Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių...

Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių poezijos be Justino Marcinkevičiaus. Nors yra daugybė poetų, kasmet išleidžiami nauji eilėraščių rinkiniai, internete sklando geros ir nebūtinai vertos dėmesio poezijos debesys. Tik J. Marcinkevičius man yra tarytum poezijos Prometėjas, nuleidęs poezijos eilutes iš prasmių aukštybių ir žmonėms pasibeldęs į širdis. Norint suprasti jo eiles, nereikia nei įmantrių žodynų, nei nuolat šalia įjungto interneto, bandant iššifruoti dieviškus simbolius. Ji tokia žmogiška, tokia artima, kad skaitant nuolat randi dalelę savęs. Rinkinyje „Vienintelė žemė“ ne kartą subtiliai klausiama žmogaus, pačios būties ir likimo. Ieškoma atsakymų jų neprimetant, suartinamas žmogus ir gamta, su skauduliu, persisunkiančiu tarp eilučių, svarstoma gyvenimo prasmė.

Ir aš neįsivaizduoju humaniškesnio poeto, taip sugebančio prisiirti iki pačios skaitytojo šerdies. Klausti ir glausti medį, žemę, mylimąjį ir artimą, neklausti, kodėl, bet suvokti savo žemišką mirtingumą, išmokti ištarti sudie, kai tam laikas ir pa(si)sveikinti, kai reikia.

Jeigu žmogui nepavyksta prisijaukinti poezijos, tikriausiai dar neteko skaityti Marcinkevičiaus eilėraščių. Kaskart, kai suskausta sieloje, kai nebesinori tikėti nei gyvenimu, nei supančiu pasauliu, kai pamiršti, kam ir kodėl esi, kai nebeprisimeni lietaus kvapo ar nebejauti pirštų galiukais medžio žievės – šio poeto eilutės padeda susirinkti save iš naujo.

Tikriausiai nieko labai nenustebinsiu, jei pasakysiu, jog šią knygą tiesiog "prarijau". Negalėjau atsiplėšti, nes istorija užvaldė mano mintis. Jodi turi talentą kurti realistiškas bei gniaužiančias kvapą istorijas....

Tikriausiai nieko labai nenustebinsiu, jei pasakysiu, jog šią knygą tiesiog "prarijau". Negalėjau atsiplėšti, nes istorija užvaldė mano mintis. Jodi turi talentą kurti realistiškas bei gniaužiančias kvapą istorijas. Skaitant šią knygą be galo jaučiasi, kiek autorės širdies bei darbo įdėta. Pats pasakojimas pateiktas kelių veikėjų akimis. Tėčio Šono, mamos Šarlotės, Amelijos, Akušerės Paiper bei teisininkės Marinos. Man asmeniškai, tas dar labiau leido įsijausti į istoriją ir ją išgyventi kartu su jos veikėjais.
Situacija iš tiesų nepavydėtina.. Nori nenori imi įsivaizduoti kaip pasielgtum Šarlotės vietoje? Aišku lyg dieną, jog teks prarasti geriausią draugę, bet gal tai menka auka? Jos dėka Vilou ateitis bus užtikrinta. O kur dar šeimos santykiai bei santuokos byrėjimas..
Jautri, skaudi bei priverčianti susimąstyti knyga. Man labai patiko. Aš net neabejoju, jog su tokia istorija Jodi Ir Jūsų abejingų tikrai nepaliks.

Nuo pat pirmųjų knygos puslapių supratau, jog man ši knyga patiks. Lengvas rašymo stilius, įdomūs veikėjai, truputis humoro bei žinoma įtraukiantis siužetas.
Autorius labai didelės įtampos nesukūrė, bet tai nei kiek...

Nuo pat pirmųjų knygos puslapių supratau, jog man ši knyga patiks. Lengvas rašymo stilius, įdomūs veikėjai, truputis humoro bei žinoma įtraukiantis siužetas.
Autorius labai didelės įtampos nesukūrė, bet tai nei kiek nesumažino mano smalsumo. Norėjosi versti puslapius ir sužinoti, kas už viso to slypi.
Turėjau įvairių variantų, bet tikrojo žudiko net neįtariau.
Mačiau, jog anglų kalba yra parašytos dar dvi knygos, kuriose dalyvauja ir Zoja Bentli. Labai viliuosi, jog leidykla išleis ir likusias knygas lietuvių kalba.