Esu perskaičiusi tikrai nemažai detektyvų ir trilerių, tad paimdama naują šio žanro knygą į rankas, tikiuosi tikrai nemažai. Ši knyga nuobodžiauti tikrai neleido, vis paaiškėdavo naujų siužeto vingių, kurie vedė link...

Esu perskaičiusi tikrai nemažai detektyvų ir trilerių, tad paimdama naują šio žanro knygą į rankas, tikiuosi tikrai nemažai. Ši knyga nuobodžiauti tikrai neleido, vis paaiškėdavo naujų siužeto vingių, kurie vedė link visos istorijos kulminacijos. Labiausiai šioje istorijoje man patiko Tilė ir Vašingtonas. Tilė - keistuolė, kuri žodžio į vatą nevynioja ir tiesiog sako viską, ką galvoja. O Vašingtonas - labai žmogiškas, sskyčiau net ir jautri asmenybė, kuris labai nemėgsta patyčių bei ieško teisingumo. Tik jo ryžto dėka, buvo išspręsta ši sudėtinga byla.
Ir deja deja, tačiau nutiko tai, ko labiausiai nemėgstu skaitant detektyvus.. Įminiau mįslę kas gi yra tas Aukotojas, dar prieš atskleidžiant autoriui. Tad didelio netikėtumo nebuvo, tad gal ir ši knyga man truputį nublanko. Tačiau "Marionetės" tikrai nebuvo prastas detektyvas, tačiau man nepaliko tokio įspūdžio, kokio tikėjausi. Visai nesenai pasirodė ir antroji šios serijos knyga "Juodoji vasara". Mielai pratęsiu savo bei Vašingtono draugystę.

Detektyvas laaabai sumaltas. Smegenims nėra laiko atsipūsti 🤭 Daug įtariamųjų, daug nepasitikėjimo kitais, daug vardų ir sunkiai įtarta pabaiga. Pagrindinė siužetinė linija tai liuks, užkabinanti ir įtraukianti....

Detektyvas laaabai sumaltas. Smegenims nėra laiko atsipūsti 🤭 Daug įtariamųjų, daug nepasitikėjimo kitais, daug vardų ir sunkiai įtarta pabaiga. Pagrindinė siužetinė linija tai liuks, užkabinanti ir įtraukianti. Intriguoja, kai iškyla praeitis nauju pavidalu.. tad.. gerų skaitinių ir taiklių spėjimų 😉

Pasakojimo jausmas toks: ką mes žinom apie kitus žmones, kad ir žymius, kurie mirga ekranuose ar ant scenos? Ką akys mato, tą ir pasako, o protas dar ir prikuria istorijų, kurių gal ir nėra. Tai Lisbonų mergaitės tokios ir...

Pasakojimo jausmas toks: ką mes žinom apie kitus žmones, kad ir žymius, kurie mirga ekranuose ar ant scenos? Ką akys mato, tą ir pasako, o protas dar ir prikuria istorijų, kurių gal ir nėra. Tai Lisbonų mergaitės tokios ir buvo... kaip scenos žvaigždės. Berniukai jų norėjo, bet nepriėjo... apie jas svajodavo ir kurdavo visokius faktus... tos mergaitės buvo uždaros šeimos dalis ir niekas daugiau nesigilino, matė tik fasadą...

Pasakojimas yra „iš šalies“. Pasakotojai kaimynų berniukai, kurie negali pamiršti Lisbonų mergaičių, nesvarbu, kad ir daug metų praėję. Tokio pasakojimo nuotaika ir yra tokia, lyg stebėtum kaimyną pro langą ir pats interpretuotum, ką jis galvoja, kaip jaučiasi.

Gal taip gimsta mitai ir simboliai, kurie sudievinami, bet nepasiekiami ir juos sukuria žmonių kalbos, įsivaizdavimas... ir kaip lengvai klijuojamos etiketės, kai kas nors atsitinka... Pavyzdys, kai kaimynai „viską žino geriau“ ir patampa situacijos ekspertais:
„Visi turėjo savų teorijų apie tai, kodėl ji (Sesilija) bandė nusižudyti. Ponia Bjul sakė, kad dėl visko kalti tėvai.
- Ta mergaitė visai nenorėjo mirti, - pasakė ji mums. – Ji tik norėjo pasprukti iš tų namų.
Ponia Šer pridūrė:
- Ji norėjo pabėgti iš to lėlių namelio.“ (25p.)

