

Psichologinis romanas, įtraukiantis, verčiantis nuolat polemizuoti su pasakotoju, atvirai kalbantis apie žmogaus jausmus: gailestingumą, užuojautą, meilę, keliantis klausimus, ar užuojauta visada reikalinga ir teisinga, kur ji...

Psichologinis romanas, įtraukiantis, verčiantis nuolat polemizuoti su pasakotoju, atvirai kalbantis apie žmogaus jausmus: gailestingumą, užuojautą, meilę, keliantis klausimus, ar užuojauta visada reikalinga ir teisinga, kur ji veda, ar ko nors gailėdami visada elgiamės teisingai, ir galų gale - vieno žmogaus atsakomybė prieš kitą žmogų - ar norėdami padėti žmogui, ar tapdami jo draugu ar mylimuoju, suvokiame, kad tuo pačiu prisiimame ir tam tikrą atsakomybės dalį už tą žmogų ir negalime jos išsižadėti kada tik panorėję, nesukeldami kitam skausmo.

Nuo pirmosios trilogijos dalies (Fifty Shades of Grey arba Penkiasdešimt pilkos atspalvių) ši knyga skyrėsi. Nežinia ar dėl to, kad skaičiau orginalo kalba - angliškai, ar dėl to, kad rašytoja patobulėjo.

Įtraukta...

Nuo pirmosios trilogijos dalies (Fifty Shades of Grey arba Penkiasdešimt pilkos atspalvių) ši knyga skyrėsi. Nežinia ar dėl to, kad skaičiau orginalo kalba - angliškai, ar dėl to, kad rašytoja patobulėjo.

Įtraukta pirmosios knygos ją suskaičiau greitai ir bemaž nesustodama pagalvoti apie tai kas vyksta. Vis gi, pirmoji knyga ir nebuvo tokia įdomi - joje buvo labai daug sekso ir mažai veiksmo. Šioji nors dar turi nemažai sekso scenų, tačiau jos atsiduria nebe pirmoje vietoje. Taip, kraują vis dar kaitina kai kurios scenos, bet tarsi likusios dėl to, kad nenutolti nuo pirmosios dalies. Šioje dalyje atsiranda daugiau veiksmo ir paties siužeto.

Fifty Shades Darker - tęsia istoriją kur ji ir nutrūko. Anastasija paliko Kristianą ir bando su tuo gyventi, tačiau ji tampa stačiai zombiu. Mergina įsimylėjusi. O kadangi Kristianas Grėjus jai taip pat neabejingas, pasistengia, kad jie vėl susitiktų. Ir viskas tęsiasi. Grėjus pasikeitęs dėl jos, jam nebesinori jos vestis į raudonąjį kambarį ir žaisti sadistiškų žaidimų. Ir jis prisipažįsta ją mylįs, bei pasiperša. Viskas atrodo jau širdelėm ir rausvom spalvom apipinta, tačiau yra žmogus, kuris siekia pakenkti Kristianui ir vos neįtakoja jo sraigtasparnio sudužimo. Taigi, trečioji dalis numatoma su vestuvėmis, bei niekšeliu besikesinančiu į Kristiano Grėjaus ir Anastasijos Stil gyvenimus ir laimę.

Gyvenimas - nenuspėjama pakylimų ir nuopuolių virtinė, nuo kurios vargiai pabėgsi. Negali pasiruošti ateičiai, nes nežinai, ką ji yra tau paruošusi. Bet kad ir kas nutiktų, kelyje turi nenuleisti rankų ir išgyvenimus kaupti...

Gyvenimas - nenuspėjama pakylimų ir nuopuolių virtinė, nuo kurios vargiai pabėgsi. Negali pasiruošti ateičiai, nes nežinai, ką ji yra tau paruošusi. Bet kad ir kas nutiktų, kelyje turi nenuleisti rankų ir išgyvenimus kaupti kaip vertingą patirtį.

