Šiuo momentu man norėjosi tokios istorijos, kuri tikri užkabintų, būtų nenuobodu skaityti. Širdis pakuždėjo, jog ši Dorothy knyga man turėtų patikti. Jei tik turėjau laisvą minutę man norėdavosi skaityti, o jei...

Šiuo momentu man norėjosi tokios istorijos, kuri tikri užkabintų, būtų nenuobodu skaityti. Širdis pakuždėjo, jog ši Dorothy knyga man turėtų patikti. Jei tik turėjau laisvą minutę man norėdavosi skaityti, o jei neskaitydavau vis galvodavau apie šią knygą. Tai gana jautrus pasakojimas, bet kartu ir odė draugystei. Puslapiai versdavosi nejučia, o autorė sugebejo sukurti ne tik įdomią istorija, bet ir be galo ryškius bei įtaigius personažus. Jau nuo pirmųjų knygos puslapių norėjosi graudintis, o vietomis net kvatojausi balsu. Talentas, ne kitaip ❤️
Ši istorija tikrai nebuvo tobula ir norėdama prikibti tikrai rasčiau kaip tą padaryti, tačiau šį kartą aš nenoriu to daryti. Man tiesiog buvo be galo gera ir malonu skaityti šią knygą. Pasinėriau į Kemrinos bei Tiganos gyvenimą ir rodosi, jog su jomis išgyvenau kiekvieną čia aprašomą puslapį. Manau, jog tokia ir turėtų būti gera knyga. Man ši tikrai tokia buvo. Rekomenduočiau perskaityti jausmingų bei kupinų išgyvenimų istorijų gerbėjams. Net neabejoju, jog Koomson kūryba negali palikti abejingų.

Neįprasta, kitokia meilės istorija. Man labai labai patiko. Žinojau, kad yra filmas, pagal šią knygą sukurtas ir kokie aktoriai ten vaidina. Skaitant istoriją mintysi iškildavo jų veidai, tad pabaigusi knygą puoliau ieškoti...

Neįprasta, kitokia meilės istorija. Man labai labai patiko. Žinojau, kad yra filmas, pagal šią knygą sukurtas ir kokie aktoriai ten vaidina. Skaitant istoriją mintysi iškildavo jų veidai, tad pabaigusi knygą puoliau ieškoti filmo :)

Didžiausias šios knygos pliusas - pasakojimas apie mažai žinomą, bet įdomią Lietuvos istorijos asmenybę Joną Prosperą Vitkevičių-Batyrą. Pasakojimo stilius įtraukiantis, man, kaip istorijos mylėtojai, netrukdė ir tai,...

Didžiausias šios knygos pliusas - pasakojimas apie mažai žinomą, bet įdomią Lietuvos istorijos asmenybę Joną Prosperą Vitkevičių-Batyrą. Pasakojimo stilius įtraukiantis, man, kaip istorijos mylėtojai, netrukdė ir tai, kad daug įvykių atpasakojama. Bet pats didžiausias minusas - ta juokinga reklama ant viršelio, visiškai neatitinkanti realybės :) Tai labai blaško, nes pusę knygos perskaičiusi taip ir nerandi tų šnipų žaidimo ar žadėto veiksmo. Ir ta šiuolaikinė linija man pasirodė nereikalinga. Bet visumoje knyga patiko, užvertusi paskutinį jos puslapį, pagūglinau ne tik apie Batyrą (kad įsitikinti, kiek tos istorijos, o jos tikrai daug), bet ir apie patį autorių (teks ieškoti dar vienos jo knygos). Ir dar man patiko pavadinimas ir jo paiškinimas :)

Visos knygos Holokausto tema skaudžios ir sukrečiančios. Ši knyga ne su romantiška istorijos dalimi. Čia tikri atsiminimai moterų, kurios jaunutės merginos buvo pirmosios išvežtos į Aušvicą. Kelioms iš jų pavyko pereiti...

Visos knygos Holokausto tema skaudžios ir sukrečiančios. Ši knyga ne su romantiška istorijos dalimi. Čia tikri atsiminimai moterų, kurios jaunutės merginos buvo pirmosios išvežtos į Aušvicą. Kelioms iš jų pavyko pereiti pragarą ir išgyventi.

Paprastas, šiltas, jaukus romanas. Kadangi rašytoją lietuvė, tad rašymo stilius, palyginimai, posakiai labai artimi, suprantami. Romane kiekvienas veikėjas turi savo istoriją, kuri susipina į vieną. Rožių dvaras...

Paprastas, šiltas, jaukus romanas. Kadangi rašytoją lietuvė, tad rašymo stilius, palyginimai, posakiai labai artimi, suprantami. Romane kiekvienas veikėjas turi savo istoriją, kuri susipina į vieną. Rožių dvaras atskleidžiamas, kaip labai graži vieta, kur tampama laimingais. Skaitai ir ilsiesi nuo piešiamų vaizdų ir gerai, kad viskas baigiasi laimingai.

Galbūt laikui bėgant pripratau prie kupinų veiksmo bei nenuspėjamų siužeto vingių istorijų, tad man ši knyga pasirodė truputį per monotoniška. Veiksmo beveik nerasta, o ir pats pasakojimas man pasirodė pernelyg...

Galbūt laikui bėgant pripratau prie kupinų veiksmo bei nenuspėjamų siužeto vingių istorijų, tad man ši knyga pasirodė truputį per monotoniška. Veiksmo beveik nerasta, o ir pats pasakojimas man pasirodė pernelyg nuobodus.
Šioje knygoje autorė labiau pasigilino į pačius gyventojus, jų asmenybes. Šie gyventojų portretai man ir patiko labiausiai šioje knygoje.
"Mirties šaltis" tikrai nebuvo bloga knyga, bet šį kartą pasirodė, jog ne mano skoniui. Net neabejoju, jog knyga patiks mėgstantiems detektyvines istorijas, kuriose nesitaško kraujais, o po truputį atskleidžia patį nusikaltimą bei jo motyvus.