Jau senokai perskaičiau @rasa.raso knygą "16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa", tačiau vis dar neradau sudėlioti minčių apie ją. 🤷‍♀️
Istorija po istorijos, po vieną, po dvi, daugiau per dieną ir nereikia.....

Jau senokai perskaičiau @rasa.raso knygą "16 gydančių istorijų. Kai gyvenimas užknisa", tačiau vis dar neradau sudėlioti minčių apie ją. 🤷‍♀️
Istorija po istorijos, po vieną, po dvi, daugiau per dieną ir nereikia.. Nes jos skaudžios, jos tikros, nuoširdžiai papasakotos ir realių, ne taip toli nuo mūsų gyvenančių žmonių.. O galbūt net vieno iš mūsų.. 💛
Istorijos sudėliotos su tokiu lengvumu, kad skaitant taip paprasta tiesiog būti, pamąstyti, galbūt atrasti savęs dalelę, o gal šeimos nario, artimojo, draugo 👥
Šioje knygoje nerasite sudėtingos teorijos apie depresiją, savižudybes, priklausomybes, toksiškus tėvų ir vaikų santykius. Tačiau visose istorijose paliečiamos viena ar kelios iš šių temų per praktinę, žmogaus patyriminę pusę. O tai padeda pasijusti ne vienam arba rasti būdą padėti šalia esančiam.. 🙏
Nors visgi aš pasigedau daugiau gylio, tikiu, kad jo čia daugiau pateikti gali ir nepavykti, nes dalintis tokiomis patirtimis nėra lengva, net jei galioja konfidencialumo taisyklė 🙊
Džiaugiuosi, kad yra tokie drąsūs žmonės, kurie dalijasi ir sveikinu @rasa.raso su lietuvių sielas gydančia knyga 🥳

Ar kada svarstėte, kaip jūs patys ar aplinkiniai šiais technologijų, skubėjimo ir vartojimo laikais tampate Vergais? Tikriausiai, nelabai. Aš tai ne. Vieni tampa socialinių tinklų vergais ir nebegali be jų, jie užvaldo laiką...

Ar kada svarstėte, kaip jūs patys ar aplinkiniai šiais technologijų, skubėjimo ir vartojimo laikais tampate Vergais? Tikriausiai, nelabai. Aš tai ne. Vieni tampa socialinių tinklų vergais ir nebegali be jų, jie užvaldo laiką ir mintis; kiti - daiktų vergais; toksiškų santykių vergais; nemėgstamo darbo vergais; psichotropinių medžiagų vergais ir panašiai.. Tai žmogaus, patekusio į automobilio avariją ir panirusio į komą, istorija. Jis paralyžiuotas, negali judėti, kalbėti, mirksėti. Gali tik galvoti ir..viską girdi ir supranta. Tai žmogaus pokalbis su savo vidiniu vedliu, kuris kaip tikra geriausia draugė yra griežtas, bet teisingas ir tiesmukas. Dažnai (o gal net per dažnai) mes pasirenkame jo negirdėti. O kas būtų, jei būdami visiški savo kūno vergai (kaip šiuo atveju), išgirstumėte, kaip artimiausi žmonės ketina nutraukti gyvybę palaikančius aparatus? Apie tai skaitydamas šią knygą gali pamąstyti kiekvienas 😊

Neypatinga, bet iškelianti pamąstymų apie gyvenimo prasmę, buvimą šiame pasaulyje žmogumi 😊

Vieną dieną gabi, mėgstama ir nepaparastai šeimoje mylima mergaitė išėjusi į biblioteką nebesugrįžta į namus. Ir juo tada šeimos gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai.. Kur ji dingo? Kas jai atsitiko? Kaip gyventi toliau?...

Vieną dieną gabi, mėgstama ir nepaparastai šeimoje mylima mergaitė išėjusi į biblioteką nebesugrįžta į namus. Ir juo tada šeimos gyvenimas pasikeičia neatpažįstamai.. Kur ji dingo? Kas jai atsitiko? Kaip gyventi toliau? 🤷‍♀️ Lengvu stiliumi, neįmantria kalba parašytas trileris įsuks į paslapčių, šeimos santykių ir veikėjų psichologinių problemų verpetą ir nepaleis iki kol bus išnarplioti visi šios istorijos mazgai.

Nors knygą perskaičiau per kelis prisėdimus, negalėčiau pasakyti, jog charakteriai labai įstrigo. Visi daugiau mažiau paviršutiniai, todėl ne itin įsiminė. Neturi ši istorija ir ypatingos, netikėtos pabaigos, tačiau eigoje gražiai, vietoje ir laiku po truputį išaiškinamos paslaptys, atskleidžiami veikėjų elgesio motyvai. Galbūt dėl tų palaipsniui išaiškėjančių autorės sumanymų, psichikos sutrikimų gausos istorija visgi įtraukia ir norisi ją skaityti iki galo.