Vengimas kalbėti sunkiomis temomis. Apsimetimas, kad nieko rimto čia neįvyko: „Grįžę namo ponas ir ponia Lisbonai su mergaitėmis užsidarė namuose ir nieko nekalbėjo apie tai, kas atsitiko. Tik prispausta ponios Šer ponia Lisbon užsiminė apie „Sesilijos bėdą“, lyg Sesilija būtų įsipjovusi griūdama“. (22p.)

Čia apie tai, kai žmonės įsivaizduoja, kad žino geriau, ko kitam reikia:
„Sesilija kalbėjo, lyg būtų buvusi labai sena ir pavargusi. Ji vis pešiojo apyrankes, kol ponia Lisbon pagaliau pasakė:
- Jeigu jau taip nori, Sesilija. Bet juk visas šitas vargas, šitas pobūvis – tik dėl tavęs.“ (40p.)

Kitoniškumą. Kitokia šeima, kitokios vertybės, kitoks auklėjimas ir tu jau keistuolis. Tavęs jau privengia ir apkalba.

O čia citata iš graiko imigranto: „Vienas iš dalykų, kurių mano yia yia ir nesugebėjo suprasti Amerikoje – kodėl čia visi visada apsimetinėja, kad yra laimingi.“ (226p.)

Čia tik keli dalykai, kuriuos pajutau. Knygoje daug erdvės ir platesnėms temoms. Tik visko trumpai nesurašysi.

Prisimenu laikus, kuomet būdama paaugle su pasimėgavimu "rydavau" meilės romanus. Truputį vėliau atradau, jog yra ir kitų puikių knygų ir meilės romanai liko kažkur užnugaryje. Dabar karts nuo karto vėl į rankas paimu...

Prisimenu laikus, kuomet būdama paaugle su pasimėgavimu "rydavau" meilės romanus. Truputį vėliau atradau, jog yra ir kitų puikių knygų ir meilės romanai liko kažkur užnugaryje. Dabar karts nuo karto vėl į rankas paimu tokią knygą ir taip gera pasinerti į galbūt kartais nuspėjamą, tačiau romantišką bei kupiną jaudulio istoriją. Ši knyga man pirmiausiai patiko savo paprastumu. Paprasti žmonės su savo kasdienėmis problemomis bei išgyvenimais. Puikus autorės humoro jausmas, kuris visuomet buvo vietoje bei laiku. Taip pat Ignė savo istorijoje įpynė ir LGBTQ+ liniją, kuri atrodė lyg čia buvusi. Buvo paliesta ir rasizmo tema, kuri ir manęs nepaliko abejinga. O kur dar meilė bibliotekai bei knygoms 😍 Tiesiog dievinu passkojimus, kuriose veiksmas įsipina bibliotekose ar knygynuose. Tiesiog žavinga knyga, kurią užvertus širdyje pasilieka šiluma. Rekomenduoju šią knygą perskaityti visiems, kuriems norisi jaukios, pagaulios istorijos. Igne, labai lauksiu naujų tavo kūrinių 💛

Labai gera, kupina meilės, skausmo, išdavystės, kurias gali suteikti ne tik vyras, bet ir vaikai. Kaip vyresnioji dukra nuo mažų dienų nori būti berniuku, kaip jaunėlį sūnų randa prūde plūduriuojantį, kaip vyksta kova už...

Labai gera, kupina meilės, skausmo, išdavystės, kurias gali suteikti ne tik vyras, bet ir vaikai. Kaip vyresnioji dukra nuo mažų dienų nori būti berniuku, kaip jaunėlį sūnų randa prūde plūduriuojantį, kaip vyksta kova už jo gyvybę...

Darklingui perėmus valdžią, Alinai belieka slėptis ir tikėtis surasti trečiąjį sustiprintoją, kuris padėtų jį įveikti. Istorija įtraukė nuo pat pradžių, greit priminė, kodėl buvau užburta šio pasaulio. Ir vėl...

