Toliau tęsiu skaitymus apie Japoniją. Šį kartą apie jautrų istorinį laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, kai daug amerikiečių karių susižavėdavo japonėmis ir sukurdavo šeimas. Bet šiai mišriai meilei tuo metu išlikti...

Toliau tęsiu skaitymus apie Japoniją. Šį kartą apie jautrų istorinį laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo, kai daug amerikiečių karių susižavėdavo japonėmis ir sukurdavo šeimas. Bet šiai mišriai meilei tuo metu išlikti buvo sunku savo gilias tradicijas turinčioje Japonijoje ir Amerikoje, kurioje buvo labai sunku susitvarkyti dokumentus svetimšalėms.
Šį romaną parašė amerikiečių autorė, kurią įkvėpė jos tėčio meilės istorija būtent su žavia japoniuke. Rašytoja pradėjo domėtis tokios meilės liudininkų likimais ir taip atsirado ši knyga. Pasirodo, japonių ir amerikiečių karių vaikų likimai dažniausiai buvo tragiški, net veikdavo specialūs gimdymo namai, kuriuose jiems tik gimus jie būdavo nužudomi, nes japonėms buvo draudžiama turėti vaikų su svetimšaliu ir tėvai jas nepriimdavo atgal į namus. Net daugiau nei 10 000 vaikų buvo tokio likimo. Aišku, kažkam pavykdavo pabėgti ir auginti vaikus kitoje šalyje ar atstumtųjų kvartale pačioje Japonijoje. Bet ši istorija yra tik viena iš daugelio ir jos atomazga nėra tokia pozityvi…
Knygoje atskleista to meto Japonijos tradicijos: arbatos gėrimo ceremonija būsimos nuotakos tėvų namuose būdavo nelengvas išbandymas būsimam vyrui, vestuvių rytas ir specialus vestuvinis kimono (shiromuku), kurį nuotaka dažniausiai paveldėdavo iš savo mamos. Knygoje galima rasti ir daug išminties perliukų: “Gyvenimas yra laimingas, kai myli. Gyvenimas dėl meilės - paikas. Gyvenimas, kad gyventum - nepakeliamas”.
Dar ir šiandien Japonijoje galima rasti Jizo statulėlių su raudonomis kepurėlėmis ir seilinukais, kurios būtent padeda gimusių negyviems, mirusių, patyrus persileidimą ar nutraukus nėštumą, vaikučių sieloms pereiti į anapusinį gyvenimą (Japonijos budizmo mokymas). Taip pat galima rasti ir mergaitės su raudonais bateliais skulptūrą, kuri būtent simbolizuoja japones merginas, laukiančias ar palydinčias amerikiečių karius. 2010 m. skulptūros kopija pastatyta ir San Diege prie amerikiečių karinio laivyno bazės, iš kurios kariai ir išplaukdavo į okupuotą tuo metu Japoniją.
Knyga įdomi neabejingiems istorijai, besidomintiems Japonija ir jos tradicijomis ir tiesiog norintiems patirti tikrą meilę. Autorė labai harmoningai ir subtiliai sujungė visas temas į vieną istoriją.

Skaitant knygą kelis kartus padėjau į šalį ir kurį laiką neėmiau skaityti toliau. Buvo sunku suprasti, kodėl jau ne jauniklė moteris, net du kartus išsiskyrusi, su gyvenimiška patirtim, elgėsi lyg nesubrendusi paauglė,...

Skaitant knygą kelis kartus padėjau į šalį ir kurį laiką neėmiau skaityti toliau. Buvo sunku suprasti, kodėl jau ne jauniklė moteris, net du kartus išsiskyrusi, su gyvenimiška patirtim, elgėsi lyg nesubrendusi paauglė, kuri pirmą kartą įsimylėjo. Nesupratau, kodėl ji paskutinį kartą iš Lietuvos vėl grįžo pas žmogų, kuris jos negerbė, skriaudė, tuo labiau, kad gyveno tokioje šalyje, kur moterų nuomonės niekas neklausė. Juk geriau vaiką auginti vienai, nei kasdien rizikuoti savo ir vaiko gyvybe. Na bet tai tikra istorija, todėl kas nutiko tas, negalėjo juk parašyti kitaip, nei buvo.
Aišku, gaila moters, kad papuolė į tokią situaciją, gaila mergaitės. Džiugu, kad viskas išsisprendė.

