Ši istorija pasakojama dabartiniais laikais ir taip pat įpinta praeities linija. Dažniausiai tokiose knygose viena iš jų būna stipresnė, tačiau šiame pasakojame jos abi išties stiprios. Buvo įdomu skaityti, o ir paslapčių,...

Ši istorija pasakojama dabartiniais laikais ir taip pat įpinta praeities linija. Dažniausiai tokiose knygose viena iš jų būna stipresnė, tačiau šiame pasakojame jos abi išties stiprios. Buvo įdomu skaityti, o ir paslapčių, intrigų bei nenuspėjamų siužeto vingių čia netrūko.
Noriu pagirti autorę už pasitelktą meistriškumą, kuris taip tarpusavyje viską supynė bei apipynė į bendrą visumą. Net ir norėdama siužeto posūkių tikrai nebūčiau atspėjusi.
Įtraukiantis pasakojimas, širdį virpinanti istorija, kuri patiks mėgstantiems jautrias šeimos dramas.
Net neabejoju, jog prie šios knygos sėkmės prisidėjo ir puikus Augustės Čebelytės - Matulevičienės knygos vertimas 💛

Distopinis pasaulis. Visada niūrus, visai neatitinkantis žmogaus laisvės, visada tame pasaulyje esti žmonės, kurie mano, kad šiaip pasaulis yra supuvęs ir būtinai reikia žmones valdyti ir įsprausti į taisykles, nes kitaip bus...

Distopinis pasaulis. Visada niūrus, visai neatitinkantis žmogaus laisvės, visada tame pasaulyje esti žmonės, kurie mano, kad šiaip pasaulis yra supuvęs ir būtinai reikia žmones valdyti ir įsprausti į taisykles, nes kitaip bus chaosas ir pasileidimas.

Gileadas toks ir yra. Labai struktūruotas. Viskas yra suskirstyta į pareigas, kad kiekvienas tarnautų, kiekvienas prisidėtų prie sistemos, o ne šiaip eikvotų savo gyvenimą veltui ar savo malonumui. Ir visos taisyklės yra pridengiamos Dievo vardu ir Biblija.

Gileade yra Vadai, kurie kuria taisykles ir užima svarbias vietas sistemoje... yra jų Žmonos, kurios kuria jaukumą namuose, mezga, augina gėles ir laukia mažo stebuklo – vaiko... jeigu vaikų negali turėti, tam yra Tarnaitės, kurios gyvena šeimose tam, kad pagimdytų tai šeimai kūdikį, o tada yra perkeliamos į kitą nevaisingą šeimą... dar yra Mortos, kurios sukasi virtuvėje ir padeda namuose tvarkytis... yra Tetos - tai vienintelės moterys galinčios skaityti ir rašyti, jos yra mergaičių ir kitų moterų mokytojos, jos kuria tikėjimo ir taisyklių pagrindus... tada dar yra Ekonoklasė, kur gyvena paprasti, eiliniai specialistai... Akys ir Sargai... Gal ir dar ko nepaminėjau... bet toks pagrindas Gileade... visi turi daryti tai, kam paskirti...

Istoriją pasakoja trys mergaitės/moterys: Teta Lidija, Vado dukra ir mergina, kuri gyvena Kanadoje, bet jos šeima yra susijusi su Gileadu. Dar truputį Gileado istorijos iš skirtingų lūpų. Nors rašoma, kad šita knyga yra „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, bet veikėjai yra visai kiti ir laikotarpis kitas. Tad knygas galima skaityti atskirai, nebūtinai viena po kitos.

Teta Lidija:
„- Dėkui Dievui, - sakau. – O jūs? Ir kaip laikosi Žmona?
Šioji išsilaikė ilgiau nei kitos. Jo Žmonos turi įprotį neužsibūti šiame pasaulyje, mat Vadas Džadas, kaip karalius Dovydas ir Centrinės Afrikos narkobaronai, šventai tiki gydomąja jaunų moterų galia. Kaskart išgedėjęs kiek priklauso, jis praneša ieškąs naujos mažametės nuotakos. Kad būtų aiškiau: praneša tai man.“ (78p.)

