Puiki knyga apie paukščių intelektualinius gebėjimus, kuriais naudodamiesi jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Paukščiai, kaip parodoma knygoje, nėra vien instinktų užprogramuotos mašinos, priešingai, jie yra sumanūs ir...

Puiki knyga apie paukščių intelektualinius gebėjimus, kuriais naudodamiesi jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos. Paukščiai, kaip parodoma knygoje, nėra vien instinktų užprogramuotos mašinos, priešingai, jie yra sumanūs ir individualūs. Kiekvienas būrio žvirblis yra atskira asmenybė, turinti savo norų ir tikslų.
Knygoje daug dėmesio skiriama paukščių smegenų dydžiui, kaip jie sugeba spręsti mokslininkų paruoštus eksperimentus, kaip gudrauja laukinėje gamtoje, kad jų nepagautų plėšrūnai, kaip stengiasi patikti patelėms. Visi paukščiai skirtingi. Visi genialūs. Vieni geriau prisitaikę prie žmogaus keičiamos aplinkos, kiti prasčiau. Vis dėlto, net ir po daugybės tyrimų metų mes vis dar daug ko apie juos nežinome. Autorė to neslepia. Tačiau net ir tai, ką žinome, yra įspūdinga ir kiekvienas, perskaitęs šią knygą, apie paukščius ims galvoti truputį kitaip. Kai kurios jų rūšys, tarkim varnos, kai kuriais gebėjimais sugeba pralenkti primatus. O paukščių giesmės? Be to, kaip kai kurie paukščiai sugeba pamėgdžioti žmonių balsus?
Kai kuriems skaitytojams gali nepatikti, kad pateikiama daug teorijų, kurios prieštarauja viena kitai. Man, priešingai, tai yra labai didelis knygos privalumas. Juk toks mokslinis darbas ir yra - jis reikalauja daug tyrinėjimo metų, daug sugebėjimų į paukštį pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Paukščiai turi ir bendrų rūšiai ir individualių bruožų. Ir galiausiai visa tai susideda į vieną bendrą supratimą - kuo geriau sugebėsime pažinti juos, tuo geriau pažinsime ir patys save.

Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai...

Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai lagerių ir kas būdinga atskirai konkrečiam lageriui. Tai nėra SSRS istorija, o tiksliai tai, kas nurodyta knygos pavadinime ir knygos įvade. Labiausiai šioje knygoje man patiko autorės kritiškas požiūris į archyvinius dokumentus ir liudytojų prisiminimus. Juk, šiaip ar taip, visi yra šališki. Ar įvykių liudininkai savo viską, ką matė? Galbūt. Ar aprašė viską, ką patys patyrė? Labai abejotina. Juk lageriai skyrėsi ir kiekviename baisybės buvo vis kitokios. Vienur labiau klestėjo moterų prostitucija, kitur homoseksualūs santykiai, dar kitur buvo itin griežta kriminalinių kalinių valdžia. Vienur žmonės dirbo beprotiškai sunkiai, o kitur dažnai dykaduoniaudavo. Ką ir bekalbėti apie tai, kad lagerių gyvenimas nuolatos keitėsi, ar tai būtų didžiojo teroro metai (1937-1938), Antrojo pasaulinio karo SSRS laikotarpis(1941-1945) ar sveiku protu nesuvokiamos pokarinės represijos(1948m.)
Labiausiai iš knygos man įsiminė šie dalykai:
1. Gulagas nėra tas pats kaip nacių koncentracijos stovyklos, nes čia nebuvo sąmoningo tikslo ką nors nužudyti. Niekas nemirdavo dėl to, kad yra žydas, lenkas ar vokietis. Žmonės čia turėjo būti maksimaliai išnaudojami SSRS pramonės labui. Mirtys(dažniausiai) būdavo sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne sąmoningas valdžios planas. Be to, čia neretai sargybinis galėdavo tapti kaliniu, o kalinys – sargybiniu.
2. Lagerių sistema visada buvo neefektyvi. Ji didžiąja dalimi buvo išlaikoma valstybės(nes brangiai kainuoja išlaikyti sargybinius).
3. Jeigu patekai į lagerį, tai dar nereiškia, kad visą įkalinimo laikotarpį dirbsi viename darbe. Daugybė žmonių sugebėdavo prasimušti. „Per beveik du dešimtmečius, praleistus lageriuose, Jevgenija Ginzburg kirto medžius, kasė griovius, valė lagerio svečių namus, plovė indus, augino vištas, skalbė lagerio viršininkų žmonų skalbinius ir prižiūrėjo kalinių vaikus. Galiausiai ji tapo slauge“(P.221.)
4. Masinės vagystės ir papirkinėjimai. Skirtingos rūšies maistas buvo aiškiai normuotas, tačiau kaliniai gaudavo tik mažą jo dalį, nes visi tie, kurie dirbo krovikais arba lagerio virtuvėje, nuolatos jį vogė. Pagal kalinių mentalitetą – vogti galima viską, išskyrus duoną. Kaliniui, pavogusiam duonos, paprastai grėsdavo mirtis. Jeigu gavai siuntinį pinigų iš namų – nebūk kvailas ir nepasik pinigų sau. Jeigu žinosi, ką reikia papirkti – išgyvensi.
5. Visada bet kuriame lageryje būdavo daug geriau būti kriminaliniu nusikaltėliu negu politiniu. Toks buvo aukščiausios valdžios požiūris, kurį nuolankiai vykdė lagerių viršininkai. Tai galiojo visur. Kitaip tariant, geriau būti žmogžudžiu ir vagimi negu žmogumi, kuris kažkam pasakė anekdotą apie valdžią.
6. Paplitęs darbo vengimas ir darbo normų klastojimas. Vieni kaliniai tiesiog atsisakydavo dirbti ir sulaukdavo bausmės ledinėje kameroje, kiti nepabijodavo nusikirsti sau rankų pirštus ar dar ką nors. Kiti pasinaudodavo valdžios nekompetencija – krūvą numirstų supuvusių medžių(kurie ilgai gulėdavo miške nesuskaičiuoti) šiek tiek apipjaustydavo ir taip įvykdydavo dienos normą.
7. Šiuolaikinė Rusija nesusitvarko su SSRS paveldu. LAGERIO KALINIŲ KANKINTOJAI LIKO VISIŠKAI NENUBAUSTI. Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės prieš kitas tautas(kitaip nei Vokietija). Žinoma, tam tikros Rusijos organizacijos rūpinasi buvusių nukentėjusiųjų atmintimi(organizacija „Memorial“), tačiau pati Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės viešai apie tai prabilti ir atsiprašyti.

Knyga puikiai tinka visiems tiems, kurie ruošiasi rašyti kokį nors mokslinį darbą apie SSRS istoriją. Skaitant savo malonumui kartais tiesiog pabosta, ypač iki kol įpusėji knygą. Kaip vienintelį minusą galbūt pažymėčiau tai, kad epilogas nėra labai geras. Jame labai norėjosi, kad autorė trumpai aptartų, kaip buvosios SSRS šalys(bet ne satelitinės)susitvarko su savo istorija. Pavyzdžiui, Kazachstanas, Turkmėnija, Armėnija ir kitos. Niekada nereikia apsiriboti vien europiečiais. Pačioje knygoje yra minimi azijiečiai lagerių kaliniai, tačiau labai trumpai. Epiloge buvo galima visa tai aptarti platesniame geopolitiniame kontekste.

Knygoje autorius pateikia naują žmogaus kūno kilmės teoriją. Ekspedicijų ir kasinėjimų metu aptiktų fosilijų sandaros ir DNR struktūros bei žmogaus anatomijos tyrinėjimai atskleidžia esmines sąsajas, verčiančias mus...

Knygoje autorius pateikia naują žmogaus kūno kilmės teoriją. Ekspedicijų ir kasinėjimų metu aptiktų fosilijų sandaros ir DNR struktūros bei žmogaus anatomijos tyrinėjimai atskleidžia esmines sąsajas, verčiančias mus tapatintis su žuvimis. Visa tai padeda paaiškinti ne tik genų mutacijų, nulėmusių anatominius kūno pasikeitimus, priežastis, bet ir leidžia priartėti prie vieno fundamentalaus gyvosios gamtos principo atradimo. Tokios netikėtos išvados suteikia galimybę pažvelgti į save ir supantį pasaulį visai kitomis akimis.