Paryžius. Meilės, bohemos ir idilės miestas. Tačiau ne tada, kai esi bedarbis, lydimas skrandžio grojamo maršo. Situacijos nepalengvina ir tai, jog esi užsienietis. Bet bent jau turi nelaimės draugą, kuriam gali pasiguosti. Būdamas sudėtingoje padėtyje net nebesureikšmini savo įsitikinimų, ypač politikos atžvilgiu ("- [W]ould you object to earning money from communists? - No, of course not."). Likimui pasisukus palankesne kryptimi, imi plušėti penkiolika (ir daugiau) valandų per dieną plaudamas indus ir atlikdamas kitus virtuvės darbus. Tačiau svarbiausia, kad turi kuo užpildyti skrandį. Bet ilgainiui ir to nebepakanka, tad nutari keliauti į savo tėvynę.
Londonas. Kad ir koks pilkas ir purvinas pastarasis bebūtų, namų ilgesio kupina širdis jį liaupsina, ignoruodama trūkumus. Visgi, laikui bėgant, tenka išsklaidyti akis dengiančią miglą ir pripažinti, jog mylimas miestas nėra tavo draugas, todėl esi priverstas ieškoti jame vietos, kurią atrandi... valkatų tarpe. Nors, jei turėtum kur kitur trauktis, vargiai ten veržtumeis, sutinki žmones, ko gero, nuoširdesnius už visus kitus (net jei jie ir gali palikti tave be batų vidury nakties). Gyvenimas gal ir netviska prabanga, tačiau įgauni patirties, kurios už jokius pinigus nenusipirksi.

Įsijautimas į tokį pasakotojo pasaulį atveria duris į pamąstymus. Istorija perkelia į dvidešimtojo amžiaus pradžią, bet galima atrasti dalykų, aktualių ir šiomis dienomis. Tai galioja visuomenei tiek ekonominės santvarkos, tiek žmogaus kaip individo atžvilgiu.
Nors pagrindinis knygos veikėjas yra pats pasakotojas, jo pateikiamoje istorijoje ryškūs ir kitų paveikslai. Net personažai, pasirodantys vos viename epizode, įneša įvairovę savo gyvenimo scenomis, kurios atskleidžia ir charakterį, ir pasaulėžiūrą. Svarbų vaidmenį atlieka ir skaitytojo juslių kurstymas: nuolat aprašomi aplinkoje vyraujantys kvapai, juntami skoniai, regimos detalės, ausis pasiekiantys garsai ir visa, kas paliečia kūną. Tad, norint leistis į tikroviškus potyrius, užtenka suteikti laisvę vaizduotei.
Verta paminėti, jog pedantams skaityti šią knygą nėra patartina. Dėl "nešlifuoto" tikroviškumo (bei rašytojams būdingo spalvų tirštinimo), pasakojimas švara neblizga. Tai, žinoma, nestebintų, jei būtų aprašoma tik benamių dalia. Bet pradedama įtariau žvelgti ir į maisto gamybos ypatumus viešbučiuose ir restoranuose. Pasakotojas atskleidžia, jog punktualumas tampa prioritetu prieš tvarkingumą, o brangūs patiekalai neretai "pagardinami" prieskoniais, apie kuriuos geriau nė nežinoti ("Roughly speaking, the more one pays for food, the more sweat and spittle one is obliged to eat with it."). Purvas pastebimas ir visuomenėje. Kapitalizmas verčia laikyti pinigus vertybe. Jai vergaujama, aukojamos jėgos nekenčiamuose darbuose. Ji tampa matu, pagal kurį vertinami žmonės, nepaisant jų asmenybių. Taigi, "įprastiniu" grožiu ir estetika knyga nepasižymi.

Į mūsų glėbį vis brukamos šviesiomis spalvomis nutapytos iliuzijos. Tačiau jas atstūmus pasirodo dėmės, atskleidžiančios tikrąjį realybės veidą. Pažvelkite į jas iš arčiau George'o Orwello kūrinyje "Down and Out in Paris and London".