Vado dukra Agnesė:
„Kiekviena moteris nori vaiko, sakydavo Teta Estera. Kiekviena moteris, jei ji ne Teta ir ne Morta. Nes jeigu tu ne Teta ir ne Morta, aiškindavo Teta Vidala, tai kokia iš tavęs nauda, jeigu neturi vaiko?“ (98p.)

Vado dukra Agnesė:
„Gavusi žalią garderobą buvau priimta į naują ikivedybinę parengiamąją mokyklą „Perlai“, skirtą merginoms iš gerų šeimų mokytis santuokos meno. Mokyklos devizas buvo paimtas iš Biblijos: „Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė!“
Šiai mokyklai taip pat vadovavo Tetos, ir nors vilkėjo tokias pat nykias sukneles, bet kažkodėl atrodė stilingesnės. Jos turėjo išmokyti mus šeimininkių vaidmens aukšto rango vyrų namuose. Sakau „vaidmens“ abiem prasmėmis: mes iš tiesų turėjome būti aktorės savo būsimų namų scenoje.“ (189p.)

Beka ir Agnesė:
-„Karstas buvo uždengtas, - atsakė Beka. – Bet aš manau, kad ji tai padarė pati. Sklido gandai, kad jos kišenėse rasta akmenų. Raštelio jokio nepaliko, o jeigu ir paliko, tai Teta Vidala suplėšė. Per laidotuves kalbėjo, esą ji mirė nuo smegenų aneurizmos. Nenorėjo viešinti, kad Naujokė taip susimovė. Mes visos pasimeldėme už ją. Tikiu, Dievas jai atleido.
- Bet kodėl ji taip padarė? – negalėjau nurimti. – Argi ji norėjo mirti?
- Niekas nenori mirti, - atsakė Beka. – Bet kai kurie nenori gyventi taip, kaip tenka.“ (338p.)

Mano akimis ši istorija toks vienas iš lengvesnių trilerių, kuomet nesinori daug mąstyti, o tiesiog pasinerti į skaitomą istoriją. Šioje knygoje teko sutikti tikrai gana nemažai veikėjų, kurie pasirodė vienas už kitą...

Mano akimis ši istorija toks vienas iš lengvesnių trilerių, kuomet nesinori daug mąstyti, o tiesiog pasinerti į skaitomą istoriją. Šioje knygoje teko sutikti tikrai gana nemažai veikėjų, kurie pasirodė vienas už kitą įtartinesni ir kilo dar daugiau spėjimų apie merginų likimą.
Tiesa ta, jog man šis pasakojimas pasirodė jau kažkur girdėtas/skaitytas, tačiau norint atsipūsti nuo įtempto siužeto trilerių ši knyga tikrai tam puikiai tiks. Arba puikiai tiks ir tiems, kurie nemėgsta žiaurių scenų. Čia to tikrai nerasite.
Drąsiai rekomenduoju šią knygą norintiems nesudėtingos, tačiau kupinos paslapčių istorijos. Čia to rasite su kaupu.

Vos tik perskaičiusi šios knygos anotaciją supratau, jog nieko panašaus man dar neteko skaityti. Pasakojimas iš tiesų unikalus. Beskaitant šią knygą sužinojau, jog prieš gerą šimtmetį Britanijoje nuodėmių valgytojos...

Vos tik perskaičiusi šios knygos anotaciją supratau, jog nieko panašaus man dar neteko skaityti. Pasakojimas iš tiesų unikalus. Beskaitant šią knygą sužinojau, jog prieš gerą šimtmetį Britanijoje nuodėmių valgytojos tikrai egzistavo.
Visos šios knygos atmosfera slogi bei niūri. Tačiau pats kūrinys tikrai intriguojantis. Tikėjausi iš šios knygos gana nemažai, nes anotacija mane labai suintrigavo. Tačiau mano akimis autorė sukūrė šiai knygai tokią temą, kurią galima buvo išvystyti kur kas stipriau. Visa detektyvinė linija šioje istorijoje man pasirodė kiek pritempta bei net sakyčiau naivoka. Vietomis skaitant tapdavo net truputį nuobodu. Būčiau norėjusi daugiau atskleisti Mėjos vidinį pasaulį nei karališkųjų namų gyvenimą.
Nepaisant to, tikrai turėjau gerą laiką su šia istorija, tikiu, jog prie jo prisidėjo ir puikus Anitos Kapočiūtės vertimas. Taip pat atskiros pagyros ir šios knygos viršeliui. Be galo dailus bei traukiantis akį 😍

Japonų literatūra žavi savo originalumu, detalių aprašymu, atrodo, kad čia ir dabar klausaisi aprašomos muzikos ar valgai labai skaniai aprašomą pyragą: “Pro apskritus pirmosios klasės keleivių salės langus įspindusi...