Sunkiai sekėsi "įsivažiuoti" ir įsitraukti į istoriją. Pasakojimas sudarytas iš daug gana neilgų skyrelių, kiekvienas skyrius - kaip atstvara pasakotojui/istorijai.
Gražūs levandų laukų aprašymai ir bandymas perteikti...

Sunkiai sekėsi "įsivažiuoti" ir įsitraukti į istoriją. Pasakojimas sudarytas iš daug gana neilgų skyrelių, kiekvienas skyrius - kaip atstvara pasakotojui/istorijai.
Gražūs levandų laukų aprašymai ir bandymas perteikti kvapus žodžiais.
Mistinės detalės, intriga ir paslaptys - vietoje ir laiku. Tačiau pasakojimas netolygus: ilgas tempimas pradžioje, o pabaiga išsirutuliojusi labai greitai. Tačiau pabaigoje taip ir lieka "kabliukas", ne visos mistinės detalės paaiškėja.

Labai "skaniai" man skaitėsi ši knyga. Nebuvo kada nuobodžiauti, pakako ir įtampos, o ir visi knygos veikėjai savaip įdomios asmenybės pasirodė.
Kad ir kaip kartais mus erzina landūs kaimynai, tačiau skaitant šią istoriją...

Labai "skaniai" man skaitėsi ši knyga. Nebuvo kada nuobodžiauti, pakako ir įtampos, o ir visi knygos veikėjai savaip įdomios asmenybės pasirodė.
Kad ir kaip kartais mus erzina landūs kaimynai, tačiau skaitant šią istoriją kaip niekad džiaugiausi, jog Flemingų kaimynystėje gyvena tokia moteris kaip Šeron. Ji nenumojo į savo nuojautą ranka, o ėmėsi veiksmų, kurie tikrai galėjo padėti net ir išgelbėti Mijos gyvybę.
Tiesa ta, jog ši istorija atskleidė ir tai, jog priklausomybė gali būti išties labai baisi. Ir deja, tačiau nuo to priversta kentėti visa šeima..
Net neabejoju, jog ši knyga patiks mėgstantiems šeimynines dramas. Tikrai labai lengvas trileriukas, kurį suskaitysite akimirksniu!

Ši istorija pasakojama dabartiniais laikais ir taip pat įpinta praeities linija. Dažniausiai tokiose knygose viena iš jų būna stipresnė, tačiau šiame pasakojame jos abi išties stiprios. Buvo įdomu skaityti, o ir paslapčių,...

Ši istorija pasakojama dabartiniais laikais ir taip pat įpinta praeities linija. Dažniausiai tokiose knygose viena iš jų būna stipresnė, tačiau šiame pasakojame jos abi išties stiprios. Buvo įdomu skaityti, o ir paslapčių, intrigų bei nenuspėjamų siužeto vingių čia netrūko.
Noriu pagirti autorę už pasitelktą meistriškumą, kuris taip tarpusavyje viską supynė bei apipynė į bendrą visumą. Net ir norėdama siužeto posūkių tikrai nebūčiau atspėjusi.
Įtraukiantis pasakojimas, širdį virpinanti istorija, kuri patiks mėgstantiems jautrias šeimos dramas.
Net neabejoju, jog prie šios knygos sėkmės prisidėjo ir puikus Augustės Čebelytės - Matulevičienės knygos vertimas 💛

Distopinis pasaulis. Visada niūrus, visai neatitinkantis žmogaus laisvės, visada tame pasaulyje esti žmonės, kurie mano, kad šiaip pasaulis yra supuvęs ir būtinai reikia žmones valdyti ir įsprausti į taisykles, nes kitaip bus...

Distopinis pasaulis. Visada niūrus, visai neatitinkantis žmogaus laisvės, visada tame pasaulyje esti žmonės, kurie mano, kad šiaip pasaulis yra supuvęs ir būtinai reikia žmones valdyti ir įsprausti į taisykles, nes kitaip bus chaosas ir pasileidimas.