Ne įtempto siužeto, bet neblogas trileris apie psichikos sutrikimų turinčių žmonių sprendimus ir tų sprendimų pasekmes. 🙈

Ar kada esate susimąstę, kam galėtumėte ryžtis vardan šeimos narių gerovės, garbės išsaugojimo, laisvės? Ne? Aš irgi ne.
H. Koch netiesiogiai kviečia pamąstyti apie tai kartu su jau pasirinkusiais savo kelią knygos...

Ar kada esate susimąstę, kam galėtumėte ryžtis vardan šeimos narių gerovės, garbės išsaugojimo, laisvės? Ne? Aš irgi ne.
H. Koch netiesiogiai kviečia pamąstyti apie tai kartu su jau pasirinkusiais savo kelią knygos "Vakarienė" personažais. "Vakarienė" ir yra apie dviejų sutuoktinių porų vakarienę prabangiame restorane. Netradicinis knygos skyrių formatas leidžia patirti ne tik istoriją, bet ir dalyvauti kartu visose vakarienės dalyse nuo aperityvo iki deserto. Šeimos paslaptys, santykiai, tėvystė, politika, psichikos sutrikimas ir gyvenimo pasirinkimai - tai temos, kurias liečia ši istorija.

Knygoje nerasite daug veiksmo, įtampos (bent aš neradau), o paslaptis, autorius, panašu mėgsta ne tik aprašyti, bet ir palikti jų neatskleistų skaitytojams. Lieka neatsakytų klausimų, skaitytojams tarsi leidžiama patiems sugalvoti savas interpretacijas.

Tokį įspūdį ir paliko ši knyga. Paslapties.. Klausimų pačiai sau, o kam ryžčiausi aš? Personažai kėlė įvairius jausmus, nuo gailesčio iki susierzinimo, o tai, manau, yra istorijos pliusas - sukelti skaitytojams emocijų (kad ir kokios jos būtų). Perskaičiusi knygos anotaciją, tikėjausi visai kitokios istorijos, daugiau įtampos, tačiau visgi knyga nenuvylė, o autoriaus braiže radau kažko naujo, dar nepažįstamo kitų autorių kūriniuose, todėl, manau, pažintį pratęsiu, kad susidaryčiau platesnę nuomonę apie H. Koch kūrybą. 😊

Tikrai labai lengvas bei neįpareigojantis romanas. Būtent toks, kokio man šiuo metu ir norėjosi. Šioje istorijoje rasite visko : meilės, intrigų, aistros bei humoro. Skaitydama tikrai nemažai krizenau 🤭 Taip pat nustebino...

Tikrai labai lengvas bei neįpareigojantis romanas. Būtent toks, kokio man šiuo metu ir norėjosi. Šioje istorijoje rasite visko : meilės, intrigų, aistros bei humoro. Skaitydama tikrai nemažai krizenau 🤭 Taip pat nustebino ir tai, jog šioje knygoje buvo nemažai sekso scenų, nes to tiesiog nesitikėjau. Erotiniu romanu šios knygos nepavadinsi, bet aistros čia netrūko 😉
Tikrai rekomenduočiau šią knygą meilės istorijų gerbėjams, Jums turėtų patikti, arba tiesiog tiems, kam norisi jaukiai įsisukti į pledą ir praleisti vakarą su jausmingu romanu.

pirmos trys baladės/apysakos buvo gana švelios ir jausmingos. Trečioji apysaka man pasirodė įdomesnė, bet ne tokia emocinga kaip pirmosios. Bet paskutinė !!! perskaiciau visą iškarto ir po to reikėjo pasėdėti ir pailsėti....

pirmos trys baladės/apysakos buvo gana švelios ir jausmingos. Trečioji apysaka man pasirodė įdomesnė, bet ne tokia emocinga kaip pirmosios. Bet paskutinė !!! perskaiciau visą iškarto ir po to reikėjo pasėdėti ir pailsėti. emociškai. Labai džiaugiuosi kad ši knyga man nepakliuvo kol dar mokiausi mokykloje. Nebūčiau jos taip įvertinusi. Labai rekomenduuju bent tą, paskutinią "Vilkų medžioklė" perskaityti

Jei norite gero laiko su knyga čiupkite Musso! Šis rašytojas - laiko patikrintas ir jo knygos visuomet įtraukia, o kur dar paslaptys paslaptėlės..
Kaip ir kitos Musso knygos, taip ir ši buvo labai pagauli, bei skaitant neteko...