Japonų literatūra žavi savo originalumu, detalių aprašymu, atrodo, kad čia ir dabar klausaisi aprašomos muzikos ar valgai labai skaniai aprašomą pyragą: “Pro apskritus pirmosios klasės keleivių salės langus įspindusi saulė nuauksino obuolių pyragą. Išsilydęs sviestas, kuriuo buvo aptepta jo pluta, apetitiškai blizgėjo”. Atrodo, ji išjudina ne tik protą, bet ir visas įmanomas tavo jusles.
Istorija pasakoja apie salą, kurioje pradeda nykti daiktai, po to žmonių kūnų dalys, kol viskas sunyksta iki žmogaus balso ir visiško jo išnykimo, bet yra žmonių, kurie nepasidavė nykimui ir visais įmanomais būdais saugojo išnykusių daiktų atmintį specialiose slėptuvėse. Tie žmonės buvo persekiojami atminties policijos, kuri neleisdavo nieko prisiminti ir viską sunaikindavo.
Nesu fantastikos mėgėja, bet šioje knygoje pasitelkta fantastika atskleidžia daug prasmingų dalykų. Romanas yra apie praradimus ir nesvarbu kokius: žmogaus, darbo, materialinės gerovės, savęs, gebėjimų: “Eis į pensiją ir tiek. (…) Pasaulyje yra tiek dalykų, kuriuos gali prižiūrėti! Išvalyti mažučiam anūkui ausis, pavyzdžiui. Arba padėti katei atsikratyti parazitų.” Atėjo laikas, kai saloje pradėjo nykti ir knygos: “Žmonės, kurie degina knygas, anksčiau ar vėliau ima deginti žmones”.
Šis įtaigus alegorinis pasakojimas paliečia ne vieną žmonijai skaudžią temą - žmonių kontrolės praradimą, įvykus apokaliptiniams reiškiniams arba įvairioms katastrofoms. Taip pat knyga suteikia ir vilties - ką daryti, kai prarandi tau brangų žmogų ir kaip prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Juk jaunosios salos rašytojos herojė prarado balsą, bet savo energiją naudojo rašymui ir t.t.
Ne veltui ši knyga tapatinama su literatūros šedevrais kaip “1984-ieji” ar “Šimtas metų vienatvės”. Knyga paliečia, nors istorija nėra suderinama su realybe, bet kas yra realybė? Tikriausiai tik mūsų susikurtos iliuzijos…

Labai įtraukė mane ši knyga ir sužavėjo tuo, jog karo baisumams atitenka antraplanis vaidmuo. Šioje istorijoje yra svarbiausi žmonės bei jų patiriami išgyvenimai.
"Kartais drąsiausia meilė prabyla kuždesiu giliausios tylos...

Labai įtraukė mane ši knyga ir sužavėjo tuo, jog karo baisumams atitenka antraplanis vaidmuo. Šioje istorijoje yra svarbiausi žmonės bei jų patiriami išgyvenimai.
"Kartais drąsiausia meilė prabyla kuždesiu giliausios tylos akimirkomis."
Jozefo bei Michaelio draugystė buvo viena iš tų, kuri net neabejoju, jog pasitaiko tik kartą gyvenime. Buvo be galo skaudu skaityti apie patiriamą neteisybę bei Michaelio gyvenimo sąlygas karo metais. Džiaugiuosi, jog besąlyginis Jozefo palaikymas bei draugystė padėjo vaikinui išgyventi juodžiausias akimirkas.
Man asmeniškai, ši knyga buvo tarsi odė draugystei bei žmogiškumui. Ši knyga tik dar kartą puikiai įrodė bei atskleidė tai, kaip yra svarbu išlikti žmogumi ❤️📚