Pasakojimas apie išskirtinių talentų moterį, kelių žinomų meno pasaulio vyriškių žmoną, kuriai jos gyvenamo laikotarpio tradicijos ir požiūriai neleidžia pilnai atsiskleisti. Buvo įdomu, užvertusi knygą ieškojau...

Pasakojimas apie išskirtinių talentų moterį, kelių žinomų meno pasaulio vyriškių žmoną, kuriai jos gyvenamo laikotarpio tradicijos ir požiūriai neleidžia pilnai atsiskleisti. Buvo įdomu, užvertusi knygą ieškojau papildomos informacijos apie Almą Maler-Gropijus-Verfel.

Visos knygos, kurios yra susijusios su Holokausto tema yra jautrios bei skaudžios. Ne išimtis yra ir ši knyga. Joje aprašoma nacių elgesys su nekaltais žmonėmis, su kuriais elgiamasi lyg su gyvuliais.. Badas ir šaltis,...

Visos knygos, kurios yra susijusios su Holokausto tema yra jautrios bei skaudžios. Ne išimtis yra ir ši knyga. Joje aprašoma nacių elgesys su nekaltais žmonėmis, su kuriais elgiamasi lyg su gyvuliais.. Badas ir šaltis, prievarta bei fizinės bausmės..
Kas jau skaitėte nors vieną knygą šia tema, kažko naujo neatrasite bei neišgirsite. Tačiau nauja šiame pasakojime buvo tai, jog čia buvo minimos knygos. Stebėjausi ir gerėjausi, kaip autorius viską supynė tarpusavyje.
Aš manau, jog knygos tikrai turi gydomųjų galių. Be abejo jos nepakeis gardaus kąsnio burnoje, tačiau praturtins sielą.
Rekomenduočiau šią istoriją tiems, kas nebijo jautrių knygų. "Mažiausia pasaulio biblioteka" jaudininati istorija ❤️

Knyga patiko, tamsi, vietomis bjauri knyga apie vieno nužudymo tyrimą. Patiko daugiau sužinoti apie kasdienį Stokholmo gyventojų 18 a. pradžios gyvenimą. Apie visišką paprasto luomo padėties beviltiškumą ir priklausomybę...

Knyga patiko, tamsi, vietomis bjauri knyga apie vieno nužudymo tyrimą. Patiko daugiau sužinoti apie kasdienį Stokholmo gyventojų 18 a. pradžios gyvenimą. Apie visišką paprasto luomo padėties beviltiškumą ir priklausomybę nuo turtingųjų ir valdžios. Sukrečianti

Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių...

Ruduo – tinkamiausias laikas poezijai. Kai jaukiai susisupi savam minčių guoly, už lango krapnoja lietus ir atsiduodi poezijos burtams. Taip, kaip neįsivaizduoju rudens be poezijos, lygiai taip pat neįsivaizduoju lietuvių poezijos be Justino Marcinkevičiaus. Nors yra daugybė poetų, kasmet išleidžiami nauji eilėraščių rinkiniai, internete sklando geros ir nebūtinai vertos dėmesio poezijos debesys. Tik J. Marcinkevičius man yra tarytum poezijos Prometėjas, nuleidęs poezijos eilutes iš prasmių aukštybių ir žmonėms pasibeldęs į širdis. Norint suprasti jo eiles, nereikia nei įmantrių žodynų, nei nuolat šalia įjungto interneto, bandant iššifruoti dieviškus simbolius. Ji tokia žmogiška, tokia artima, kad skaitant nuolat randi dalelę savęs. Rinkinyje „Vienintelė žemė“ ne kartą subtiliai klausiama žmogaus, pačios būties ir likimo. Ieškoma atsakymų jų neprimetant, suartinamas žmogus ir gamta, su skauduliu, persisunkiančiu tarp eilučių, svarstoma gyvenimo prasmė.

Ir aš neįsivaizduoju humaniškesnio poeto, taip sugebančio prisiirti iki pačios skaitytojo šerdies. Klausti ir glausti medį, žemę, mylimąjį ir artimą, neklausti, kodėl, bet suvokti savo žemišką mirtingumą, išmokti ištarti sudie, kai tam laikas ir pa(si)sveikinti, kai reikia.

Jeigu žmogui nepavyksta prisijaukinti poezijos, tikriausiai dar neteko skaityti Marcinkevičiaus eilėraščių. Kaskart, kai suskausta sieloje, kai nebesinori tikėti nei gyvenimu, nei supančiu pasauliu, kai pamiršti, kam ir kodėl esi, kai nebeprisimeni lietaus kvapo ar nebejauti pirštų galiukais medžio žievės – šio poeto eilutės padeda susirinkti save iš naujo.