Williamo S. Burroughso "Nuogas kąsnis" - tai iššūkis ne tik fantazijai, bet ir kiekvienam sustabarėjusiam intelektui, pasmerktam žinoti. "Žinojimas" čia negali būti pasitelkiamas kaip įrankis; skaitant pastarasis greičiau...

Williamo S. Burroughso "Nuogas kąsnis" - tai iššūkis ne tik fantazijai, bet ir kiekvienam sustabarėjusiam intelektui, pasmerktam žinoti. "Žinojimas" čia negali būti pasitelkiamas kaip įrankis; skaitant pastarasis greičiau tampa kliūtimi, kurią būtina peržengti norint bent pajusti kūrinio vaizdinių visumą.

Pirmiausia gali kilti klausimas, kodėl būtent kūrinio vaizdinius, o ne "romano", kaip kad rašoma knygos anotacijoje? Drįsčiau teigti, kad "Nuogas kąsnis" net nėra romanas ir netgi neturėtų būti taip vadinamas. Priešingai, ši, vadinkime, Burroughso išpažintis pretenduoja labiau į anti-romano ar apskritai į bet kokios žanrinės konfrontacijos titulą, kas postmodernizmo kontekste yra tiktai sveikintinas žingsnis. Tai, kad knygoje laužomos klasikinės siužeto formavimo ar personažų kūrimo taisyklės, jog dramos elementai pinasi su epikos, yra tiktai keli iš daugybės galimų įrodymų kūrinio "nežanriškumui" pagrįsti.

Antra, kodėl vaizdiniai ir vis dėlto ne idėjos, mintys ar kontekstas? Būsiu atviras: jeigu kažkokia potekstė, idėjinis turinys ir egzistuoja kūrinyje, geriausiu atveju jį galima pavadinti rėmeliais, kuriuos, kaip dera fenomenologiniam skaitymui, turėtų užpildyti pats skaitytojas. Atsižvelgiant į gana akivaizdžią autoriaus satyrą, nukreiptą prieš šiuolaikinę visuomenę bei jos produktus (pseudomediciną, biurokratinį aparatą, paviršutiniškus žmonių santykius...), visa kita yra laisva dirva alinančiam darbui su savyje tūnančiais stereotipais bei išankstinėmis nuostatomis.

Patys vaizdiniai, dalinami Burroughso negailestingai ir be jokių skrupulų, yra migloti, tolimi, tarsi nepasiekiami. Nors dauguma šiandieninių vartotojų-skaitytojų yra spėję paragauti visko, pradedant paprasčiausiomis lytinio akto manifestacijomis (klišiniais tampantys meilės romanai) ir baigiant ekspozityviomis žmogžudysčių scenomis (perteikiamos šiuolaikiniuose detektyvuose ar trileriuose), dera su doru sau sąžiningumu pripažinti, kad mažamečio arabo "dulkinimas" jam tuštinantis ir ejakuliuojant tuo pačiu metu nėra tas vaizdinys, kurį konservatyvi vaizduotė yra pajėgi "pakelti", o intelektas yra galįs priimti ar netgi suprasti. Pasikartosiu, tam reikalingas darbas su savimi, vadinasi, darbas su savo daugiaklode psichika, kuri, kai norima ir siekiama, yra bet kokių potencialių atsakymų šaltinis.

Burroughso fantazmai yra balta pirštinė kiekvienam, kuris mano, jog visuomenę lemta suprasti kaip humanistinę, tyrą ir duodančią. Kaip paaiškėja, žmonių (ir ypač amerikiečių) visuomenė yra tokia, kokia ji yra ir visados buvo: nuspėjama, tačiau drauge visados stebinanti, paradoksali ir vis dėlto tvari; visuomenė tokia pat kaip ir jos nariai, kuriems tirštos sublimacijos kaukės tėra vienintelis būdas užgožti pasąmoninius geidulius sodomijos, homoseksualios sueities bei amžinos ekstazės.