Darklingui perėmus valdžią, Alinai belieka slėptis ir tikėtis surasti trečiąjį sustiprintoją, kuris padėtų jį įveikti. Istorija įtraukė nuo pat pradžių, greit priminė, kodėl buvau užburta šio pasaulio. Ir vėl veiksmas vyko taip įtemptai ir dinamiškai, kaip pirmojoje knygoje, vėl emocijos liejosi per kraštus, o aš net spirgėjau ir vis aikčiojau skaitydama.
Tik gal pabaiga pasirodė kiek paprastoka, užskubėta ir nelabai išplėtota, pritrūko, ko buvo visoje knygoje - intrigos ir veiksmo. Nepaisant to, serija tikrai buvo tiesiog puiki ir drąsiai galiu ją rekomenduoti, jei dar yra neskaičiusių.

Ši knyga yra dešimtoji dalis, kurioje pirmuoju smuiku griežia Robertas Hanteris. Prieš paimdama knygą į rankas, nejučia susimąsčiau ar pavyks Chris Carter ir vėl mus nustebinti? Tačiau jam tai pavyko su kaupu! Ir nors ši...

Ši knyga yra dešimtoji dalis, kurioje pirmuoju smuiku griežia Robertas Hanteris. Prieš paimdama knygą į rankas, nejučia susimąsčiau ar pavyks Chris Carter ir vėl mus nustebinti? Tačiau jam tai pavyko su kaupu! Ir nors ši knyga buvo truputį kitokia, nes nusikaltėlį žinojome nuo pat pirmojo knygos skyriaus, tačiau ši istorija buvo tikra bomba! Tikrai ypač šokiruojantys nusikaltimai, kapstymasis po psichopato smegenis bei nenuspėjami siužeto vingiai. Neabejotiniai ši knyga viena iš stipriausių Carter'io istorijų. Labai rekomenduoju ją perskaityti šios serijos gerbėjams ir ne tik!

Labai smagi ir labai “skani” knyga, kurios pasakojimas lengvai vingiuoja kaip upeliukas apie penkiasdešimtmetę moterį, suprantančią, jog kiekvienos dienos rutina jos gyvenime nebe taip džiugina. Ji leidžiasi į kelionę po...

Labai smagi ir labai “skani” knyga, kurios pasakojimas lengvai vingiuoja kaip upeliukas apie penkiasdešimtmetę moterį, suprantančią, jog kiekvienos dienos rutina jos gyvenime nebe taip džiugina. Ji leidžiasi į kelionę po įvairias šalis ir miestus ir taip atranda džiaugsmą gyventi toliau, atranda save ir polėkį gyvenimui.
Tai gyvas pasakojimas apie Europos vietas, kuris gali būti rimtas gidas kiekvienam keliautojui. Paryžiuje ji aplanko Ritz barą, kurį atidarė Hemingvėjus šio miesto išlaisvinimo dieną 1944 m. Taip pat meilės mieste ji sutinka savo sielos draugą japoną Naohiro, kuris ją lydi visą kelionę mintimis, laiškais ir kai kuriose vietose gyvai. Ji aplanko ir Froido namą Londone, kuriame gausu langų : “Tinkantis štrichas žmogui, pamaniau aš, kuris visą gyvenimą žiūrėjo pro kitų žmonių sąmonės langus”. Knygos autorė aprašo ir Gertrūdos Džekil Sodininkystės istorijos muziejų ir jos kuriamus sodus ne tik Anglijoje. Istorijos herojė nusprendžia studijuoti Anglijos kaimų istoriją Oksfordo universitete; kursų metu ji aplanko Berfordą, kuriuo ji susižavi. Venecijoje ji prisimena kino juostą “Vasaros metas” ir Romoje aplanko dviejų šimtų metų senumo kavinę Antico Caffè Greco, kurioje laiką leisdavo rašytojai ir menininkai. Kur dar lankėsi Alisa? Italijos mieste Siena ir San Džiminjano miestelyje, kuris kentėjo nuo maro epidemijų ir barbariškų plėšimų, nuvyko ir į Azolą, kuriame taip ir nerado savo mėgstamos britų-italų kelionių rašytojos Frėjos Stark kapo: “Ji nuostabi - akimirka, kai, kad ir kaip iš tolo, pamatai savo klajonių tikslą”.
Knygoje daug atrastų ir primintų iš naujo kelionių vietų, filosofiškų minčių apie gyvenimą ir jo prasmę, rekomendacijų kino juostoms ir knygoms, pavyzdžiui Frėjos Stark. :)