Įdomi ir pakankamai įtraukianti knyga, tačiau ne tokia neįtikėtina, kaip buvo bandoma sudaryti įspūdį. Prieš skaitant knygą atrodė, kad bus vaizduojamas visiškai atsilikusios religinės fanatikų šeimynos gyvenimas, tačiau...

Įdomi ir pakankamai įtraukianti knyga, tačiau ne tokia neįtikėtina, kaip buvo bandoma sudaryti įspūdį. Prieš skaitant knygą atrodė, kad bus vaizduojamas visiškai atsilikusios religinės fanatikų šeimynos gyvenimas, tačiau viskas buvo visiškai kitaip. Iš esmės tai yra psichologiniai memuarai, juose svarbiausi yra žmonių tarpusavio santykiai, kai kurių žmonių gebėjimas ir kai kurių negebėjimas keistis ir priimti kitokią kito žmogaus nuomonę. Daug dalykų čia tėra fonas, siekiant atskleisti psichologines problemas ar tiesiog vyraujantį mąstymą, todėl nereikia pernelyg išpūsti paprastų detalių. Taip, ji nežinojo, kas yra Holokaustas, bet nežinojo ir kas buvo Napoleonas. Ir kas "Vargdieniuose" tikra, o kas išgalvota. Tačiau jie nebuvo amišai, jie matė modernų pasaulį ir kada panorėję galėjo pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. Ir kartais pasinaudodavo, kaip, pavyzdžiui, įsigijus televizorių.
Taip pat nereikia visko priimti už gryną pinigą, nes tai tik Taros požiūrio taškas su retomis išimtimis. Ji pasirinko pasakoti apie tai, ką pati norėjo pasakoti, todėl čia yra daugybė vietų, kai atrodo, kad aprašyti dialogai pasibaigia pernelyg greitai, o kai kurios vietos iš viso galėjo būti išbrauktos.
Taip pat knygoje nebuvo kai kurių dalykų, kurių galima rasti jos pokalbių internete metu. Pavyzdžiui, viename pokalbyje ji apibūdina, kodėl tie santykiai su tėvais buvo komplikuoti ir kodėl ji vis dėlto jų lengvai neišsižadėjo. Pavyzdžiui, ji pamini Šono atvejį, kuris nors ir buvo smurtautojas, tačiau kartais ir elgdavosi kaip visiškai normalus žmogus(jodinėjant su žirgais). Tie epizodai yra knygoje, tačiau jie taip aiškiai nesusieti. Be to, yra labai neaišku, kuo iš tikrųjų serga jos tėvas. TIKRIAUSIAI jis serga bipoliniu sutrikimu, bet tai nėra iki galo aišku. Gali būti ir visai kitaip.
Įdomi, bet ne sensacinga knyga.

Kadangi neskaičiau pirmosios dalies, tai labai neaišku, kiek ji yra pirmosios knygos papildymas. Ir ar iš viso reikėjo to papildymo. Šiaip knygos tema yra įdomi ir į ją yra įdėta nemažai pastangų, tačiau buvo galima...

Kadangi neskaičiau pirmosios dalies, tai labai neaišku, kiek ji yra pirmosios knygos papildymas. Ir ar iš viso reikėjo to papildymo. Šiaip knygos tema yra įdomi ir į ją yra įdėta nemažai pastangų, tačiau buvo galima sumažinti nagrinėjamų žmonių skaičių. Be to, koks tikslas iš viso buvo skaidyti knygą po
vieną mėnesį? Tai labai trukdė ir buvo ne vienas momentas, kai autorius bandė "išsivartyti" su tais mėnesių skirtumais. Paprasčiausiai buvo galima kalbėti apie 1913 metus ir į atskirus skyrius išmėtyti istorijas apie menininkus, muzikantus, rašytojus ir mokslininkus. Taip pat gale parašant visa apibendrinantį epilogą. Taip pat knygai trūko visokių priedų, kad ir pagrindinių menininkų paveikslų nuotraukų arba išsamių aprašymų, kaip jiems susiklostė vėlyvesnis gyvenimas.
Ši knyga bus gera tik tuo atveju, jeigu skaitytojas nepagailės laiko ir papildomai pasidomės aprašomais autoriais. Tai ypač galioja kalbant apie menininkus ir muzikantus, mažiau apie rašytojus ir politikus.

