Ši knyga nėra pirmoji mano perskaityta Lisos istorija. Tačiau prieš tai skaitytose knygose pirmuoju smuiku grieždavo Didi Voren. Šį kartą jos rolę perėmė Frenkė. Nebuvo ši istorija labai bloga, tačiau man pritrūko...

Ši knyga nėra pirmoji mano perskaityta Lisos istorija. Tačiau prieš tai skaitytose knygose pirmuoju smuiku grieždavo Didi Voren. Šį kartą jos rolę perėmė Frenkė. Nebuvo ši istorija labai bloga, tačiau man pritrūko veiksmo. Autorė bandė kurti į tampą, tačiau karts nuo karto tapdavo nuobodu. O ir personažai pasirodė gana blankūs bei neįsimintini. Tad tai tikrai nebuvo man labiausiai patikusi šios autorės knyga. Tačiau aš neabejoju, jog patiks mėgstantiems lengvesnes istorijas.

Po nelaimės, Alisa, iš disfunkcinės šeimos, iškeliauja pas močiutę, apie kurią niekad negirdėjo, į gėlių ūkį, kuris priklauso jos šeimai. Ten ji dar artimiau susipažįsta su gėlėmis, kurios buvo tokios artimos jos...

Po nelaimės, Alisa, iš disfunkcinės šeimos, iškeliauja pas močiutę, apie kurią niekad negirdėjo, į gėlių ūkį, kuris priklauso jos šeimai. Ten ji dar artimiau susipažįsta su gėlėmis, kurios buvo tokios artimos jos mamai, mokosi gėlių kalbos, bet tik menkai sužino apie šeimos istoriją, kuri tikrai ne rožėm klota. Istorija prikausto dėmesį, nes įvykių, paslapčių ir gyvenimo vingių nestinga. Knyga tiek visko talpina, jog man norėjosi, jog būtų gal net dvigubai storesnė.

Ilgiausia kada nors skaityta apie tremtį knyga... nežinau kodėl, bet visiškai neužkabino nei istorija, nei piešiniai. Ir nesuprantu, kodėl... Įdomūs buvo man tik 3 paskutiniai istorijos puslapiai. Kolekcionuoju knygas apie...

Ilgiausia kada nors skaityta apie tremtį knyga... nežinau kodėl, bet visiškai neužkabino nei istorija, nei piešiniai. Ir nesuprantu, kodėl... Įdomūs buvo man tik 3 paskutiniai istorijos puslapiai. Kolekcionuoju knygas apie koncentracijos stovyklas, bet šios atsikratysiu.

Atsivertus bei pradėjus skaityti šią istoriją man knygos tema pasirodė tikrai įdomi. Autorius padėjo prisiminti ir pačios sūnelio laukimą, kuris atrodo buvo dar visai nesenai. Tad puikiai supratau Marnės ir Tazo patiriamus...

Atsivertus bei pradėjus skaityti šią istoriją man knygos tema pasirodė tikrai įdomi. Autorius padėjo prisiminti ir pačios sūnelio laukimą, kuris atrodo buvo dar visai nesenai. Tad puikiai supratau Marnės ir Tazo patiriamus išgyvenimus bei aplankančius jausmus. Skaitant toliau, man šioje istorijoje pritrūko gylio. Galbūt būčiau norėjusi, jog autorius labiau pasigilintų bei atskleistų Tazo jausmus, o galbūt ir mažosios Midžės. Tad man ši istorija pasirodė truputį paviršutiniška. Ir vietomis skaitant buvo truputį nuobodoka, ypač apie Tazo remonto darbus.
Mano akimis istorija galėjo būti tikrai stipri, tačiau autorius jos neišpildė. Tad šį kūrinį vertinčiau kaip lengvą laisvalaikio skaitinį, nes didelių emocijų ši knyga man deja, tačiau nesukėlė.

Praėjus keturiasdešimt metų nuo šio nutikimo autorė jį užrašė ir pasidalino su mumis. Jauna moteris patyrė siaubingą sukrėtimą, kuris jos neapleido ir prabėgus daugybei metų.
Nors nesu nei už abortus, nei kategoriškai...

Praėjus keturiasdešimt metų nuo šio nutikimo autorė jį užrašė ir pasidalino su mumis. Jauna moteris patyrė siaubingą sukrėtimą, kuris jos neapleido ir prabėgus daugybei metų.
Nors nesu nei už abortus, nei kategoriškai prieš juos, tačiau esu už tai, jog žmogus turi turėti galimybę rinktis. Kad ir koks tas jo pasirinkimas bebūtų. Ši istorija puikiai atskleidžia, jog neturėdamas kito pasirinkimo žmogus gali imtis tikrai desperatiškų priemonių ir to pasekmės galėjo būti kur kas liūdnesnės.
Praktiškai vieno vakaro skaitinys, kuris atvers duris į slapčiausias jaunos moters sielos kerteles.

Gera skaityti knygas apie pasaulinius Autoritetus, kurie tave augina ir stiprina. Tokia ir buvo visų žinoma gerbiama profesorė, Holokausto liudytoja, pedagogė, germanistė, teatrologė, žmogiškumo ir tolerancijos simbolis Irena...

Gera skaityti knygas apie pasaulinius Autoritetus, kurie tave augina ir stiprina. Tokia ir buvo visų žinoma gerbiama profesorė, Holokausto liudytoja, pedagogė, germanistė, teatrologė, žmogiškumo ir tolerancijos simbolis Irena Veisaitė. Dar būdama vaikas daug girdėjau pasakojimų apie Jos asmenybę iš mamos, kuri buvo pedagogės studentė. Daug šalia esančių žmonių Ją pažino, nes ji buvo socialinio rato kūrėja.
Tai puiki atsiminimų knyga apie Ireną Veisaitę, kuri daugiausia laiko skyrė žmogui ir ryšiui su juo. Ji tiesė tiltus tarp žmonių: “Gyvenimą kuria meilė, o pykčio ir keršto reikia bijoti”. Būtent ji ruošė vakarienę jos šeimą nužudžiusio vokiečių esesininko anūkei, Ji visus guodė ir glaudė prie savo didelės širdies.
Knygoje galima rasti daug vertingų literatūros, filmų ir teatro rekomendacijų.
Žmogaus nėra, bet prisiminimai gyvi, Irenos dvasia ir darbai įprasminti mumyse. Ji buvo visur - nuo Thomo Manno festivalio Nidoje ir Atviros Lietuvos fondo iki paskaitų su studentais, mylimo Talino ir jaukaus buto Basanavičiaus gatvėje. Dar daug atsiminimų galime rašyti apie tokias Legendas, kurių žmogiškumas šviečia iš toli kaip knygos viršelio nuotraukoje tame vis svetimėjančiame pasaulyje…Für Irena.