Mažytė knygelė, kuri savo turiniu pranoksta net ir storiausias šeimų sagas. Tai pasakojimas apie draugystę, meilę knygoms bei norą išlikti žmogumi, nepaisant tam nepalankių aplinkybių. Žavėjausi Gileno pastangomis...

Mažytė knygelė, kuri savo turiniu pranoksta net ir storiausias šeimų sagas. Tai pasakojimas apie draugystę, meilę knygoms bei norą išlikti žmogumi, nepaisant tam nepalankių aplinkybių. Žavėjausi Gileno pastangomis išsaugoti nors ir po keletą knygos puslapių ir puikiai supratau apie aplankančius jausmus, kuomet knygų puslapiai buvo naikinami.
Gana neįprastas pasirodė šio kūrinio personažas Džiuzepė. Ir tai, kaip knygos jį vėl "sugrąžino" į gyvenimą.
Jauki bei jautri istorija, kuri tikiu, jog paliks įspūdį ir Jums 📚 🫶🏼

Kūrinio anotacija žadėjo tikrai prikaustantį bei kupiną netikėtumų trilerį. Šios knygos puslapiai man vertėsi tikrai greitai, tačiau man ši knyga pasirodė niekuo neišsiskirianti iš gausybės kitų trilerių. Amelija kaip...

Kūrinio anotacija žadėjo tikrai prikaustantį bei kupiną netikėtumų trilerį. Šios knygos puslapiai man vertėsi tikrai greitai, tačiau man ši knyga pasirodė niekuo neišsiskirianti iš gausybės kitų trilerių. Amelija kaip personažas pasirodė labai naivi bei erzinanti. Neįtkino manęs ir visas šios istorijos siužetas bei knygos atomazga. Pliusas autorei tik tas, jog knyga skaitėsi greitai. Turbūt geriausia ką šios autorės esu skaičiusi - "Anapus uždarų durų". Ją skaičiau jau prieš kokius penkerius metus, tačiau prisimenu dar ir dabar.
Ši knyga tiks ieškantiems lengvo bei neįpareigojančio skaitinio. Deja, bet man ši istorija įspūdžio nepaliko.

Šios knygos pradžia man pasirodė iš tiesų labai įdomi ir tikrai daug žadanti. Negaliu sakyti, jog skaityti man nepatiko, tačiau buvo ir tokių epizodų, kurie mano manymu nebuvo reikalingi. Dažniausiai šeimos sagos būna...

Šios knygos pradžia man pasirodė iš tiesų labai įdomi ir tikrai daug žadanti. Negaliu sakyti, jog skaityti man nepatiko, tačiau buvo ir tokių epizodų, kurie mano manymu nebuvo reikalingi. Dažniausiai šeimos sagos būna truputį per daug ištęstos. Mano akimis, taip nutiko ir su šia knyga.
Nepaisant to, smagu, jog autorė į knygą įpynė nemažai istorinių faktų, o ir Florijų vyrukai man pasirodė tikrai neeilinės asmenybės. Neapsieita šioje knygoje ir be intrigų, meilės bei išdavysčių. Tad skaityti nuobodu tikrai nebuvo. Patiko man ši šeimos saga, tačiau mano lūkesčių šimtu procentų nepateisino. Neabejoju, jog "Florijos liūtai" patiks mėgstantiems pagaulias bei intriguojančias šeimų sagas.

Autorei pavyko nukelti mane į tarpukario Kauno gatves ir išties pasijusti apsuptyje intelektualių, talentingų žmonių, knyga puiki, tačiau turiu didelių priekaištų redaktoriaus darbui: vertimai, išnašos ir paaiškinimai...

Autorei pavyko nukelti mane į tarpukario Kauno gatves ir išties pasijusti apsuptyje intelektualių, talentingų žmonių, knyga puiki, tačiau turiu didelių priekaištų redaktoriaus darbui: vertimai, išnašos ir paaiškinimai padaryti siaubingai, be tvarkos, su klaidomis, kiekviename puslapyje vis kitai. Na ir šiaip palikta nemažai klaidų, ko tikiesi mažiausiai, knygoje apie rašytojus ir poetus :). tad pati knyga puiki, o redaktūros darbai, atrodo, atlikti užmerktom akim.

“(…) tai prasidėjo spalio viduryje, kai medžiai buvo apsivilkę mandarino spalvos lapais ir šoko vėsiame, lietaus kvepiančiame vėjyje, o saulė buvo ryškaus aukso atspalvio, kuri apšvietė viską. Magiška valanda. Visą...

“(…) tai prasidėjo spalio viduryje, kai medžiai buvo apsivilkę mandarino spalvos lapais ir šoko vėsiame, lietaus kvepiančiame vėjyje, o saulė buvo ryškaus aukso atspalvio, kuri apšvietė viską. Magiška valanda. Visą likusį gyvenimą ji prisimins tai kaip laiką, kai pagaliau grįžo namo.”
Taip pasibaigė dar viena puiki Kristin Hannah knyga. Knygoje aprašyta daug socialinių, psichologinių temų kaip vaiko raidą veikia gyvenimas laukinėje gamtoje be civilizacijos, kaip vaikas adaptuojasi prie naujos aplinkos ir kaip mokosi naujų įgūdžių, kaip vaikai gyvena, patyrę smurtą ir kaip greitai pripranta prie nuoširdžios meilės, taip pat knygoje gvildenama karjeros ir šeimos temos. Ar visada esi sėkmingas ir ar visada turi jėgų atsigauti po nuopolio. Ar šių dienų media kenkia ar padeda žmogui? Ar visada biologiniai tėvai sugeba mylėti ir auginti vaikus? Galbūt įvaikinti vaikai daug laimingesni šeimose?
Alisa - taip pavadino psichiatrė Julija mergaitę, rastą medyje apsikabinusi vilkiuką. Psichiatrė padeda mergaitei adaptuotis prie civilizacijos, pasitelkdama pasakas, mokina kalbėti, nes ji tik mokėdavo staugti kaip vilkas. Viskas atrodo vystosi gražiai, kol pasirodo tikrasis Alisos tėtis. Ir čia prasideda detektyvas. Tėtis buvo kalėjime dėl neva žuvusių žmonos ir dukros. Bet pasirodo, lemtingą dieną, kai jo nebuvo namuose, jas pagrobė žmogus ir kankino miške. Taip ir neaišku kaip mergaitei pasisekė pabėgti, nes ji neprisimena.
Ir kaip baigiasi istorija? Laimingai. Biologinis tėtis norėjo toliau auginti savo dukrą, bet suprato, jog jokio ryšio jis neturi su ja, tad atidavė globos teises psichiatrei Julijai. O Julija romano pabaigoje triumfuoja - įrodo, jog yra puiki psichiatrė, sukuria šeimą su gydytoju Maksu ir iš naujo atranda ryšį su savo sese…Grįžo atgal į save - į tikruosius savo namus.

Keistoka knyga. Iš pradžių net nežinojau kaip vertinti, daug skirtingų veikėjų, veiksmo, pokalbių.. Bet siužetas taip įtraukė, tarsi kokį filmą žiūrėčiau. Pradėjau "sirgti" už kai kuriuos herojus, kai kur ėmė...

Keistoka knyga. Iš pradžių net nežinojau kaip vertinti, daug skirtingų veikėjų, veiksmo, pokalbių.. Bet siužetas taip įtraukė, tarsi kokį filmą žiūrėčiau. Pradėjau "sirgti" už kai kuriuos herojus, kai kur ėmė juokas ir buvo labai įdomu kokia bus pabaiga... O pabaiga man patiko, kaip ir visa knyga :)