„Alma littera“ išleido naują necenzūruotą dar 1985 metais pasirodžiusią Aleksijevič knygą. Joje sudėta daugybė trumpų vaikų karo prisiminimų istorijų. Čia svarbiausi yra vaikų išgyventi jausmai, kai jie neteko savo...

„Alma littera“ išleido naują necenzūruotą dar 1985 metais pasirodžiusią Aleksijevič knygą. Joje sudėta daugybė trumpų vaikų karo prisiminimų istorijų. Čia svarbiausi yra vaikų išgyventi jausmai, kai jie neteko savo mamos ar tėčio ar apskritai bet kokio ryšio su savo gimtaisiais namais. Tai istorijos apie karą, kuris sugriauna žmonių likimus ir kuriame visi yra pralaimėtojai. Jame nėra nieko didingo ir šlovingo. Aleksijevič istorijos parodo, kad žmonių gyvybės ir mirties klausimas dažniausiai tebūdavo loterija. Atsitiktinumas. Vienam paisekė pasislėpti, kito paskutinę minutę nenušovė, o dar kito tuo metu nebuvo namuose. Vieni vaikai labiausiai prisimena gyvulinius vagonus, kiti nušautus tėvus, badą ar vaikų namus.
Istorijos, nors ir skirtingos, tačiau temų atžvilgiu labai panašios(evakuacija, badas, tėvų žudynės, partizanai, vaikų namai, namų padegimas). Be to, labai neaišku, kaip pati Aleksijevič suformavo istorijų tekstą. Akivaizdu, kad ji užduodavo tam tikrus klausimus buvusiems vaikams, kurie jos interviu metu jau buvo seni žmonės. Kokie buvo tie klausimai? Ir kiek žmonių ji iš viso apklausė?
Taip pat neretai nukrypstama į sentimentalumą, kai pati žmogaus gyvenimo istorija nėra įdomi arba jis per mažai atsimena iš karo laikotarpio. Ir iš viso, kaip buvo atlikti interviu, kurie knygoje teužima pusę puslapio?
Nereikia pamiršti ir fakto, kad pati Aleksijevič tuos pokalbius išgyveno kitaip nei tai galime išgyventi mes, skaitytojai. Jai kiekvienas pokalbis buvo unikalus, ji matė, kaip tie karo liudytojai gyvena DABAR ir tai prisideda prie kitokio jos susiformuoto supratimo. O skaitytojui pateikiamos tik sutrumpintos(neaišku kiek) ir padailintos istorijos, kurias skaitant ištisai atrodo, kad nuolatos skaitai tą patį per tą patį.
Kaip didžiausią knygos pliusą neabejotinai įvardyčiau tai, kad ji yra lengvai prieinama bet kokio amžiaus ir išsilavinimo žmonėms. Tai puiki knyga visiems tiems, kurių išsilavinimas nėra humanitarinis. Ir tiems, kurie dar tik pradeda domėtis istorija. Tačiau ties tuo tikrai nereikėtų sustoti.

Šioje knygoje autorius kalba apie mūsų dabartinį santykį su gyvūnais, koks jis buvo anksčiau ir koks jis galėtų būti ateityje, jeigu tik įsisąmonintume, kodėl tai, kas vyksta su gyvūnais dabar, turi būti visiškai...