Jei norite gero laiko su knyga čiupkite Musso! Šis rašytojas - laiko patikrintas ir jo knygos visuomet įtraukia, o kur dar paslaptys paslaptėlės..
Kaip ir kitos Musso knygos, taip ir ši buvo labai pagauli, bei skaitant neteko nuobodžiauti. Rašytojas įrodė, jog norint parašyti gerą romaną, nereikia nei 600 puslapių, o užtenka ir 200 🤭📚
Šioje knygoje pasirodė, jog visko yra tiek, kiek reikia. Įtraukiantis siužetas, įdomūs veikėjai bei intriga iki paskutiniojo puslapio.
Musso gerbėjai, imkite ir skaitykite tikrai labai nebloga knyga 😉

Apie šią knygą girdėjau labai kontraversiškus atsiliepimus. Sako, kad super mamytės šitą knygą vadina velnio išmislu ir kad ją reikia deginti ant laužo. Kitos mamos sako, kad ši knyga jas išgelbėjo nuo "stogo...

Apie šią knygą girdėjau labai kontraversiškus atsiliepimus. Sako, kad super mamytės šitą knygą vadina velnio išmislu ir kad ją reikia deginti ant laužo. Kitos mamos sako, kad ši knyga jas išgelbėjo nuo "stogo nuvažiavimo".
Asmeniškai nepritarčiau nei vienai nuomonei. Tiesiog ši knyga ne man.
Esu pakankamai disciplinuota ir savo laiką planuoju ir plano laikausi. Tačiau net man šioje knygoje nurodytomis dienotvarkėmis būtų per sunku laikytis. Galbūt, jeigu pavyksta tokios dienotvarkės laikytis su vaiku ir viskas pavyksta kaip nurodyta - puiku! Ir tada galbūt tikai nekyla jokių problemų ir visi šeimos nariai yra laimingi ir patenkinti. Galbūt.
Tačiau kai perskaičiau autorės patarimą, kad "norint žindomą kūdikį nuraminti reikia išgerti alkoholio" man pasireiškė itin ryškus atmetimas. Ir kuo toliau skaičiau knygą - tuo labiau didėjo nepritarimas. Toks jausmas, kad autorė kalba tik apie ramius vaikus. O palikti vaiką verkti vieną lovytėje tamsoje 10-15min - tai ne man. Realiai - itin mažai patarimų kaip spręsti problemas netaikant 100% nurodytos dienotvarkės (o jeigu ją taikai 100% - problemų ir nėra, nes vaikas TIESIOG jos laikosi). Pvz.: esant pilvo diegliams (nors vienur rašoma duoti vandens su cukrumi, tačiau kitur rašoma kad jokio cukraus ar druskos iki 1 metų), krūties streikui ir pan.
Jeigu laikaisi dienotvarkės 100% - realiai niekur negali pajudėti iš namų. Galima sakyti nei vienoje dienotvarkėje nėra įtraukta išėjimo į lauką, kai tuo tarpu visur rekomenduojama vaikui lauke būti apie 4h per parą.
Maitinant krūtinimi nurodyta, kad vaikas turi žysti krūtį 15-20min. O ką daryti, jeigu jis žinda tik 5min?.. O paskui dėl to nemiega.
Manau, kad jeigu nori savo vaiką auginti prieraišios tėvystės principu - ši knyga netinkama.

Kažkuo priminė Alber Camus "Svetimas". Ypač pirmoje knygos dalyje. Sunku tai paaiškinti. Kaip ir tai kokiu būdu šią knygą pastebėjau ir nusprendžiau, jog reikėtų ją perskaityti.
Man patiko, buvo įdomu. Gal kažkam...

Kažkuo priminė Alber Camus "Svetimas". Ypač pirmoje knygos dalyje. Sunku tai paaiškinti. Kaip ir tai kokiu būdu šią knygą pastebėjau ir nusprendžiau, jog reikėtų ją perskaityti.
Man patiko, buvo įdomu. Gal kažkam norėsis daugiau veikėjų charakteristikos ir jų pristatymo. Bet, mano nuomone, visa knygos ašis - vienas veikėjas, kuris į didelius savęs pristatymas skaitytojui nesileidžia. Ar didelio dėmesio neskiria dideliam šalia esančių žmonių portreto pristatymui. Viskas pateikiama po mažu ir iš to galima dėliotis tuos portretus, jeigu kam nors jų pritrūksta. Kita vertus, man atrodo, kad knygoje svarbu ne tiek pats pagrindinis veikėjas ar veikėjai apskritai, bet per jų prizmę pamatymas savęs.
Šiek tiek kritikos turėčiau antrajai daliai, tačiau autorė pačioje pabaigoje sudavė tokį smūgį, kad iš pradžių nelabai supratau, kas įvyko.
Teko girdėti, kad knygą vertinama gana gerai, šįkart tektų su tuo sutikti. Nemanau, kad ji pergirta.