Gileadas toks ir yra. Labai struktūruotas. Viskas yra suskirstyta į pareigas, kad kiekvienas tarnautų, kiekvienas prisidėtų prie sistemos, o ne šiaip eikvotų savo gyvenimą veltui ar savo malonumui. Ir visos taisyklės yra pridengiamos Dievo vardu ir Biblija.

Gileade yra Vadai, kurie kuria taisykles ir užima svarbias vietas sistemoje... yra jų Žmonos, kurios kuria jaukumą namuose, mezga, augina gėles ir laukia mažo stebuklo – vaiko... jeigu vaikų negali turėti, tam yra Tarnaitės, kurios gyvena šeimose tam, kad pagimdytų tai šeimai kūdikį, o tada yra perkeliamos į kitą nevaisingą šeimą... dar yra Mortos, kurios sukasi virtuvėje ir padeda namuose tvarkytis... yra Tetos - tai vienintelės moterys galinčios skaityti ir rašyti, jos yra mergaičių ir kitų moterų mokytojos, jos kuria tikėjimo ir taisyklių pagrindus... tada dar yra Ekonoklasė, kur gyvena paprasti, eiliniai specialistai... Akys ir Sargai... Gal ir dar ko nepaminėjau... bet toks pagrindas Gileade... visi turi daryti tai, kam paskirti...

Istoriją pasakoja trys mergaitės/moterys: Teta Lidija, Vado dukra ir mergina, kuri gyvena Kanadoje, bet jos šeima yra susijusi su Gileadu. Dar truputį Gileado istorijos iš skirtingų lūpų. Nors rašoma, kad šita knyga yra „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinys, bet veikėjai yra visai kiti ir laikotarpis kitas. Tad knygas galima skaityti atskirai, nebūtinai viena po kitos.

Teta Lidija:
„- Dėkui Dievui, - sakau. – O jūs? Ir kaip laikosi Žmona?
Šioji išsilaikė ilgiau nei kitos. Jo Žmonos turi įprotį neužsibūti šiame pasaulyje, mat Vadas Džadas, kaip karalius Dovydas ir Centrinės Afrikos narkobaronai, šventai tiki gydomąja jaunų moterų galia. Kaskart išgedėjęs kiek priklauso, jis praneša ieškąs naujos mažametės nuotakos. Kad būtų aiškiau: praneša tai man.“ (78p.)

Vado dukra Agnesė:
„Kiekviena moteris nori vaiko, sakydavo Teta Estera. Kiekviena moteris, jei ji ne Teta ir ne Morta. Nes jeigu tu ne Teta ir ne Morta, aiškindavo Teta Vidala, tai kokia iš tavęs nauda, jeigu neturi vaiko?“ (98p.)

Vado dukra Agnesė:
„Gavusi žalią garderobą buvau priimta į naują ikivedybinę parengiamąją mokyklą „Perlai“, skirtą merginoms iš gerų šeimų mokytis santuokos meno. Mokyklos devizas buvo paimtas iš Biblijos: „Koks retas radinys – sumani žmona! Brangesnė už perlus jos vertė!“
Šiai mokyklai taip pat vadovavo Tetos, ir nors vilkėjo tokias pat nykias sukneles, bet kažkodėl atrodė stilingesnės. Jos turėjo išmokyti mus šeimininkių vaidmens aukšto rango vyrų namuose. Sakau „vaidmens“ abiem prasmėmis: mes iš tiesų turėjome būti aktorės savo būsimų namų scenoje.“ (189p.)

Beka ir Agnesė:
-„Karstas buvo uždengtas, - atsakė Beka. – Bet aš manau, kad ji tai padarė pati. Sklido gandai, kad jos kišenėse rasta akmenų. Raštelio jokio nepaliko, o jeigu ir paliko, tai Teta Vidala suplėšė. Per laidotuves kalbėjo, esą ji mirė nuo smegenų aneurizmos. Nenorėjo viešinti, kad Naujokė taip susimovė. Mes visos pasimeldėme už ją. Tikiu, Dievas jai atleido.
- Bet kodėl ji taip padarė? – negalėjau nurimti. – Argi ji norėjo mirti?
- Niekas nenori mirti, - atsakė Beka. – Bet kai kurie nenori gyventi taip, kaip tenka.“ (338p.)