Šioje knygoje autorius kalba apie mūsų dabartinį santykį su gyvūnais, koks jis buvo anksčiau ir koks jis galėtų būti ateityje, jeigu tik įsisąmonintume, kodėl tai, kas vyksta su gyvūnais dabar, turi būti visiškai pakeista. Svarbiausi pasikeitimai, kurie turėtų įvykti, yra intensyvioji gyvulininkystė ir moksliniai eksperimentai su gyvūnais. Tačiau tam, kad pokyčiai įvyktų, neužtenka vien žinoti tam tikrus faktus. Pirmiausia turime atsakyti į pagrindinį moralinį klausimą – kuo remdamiesi mes laikome gyvūnus prastesniais už save ir kodėl neatsižvelgiame net į menkiausius jų gyvenimo interesus?Atrodo akivaizdu, kad gyvūnai labai smarkiai nuo mūsų skiriasi, tarkim protu ar gebėjimu kalbėti, tačiau autoriui tokie argumentai atrodo neįtikinami. Kuo tada yra paremta žmonių lygybė, nors žmonės tarpusavyje labai skiriasi, yra skirtingų gebėjimų, o kai kurie net protiškai atsilikę. Tuomet autorius iškelia savo pagrindinę knygos idėją, kurią suformulavo remdamasis Benthamo raštais – visus žmones vienija „gebėjimas jausti kančią ir džiaugsmą“(P.45). Tai vienija ir visus kitus „nežmogiškus gyvūnus“, tačiau į jų interesus neatsižvelgiame, nes vadovaujamės tik savo rūšies interesais.
Knygoje svarbiausias yra kančios, o ne mirties klausimas, todėl tiek daug dėmesio skiriama gyvūnų kančioms eksperimentų metu arba gyvūnų laikymui mikroskopiniuose garduose, kuriuose jie net net negali apsisukti. Čia išskirsiu kelius pagrindinius dalykus, kurie geriau atskleidžia knygos esmę:
1. Moterys ar juodaodžiai turi lygias teises ne todėl, kad buvo įrodyta, jog jie yra tokio paties intelektinio lygio kaip ir vyrai. Svarbiausia yra tai, kad jie sugeba jausti kančią, todėl ir gyvūnų atžvilgiu nereikėtų taikyti savo rūšistiniu pažiūrų vien todėl, kad jie yra žemesnio intelekto(P.43-44).
2. Moksliniai eksperimentai su gyvūnais dažniausiai yra niekam tikę. Dažniausiai jais nieko neįrodoma, nes žmonių organizmas dažnai reaguoja skirtingai į ligas, kurios gyvūnams gali būti nepavojingos.
P.104. „Tarp kitų vaistų, kurie po bandymų su gyvūnais buvo patvirtinti kaip saugūs, o vėliau pasirodė žalingi, galima paminėti vaistą nuo širdies negalavimų „Practolol“, nuo kurio žmonės apako, ir kosulį slopinantį vaistą „Zipeprol“ – kai kuriems vartojusiems asmenims jis sukėlė traukulius, o kai kuriems – net komos būseną“.
3. Intensyviosios gyvulininkystės verslininkų vykdomas gyvūnų kankinimas, kai jie būna uždaromi ankštuose narvuose ar garduose. Visi naminiai gyvuliai yra socialūs gyvūnai, tokie pat kaip šunys ar katės, todėl jie turi tam tikrų poreikių. Patys svarbiausi poreikiai – nuolatos judėti ir patiems susirasti maisto.
4. Mirtis turi būti kiek įmanoma mažiau skausminga, tačiau tai ne visada įmanoma, pavyzdžiui, dėl religinių priežasčių ar dėl paprasčiausios darbo skubos, kai darbuotojai pernelyg apkraunami darbu. Elektrošokas iš tikrųjų sukelia skausmą!(P.221)
5. Reikia keisti mitybos įpročius ir tapti vegetaru. Aišku, geriau būti veganu, bet šiuolaikiniame pasaulyje viskas yra labai susiję ir nevisada galima pasakyti, kada produkte yra pieno produktų. Nereikia siekti tobulumo, svarbiausia, kad būtų atsisakoma pačios mėsos. Mėsos ir pieno klausimai yra pakankamai komplikuoti ir, reikia pasakyti, pačioje knygoje gana menkai jie yra aptariami.

Žinoma, pati knygos tema yra pernelyg plati, kad viena knyga būtų galima visapusiškai viską aptarti, tačiau tai yra puikus įvadas visiems tiems, kurie nori susipažinti su pagrindiniais gyvūnų išlaisvinimo judėjimo teiginiais arba tiems, kurie planuoja žengti ar jau yra žengę vegetarizmo/veganizmo keliu. Knyga yra smarkiai atnaujinta nuo pirminio 1975 metų leidimo, todėl ji yra aktuali ir šiandien.

Tai labai vidutiniška knyga apie žmogų, kurio kūryba bene labiausiai iš visų filosofų buvo apversta aukštyn kojomis. Žmogus, kuris buvo labai kosmopolitinių pažiūrų ir kas yra aiškiai pastebima kiekvienoje jo knygoje, buvo...

Tai labai vidutiniška knyga apie žmogų, kurio kūryba bene labiausiai iš visų filosofų buvo apversta aukštyn kojomis. Žmogus, kuris buvo labai kosmopolitinių pažiūrų ir kas yra aiškiai pastebima kiekvienoje jo knygoje, buvo paverstas nacių ideologu. Taip jau nutinka, kad po autorių mirties jų mintys ir darbai dažnai būna iškraipomi. Šiuo atveju tai itin pastebima. Nietsche's sesuo, bemokslė antisemitė Elisabeth, kuri kartu su vyru Bernhardu Försteriu Paragvajuje įkūrė tikrų "arijų" koloniją, norėjo kad ir jos brolis būtų pavaizduotas pagal jos viziją. Nietzsche'i dar esant gyvam Elisabeth'ės sukurtame Nietzsche's archyve rinkosi rinktinė antisemitinė publika, nors pačio Nietzsche's raštus geriausiai išplatino žydų kilmės Georgas Brandesas.
Iki išprotėjimo Nietzsche buvo iš esmės nežinomas. Jo knygų iš esmės niekas nepirko. Niekam nerūpėjo jokie vertybių perkainojimai, jokie Zaratustros. Nietsche'i mirus, jo knygos buvo perleidžiamos dideliais tiražais, o jo mintys padarė didelę įtaką visam Europos intelektualiniam elitui(P. 356).
Tiems, kas visiškai nesidomėjo Nietzsche's gyvenimu, ši knyga turėtų patikti. Visų svarbiausia, kad ji paneigs tam tikrus vis dar egzistuojančius mintus. Kadangi aš buvau perskaitęs ne vieną Nietzsche's knygą, ši knyga man pasirodė pernelyg supaprastinta. Joje pasigedau didesnio skirtingų šaltinių skaičiaus. Iš esmės joje daugiausiai remiamasi laiškais ir ne visada aišku, kada baigiasi laiškas, o kada prasideda autorės teorizavimas.
Jeigu norite sužinoti, kas yra paslėpta Nietzsche's knygose, net nevarkite. Čia viskas pernelyg supaprastinta. Tačiau jeigu norite sužinoti, su kokiais žmonėmis bendravo Nietzche ir kaip tai atsispindi jo kūryboje(ypač "Zaratustroje"), tada mėginkite. Apie Nietzsche'ę yra parašyta daugybė knygų ir tikrai nemanau, kad ši yra bent kažkur per vidurį.
Geriausia yra pačiam pradėti skaityti autoriaus knygas ir pamatyti, kiek daug autorė neišanalizuoja ir nepasako. Taip pat reikėtų plačiau pasiskaityti, kuo skiriasi klasikinė ir neklasikinė vokiečių filosofijos.

Knyga nėra nei labai įdomi nei labai įtraukianti, tačiau labai svarbi moraliniu požiūriu. Joje pasakojama vieno gydytojo išlikimo Aušvice istorija ir kokie buvo jo santykiai su kitais lagerio gyventojais. Labiausiai...

Knyga nėra nei labai įdomi nei labai įtraukianti, tačiau labai svarbi moraliniu požiūriu. Joje pasakojama vieno gydytojo išlikimo Aušvice istorija ir kokie buvo jo santykiai su kitais lagerio gyventojais. Labiausiai rekomenduotina ši knyga visiems tiems, kurie nori plačiau sužinoti, kaip buvo sudarytas visas platusis Aušvico kompleksas, kokia buvo kalinių hierarchija ir kokiais būdais buvo galima papirkti viršininkus ar esesininkus, kad galėtum lageryje išlikti dar bent vieną dieną. Žinoma, lengva kalbėti žmogui, kuris buvo gydytoju, nes jiems buvo daugiausia galimybių išlikti. Vis dėlto, turėjai mokėti suktis ir pernelyg nepasitikėti savo jėgomis. Daugelį mirčių lemdavo tiesiog aklas atsitiktinumas.
Pagrindinė knygos linija yra autoriaus santykiai su savo žmona Friedele. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad knygos pabaigoje yra paaiškinimai, kas įvyko knygos autoriui po karo. Paaiškėja, kad 1957m. autorius su Friedele išsiskyrė. Tai žinant, visa ta romantiška istorija atrodo veidmaniškai. Jeigu net Aušvicas nesugebėjo suartinti, tuomet nieko tikro ir nebuvo. Kita vertus, knyga labai paslaptinga, labai smarkiai neišpildyta, vienpusiška ir su daugybe nutylėjimų.
Vis dėlto, tai dar viena tikra moralinė istorija apie didžiausią Žmonijos tragediją. Tai proga dar kartą prisiminti istoriją, kurioje kenčia tie, kurie nieko nepadarė, bet kurių gyvenimo ir mirties linija buvo surežisuota iš anksto.
Kartu nepamirškime į visa tai pažvelgti ir iš kitos perspektyvos. Fašizmas puikiai klestėjo vienoje moderniausių to meto kapitalistinių valstybių. Tie, kurie investavo kapitalą į tankų kūrimą, puikiai žinojo, kur visa tai veda. Tie, kurie pardavinėjo dujas( "zyklon B"), puikiai viską suprato. Kas iš mūsų galėtų pasakyti pavardes tų, kurie krovėsi milijonus sau į kišenę, kai jų bendrapiliečiai išnyko kaip dūmai? Internetiniai straipsniai greitai parodo mokslininkus, tokius kaip Fritz Haber, kurie nulėmė dujų atsiradimą. Bet kur pavardės visų tų, kurie valdė chemijos ar karo pramonės įmones? Kur jų išpažintys ir prisiminimai? Kur tas moralės balsas, kai kalbame apie žmones, kurie nusiperka savo nekaltumą?

Labai trumpoje mokslinėje knygoje neuropsichologijos mokslų daktarė glaustai ir aiškiai pasakoja apie smegenų veiklą, kaip ji kinta metams bėgant, kaip jas veikia maistas ar apskritai, kas yra mitas, o kas yra tikrovė....

Labai trumpoje mokslinėje knygoje neuropsichologijos mokslų daktarė glaustai ir aiškiai pasakoja apie smegenų veiklą, kaip ji kinta metams bėgant, kaip jas veikia maistas ar apskritai, kas yra mitas, o kas yra tikrovė. Labiausiai šią knygą įvardinčiau kaip mitų griovimo knygą. Juk lengvai galime rasti daug informacijos apie tai, kaip veikia smegenų kamienas, smegenėlės ar kitos smegenų dalys, tačiau internete taip pat pilna daug informacijos, kuri neva yra „mokslinė“, tačiau kuri nėra paremta jokiais moksliniais faktais.
Čia norėčiau išskirti tam tikrus dalykus, kurie atskleidžiami šioje knygoje:
1. Smegenų raida baigia formuotis ties 25 gyvenimo metais ir nuo to amžiaus jos pradeda pamažu trauktis(P.150)
2. Naudojame 100 proc. savo smegenų. Į tai reikia žvelgti per evoliucijos prizmę – smegenys sunaudoja labai daug kūno energijos(apie 20proc.), todėl būtų neprotinga turėti tam tikras smegenų dalis, kurios nepakankamai išnaudojamos(P.175)
3. Nėra jokių maisto produktų, kurie pagerintų smegenų veiklą.
4. Negalima vartoti jokių vitaminų savavališkai. Juos vartoti tik tada, jeigu juos išrašė gydytojas. Juk kaip tik dabar gyvename tokiais laikais, kai turime daug ir pakankamai skirtingo maisto. Be to, jokie vitaminai neturi magiškų galių, kuriais būtų galima pagerinti smegenų veiklą.
5. Smegenų stimuliantai neveikia. Taip pat jie labai kenkia sveikatai.
„Stimuliantų sudėtis ir poveikis panašūs į susilpninto amfetamino. Jie sukelia ne tik priklausomybę, bet ir nemigą, gali prasidėti traukuliai ar ištikti insultas“(P.111).
6. Nėra smegenų veiklą pagerinančio maisto, tačiau yra daugybė maisto, kuris gali joms pakenkti. Tai ypač pasakytina apie daug riebalų turintį greitąjį maistą. „Greitasis maistas daugiausia yra sudarytas iš riebalų, rafinuotų angliavandenių, cukraus ir druskos. Šis kokteilis ypač pavojingas smegenims, nes didina kraujo spaudimą ir cholesterolio kiekį. Aukštas kraujo spaudimas pažeidžia smegenyse esančias kraujagysles, šios gali susiaurėti, įtrūkti arba plyšti. Užsikimšus kraujagyslėms, kraujas sunkiai prateka, padidėja kraujotakos ligų ir smegenų insulto rizika“(P.92).
7. Skiepai nesukelia autizmo. Atliekant tyrimą A. Wakefieldas naudojosi suklastotais duomenimis ir siekė asmeninės finansinės naudos.
8. Mėnulio fazės neveikia smegenų. Man yra pasakoję šitą nesąmonę. Absurdiška, kad dar reikia žmonėms aiškinti tokius dalykus. Štai kas būna, kai nelaikai fizikos pamokų.

Knygoje yra ir tam tikrų abejotinų teiginių, kurie labiau susiję su žmogaus psichologijos dalykais. Pavyzdžiui, buvo keista skaityti apie depresiją. Autorė teigia, kad reikia kreiptis į artimuosius, lyg žinotų, kad visų žmonių artimieji yra protingi ir empatiški žmonės. Visiškai neužsiminta, kad būtent tie artimieji gali būti viena iš depresijos priežasčių. Apskritai abejotina ar knygos autorė kada nors gyvenime yra sutikusi žmogų, kuris serga depresiją. Ji siūlo žmogui skambinti į "Jaunimo liniją"? Ta prasme, žmogui, kuris nenori su niekuo bendrauti ir kuris nori mirti, ji siūlo paskambinti visiškai nepažįstamiems žmonėms, kuriems jis visiškai nerūpi? Taip pat rašoma apie psichoterapiją ir vaistus. Jeigu žmogus yra labai nekalbus ir užsidaręs, kaip jo problemas išspręs psichiatras? Be to, kaip veikia tie antidepresantai? Autorė suplaka daugybę dalykų į vieną vietą, tačiau nepamini jokių žmonių, kuriems tikrai būtų padėję vaistai, psichoterapija, gydytojai ar skambinimas "Jaunimo linijai". Galiausiai ji pradeda vardyti bet kokius skirtingus dalykus, kurie padėtų susitvarkyti su depresija, nes jeigu išvardysi daug skirtingų dalykų vis tiek galų gale pataikysi.
Antras keistas dalykas buvo autorės atsakymas į mokytojos klausimą, kodėl paauglius yra taip sunku sudominti dėstoma medžiaga. Autorė teigia:
P.146-147. „Jei dirbate su paaugliais, kurie pagal apibrėžimą jau turėtų gebėti mąstyti abstrakčiai, bet šie nereaguoja į jūsų pateikiamus argumentus, gali būti, kad šie mokiniai dar nėra pasirengę priimti jūsų pateikiamos informacijos“.
Autorė įsivaizduoja, kad yra labai lengva motyvuoti mokinius ar kad pati švietimo sistema yra sukurta mokinių tobulėjimui. Ne, dauguma dalykų niekada nepravers gyvenime. Ir negi autorė rimtai tiki, kad visi mokytojai labai daug stengiasi dėl vaikų? Priešingai, neretai tie mokytojai, kurie dedasi didžiais motyvuotojais, dažniausiai tik kalba, o ne moko.

Ši knyga yra gera pradžia tolesniam pažinimui, tačiau visiškai nepakankama, jeigu siekiama turėti pakankamai žinių apie smegenis. Todėl kartu su šia knyga rekomenduoju kartu perskaityti ir šias:
1. Michio Kaku. „Proto ateitis“. Joje aptariama smegenų veikla ir parodoma, kad dirbtinis intelektas vystosi labai lėtai, nes mes dar labai daug dalykų nežinome apie smegenis.
2. Nicholas Carr. „Seklumos. Kaip internetas veikia žmogaus smegenis?“. Apie technologijų įtaką smegenims.
3. Francis Mark Mondimore. „Homoseksualizmo prigimties istorija“. Taip pat apie smegenų veiklą, tačiau žvelgiant iš kitos perspektyvos, kurios nederėtų pamiršti.